- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2017-03-31
- Bylos Nr.
- A6.-509-953/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Martynas Galvičius
- Pažeidėjas
- E. V.
išnagrinėjęs Valstybinės mokesčių inspekcijos pareiškimą dėl administracinės bylos iškėlimo ir nuobaudos skyrimo E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiam (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Teisme gautas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM) pareiškimas, kuriuo prašoma iškelti administracinę bylą E. V. už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - Bendrovė), į. k. (duomenys neskelbtini), direktorius ir žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį, t. y. tai, kad Bendrovė neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Patikrinus piniginių lėšų judėjimą nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. nustatyta, kad E. V. pirmenybę teikė atsiskaitymui su kitais Bendrovės kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais Bendrovės vadovas pažeidė kreditoriaus VMI prie FM interesus.
E. V. teisme kaltės nepripažino ir parodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Pareiškime nurodytu laikotarpiu įmonė vykdė veiklą - patalpų ir automobilių aikštelės nuomą. Įmonė gavo pelną, tačiau yra pastatų nusidėvėjimo sąnaudos. Nors ir gavo pelną, bet dengė didesnes įmokas bankui – tai ten pinigai ir nukeliavo. Nuo 2012-2013 m. įmonė atsiskaitydavo su banku tam tikromis įmokomis už lizingą ir taip pat paraleliai atsiskaitydavo su kitais kreditoriais, tarp kurių buvo ir VMI. Mokesčių inspekcija savo ruožtu uždeda areštus bankinėms sąskaitoms. Kadangi įmonės lėšos buvo nurašomos bankui, tai likusios lėšos automatiškai keliaudavo antstoliui arba mokesčių inspekcijai. Buvo atlikta keletas patikrinimų ir jie pasitaisė deklaracijas, tuo momentu padidėjo skola ir tam tikrą laiką 2014-2015 m. ji stovėjo, t. y. ji nei didėjo, nei mažėjo. Kai padidėjo banko įmoka, tai automatiškai jie daugiau iš jų nusirašė, todėl proporcingai nebeliko lėšų nusirašyti mokesčiams. Dėl to su banku reikėjo viską sudėlioti, o tam reikėjo laiko, argumentų. Nuo 2016-03-01 kas mėnesį su banku buvo atsiskaitoma, nes nuomininkai automatiškai moka į banko sąskaitą, todėl bankas pinigus pirmiausia nusirašo pagal lizingo sutartį. Nėra taip, kad nebūtų ūkio išlaidų darant nuomą, nes patalpas reikia tvarkyti. Per tą laikotarpį nuo kovo 1 d. iki spalio 31 d. nebuvo sumažinta nepriemokos dalis mokesčių inspekcijai, nes tuo metu daugiau lėšų buvo įkritę į banką. Norėdami išlaikyti veiklą, darė ūkinę veiklą ir turbūt per daug mokėjo bankui. Nestabdant veiklos arba mažinant veiklos apimtis skirti dalį pelno ar lėšų sumažinti VMI priskaičiuotą sumą, negalėjo, nes vykdant nuomą, to negalima – išlaidos buvo būtinos, kad nestotų veikla, kadangi nesutvarkius patalpų nuomininkui – jo neteksi. Todėl buvo toks pasirinkimas: arba netenki nuomininko ir dalies pajamų, arba tu jas naudoji, kad išlaikytum nuomininką ir sprendi viską dėl ateities. Gegužės mėnesį rašė bankui raštą, kad sumažintų įmokas, tai iš banko pusės buvo pageidavimas iš naujo daryti pastatų vertinimus, kas kainuoja pinigus. Gal tai stabdė sprendimus sumažinti įmokas, nes reikėjo padaryti vertinimus. Visa tai tiesiog užsitęsė. Rašė raštą, bankas nereagavo, tuomet važiavo kalbėtis, o metų pabaigoje rado kažkokį santykį. Jis – kaip vadovas – matė, kad su banku susiderės. Per bankines ataskaitas matosi, kiek bankas nusirašė iki to laikotarpio, kiek po to laikotarpio ir kiek tenka VMI. Nedaug pinigų įkrito VMI, nes automatiškai jie pateko į banką. Nebuvo taip, kad per tą laikotarpį leido pinigus be tikslo ir nematydami, kad susiderės su banku. 2015 m. kreipėsi dėl mokestinės paskolos, bet tada buvo įvardinta, jog neturi pakankamai turto įkeitimui. Jau 2015 m. žiūrėjo, kaip susitvarkyti, o suma tada buvo ženkliai mažesnė. Su banku yra pasirašyti priedai, šiai dienai yra mažesnės įmokos nei buvo. Kovo mėnesį buvo 33 tūkst. eurų nepriemoka, o paskui pradėjo augti, kadangi pas juos maždaug nuo to laikotarpio padidėjo įmokos. Su banku pradėjo derėtis lapkritį, o baigė vasario mėnesį. Šiuo metu jau sustojo ir nebeaugina skolos. Iš pareiškimo bei atstovės pasisakymų matosi, kad norima uždėti baudą už padarytus pažeidimus ir priteisti asmeniškai iš jo skolą. Įmonės skola yra prilyginama tarsi jo skola, su kuo nesutinka. Įmonė turto turi už 2 mln. ir ta skola sudaro tikrai nedidelę sumą. Pusę metų ar metus laiko „kabanti“ skola gali išsispręsti turint tokį santykį tarp skolos ir turto. Esamose patalpose yra ir neišnuomotų patalpų, kurias reikia remontuoti. Norint jas išnuomoti, reikia pirmiausia suremontuoti, todėl kaip vadovas atsiduria uždarame rate, nes negali nei suremontuoti, nei pinigus skirti mokesčiams.
