Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-757-302/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00865-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.29.; 3.3.1.(S)

2016 m. lapkričio 3 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Artūro Driuko ir Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3509-781/2016 pagal ieškovės Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ ieškinį atsakovei D. A. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. A. 57 924 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo visos ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad 2006 m. balandžio 28 d. sudarė su atsakove paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis), kurios pagrindu suteikė atsakovei beprocentę 200 000 Lt paskolą, kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. Visa paskolos suma atsakovei buvo išmokėta 2006 m. balandžio 28 d. ir 2006 m. spalio 10 d. bankiniais pavedimais (po 100 000 Lt). Ieškovės teigimu, nors 2014 m. gruodžio 16 d. raštu atsakovė buvo raginta geruoju įvykdyti sutartį, tačiau paskola taip ir nebuvo grąžinta.

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ iš atsakovės D. A. 57 924 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo visos ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. gegužės 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 1 978, 77 Eur bylinėjimosi išlaidų.Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų (atsakovės 2006 m. balandžio 5 d. prašymas suteikti jai 200 000 Lt paskolą, Paskolos sutartis, mokėjimo nurodymai, atsakovei adresuoti raštai dėl paskolos grąžinimo, atsakovės 2012 m. rugsėjo 25 d. raštas „Dėl 2006 m. balandžio 28 d. paskolos grąžinimo“, kuriame pati atsakovė pranešė ieškovei, kad negali grąžinti paskolos iki 2012 m. spalio 1 d., tačiau veda derybas su SEB ir Nordea bankais dėl naujos paskolos gavimo, įrodymai, patvirtinantys premijų skyrimo tvarką įmonėje ir premijų dydžius, ir kt.), patvirtinančių tiek Paskolos sutarties sudarymą, tiek pinigų perdavimą, o atsakovės pateiktų įrodymų visumos nepakanka ieškovės pozicijai paneigti. Teismas, pažymėdamas, kad atsakovė rėmėsi ne rašytiniais įrodymais, o tik liudytojų, kurie buvo gavę iš ieškovės panašias paskolas, parodymais, atsakovės teiginius, jog minėta pinigų suma jai buvo suteikta kaip premija, kad Paskolos sutartis buvo pasirašyta atgaline data dėl ieškovės darbuotojų spaudimo, vertino kaip deklaratyvius. Be to, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju remtis liudytojų parodymais netgi nėra leidžiama (CK 6.875 straipsnio 2 dalis).Atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė ilgus metus dirbo pas ieškovą, jog pinigų perdavimą patvirtina banko pavedimai, bei įvertinęs atsakovės asmenį (atsakovė turėjo gana didelę patirtį, dirbo su sudėtingais milijoninės vertės projektais, todėl sandorių sudarymas turėjo jai būti pažįstama veikla), teismas darė išvadą, jog net jei ir būtų prielaidos sutikti su atsakovės teiginiu, kad sutartis buvo pasirašyta atbuline data, atsakovės elgesys neatitiktų protingumo principo.

Atsakovė D. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Pirmos instancijos teismas neišsiaiškino tikrųjų ieškovės vadinamos Paskolos sutartimi šalių ketinimų bei neištyrė tikrosios šalių valios, nors byloje ir buvo nustatyta, kad įgaliojimą sudaryti ir pasirašyti Paskolos sutartį turėjęs asmuo ir paskolos gavėjas neigė, jog buvo sudaryta ir pasirašyta Paskolos sutartis. Nei Paskolos sutartyje nurodytu metu, t. y. 2006 m. balandžio 28 d., nei pinigų pervedimo metu, t. y. 2006 m. balandžio 28 d. ir 2006 m. spalio 10 d., Paskolos sutartis nebuvo pasirašyta nei paskolos davėjo, nei paskolos gavėjo. Be to, ir buvęs Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ vyriausiasis finansininkas patvirtino, kad paskolos suteikimo