Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Evaldas Gražys Teisminio proceso Nr. 1-05-3-00110-2012-6 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.8.1.1.;1.2.8.2.2.;2.4.7.

2013 m. rugpjūčio 26 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Algimanto Smolsko, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant nukentėjusiesiems-privatiems kaltintojams J. B., J. V., išteisintosios E. K. gynėjui advokatui Artūrui Baužai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų-privačių kaltintojų J. B. ir J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 154 straipsnio 1 dalį (dėl J. B. šmeižimo), pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį (dėl J. V. šmeižimo), pagal LR BK 155 str. 2 d. (dėl J. B. įžeidimo) išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Nukentėjusiųjų J. B. ir J. V. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėtais. Nukentėjusiojo J. B. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B. 2012-06-24 siųstame elektroniniame laiške prašydama domėtis ir viešai skelbti J. B. tikėjimu: „Taip pat prašau pasidomėti B. NVO ryšiais su baptizmu ir skelbti viešai visiems, o ne tik šių apleistų vaikų tėvams/globėjams“;

Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B. 2012-06-27 siųstame elektroniniame laiške skelbdama tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su J. B. tikėjimu: ,,Šitą faktą/gandą apie baptizmą žino pusė Kauno. Kauno baptistuose yra jo foto, o kažkoks ten kunigas, kurį kalbinau raštu, patvirtino, kad tiesioginė stovyklų paskirtis yra baptizmas“ ir tame pačiame laiške nurodoma informaciją apie J. B., kad „šioje mokykloje toleruojamas vaikų tvirkinimas“;

Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos kontrolierei E. Ž. 2012-07-17 siųstame laiške nurodydama, kad V. B., J. B. ir V. V. grasino jai.

2012-03-05 jam atsiųstame elektroniniame laiške nurodydama tikrovės neatitinkančią informaciją: „Jūs ne tik abejingai vertinote G. situaciją, akivaizdžiai iš jos tyčiojotės, bet ir mėnesį laiko trukdėte man jai padėti, nors nuo pat to neaiškaus įvykio (kuris jums pasirodė nevertas dėmesio ir jūsų brangaus laiko) dešimt kartų kartojau, kaip man tai svarbu“;

2012-06-26 J. B. siųstoje trumpojoje tekstinėje žinutėje parašydama: „Niekšas. Savo žodžius apie autoritetą ir visa kitą, ką esu jums gero pasakiusi – atsiimu. Labai gailiuosi, kad mes apskritai susitikom“.

Be to, E. K. buvo kaltinama tuo, kad šmeižė J. V.: Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui parašydama, kad ,,...G. mama neįgali, todėl vaikų auginti ji negali...“.

Nuosprendį skundžia J. B. ir J. V. ir prašo Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, o civilinius ieškinius patenkinti. Apeliantų manymu, teismas nevisapusiškai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, netinkamai analizavo ir vertino E. K. padarytas veikas, netinkamai aiškino šmeižimo ir įžeidimo nusikalstamų veikų požymius, netinkamai įvertino surinktus įrodymus. Skunde teigiama, jog E. K. sistemingai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją mokyklos darbuotojams, Kauno miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių pasaugos skyriui, Švietimo ir ugdymo skyriui, šmeižė ir įžeidė pareiškėjus J. B. ir J. V.. Teismas ignoravo esminius bylos įrodymus – Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės PK Viešosios policijos skyriaus Petrašiūnų policijos nuovados nutarimą Nr. 20-23-3-IL-530, kuriame konstatuota, kad E. K. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie J. B. kompetenciją savo skunduose valstybės institucijoms ir tokia informacija gali pakenkti bei pažeminti tuos asmenis bei pakirsti pasitikėjimą jais. Šiame nutarime nurodyta, jog E. K. veikoje nustatyti požymiai nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d., ir tai yra tiesioginis įrodymas, kad E. K. veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymiai, tačiau teismas dėl šių argumentų nepasisakė.