Šiaulių apskrities VMI atstovė G. B. teisme parodė, kad mokesčių inspekcija atliko operatyvinį patikrinimą, kuris buvo baigtas 2016-12-27. Buvo tikrintas bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų judėjimas pagal pateiktus kasos apskaitos dokumentus, atskaitingų asmenų judėjimo dokumentus. Buvo tikrintas laikotarpis nuo 2016-03-01 iki 2016-10-31. Tikrinamuoju laikotarpiu buvo užpajamuota 46903,07 eurai, išlaiduota iš kasos 47055,22 eurai. Išnagrinėjus pateiktus kasos ir apskaitos dokumentus už 2016-03-01 iki 2016-10-31 buvo nustatyta, kad buvo išmokėta tiekėjams už prekes ir paslaugas 56,2 procentai nuo visos išlaidų sumos. Mokesčių inspekcijai buvo sumokėta 0,4 procento nuo išlaidų sumos. Buvo padarytas kreditorių teisių pažeidimas. Nustatyta, kad bendrovė atsiskaitymus atliko tiekėjams ir kitiems kreditoriams, nors pagal įstatyminį reglamentavimą pirmiausia turėjo padengti susidariusią mokestinę nepriemoką valstybei. Mokesčių administravimo įstatymo 40 str. yra įvirtintos bendros mokesčių mokėtojo pareigos mokestiniuose ir teisiniuose santykiuose. CK 6.930¹ str. nustato atsiskaitymų tiek grynaisiais, tiek negrynaisiais pinigais eilę, jei skolininkas neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams padengti. Nustatyta, kad iš kasos buvo išmokėta įmonės vadovams 1400 eurų tikrinamuoju laikotarpiu, buvo dengiamos ūkio išlaidos, administracinės išlaidos. Tuo metu bendrovė turėjo virš 70 tūkst. eurų skolą, įsiskolinimas nemažėjo. Mano, kad dėl tokių bendrovės vadovo veiksmų buvo pažeisti VMI interesai. Mokestinė nepriemoka nepadengta. Daro išvadą, kad bendrovės vadovas E. V., žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį, jog neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turi susidariusią mokestinę nepriemoką, privalėjo užtikrinti, kad būtų laikomasi CK 6.930¹ str. 1 d. įtvirtinto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo. Bendrovės vadovas pirmenybę teikė atsiskaitymams su kitais bendrovės kreditoriais, todėl savo neteisėtais veiksmais jis pažeidė kreditoriaus – mokesčių inspekcijos interesus. Taip pat kreipėsi dėl nuostolių atlyginimo. Bendrovės kasa disponavo didelėmis pinigų sumomis. Tiriamuoju laikotarpiu bendrovė sumokėjo 39382,22 eurus kitiems kreditoriams, o tuo metu bendrovės skola mokesčių inspekcijai buvo 45834,10 eurai. Pagal CK 6.930¹ str. kasos pajamų suma 39382,22 eurai turėjo būti panaudoti atsiskaitymui su mokesčių inspekcija, kadangi buvo įmonė skolinga valstybei. Akivaizdu, kad įmonė nebuvo pajėgi atsiskaityti su mokesčių inspekcija ir padengti didelę dalį nagrinėjamu laikotarpiu susidariusias mokestines nepriemokas. Administracinio nusižengimo sudėtis atitinka visas būtinąsias sąlygas tam, kad patirti nuostoliai būtų vertinami kaip negautos pajamos. Nustačius, jog bendrovės vadovas padarė administracinį nusižengimą pagal ANK 120 str., bus įrodytos aplinkybės, kad būtų priteisti kilę nuostoliai. Minėtos sąlygos yra pagrindžiamos kaip 39382,22 eurų žala. Mokestinė nepriemoka susidarė iki 2017-02-15. Ji galėjo būti padengta, jei būtų laikomasi CK numatyto atsiskaitymo eiliškumo. Priežastinis ryšys kad mokestinė nepriemoka būtų mažesnė, tai jei įmonės vadovas būtų laikęsis CK numatytos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės ir būtų atsiskaitęs su valstybe, o ne kitais kreditoriais. Prašo paskirti baudą įmonės vadovui ir priteisti patirtą žalą iš įmonės vadovo.