atsakovei klausimas nebuvo svarstomas ir paskola atsakovei nebuvo suteikta. Šalims skirtingai interpretuojant pinigų pervedimą ir priėmimą bei esant abejonėms dėl Paskolos sutarties sudarymo fakto, teismas turėjo atlikti visapusišką aplinkybių analizę, o to nepadaręs priėmė sprendimą neatskleidęs bylos esmės. Visi tariamos paskolos dokumentai buvo parengti 2011 metais. Šį teiginį pagrindžia šios aplinkybės: 1) atsakovės vardu pasirašytame prašyme skirti paskolą nurodyta data yra 2006 m. balandžio 5 d.; 2) prašyme skirti paskolą klaidingai nurodytos atsakovės pareigos, kadangi į Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ PVM grąžinimo vadovės pareigas atsakovė buvo paskirta tik nuo 2006 m. liepos 3 d.; 3) prašyme nenurodyta Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ generalinio sekretoriaus pavardė.Nustatęs, kad ieškovės pateiktame Paskolos sutarties tekste yra ne V. G. parašas, o faksimilė, teismas privalėjo išsiaiškinti V. G. parašo faksimilės naudojimo tvarką bei tai, kieno žinioje, be V. G., ji galėjo būti ir kokie Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ dokumentai ja galėjo būti tvirtinami.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ prašo atsakovės skundo netenkinti ir pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie esminiai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:Pirmos instancijos teismas tyrė ir vertino tiek ieškovės teiginius, kad prašomi priteisti pinigai buvo suteikti kaip paskola, tiek atsakovės iškeltą versiją, kad pinigai gauti kaip premija. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pakanką pagrindą išvadai, kad 200 000 Lt atsakovei buvo perduoti kaip paskola, o ne suteikti neatlygintinai. Atsakovės versijos apie kitokių santykių (premijavimo) egzistavimą nepatvirtina nei vienas objektyvus įrodymas. Atsakovės kviestų liudytojų parodymais pirmos instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo dėl liudytojų suinteresuotumo. Tai, kad teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, palaikė ieškovės argumentus, o atsakovės versiją atmetė kaip neįrodytą, savaime nereiškia, jog byla buvo išnagrinėta neišsamiai ir nevisapusiškai. Atsakovės argumentas, kad 2006 m. balandžio 5 d. prašymas skirti 200 000 Lt paskolą būsto įsigijimui buvo iš tikrųjų parengtas 2011 metais yra pagrįstas tik pačios atsakovės samprotavimais. Atsakovės teiginys, kad šiame prašyme nurodytos jos pareigos (PVM (skyriaus ar padalinio) vadovė) neatitiko jos tuomet eitų pareigų (esą į šias pareigas atsakovė buvo paskirta tik 2006 m. birželio 29 d.), prieštarauja kitiems įrodymams: 2004 m. spalio 5 d. įsakymui dėl PVM grąžinimo padalinio sudarymo ir atsakovės skyrimo jo vadove, 2005 m. balandžio 27 d. įsakymui dėl papildomų darbų vykdymo grąžinant PVM premijuoti atsakovę kaip skyriaus vadovę, 2005 m. spalio 25 d. įsakymui premijuoti atsakovę kaip PVM padalinio vadovę. Atsakovė neginčijo, kad aptariamame prašyme yra jos parašas, neprašė skirti ekspertizės prašymo autentiškumui nustatyti.Apeliantės argumentas, kad esą paskolos sutartis buvo surašyta atbuline data, grindžiamas atsakovei tekusiu sutarties egzemplioriumi, kuriame padarytas atitinkamas prierašas apie tariamą tikrąją šio dokumento pasirašymo datą, tačiau analogiško prierašo ieškovės pateiktoje Paskolos sutarties kopijoje nėra, todėl akivaizdu, kad jis atsakovės Paskolos sutarties egzemplioriuje galėjo būti padarytas ir prasidėjus šiai bylai. Net ir laikantis pozicijos, jog Paskolos sutartis buvo atsakovės pasirašyta vėliau nei sutartyje nurodyta jos sudarymo datą bei kad V. G. parašas sutartyje yra faksimilinis, tai esminės reikšmės bylai neturi, nes paskolos sutartis laikoma sudaryta esant dviem būtinoms sąlygoms: pirma, susitarimui sukurti paskolos teisinius santykius, ir, antra, paskolos dalyko perdavimui.2006 m. balandžio 28 d. ir 2006 m. spalio 10 d. mokėjimo pavedimai patvirtina, kad ieškovė perdavė atsakovei 200 000 Lt, o iš pavedimuose nurodytos mokėjimo paskirties: „Pervedama beprocentinė paskola p/g sutartį 2006.04.28“ yra akivaizdus tiek pinigų perdavimo tikslas (paskola), tiek teisinis perdavimo pagrindas – 2006 m. balandžio 28 d. Paskolos sutartis. Be to, ir 2012 m. rugsėjo19 d. bei 2014 m. gruodžio 16 d. ieškovės raginimai atsakovei grąžinti suteiktą 200 000 Lt paskolą patvirtina, kad ieškovė šią pinigų perdavimą vertino kaip paskolą. 