Skunde teigiama, jog teismas neteisingai nustatė, kad E. K. paskleista informacija nėra užgaulaus, šmeižikiško ir įžeidžiančio pobūdžio. 2012-06-24 ir 2012-06-27 E. K. siųstuose elektroniniuose laiškuose Kauno miesto savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B., kuriuose prašoma pasidomėti ir viešai skelbti apie J. B. ryšius su baptizmu, teigiama, kad apie baptizmą žino pusė Kauno, Kauno baptistuose yra J. B. foto, stovyklų tiesioginė paskirtis yra baptizmas, ši informacija paskelbta viešai, be to, nėra abejonių, jog ši informacija neatitinka tikrovės. Kaltinamoji nesugebėjo įrodyti, kad J. B. susijęs su baptizmu, o juo labiau, kad J. B. veiklos paskirtis yra baptizmo skatinimas. Šie laiškai turėjo būti vertinami kaip žinia, t. y. kaip konstatavimas tam tikrų faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Šios paskleistos žinios negalėjo būti vertinamos kaip nuomonė ar komentarai. Ši informacija paniekino ir pažemino J. B., pakirto pasitikėjimą juo. Teiginys, kad J. B. yra baptistas ir neteisėtai propaguoja šią religiją mokinių tarpe įžeidžia J. B. garbę ir orumą, nes jis yra katalikas ir jo išpažįstamas tikėjimas jam yra labai svarbus. Tai žeminanti ir niekinanti J. B. informacija.

Skunde nesutinkama su tuo, jog E. K. sakinys „konkrečiai mane domina šioje mokykloje toleruojamas vaikų tvirkinimas“ nesietinas su J. B. šmeižimu, nes ši informacija neva nėra nukreipta prieš konkretų asmenį, o kalbama apie instituciją – mokyklą. Teismas nepagrįstai nurodė, jog šiame sakinyje apie J. B. nebuvo paskleista jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti jį, pakirsti pasitikėjimą juo. Teismas šią informaciją analizavo formaliai, neatsižvelgdamas į viso el. laiško turinį ir kontekstą, iš kurio akivaizdu, jog šis sakinys siejamas su konkrečiu ginču tarp apeliantų ir kaltinamosios, nes laiške J. K. ne kartą mini J. B., nurodo jo ryšį su baptizmu, todėl tolesnis sakinys sukelia sąsajas su J. B.. Iš šio laiško turinio susidaro įspūdis, kad J. B. sietinas su nepilnamečių tvirkinimo veiksmais, kad slepia ir dangsto tokias nuskalstamas veikas, tai yra, kad pats atlieka nusikalstamas veikas. Nekyla abejonių, jog ši informacija neatitinka tikrovės (E. K. nesugebėjo įrodyti, kad mokyle būtų nustatytas ir toleruojamas mažamečių vaikų tvirkinimas). Ir ši informacija taip pat turėjo būti vertinama kaip E. K. paskleista žinia. Ši informacija paniekino ir pažemino J. B., pakirto pasitikėjimą juo, kadangi žiniasklaidoje atskleidžiami pedofilijos atvejai turi platų atgarsį visuomenėje ir melagingos informacijos apie tariamą pedofiliją atskleidimas asocijuojasi su tiesa, o tai rodo, kad E. K. šiais veiksmais paniekino ir pažemino J. B..