Atsiliepimas
E. V. atsiliepime nurodyta, kad nesutinka su pareiškėjo VMI pareiškimu dėl sekančių motyvų:
1. Dėl bylos teismingumo - nesutinka su pareiškėjo principiniu sprendimu kreiptis į teismą dėl administracinės bylos iškėlimo ir būtent joje spręsti ne tik administracinės teisės klausimą, priskirtiną administracines bylas nagrinėjantiems teismams, t. y. labai formalų administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnyje, bet ir eilinės civilinės bylos klausimą dėl turtinės žalos priteisimo. Dėl šios priežasties, prašo gerbiamo teismo išskirti du esminius pareiškėjo reikalavimus ir šioje administracinėje byloje nagrinėti tik administracinio nusižengimo galimo padarymo klausimą, išaiškinant pareiškėjui teisę po šios administracinės bylos užbaigimo kreiptis į teismą dėl civilinės bylos iškėlimo. ANK 120 straipsnio nuostatos yra taikytinos kai iškyla klausimas dėl ĮBĮ taikymo;
2. Dėl pareiškimo trūkumų (žyminio mokesčio nesumokėjimo) šalinimo. Pareiškėjas pareiškime reikalauja priteisti jam turtinę žalą. Ši žala nėra susijusi su sveikatos sužalojimu, gyvybės netekimu ar nusikaltimo padarymu ir panašiais atvejais, kuomet šalis yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, todėl toks reikalavimas turi būti apmokamas 3 procentų dydžio, skaičiuojant nuo reikalavimo sumos;
Šalies argumentai
3. Dėl pareiškėjo pateikiamos pseudo „teismų praktikos“. Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad „analogiško pobūdžio bylose yra numatyta VMI teisė kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo“ ir toliau cituoja Vilniaus apygardos teismo 2016-02-01 nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-21 nutartį. Tai, priešingai nei nurodo pareiškėjas, patvirtina, kad jokios teismų praktikos šioje srityje kol kas nėra visiškai. Visos „analogiškos“ bylos 2016 metais tik pradėtos nagrinėti pirmosios instancijos teismuose ir greičiausiai net nėra užbaigtos;
4. Dėl pareiškėjo pateikiamos „žalos“ sąvokos neteisėtumo. Pagal pareiškėjo pareiškime vartojamą „žalos“ sąvoką, galima dėti lygybės ženklą tarp „įsiskolinimo“ ir „žalos“. Kas savaime žinoma yra visiškai neteisinga ir neteisėta. Ne gana to, pareiškėja nusprendžia, kad asmens negalėjimas sumokėti „įsiskolinimą“, pats sukuria naują „žalą“, kurios dydis lygus nesumokėto įsiskolinimo sumai. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje ir CK komentare (šešta knyga „prievolių teisė (I)“) pateikiama CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatų, susijusių su „žalos“ sąvokos išaiškinimu, pateikiamu komentaro 1 dalies 1-3 pastraipose (psl. Nr. 342), „žala - tai nukentėjusiojo turtinio ar kitokio intereso pažeidimas, t.y. nukentėjusiojo turtiniai ar kitokie praradimai, dėl kurių nukenčia jo turtinė padėtis arba padaromas neigiamas poveikis neturtiniams interesams (žmogaus sveikatai, gyvybei, garbei, orumui ir 1.1.)“. Čia pat nurodoma, kad „žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie taip pat, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Negautos pajamos yra tokios, kurių kreditorius būtų gavęs tinkamai įvykdžius prievolę. Taigi, komentuojamame straipsnyje negautos pajamos reiškia negautą pelną, t.y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Be to, komentaro autoriai sąmoningai ir aiškiai išskiria ir tokias sąvokas kaip „skolininko prievolės įvykdymas“ ir „negautos pajamos“. Tai įrodo, kad „skolininko prievolės įvykdymas“ automatiškai nereiškia, kad tuomet visais atvejais kreditorius gauna papildomą „pelną“. Ir atvirkščiai, ne kiekvienu atveju, kuomet skolininkas neįvykdo prievolės tai automatiškai reiškia, kad kreditorius negavo ir „papildomo pelno“. Tai reiškia, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolos pareiškėjui (VMI) sumokėjimas laiku, t.y. tinkamas prievolės įvykdymas, niekaip nebūtų leidęs pareiškėjui gauti jokio pelno iš šios „prievolės įvykdymo“;
5. Dėl VMI patikrinimo ir žalos skaičiavimo laikotarpio neteisėtumo. Pareiškėjas pareiškime nurodo, kad administracinis nusižengimas, neva, buvo atliktas ir žala pareiškėjui, neva, padaryta laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-10-31. ANK įsigaliojo tik 2016-04-01, todėl pagal bendrą teisės principą - įstatymas atgal negalioja, darytina išvada, kad pareiškime nurodytas laikotarpis yra netinkamas, o visi pareiškėjo skaičiavimai ir juos pagrindžiantys aktai (pažymos), neteisėti.
