Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-12-02 · Byla Nr. Iv-786-764/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-12-02
Bylos Nr.
Iv-786-764/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02670-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Egidija Puzinskaitė
Pareiškėjas
L. G.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-786-764/2011Proceso Nr. 3-61-3-02670-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 16.5;74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, sekretoriaujant Renatai Romeiko, dalyvaujant pareiškėjui L. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. G. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. G. (toliau - Pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK, Atsakovas) priteisti 388,77 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (b.l. 1-3).

Prašyme nurodė, kad iki 2008-07-31 dirbo Vilniaus miesto VPK Viešosios tvarkos valdybos Prevencijos skyriaus vyresniuoju specialistu. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ, Įstatymas) 23 str. 2 d., valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio VTĮ 23 str. 2 d. buvo nustatyta, kad į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, neįskaitomas priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Kitų valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų ribojimas išliko. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-06-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas prieštarauja Konstitucijai. Taikanti nurodytą teisinį reglamentavimą Pareiškėjui nuo 2007-06-01 iki 2009-01-01 neišmokėta 382,77 Lt priedų ir priemokų.

Pareiškėjo teigimu, prašoma priteisti darbo užmokesčio dalis, neviršija Darbo kodekso 298 str. nustatyto trejų metų laikotarpio, kuris skaičiuotinas nuo prašyme nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos, t.y. nuo 2009-01-01. Analogiškos praktikos, aiškinant DK 298 str. nuostatas laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-08-24 nutartis a.b. Nr. A756-859/2009; 2009-10-15 nutartis a.b. A822-1030/2009; 2010-01-12 nutartis a.b. Nr. A143-57/2010). Taip pat prašo, atsižvelgti į tai, kad jo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu jis nebuvo keičiamas, ir remiantis CK 1.131 str. 2 d. atnaujinti praleistą trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 27 str.).

Teismo posėdyje Pareiškėjas nurodė, kad dėl rašymo apsirikimo skunde nurodyta neteisinga suma, todėl prašo priteisti ne 388,77 Lt, o 382,77 Lt. Taip pat paaiškino, kad senaties terminą praleido dėl to, kad buvo tariamasi su vadovybe dėl darbo užmokesčio nepriemokų grąžinimo. Nepavykus susitarti dėl nepriemokos priteisimo teko kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į Pareiškėjo prašymą (b.l. 13-15) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad į teismą Pareiškėjas kreipėsi 2010-09-15, t.y. po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal Konstitucijos 107 str. 1 d. ir 72 str. 1 d., aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai negalioja tik ateičiai (ex nunc), todėl teismo sprendimas, priimtas vadovaujantis teisės aktu, kuris vėliau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, yra teisėtas ir pagrįstas (LAT Senato apžvalga, Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-06-27 nutartyje taip pat konstatavo, kad iš Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nuostatų darytina išvada, jog teisės aktai, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo oficialaus paskelbimo (a.b. Nr. A5-264/2003). Atsakovas sprendimus priėmė ir vykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, o Pareiškėjas jų neginčijo, todėl atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, jo prašymas turi būti atmestas.

Atsakovas taip pat nurodė, kad dėl sumos dalies, kuri neišmokėta už 2007 m. liepos mėn., t.y. 104,04 Lt, Pareiškėjas praleido DK 27 str. 2 d. nustatytą bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, o tai, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 6 p. yra pagrindas bylą nutraukti.

Atsakovas 2011-11-21 rašte Nr. 10-S-20138 prašė bylą nagrinėti nedalyvaujant Vilniaus AVPK atstovui ir nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytą poziciją. Taip pat prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b.l. 24).