Teismas taip pat neteisingai vertino kaltinamosios veiksmus įžeidimo požymių. E. K. 2012-03-05 J. B. atsiųstame el. laiške, nurodydama, jog jis akivaizdžiai tyčiojasi iš G., o tai pat 2012-06-26 trumpojoje tekstinėje žinutėje išvadindama jį niekšu, kad ji atsiima savo pasisakymus dėl jo autoriteto, gailisi, kad apskritai susitiko, ji neigiamai ir nepadoriai įvertino J. B. asmenybę, pažemino žmogų jo paties akyse. E. K. neigiamai, nepadoriai, užgauliai formulavo atsiliepimus apie J. B. asmenybę, jo savybes. Atkreipiamas dėmesys, jog formuojamoje teismų praktikoje tokie išsireiškimai kaip „psichas“, „parazitas“‚ vertinami kaip įžeidimas (Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-385/2005). Kadangi tokiais veiksmais E. K. neigiamai, nepadoriai ir žeminančiai apibūdino J. B., tokie veiksmai atitinka LR BK 155 str. 2 d. įtvirtintos veikos požymius.

Apeliantų nuomone, paminėta viešai paskleista informacija (apie pedofilijos toleravimą, neteisėtą baptizmo skleidimą ir pan.) teismo turėjo būti analizuojama ne vien tik šmeižimo (BK 154 str.) atžvilgiu, tačiau ir įžeidimo (BK 155 str.) atžvilgiu, tačiau teismas to nepadarė. Apelianto įsitikinimu, Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B. ar Vaikų teisių apsaugos kontrolierei E. Ž. skelbiama tikrovės neatitinkanti informacija, susijusi su pareiškėjo tariamu tikėjimu ir jo neteisėtu propagavimu, su tvirkinamųjų veiksmų toleravimu, su tariamu grasinimu E. K. reiškia viešą J. B. įžeidimą (BK 155 str. 1 d. ).

Skunde nesutinkama su E. K. veiksmų vertinimu dėl J. V. atžvilgiu padarytos veikos. Nesutinkama, jog niekur neužfiksuota E. K. frazė „Gabijos mama neįgali, todėl vaikų auginti ji negali“. Liudytoja V. B. parodė, kad E. K. rašytuose laiškuose J. V. buvo pateikiama kaip mama, nesugebanti vaiko nuvesti pas gydytojus, kaip asocialus žmogus, o tai, kad bent vienas subjektas yra gavęs ir žino tokią informaciją, yra tiesioginis įrodymas, kad nurodyta informacija buvo paskleista, t. y., kad E. K. atliko aktyvius nusikalstamą veiką atitinkančius veiksmus. Be to, apeliantės manymu, 2012 m. birželio 24 d. elektroniniame laiške Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B. nurodydama, kad „Taip pat prašau pasidomėti B. NVO ryšiais su baptizmu ir skelbti viešai visiems, o ne tik šių apleistų vaikų tėvams / globėjams“ oficialiam pareigūnui nurodo, kad J. V. yra apleidusi savo vaiką (juo nesirūpina). Tokiais veiksmais E. K. itin neigiamai ir nepadoriai įvertino J. V. asmenybę, pažemino jos pačios ir Kauno miesto savivaldybės pareigūno akyse, tai yra E. K. neigiamai, nepadoriai, užgauliai formulavo atsiliepiamus apie J. V. asmenybę, jos savybes.

Teismas visiškai ignoravo faktą, jog laiškuose ir žinutėje informacija pateikiama kaip tikra. Kaltinamoji aktyviais veiksmais skleidė melagingą informaciją tiek pareiškėjams asmeniškai, tiek viešai raštu apšmeižė Kauno miesto savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus pareigūnams bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierei. Teismas nepagrįstai ignoravo, jog J. B. yra viešas asmuo, dirbantis Vaikų dienos centro vadovu, įgijęs mokslų daktaro laipsnį bei turintis daugiau kaip 30 metų pedagoginio darbo stažo. Nuo 2012-07-01 pareiškėjas, kaip nepriekaištingos reputacijos asmuo, yra įtrauktas į nuteistųjų lygtinio paleidimo komisiją (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės buvo aiškiai žinomos E. K., ji neabejotinai turėjo suprasti, kad bet koks netiesos paskleidimas apie J. B. bei jo žeminimas vaiko teisių apsaugos ir švietimo srityje dirbančių pareigūnų akivaizdoje pakerta pasitikėjimą J. B., jį pažemina bei pažeidžia jo garbę ir orumą. Be to, J. B. į bylą pateikė medicininius duomenis, kad dėl E. K. veiksmų buvo sutrikdyta jo sveikata, sutriko širdies veikla, patyrė emocinį pablogėjimą, kas reiškia, jog E. K. paskleista tikrovės neatitinkanti informacija buvo niekinančio ir įžeidžiančio pobūdžio.