6. Dėl pareiškėjo reikalavimų neatitikimo protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodo, kad pareiškime pareiškėja nurodo, kad šiuo metu aktyviai vykdo priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą ir antstolių pagalba ir papildomai taikiusi elektroninio atsiskaitymo sistemoje priemones, automatiškai nurašančias nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitų pinigines lėšas. Be to, būtent pareiškėjo nurodymu antstoliai yra areštavę jo vadovaujamai įmonei priklausantį nekilnojamąjį turtą ir šiuo metu jį kaip tik pardavinėja iš varžytinių, kas įrodo, kad išieškojimas yra realus ir sėkmingas, o pareiškėjas jokios žalos realiai nepatiria ir nepatirs. Areštuotas ir antstolių pardavinėjamas šis įmonės turtas (dalis ką tik parduota ir bus pervesta pareiškėjui): (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatas - Rūkykla, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); Pastatas - Kiemo rūsys, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad pareiškėja tikrai matė ir tebemato galimybę susigrąžinti mokestinę nepriemoką iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl ji leido įmonei tęsti įprastą ūkinę komercinę veiklą, taip aiškiai patvirtindama, kad mato geras jo vadovaujamos įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ perspektyvas ir savo galimybę susigrąžinti mokestinę nepriemoką, nekeliant įmonės bankroto. Net ir pagal paties pareiškėjo pateikto pareiškimo duomenis, akivaizdu, kad visos UAB „(duomenys neskelbtini)“ išlaidos, padarytos grynaisiais pinigais, yra išimtinai tik pačios būtiniausios išlaidos, skirtos kasdieniniams įmonės poreikiams tenkinti ir tik tokia apimtimi, kuri leistų vykdyti pagrindinius įmonės įsipareigojimus ir padėtų generuoti lėšas atsiskaitymams (įskaitant ir su pareiškėju). Tarp tokių išlaidų dominuoja išlaidos už kurą, transporto ūkiui, būtiniausios administracinės išlaidos. Įmonėje įvesto drastiško taupymo režimo pavyzdžiu galėtų būti nurodytas ir faktas, minimas pareiškėjo pareiškime (3 lapo lentelės paskutinės dvi eilutės), kur nurodoma, pareiškėjo interpretacija, kad „E. V. ir V. V. iš kasos 2016-08-08 neaišku už ką išmokėta po 1400 Eur“. Šis „baisus kriminalas“, neva įrodantis jo švaistūniško elgesio modelį, kurį atliko jis ir V. V. ir dėl kurio VMI patiria milžinišką „žalą“, realiai yra absoliučiai priešingų aplinkybių, - jų maksimalaus taupumo įrodymas, nes šių lėšų išmokėjimas įrodo, kad jis, įmonės vadovas, kartu su V. V., taupydami lėšas brangių stogdengių samdymui, patys asmeniškai VMI išsiėmė dokumentus, leidžiančius atlikti statybos darbus ir savo rankomis, savo jėgomis ir sąskaita atliko stogo remonto darbus (prilydė bituminę stogo dangą). Pabrėžia, kad ir šiuos darbus (stogo dangos remontą) buvo tiesiog priversti vykdyti nedelsiant, nes įmonės nuomojamų patalpų nuomininkai atsisakė mokėti nuomos mokestį kol nebus sutvarkyta nesandari stogo konstrukcija. Be to, nori paaiškinti teismui, kad įsiskolinimas pareiškėjui ėmė augti tik nuo 2016 m. gegužės mėnesio, kuomet bankas padidino įmonei įmokų dydžius. Tai akivaizdžiai įrodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pati savaime neatliko jokių veiksmų, lėmusių įsiskolinimo pareiškėjui didėjimą ir kad tai nepriklausė nuo įmonės ir jos vadovo valios, o buvo išskirtinai išoriniai veiksniai (pvz. banko veiksmai). Nurodo, kad UAB (duomenys neskelbtini)” vasario 15 dienai materialaus turto turėjo 1 951 821,00 Eur sumai, o VMI pareiškime paminėta skolos suma, siekia tik 51566,28 Eur, kas sudaro tik 2,64 proc. įmonės turto sumos. Faktiškai pareiškėjas vienu pagrindu - dėl priskaičiuotų, bet realiai nesumokėtų VMI mokesčių, iš dviejų skirtingų asmenų reikalauja tos pačios sumos. Praktiškai tai yra skandalingai neteisėtas, jokiame teisės akte nenumatytas dvigubas apmokestinimas, kai:
1. už vieno ūkio subjekto mokesčius turi mokėti net du asmenys (juridinis asmuo, - už mokesčių nesumokėjimą laiku atsakinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir fizinis asmuo, - UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius E. V.);
2. Be to, reikalaujama, kad mokesčius už juridinį asmenį sumokėtų fizinis asmuo, neturintis mokestinės prievolės VMI (UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus E. V.);
3. Laiku nesumokėtų mokesčių suma, be jokio teisinio pagrindo padvigubinama, tiesiog žodinių ir absoliučiai neteisėtų manipuliacijų dėka, pavadinant laiku nesumokėtų mokesčių sumą „žala“, bei aiškiai neteisėtai reikalaujant: a) ir nesumokėtų mokesčių, b) ir „žalos“;
4. Pabrėžia, kad pareiškėja jokia forma neatsisakė savo reikalavimo priverstinai išieškoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinės nepriemokos, t. y. ir toliau ją priverstinai išieško. Natūralu, kad anksčiau ar vėliau išsiieškos ją visą, o kaip tada bus traktuojama „žala“, reikalaujama priteisti iš E. V.. Jei po pusmečio ar metų mokestinė nepriemoka bus visiškai sumokėta pareiškėjai, tuomet, reikėtų pripažinti, kad nėra jokių „negautų pajamų“, visos jos gautos, o teismo priteista suma, kaip „negautos pajamos“ turi būti grąžinta E. V., konstatavus, kad pareiškėja - VMI praturtėjo kito asmens sąskaita be jokio teisinio pagrindo?;
5. Iš esmės, viskas ką pareiškėja galėtų daryti teisėtai, t.y. laikydamasi galiojančių teisės aktų, kai mokesčių mokėtojas laiku nesumoka mokesčių, tai skaičiuoti delspinigius ar taikyti įstatymuose numatytas baudas bei priverstinai išieškoti mokesčių nepriemoką. Visa tai pareiškėja jau yra padariusi, o šis pareiškimas ir jo visiškai neteisėti reikalavimai peržengia visas galiojančiais teisės aktais VMI suteiktas teises, visiškai nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir pagaliau net prieštarauja sveikam protui, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 str.), bei teisėtų lūkesčių principui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 str.).
7. Dėl ANK 120 straipsnio nepagrįsto ir neteisėto taikymo šiuo atveju. Pareiškėjas pareiškime kaip savo pareiškimo teisinį pagrindą nurodo ANK 120 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas teismą bando įtikinti, kad ANK 120 str. normoje vartojama sąvoka „Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas“ atitinka CK 6.930¹ straipsnio pavadinto „Atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas“ hipotezę ir pačią sąvoką. Pareiškia, kad išskirtinai tik ĮBĮ 35 straipsnyje, beje taip ir pavadintame „kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka“ yra pateikiama konkreti būtent kreditorinių reikalavimų (o ne eilinių atsiskaitymų) tenkinimo eilė ir tvarka. Pagal ĮBĮ 26 straipsnį kreditorių reikalavimus tvirtina ir jų eilę sudaro teismas. Šiuo atveju, pareiškėjas neturi ir negali pateikti į bylą teismo nutarties dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo. Pirmiausia, pagal CK yra nustatytos net 5 atsiskaitymo eilės, tuo tarpu ĮBĮ yra tik 3 kreditorių reikalavimo eilės ir jos aiškiai nesutampa ne tik skaičiumi, bet ir savo turiniu. Tokiu būdu, įvertinant tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu teismo nutartimi nėra iškelta bankroto byla ir nėra ĮBĮ nustatyta tvarka teismo nutartimi patvirtinta kreditorinių reikalavimų eilė, ĮB įstatymas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu nėra ir negali būti taikomas, taip pat akivaizdu, kad negali būti taikomas ir ANK 120 str., numatantis atsakomybę už ĮBĮ atskirų veiksmų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Teismo prašo administracinę bylą E. V. atžvilgiu nutraukti, nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo požymių.