Tretysis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau - Departamentas) atsiliepime į Pareiškėjo prašymą (b.l. 9-11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007-06-01 iki 2009-01-01 vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. ir 23 str. 2 d. Vilniaus AVPK taikė apribojimus Pareiškėjui mokamų priedų ir priemokų sumai, todėl jam neišmokėjo 382,77 Lt. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. VTĮ 23 str. 2 d. prieštaravimas Konstitucijai pripažintas 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimu. Departamento teigimu, remiantis Konstitucijos 107 str. 1 d. nuostatomis, Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Todėl, kol VTĮ 23 str. 2 d. nuostatos nustatyta tvarka nepripažintos prieštaraujančios Konstitucijai, jos yra teisėtos ir jomis turi būti vadovaujamasi mokant priedus ir priemokas valstybės tarnautojams. Atsižvelgiant į tai, negali būti nustatyta, kad Vilniaus AVPK nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nėra teisinio pagrindo jo atžvilgiu taikyti teisinę atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už 2007-2008 metus, susidariusios dėl nurodytu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 ir 2007-06-07 įstatymo redakcijos) numatyto priedų ir priemokų ribojimo.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Vidaus tarnybos statutas (toliau - Statutas).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 23 str. 1 d. buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai; priemokos. Pagal šio straipsnio 2 dalį priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 įsigaliojusio Įstatymo (2007-06-07 Nr. X-1175) 23 str. 2 d. nustatyta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nurodyti priedai, t.y. priedas už tarnybos stažą ir pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Nuostata, kuria buvo ribojama valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų suma išliko.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų rūšys nustatytos Vidaus tarnybos statute. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusias Statuto nuostatas, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams galėjo būti mokami priedai: už laipsnius (35 str.), kvalifikacines kategorijas (36 str.), stažą (37 str.). Priedų už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 55 procentų pareiginės algos (36 str. 6 d.). Taip pat mokamos priemokos: už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (38 str. 1 d. 1 p.); už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis (38 str. 1 d. 2 p.); už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą (38 str. 1 d. 3 p.). Pareigūnams mokamų priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos (38 str. 5 d.).

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Vidaus tarnybos statute nebuvo numatyta vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimo, tačiau vadovaujantis VTĮ 4 str. 2 d., jiems buvo taikomos šio įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, inter alia ir 23 str. 2 d., todėl šiems pareigūnams, kaip ir kitiems valstybės tarnautojams, mokamų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylantis reikalavimas asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, suteikia teisę pareiškėjui teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą, kuris liko neatlygintas dėl minėtos legislatyvinės omisijos, gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855, 2007-06-07 įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytos ribos taikymo nebuvo išmokėta, sumokėjimas. Teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006-08-08 sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011-05-11 nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą - vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, - kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).

Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad teismas nustatęs teisės į teisingą, apmokėjimą už darbą pažeidimą, privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisinio pagrindo pripažinti, jog įstatymo nuostatos ribojant Pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009-12-15 Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o teisės aktas pripažintas prieštaravęs Konstitucijai negalioja santykiams, atsiradusiems po minėto nutarimo paskelbimo, nėra (LVAT 2010-06-07 nutartis a. b. Nr. A662-1735/2010, „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275; 2005-12-21 nutartis a.b. Nr. A1–438/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329; 2004-03-01 nutartis a.b. A12-219/2004, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 5).

Iš teismui pateiktų Vilniaus AVPK suvestinių atsiskaitymo lapelių matyti, kad Pareiškėjui L. G. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už 2007 metus neišmokėta 140,20 Lt suma: už liepos mėn. – 104,04 Lt; už spalio mėn. – 36,16 Lt, už 2008 metus neišmokėta 242,57 Lt suma: už vasario mėn. – 77,79 Lt; už birželio mėn. – 164,78 Lt, iš viso – 382,77 Lt (b.l. 4, 5, 17, 18).

Atsakovas atsiliepime (b.l. 13-15) nurodė, kad Pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą (DK 27 str. 2 d.) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už 2007 m. liepos mėn.

Išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (a.b. Nr. A575-1831/2011) taip pat konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Atitinkamai atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo DK 27 str. 2 d. nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2011-11-14 nutartis a.b. Nr. A575-1839/2011).

Pareiškėjas prašo priteisti 382,77 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, susidariusio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo laikotarpiu nuo 2007 m. liepos mėn. iki 2008 m. birželio mėn. (b.l. 4, 5, 17, 18). L. G. su prašymu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo į teismą kreipėsi 2010-09-15 (b.l. 1-3), todėl pritaikius DK 27 str. 2 d. nustatytą trejų metų senaties terminą, konstatuotina, kad Pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn.