Teismas taip pat neįvertino, jog kaltinamoji yra prisipažinusi dėl savo tiesioginės tyčios apšmeižti ir įžeisti apeliantus, nes 2012 m. balandžio 21 d. elektroniniame laiške nurodė, kad „Dėl savo agresijos jūsų atžvilgiu visiškai sutinku ir nesigailiu“.

Apibendrindami apeliantai teigia, jog E. K. turėjo būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: apeliantų, prašiusių skundą tenkinti, išteisintosios gynėjo, prašiusio skundą atmesti, sprendžia, kad privačių kaltintojų-nukentėjusių skundas turi būti atmestas.

Skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Apeliantų manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstas išvadas dėl E. K. išteisinimo.

Pažymėtina, jog pagal Baudžiamojo Proceso Kodekso (toliau tekste BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantų pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas. Teismui nei vienas įrodymas neturi jokios išankstinės įrodomosios galios, jo patikimumas vertinamas kartu su kitais įrodomais, todėl skundo argumentai, jog ikiteisminio tyrimo metu priimtas nutarimas, kuriame konstatuojama, jog E. K. veiksmuose yra BK 154 straipsnyje numatytos veikos požymiai, yra tiesioginis E. K. veikos ir kaltės įrodymas, atmetami kaip nepagrįsti.

Jonas B. E. K. kaltino tuo, jog ji sistemingai šmeižė J. B. šiais veiksmais: 1) 2012-06-24 siųstame elektroniniame laiške Kauno miesto savivaldybės administracijos Šveitimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B. prašydama domėtis J. B. tikėjimu ir viešai apie tai skelbti („Taip pat prašau pasidomėti B.o NVO ryšiais su baptizmu ir skelbti viešai visiems, o ne tik šių apleistų vaikų tėvams/globėjams“); 2) tam pačiam asmeniui 2012-06-27 siųstame elektroniniame laiške skelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, susijusią su J. B. tikėjimu (,,Šitą faktą/gandą apie baptizmą žino pusė Kauno. Kauno baptistuose yra jo foto, o kažkoks ten kunigas, kurį kalbinau raštu, patvirtino, kad tiesioginė stovyklų paskirtis yra baptizmas“) bei tame laiške nurodydama, jog „šioje mokykloje toleruojamas vaikų tvirkinimas“, 3) taip pat Vaiko teisių apsaugos kontrolierei E. Ž. 2012-07-17 siųstame laiške nurodydama, jog V. B., J. B. ir V. V. jai grasino.

Teismas spręsdamas dėl šmeižimo sudėties buvimo E. K. veikoje įvertino tiek objektyviąją, tiek ir subjektyviąją E. K. veikos pusę.