Iškeltina administracinė byla.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Pažeidėjo kaltė byloje įrodoma surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais:
- žiniaraštis sąskaitai, iš kurių matyti, kad įmonėje vyko atsiskaitymai (b. l. 30-53);
- avanso apyskaita, kuriose užfiksuotos įmonės išlaidos (b. l. 54-69);
- E. V. rašytinis paaiškinimas (b. l. 70).
Pažymėtina, kad CK 6.930¹ straipsnyje yra numatyta, kokia tvarka turi būti atliekami atsiskaitymai grynaisiais ir negrynaisiais pinigais. Ši teisės norma ir yra skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, – ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, kuria turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Minėta įstatymo nuostata yra imperatyvi, nes nustačius, kad atsiskaitymai buvo atliekami nesilaikant nustatytos tvarkos, įmonės vadovas gali būti traukiamas atsakomybėn pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnį (šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 120 straipsnį). Pagal CK 6.930¹ straipsnį pirmiausia turi būti atsiskaitoma su įmonės darbuotojais, po to su valstybės ir savivaldybių institucijomis, ir galiausiai tenkinami kitų įmonės kreditorių reikalavimai, pirmiausia tenkinant tų kreditorių reikalavimus, kurie atsirado pirmiausiai. Šio straipsnio prasme pirmiausiai atsiradusi prievolė yra ta, kurios įvykdymo terminas suėjo anksčiau.
Šiame kontekste paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-56-696-2015, kurioje pažymėta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeista tiek įmonei esant nemokiai, bankrutuojančiai, tiek paprasčiausiai neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems kreditorių reikalavimams tenkinti. Kas paneigia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens keliamą versiją, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka gali būti pažeidžiama tik esant bankrutuojančiai įmonei ir tai, kad reikia vadovautis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatomis. 2016 m. lapkričio 28 d. buvo pradėtas įmonės operatyvus patikrinimas, kuris baigtas 2016 m. gruodžio 27 d. Tikrintas laikotarpis nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. Per nurodytą laikotarpį, įmonė turėdama pinigų, nemokėjo įmokų į valstybės biudžetą. Pagal CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 punktą, kai juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti - trečiąja eile atsiskaitoma pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus, įmonė vykdė atsiskaitymus su tiekėjais ir paslaugų teikėjais, nesilaikydama CK 6.930¹ straipsnio nuostatų. Taigi iš minėtų įstatymų nuostatų matyti, kad bet kuriuo atveju kreditorių reikalavimai, susiję su mokesčiais valstybei, turi būti tenkinami pirmiau, negu kitų kreditorių reikalavimai. Darytina išvada, kad bendrovės vadovas, organizuodamas ir vykdydamas atsiskaitymus su kreditoriais, nesilaikė atsiskaitymų su valstybe eiliškumo tvarkos, kas pagal ANK 120 straipsnį laikytina kreditorių teisių pažeidimu. E. V. nepripažino kaltės, tačiau neneigė to fakto, kad įmonė, turėdama pinigų, juos išleido kitur (nuomojamų patalpų remontui, kurui ir kitoms būtinoms išlaidoms), o ne mokėdama mokesčius valstybei. Kaip ir nurodyta institucijos pareiškime, E. V. pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje įvirtintas bendras mokesčių mokėtojo pareigas mokestiniuose ir teisiniuose santykiuose (laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus ir kt.). Taip pat šio įstatymo 81 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Vertinant nurodytas faktines aplinkybes, kad buvo atliekami atsiskaitymai su kitais kreditoriais, teigtina, kad direktorius E. V. pažeidė ne tik Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 punktą, bei 81 straipsnio 1 dalį, bet ir CK6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Būtent už CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo pažeidimą numatyta atsakomybė ANK 120 straipsnio 1 dalyje (kasacinė nutartis Nr. e2AT-30-696/2016).