Pareiškėjas prašė teismą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (b.l. 1-3).

CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009, 2009-09-24 nutartis byloje Nr. A822-1037/2009; LAT 2006-01-03 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2008-02-11 nutartis byloje Nr. 3K-3-64/2008, 2009-06-15 byloje Nr. 3K-3-206/2009).

Teismas pažymi, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų pusiausvyros, kuri užtikrintų realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuotų teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą. Prašydamas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, Pareiškėjas nurodė, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl to, jog prieš kreipiantis į teismą su vadovybe buvo tariamasi dėl darbo užmokesčio nepriemokų grąžinimo. Taip pat, kad senaties terminas atnaujintinas, nes jo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ši aplinkybė negali būti vertinama kaip objektyvi kliūtis Pareiškėjui kreiptis į teismą dėl galimai pažeistos teisės gynimo. Pažymėtina, kad Pareiškėjas aplinkybių apie bandymą susitarti dėl darbo užmokesčio nepriemokos grąžinimo nepagrindė objektyviais duomenimis, kuriuos teismas galėtų patikrinti, todėl minėtos aplinkybės taip pat negali būti vertinamos kaip sudarančios pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Kitų objektyvių, nuo Pareiškėjo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą ir dėl kurių šis terminas galėtų būti atnaujintas, byloje nenustatyta. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. liepos mėn. byloje nenustatyta. Neatnaujinus praleisto ieškinio senaties termino, neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2007 m. liepos mėn., t.y. 104,04 Lt, Pareiškėjui nepriteistina. Šioje dalyje L. G. prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (nepriemokos) priteisimo yra taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Todėl laikotarpis, už kurį turi būti priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis, turi būti nustatomas DK 298 straipsnio pagrindu, kuriame nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (2009-01-23 nutartis byloje Nr. A822-790/2009; 2009-08-24 nutartis byloje Nr. A756-859/2009; 2009-12-23 nutartis byloje Nr. A756-1285/2009). Teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas DK 298 str. nuostatomis imperatyviai apribojama trejais kalendoriniais metais.

Taikant nurodytus Pareiškėjui priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus, atsižvelgiant į laikotarpį už kurį jam priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, t.y. nuo 2007-10-01 iki 2009-01-01, ir byloje esančius duomenis apie L. G. neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį (b.l. 4-5,17-18), konstatuotina, kad prašoma priteisti suma susidarė per laikotarpį neviršijantį trejų metų (DK 298 str.).

Pareiškėjas prašo priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 382,77 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Byloje nustatyta, kad L. G. dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo nuo 2007-10-01 iki 2009-01-01 neišmokėta 278,73 Lt (b.l. 4, 5, 17, 18). Aplinkybių, leidžiančių abejoti Atsakovo atsakingo darbuotojo parengtuose ir patvirtintuose suvestiniuose atsiskaitymo lapeliuose pateikta informacija, nenustatyta. Šios sumos Atsakovas neginčija. Taip pat nenustatyta, kad Vilniaus apskrities VPK už Pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti L. G. prašymą dėl jam priklausančios darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, aptartą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas. Pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies, iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato L. G. naudai priteistina 278,73 Lt suma (darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje).

Atsakovas taip pat prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams (b.l. 24).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 97 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimų vykdymą, šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog neįvykdyti teismo sprendimai dėl priteistų sumų išieškojimo vykdomi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti.

Atsižvelgdamas į tai, kad teismų praktika iš esmės analogiškose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, remdamasis Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010-07-08 sprendimu (a.b. Nr. I-644-583/2010) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartimi (a.b. Nr. A575-1831/2011), taip pat atsižvelgdamas į sunkią Lietuvos valstybės ir biudžetinių įstaigų turtinę padėtį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“), teismas sprendžia, kad prašymas teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 str. ir 129 str. teisėja

nusprendė:

pareiškėjo L. G. prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. G., a.k. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, į.k. (duomenys neskelbtini), 278,73 (du šimtus septyniasdešimt aštuonis litus ir 73 ct) neišmokėto darbo užmokesčio (darbo užmokesčio nepriemoka nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje).

Kitoje dalyje Pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Egidija Puzinskaitė