2012 m. rugsėjo 25 d. atsakovės atsakymas į 2012 m. rugsėjo 19 d. raginimą grąžinti paskolą, kuriame atsakovė nurodo negalinti šiuo metu grąžinti paskolos ir dėl jos refinansavimo vedanti derybas su bankais, patvirtina, kad iki šios bylos pradžios atsakovė iš ieškovės gautus pinigus vertino kaip paskolą. 2005-04-27, 2005-09-26, 2005-10-25, 2013-10-03 ieškovės generalinio sekretoriaus įsakymai dėl premijavimo ir 2007-05-02, 2013-06-20 atsakovės prašymai dėl premijavimo patvirtina tik tai, kokia tvarka pas ieškovę buvo skiriamos premijos (įforminant jas atitinkamais įsakymais, o ne paskolos sutartimis), tiek tai, kad atsakovė jas gaudavo. Papildomai ieškinio reikalavimų pagrįstumą patvirtina ir 2016-02-12 teismo posėdžio metu pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2000-01-05, 2002-10-18, 2003-07-18, 2003-12-22, 2003-12-23, 2005-02-09, 2005-02-28 ir 2007-04-25 paskolos sutartys su kitais ieškovės darbuotojais, 2002-10-28, 2002-11-22, 2002-12-03, 2004-04-30, 2005-02-09 ir 2005-04-28 mokėjimo pavedimai atlikti minėtų paskolos sutarčių pagrindu, Nekilnojamojo turto registro išrašai.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė 2000-01-05, 2002-10-18, 2003-07-18, 2003-12-22, 2003-12-23, 2005-02-09, 2005-02-28 ir 2007-04-25 paskolos sutartis su kitais darbuotojais, 2002-10-28, 2002-11-22, 2002-12-03, 2004-04-30, 2005-02-09 ir 2005-04-28 mokėjimo pavedimus, atliktus minėtų paskolos sutarčių pagrindu, bei Nekilnojamojo turto registro išrašus. Įvertinus tai, jog visi šie rašytiniai įrodymai 2016-02-12 protokoline Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo prijungti prie bylos, šiuos įrodymus, kaip perteklinius, atsisakytina dar kartą priimti į bylą.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ į bylą pateikė tarp jos ir atsakovės 2006 m. balandžio 28 d. pasirašytą paskolos sutartį, kurios pagrindu suteikė atsakovei 200 000 Lt (57 924 Eur) beprocentę paskolą. Atsakovė minėtą pinigų sumą įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. (Paskolos sutarties 2 punktas). Visa paskolos suma buvo perversta atsakovei lygiomis dalimis, t. y. po 100 000 Lt, 2006 m. balandžio 28 d. ir 2006 m. spalio 10 d. bankiniais pavedimais, mokėjimo paskirtyje nurodant, jog pervedama „beprocentė paskola p/g sutartį 2006.04.28“. Ieškovė 2014 m. gruodžio 16 d. raštu kreipėsi į atsakovę, siūlydama atvykti bei pradėti derybas dėl jai suteiktų lėšų grąžinimo neteismine tvarka. Atsakovei neatvykus derėtis ir paskolos negrąžinus, ieškovė pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. A. 57 924 Eur skolą, 5 proc. procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo visos ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė su tokiu ieškinio reikalavimu nesutiko, tvirtino, kad tarp jos ir ieškovės 2006 m. balandžio 28 d. jokie paskolos teisiniai santykiai nesusiklostė, kadangi Paskolos sutartis buvo pasirašyta tik 2011 m. birželio 28 d., o pinigų pervedimas į jos sąskaitą negali būti besąlygiškas paskolos sudarymo faktą patvirtinantis įrodymas. Atsakovės teigimu, ieškovė jai pervedė 200 000 Lt kaip premiją už sėkmingai vystytą projektą. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių tiek Paskolos sutarties sudarymą, tiek pinigų perdavimą, o atsakovės pateiktų įrodymų visumos nepakanka ieškovės pozicijai paneigti, todėl ieškovės ieškinį tenkino visiškai. Atsakovės su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais: 1) pirmos instancijos teismas neišsiaiškino tikrųjų ieškovės vadinamos Paskolos sutartimi šalių ketinimų bei neištyrė tikrosios šalių valios, todėl priėmė sprendimą neatskleidęs bylos esmės; 2) visi tariamos paskolos dokumentai buvo parengti 2011 metais, o ne 2006 m. balandžio 28 d.; 3) pirmos instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino aplinkybių, susijusių su tuo, kodėl Paskolos sutarties tekste yra ne V. G. parašas, o faksimilė.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar tarp šalių yra susiklostę paskolos teisiniai santykiai.Paskolos sutarties sampratą reglamentuojančio CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-375/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2014).Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71straipsnio 1 dalis). CK 6.871 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys pasirašė Paskolos sutartį, kurios 1 punktu susitarė, jog ieškovė Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ suteikia atsakovei D. A. 200 000 Eur beprocentinę paskolą aštuonerių metų laikotarpiui. Paskolos sutarties 2 punkte įtvirtintas atsakovės įsipareigojimas paskolą grąžinti iki 2014 m. gruodžio 31 d. Ieškovės į bylą pateikti 2006 m. balandžio 28 d. ir 2006 m. spalio 10 d. bankiniai pavedimai (po 100 000 Lt) patvirtina, kad į atsakovės sąskaitą ieškovė pervedė iš viso 200 000 Lt. Pastebėtina, kad mokėjimo nurodymuose prie mokėjimo paskirties yra aiškiai nurodyta, jog atsakovei yra pervedama beprocentė paskola pagal 2006 m. balandžio 28 d. sutartį. Apeliantė šios aplinkybės, kad gavo iš ieškovės 200 000 Lt, net neginčija, tačiau tvirtina, jog tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, o nurodyta pinigų suma jai pervesta kaip premija už sėkmingai vykdytą pridėtinės vertės mokesčio susigrąžinimo projektą. Civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai suteikia teisę bylos šalims spręsti, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais remdamosi jos įrodinės, siekdamos pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė, tvirtindama, kad 200 000 Lt jai buvo nepaskolinti, o suteikti kaip premija, turėjo tai įstatymo leidžiamomis įrodinėjimo priemonėmis įrodyti.Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovė šios savo pozicijos visiškai nepagrindė. Tuo tarpu ieškovė pateikė įrodymus (2005-04-24 Nr. 05/03/F įsakymą premijuoti darbuotojus (tarp jų – ir atsakovę), 2005-09-26 įsakymą, 2005-10-25 įsakymą, 2007-05-02 prašymą premijuoti, 2013-06-20 tarnybinį pranešimą, 2013-10-03 Nr. 57K įsakymą, 2014-01-06 Nr. 01K įsakymą), patvirtinančius premijų skyrimo įmonėje tvarką bei premijų dydžius, kurie patvirtina, jog premijos įmonėje buvo skiriamos Lietuvos nacionalinės vežėjų automobilių asociacijos „Linava“ generalinio sekretoriaus įsakymais. Jokių duomenų, patvirtinančių įmonės praktiką premijų suteikimą darbuotojams įforminti paskolos sutartimis į bylą pateikta nebuvo. Be to, pastebėtina, kad aukščiau nurodyti įsakymai patvirtina, jog atsakovei nuo 2005 metų iki 2014 metų buvo skiriamos pakankamai ženklios premijos. Sutiktina su pirmos instancijos teismu, kad tai, jog minėti 200 000 Lt atsakovei buvo paskolinti, papildomai patvirtina ir kiti ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. ieškovei adresuotas pačios atsakovės 2006 m. balandžio 5 d. prašymas suteikti jai būtent 200 000 Lt paskolą, atsakovės 2012 m. rugsėjo 25 d. raštas „Dėl 2006 m. balandžio 28 d. paskolos grąžinimo“, kuriame ji paaiškino ieškovei, kad negali grąžinti paskolos iki 2012 m. spalio 1 d., tačiau veda derybas su SEB ir Nordea bankais dėl naujos paskolos gavimo, kas suponuoja išvadą, jog minėtame rašte atsakovė aiškiai pripažino savo skolą ieškovei ir netgi ketino ją