Kaip jau minėta anksčiau, šmeižimas pasireiškia melagingos informacijos skleidimu, tai yra kaltininkas suvokia, jog tokia informacija neatitinka tikrovės, tačiau sąmoningai, tyčia ją paskleidžia trečiajam asmeniui. Spręsdamas apie šį požymį teismas pagrįstai vertino tiek laiškuose esančių sakinių formulavimą, jų turinį, tiek ir tai, ar ta informacija bent kiek atitinka tikrovę. Nors J. B. teigia, jog elektroniniuose laiškuose nurodomi jo ryšiai su baptizmu jį šmeižia ir įžeidžia, nes jis yra katalikas, tačiau kaip pagrįstai nurodė teismas, šios žinios nėra akivaizdžiai neteisingos, todėl negali būti vertinamos kaip neatitinkančios tikrovės, ar šmeižiančios, todėl E. K. veiką teismas pagrįstai vertino kaip nuomonę, pagrįstą vieša informacija, nes visiems prieinamuose internetiniuose portaluose kaunas.policja.lt, ekbb.lt , btz.lt, youtube.com yra aiškios nuorodos į minimą tikėjimą, nuorodos į vykstančias sporto stovyklas, o taip pat nuotraukos su J. B. iš šių sporto stovyklų. Be to, prašymas pasidomėti apie J. B. ryšius su baptizmu apskritai negali būti vertinamas kaip tam tikros žinios, fakto paskleidimas. J. B. tiesiogiai neįvardintas kaip išpažįstantis tokį tikėjimą, neįvardijamas babtistu nei viename iš minėtų elektroninių laiškų, tik nurodoma, jog jis galimai turi ryšių su baptizmu ir jo vadovaujamoje įstaigoje galimai propaguojamas šis tikėjimas. Toks žinių pateikimas pagrįstai vertintas kaip nuomonė. Kadangi ši E. K. subjektyvi nuomonė susiformavusi viešos informacijos pagrindu, teismas pagrįstai sprendė, jog tai nesudaro objektyviojo BK 154 str. 1 d. numatytos veikos požymio.

Aukštesnysis teismas taip pat visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog 2012-06-27 elektroniniame laiške Kauno miesto savivaldybės administracijos Šveitimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B. išdėstytas E. K. sakinys ,,Šitą faktą/gandą apie baptizmą žino pusė Kauno. Kauno baptistuose yra jo foto, o kažkoks ten kunigas, kurį kalbinau raštu, patvirtino, kad tiesioginė stovyklų paskirtis yra baptizmas“, jo turinys negali būti vertinamas kaip tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas apie konkretų asmenį J. B., todėl tai nesudaro objektyviosios pusės BK 154 str. 1 d. numatytos veikos požymio – pavojingos veikos bei dalyko. Pažymėtina, jog apie informacijos turinį, pobūdį būtina spręsti iš viso laiško turinio, o ne vien tik iš atskiro sakinio, ar jo dalies. Iš šio elektroninio laiško turinio matyti, jog pradžioje (pirmoje pastraipoje) kalbama apie susitikimo organizavimą, po to (antroje pastraipoje) minimos aplinkybės dėl mokyklos sąsajų su baptizmu. Čia vieną kartą paminėta J. B. pavardė, daromos užuominos į jo sąsajas su baptizmu, išreiškiant susirūpinimą tokiais reiškiniais mokymo įstaigoje, tačiau pastraipa užbaigiama konkrečiu teiginiu, jog dėl to autorė kategoriškų reikalavimų neturi (jai ši tema nebeaktuali) ir tik trečioje pastraipoje, susidedančioje iš vienintelio sakinio, išreiškiamas susirūpinimas dėl kitų reiškinių – „Konkrečiai mane domina šioje mokykloje toleruojamas vaikų tvirkinimas (jie tai vadina priekabiavimu, o vaiko teisėse tikslaus termino nenustatėm)“. Taigi iš viso turinio akivaizdu, jo išreiškiamas susirūpinimas tokia problema kaip reiškiniu institucijoje. Ir toks sakinys nukreiptas ne į konkretų asmenį J. B., tačiau apskritai į instituciją - mokyklą (tai rodo, netgi vartojamas žodis „jie“). Esant šioms aplinkybėms, teismas pagrįstai konstatavo, jog šiame sakinyje nebuvo paskleista jokia tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti J. B., pakirsti pasitikėjimą juo. Juo labiau, tokia informacija negali būti vertinama kaip įžeidžianti J. B.. Vertinant šių duomenų kontekste, skundo argumentai, jog tuo J. B. buvo apšmeižtas ir netiesiogiai apkaltintas nusikaltimo slėpimu, tai paniekino, pažemino J. B., nes dėl žiniasklaidoje vis atskleidžiamų pedofilijos atvejų tai asocijuojasi su tiesa, vertintina vien tik kaip subjektyvios apelianto prielaidos.