E. V. atsiliepime nurodo, kad žala pareiškėjui, neva, padaryta laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-10-31, o ANK įsigaliojo tik 2016-04-01, todėl pagal bendrą teisės principą - įstatymas atgal negalioja. Teismas pažymi, kad padarius mokestinį įmonės patikrinimą už 2016 metus ir jį baigus, 2016 m. gruodžio 27 d. buvo surašyta operatyvaus patikrinimo pažyma, kurioje nustatyti mokesčių įstatymų reikalavimų pažeidimai, t. y. būtent tada paaiškėjo ANK 120 straipsnyje numatytas administracinis nusižengimas. Tačiau pareiškimas teismui dėl E. V. buvo surašytas 2017 m. vasario 21 d. (tą dieną gautas teisme), kuriame nurodyta, kad VMI mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2017 m. vasario 15 d. duomenimis nustatyta, kad įmonės įsiskolinimas valstybės biudžetui yra 51566,29 Eur, bei tai, kad vykdomas priverstinis išieškojimas. Pažymėtina, kad iš turimų duomenų apie E. V. daromus pažeidimus mokesčių sistemai, nustatyta, kad E. V. nusižengimas yra trunkamasis, todėl VMI vadovavosi pareiškimo surašymo dieną galiojančia įstatymine baze.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apylinkės teismui pateikiant pareiškimą, buvo nurodyta, kad E. V. veiksmai atitinka ANK 120 straipsnio 1 dalies nuostatas. Iš bylos aplinkybių matyti, kad pažeidimas padarytas laikotarpiu nuo 2016-03-01 iki 2016-10-31. Kas rodo, kad pažeidimo padarymo metu galiojo ne ANK, o Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (toliau - ATPK). ATPK 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo, padaręs administracinį teisės pažeidimą, atsako pagal įstatymus, galiojančius teisės pažeidimo padarymo metu ir padarymo vietoje. Tokios aplinkybės rodo, kad E. V. neteisėta veika turėjo būti kvalifikuota pagal ATPK 50⁶ straipsnio 1 dalį.
Pažymėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio ANK 3 str. 2 d. nurodyta, kad įstatymas, švelninantis ar panaikinantis atsakomybę už administracinius nusižengimus arba kitaip lengvinantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, kuriam paskirta, bet dar nebaigta vykdyti administracinė nuobauda, teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. redakcija Nr. XII-1869) 3 str. 1 d. nurodyta, kad jeigu asmuo iki 2017 m. sausio 1 d. padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. To paties įstatymo 3 str. 2 d. 3 p. nurodyta, kad perkvalifikuojant veiką pagal šio straipsnio 1 dalį, švelnesnė administracinė atsakomybė yra, kai už padarytą veiką ANK nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis yra daugiau negu dešimt eurų mažesnis negu ATPK. Teismas pažymi, kad ATPK 50⁶ str. 1 d. numatyta, jog įmonių ir įstaigų kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimas, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymų numatytais atvejais) – užtraukia baudą įmonių ir įstaigų administracijų vadovams ar administratoriams nuo vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių iki dviejų tūkstančių aštuonių šimtų devyniasdešimt šešių eurų. Pagal ANK 120 str. 1 d. nuostatas, kreditorių teisių pažeidimas (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimas, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimas įstatymuose numatytais atvejais) užtraukia baudą juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio keturių šimtų iki trijų tūkstančių eurų. Toks teisinis reglamentavimas rodo, kad šioje byloje naujai įsigaliojęs kodeksas už analogišką veiką nenumato švelnesnės administracinės nuobaudos, o priešingai, švelnesnę nuobaudą numato ATPK 50⁶ str. 1 d. nuostatos, t.y. veikos padarymo metu galiojantis įstatymas. Todėl E. V. veika perkvalifikuotina iš ANK 120 str. 1 d. į ATPK 50⁶ str. 1 d.
Dėl nuostolių atlyginimo
Teismui pateiktame VMI prie FM pareiškime dėl administracinio nusižengimo bylos iškėlimo ir nuobaudos paskyrimo, nurodyta, kad Bendrovės mokestinė nepriemoka iki 2017-02-15 sudarė 39386,22 Eur. Iš byloje pateiktų VMI prie FM dokumentų matyti, kad susidariusios mokestinės nepriemokos dydis grindžiamas nesumokėtais mokesčiais. Pažymėtina, kad patenkinus VMI prie FM prašymą priteisti administracinio nusižengimo byloje nuostolių atlyginimą VMI naudai, būtų apribota administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė pateikti prieštaravimus dėl šių nuostolių dydžio, juolab, ši suma proceso metu keitėsi, o tokie ginčai tarp šalių spręstini civilinio proceso tvarka.