Skunde teigiama, jog viešai paskleista informacija apie pedofilijos toleravimą, neteisėtą baptizmo skatinimą turėjo būti analizuojama ir įžeidimo atžvilgiu. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka ir jį atmeta, nes įžeidimo ir šmeižimo objektyvieji požymiai skiriasi. Įžeidimo atveju neigiamai, užgauliai atsiliepiama apie nukentėjusiojo asmenybę, jo savybes ir visiškai nesvarbu ar tai tiesa, ar ne. Tuo tarpu šmeižimo atveju nurodomi konkretūs tikrovės neatitinkantys faktai, kurie neigiamai apibūdina nukentėjusįjį. Tuo tarpu elektroniniuose laiškuose akivaizdu pateikiama informacija, nuomonė apie tam tikrus reiškinius, o ne atsiliepimai apie J. B. asmenybę, jo savybes, todėl tai nesudaro įžeidimo objektyviosios pusės požymio.

Aukštesnysis teismas taip pat visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog E. K. veiksmuose nebuvo tyčios apšmeižti J. B.. Ši teismo išvada pagrįsta visumos, o ne dalies, ar atskirų duomenų vertinimu. Spręsdamas apie šį požymį apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į visą situaciją ir aplinkybes, dėl kurių buvo rašomi minėti elektroniniai laiškai. Pagrįstai įvertinta ir atsižvelgta tai, jog J. B. ir E. K. turėjo skirtingus požiūrius į mokykloje kilusio mokinių konflikto vertinimą bei jo sprendimo būdus, visi laiškai rašyti išimtinai institucijoms, atsakingoms už vaikų priežiūrą, teises ir laisves, ir jų pagrindinis tikslas buvo ištirti, išsiaiškinti situaciją, tokiu būdu E. K. manymu padėti konkrečiam vaikui, o ne tiesiogiai apšmeižti J. B., jam pakenkti, ar sugadinti jo reputaciją.

J. B. E. K. tai pat kaltino tuo, jog ji jį įžeidė 2012-06-26 trumpojoje tekstinėje žinutėje pavadindama „niekšu“ bei 2012-03-05 elektroniniame laiške teigdama, jog jis tyčiojosi iš G..

Apylinkės teismas spręsdamas dėl įžeidimo kaip nusikalstamos veikos požymių buvimo E. K. veiksmuose pagrįstai pažymėjo, jog šiuo atveju konkuruoja dvi vertybės- žmogaus saviraiškos laisvė ir kito asmens garbė bei orumas ir kiekvieną kartą ginant vieną iš jų neišvengiamai apribojama kita, todėl priimant sprendimą būtina užtikrinti šių dviejų vertybių apsaugos pusiausvyrą. Be to, sprendžiant šį klausimą būtina įvertinti jog saviraiškos laisvė, teisė laisvai reikšti savo nuomonę yra ginama Konstitucijos ir įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir gali būti ribojama tik griežtai numatytais įstatyme atvejais. Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia tokio laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma tik kaip paskutinė priemonė (ultima ratio), kai akivaizdu, jog kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių. Todėl kiekvienu atveju turi būti įvertintas veikos pobūdis ir pavojingumas. Šiuo atveju asmens pavadinimas „niekšu“, neigiamas apibūdinimas, jog jis tyčiojasi iš kito asmens, turi neigiamą atspalvį, užgauliai jį apibūdina, nes „niekšas“ lietuvių kalboje suprantamas kaip niekam vertas, negarbingas, žemas žmogus, nenaudėlis ir turi žeminantį, įžeidžiantį pobūdį, tačiau vertinant visą šių veiksmų situaciją, veika nelaikytina tokia pavojinga, jog civilinės teisinės priemonės būtų aiškiai nepakankamos apginti nukentėjusiojo interesus. Pažymėtina, jog minėti išsireiškimai pasakyti labai konkrečios ilgą laiką besitęsiančios konfliktinės situacijos, tiesiogiai liečiančios ne J. B., kontekste, be to, šie apibūdinimai pasakyti ne tiesiogiai J. B. akis į akį, tačiau raštu. Įvertinant, jog J. B. turi didelį pedagoginio darbo stažą, turi daug patirties bendraujant su vaikais, o taip pat ir paaugliais, akivaizdu, jog pakankami dažnai susiduria su dar labiau jį žeidžiančiomis ir žeminančiomis situacijomis, todėl šiuo atveju tokie išsireiškimai kaip „niekšas“, pasisakymas, jog jis tyčiojasi iš konkretaus asmens, nelaikytini tokio pobūdžio įžeidimais, kurie nukentėjusiojo orumą, savivertę būtų pakirtę taip, kad šiems teisiniams gėriams apginti ir pasiketi skirtingų interesų pusiausvyrą būtų būtinos valstybės prievartos priemonių taikymas. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog nenustatytas objektyvusis nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 155 str. 2 d., požymis - pavojinga veika.

Byloje J. V. E. K. kaltino tuo, jog jį nukentėjusiąją šmeižė Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui rašydama, jog „Gabijos mama neįgali, todėl vaikų auginti negali“. Pažymėtina, jog privataus kaltinimo bylose kaltinimą palaiko ir asmens kaltę įrodyti turi būtent privatus kaltintojas. Teismas tik padeda gauti įrodymus, jeigu pats nukentėjusysis to padaryti negali. Šiuo atveju J. V. kaltindama, jog ji buvo apšmeižta raštu, konkrečių duomenų apie tokio rašto ar kito dokumento, laiško egzistavimą negalėjo nurodyti. Teismas siekdamas patikrinti šias aplinkybes, išreikalavo visus E. K. rašytus elektroninius laiškus Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui, tačiau tokie duomenys nepasitvirtino, tokia frazė niekur neužfiksuota. Nors skunde teigiama, jog šiuos duomenis patvirtina liudytojos V. B. parodymai, tačiau V. B. tik bendrai apibūdino, jog E. K. rašytuose laiškuose J. V. buvo pateikiama kaip mama, nesugebanti pasirūpinti vaiku, tačiau tai nepatvirtina J. V. kaltinimo, jog E. K. rašė, kad Gabijos mama neįgali, todėl vaikų auginti negali. Skundo argumentas, jog šią aplinkybę patvirtina 2012-06-24 elektroninis laiškas Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjui A. B. nurodant skelbti viešai apie J. B. ryšius su baptizmu, o ne tik šių apleistų vaikų tėvams/ globėjams yra išimtinai subjektyvus aplinkybių vertinimas, apeliantų prielaida. Jokių konkrečių, patikimų duomenų dėl šio kaltinimo byloje nenustatyta. Nenustatytas nei veikos padarymo laikas, nei būdas, veika, dalykas.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuojama, jog apylinkės teismas E. K. tiek dėl J. B. šmeižimo (BK 154 str. 1 d.), tiek dėl J. B. įžeidimo (BK 155 str. 2 d.), o taip pat ir dėl J. V. šmeižimo (BK 154 str. 1 d.) pagrįstai išteisino, nenustačius jos veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių. Teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos.

Motyvuojamoji dalis

Kadangi byloje pagrįstai priimtas išteisinamasis nuosprendį, nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai išspręsti nepažeidžiant LR BPK 115 straipsnio reikalavimų.

Nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, skundo argumentai nesuteikia pagrindo jį keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 6 d. išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nukentėjusiųjų-privačių kaltintojų J. B. ir J. V. apeliacinį skundą atmesti.