Teismas pažymi ir tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Ši praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Be to, vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (kasacinė 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu.
Dar daugiau, Vilniaus apygardos teismas administracinėje byloje Nr. eATP-296-870/2016 nurodė, kad ATPK 50⁶ straipsnio 2 dalyje (redakcija galiojusi iki 2016-12-31, šiuo metu atitinkanti ANK 120 str.) numatyto pažeidimo padarymas ir dėl to kilusi žala yra asmeninė vadovo atsakomybė, o dėl neteisėtų veiksmų likusi nepadengta mokestinė nepriemoka (nuostoliai) yra solidari įmonės ir vadovo atsakomybė. Tokiu atveju, įmonė turėtų būti įtraukta į procesą, kadangi priimtas sprendimas gali turėti įtakos juridinio asmens teisėms ir pareigoms. Tuo tarpu, ANK civilinio ieškinio institutas nėra numatytas, taigi nenumatyta ir galimybė įtraukti naujus proceso dalyvius į bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad VMI administraciniu teisės nusižengimu galimai padarytos žalos dydis nėra administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dalykas, siekiant nepažeisti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens procesinių teisių žinoti ir ginčyti žalos dydžio klausimą, teismas konstatuoja, kad toks VMI prie FM reikalavimas yra nagrinėtinas civilinio proceso tvarka ir palieka VMI prašymą dėl žalos atlyginimo nenagrinėtą.
Atkreiptinas dėmesys, kad už netinkamą mokestinių prievolių vykdymą mokesčių mokėtojams yra priskaičiuojami delspinigiai ir (ar) baudos, kas negali būti tapatu vertinant atsiradusią žalą. Dar daugiau, teismas nenustatė tyčinių E. V. veiksmų, valdomos įmonės atžvilgiu. Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, Įmonė yra sudariusi šešias lizingo sutartis, kurių pagrindu kas mėnesį moka įmokas. Be to, kaip ir nurodė pats E. V., įmonės gautą pelną panaudojo pastatų nusidėvėjimo tvarkymui, nenorėdamas sustabdyti įmonės veiklos, be to, nors ir gavo pelną, dengė didesnes įmokas bankui, dėl ko nebeliko pinigų valstybės mokesčiams, o įmonės pinigus naudojo išskirtinai tik būtiniausiems įmonės einamiesiems reikalams. Visa tai įvertinus, teismas nemato E. V., kaip įmonės vadovo, tyčinių veiksmų siekiant pablogint įmonės padėtį ar piktybiškai išvengiant mokesčių valstybei.
Skiriant nuobaudą už pažeidimus, atsižvelgiama į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ANK 34 straipsnio 1 dalis).
E. V. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta (ANK 35, 36 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, taip pat į pažeidėją charakterizuojančius duomenis - byloje nepateikta duomenų, kad E. V. būtų baustas už analogiškų ar kitokių nusižengimų padarymą, dėl ko galima laikyti, kad padarytas nusižengimas yra atsitiktinis, be to, iš pačios bylos duomenų nenustatyta, kad E. V. būtų elgęsis nesąžiningai ir piktybiškai, siekdamas išvengti mokesčių valstybei, o tai pasielgė tiesiog nenorėdamas stabdyti įmonės veiklos, be to, neginčijo nesumokėtų mokesčių valstybei. Įvertinus šių duomenų visumą, užtikrinant administracinės nuobaudos tikslų, numatytų ANK 22 straipsnyje, įgyvendinimą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šioje situacijoje turėtų būti taikomos ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatos. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju net ir minimali bauda būtų per didelė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, E. V. už šį administracinį nusižengimą skirtina mažesnė, nei sankcijoje numatyta minimali piniginė bauda, adekvati pažeidėjo asmenybei ir jo padarytam nusižengimui.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsniu, 50⁶ straipsniu, Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalimi, 635 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 636, 646 straipsniais,
nutaria:
Iškelti administracinę bylą.
E. V. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50⁶ straipsnio 1 dalį ir pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 34 straipsnio 5 dalį, skirti administracinę nuobaudą – 300 Eur (trijų šimtų eurų) dydžio baudą.
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos prašymą dėl žalos priteisimo palikti nenagrinėtu.
Apeliacinis skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo nutarimo administracinio nusižengimo byloje gali būti paduotas per dvidešimt kalendorinių dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos, Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.