refinansuoti. Kaip neįrodyti vertintini ir apeliantės argumentai, kad Paskolos sutartį ji pasirašė atgaline data spaudžiama ieškovės darbuotojų (CPK 178 straipsnis). Nors atsakovė ir tvirtina, kad visi tariamos paskolos dokumentai buvo parengti tik 2011 metais ir ji Paskolos sutartį pasirašė tik 2011 m. birželio 28 d., ką, pasak jos, patvirtina prierašas, esantis jos į bylą pateiktos Paskolos sutarties kopijoje, tačiau ji šių savo argumentų taip pat nepagrindė jokiais bent preliminariai šiuos teiginius galinčiais patvirtinti rašytiniais įrodymais. Pastebėtina, kad savo pozicijos pagrįstumą atsakovė bandė įrodinėti iš esmės remdamasi vien tik liudytojų, kurie, kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, šiame ginče galimai yra netiesiogiai suinteresuoti, kadangi dalis iš jų irgi buvo gavę paskolos iš ieškovės, parodymais bei samprotavimais, jog 2006 m. balandžio 5 d. prašyme suteikti paskolą yra neteisingai nurodytos jos tuometinės pareigos, kurie buvo paneigti kitais į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ generalinio sekretoriaus 2004-10-05 įsakymu Nr. 95K „Dėl PVM grąžinimo padalinio sudarymo“, kuriame atsakovės pareigos jau buvo nurodytos kaip ekonomistė (padalinio vadovė); 2005-04-27 įsakymu dėl papildomų darbų vykdymo grąžinant PVM premijuoti atsakovę kaip skyriaus vadovę; 2005-10-25 įsakymu premijuoti atsakovę kaip PVM padalinio vadovę. Tuo tarpu ieškovės pateikti dokumentai (atsakovės prašymas suteikti paskolą, pati paskolos sutartis, bankinių pavedimų kopijos ir kt.) atitinka jiems keliamus reikalavimus ir akivaizdžiai patvirtina esminių paskolos sutarties sąlygų – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus – egzistavimą. Be to, aplinkybę, kad Paskolos sutartis egzistavo jau 2006 metais, teisėjų kolegijos nuomone, papildomai patvirtina ir ta aplinkybė, kad ieškovės pateiktuose 2006 m. balandžio 28 d. ir 2006 m. spalio 10 d. bankiniuose pavedimuose yra aiškiai nurodyta, kad pinigai pervedami būtent pagal 2006 m. balandžio 28 d. sutartį.Iš ieškovės pateiktų 2000-01-05, 2002-10-18, 2003-07-18, 2003-12-22, 2003-12-23, 2005-02-09, 2005-02-28 ir 2007-04-25 paskolos sutarčių ir atitinkamų mokėjimų nurodymų matyti, kad ieškovė paskolos sutartis sudarinėjo ir su kitais įmonės darbuotojais, kas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė praktikavo pinigų skolinimą savo darbuotojams, ir būtent tokiu pačiu būdu kaip ir atsakovei.Nors atsakovė ir kelia versiją, kad Paskolos sutartyje yra ne tuometinio ieškovės vadovo V. G. parašas, o tik faksimilė, tačiau atsakovė neprašė skirti ekspertizės, kad būtų patvirtinta ši jos versija. Kita vertus, net ir laikantis pozicijos, kad Paskolos sutartyje yra faksimilinis ieškovės vadovo parašas, tai esminės reikšmės nagrinėjamai bylai neturėtų, kadangi, kaip jau ir buvo minėta, paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui ir atitinkamai kitos šalies sutikimas priimti pinigus ir įsipareigojimas nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus, kas nagrinėjamu atveju buvo įrodyta. Tuo tarpu paskolos sutarties paprastos rašytinės formos nebuvimas ar jos trūkumai negalėtų turėti įtakos sutarties galiojimui, jie galėtų būti reikšmingi tuo atveju, jei paskolos santykių (ne)buvimą būtų norima įrodinėti remiantis liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, CK 6.875 straipsnio 2 dalis). Kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovė neginčijo įstatymo nustatyta tvarka paskolos sutarties sandorio negaliojimo pagrindais. Įvertinus apskųsto pirmos instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei faktinius bylos duomenis, darytina išvada, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmos instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles ar neatskleidė bylos esmės (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė ir įvertino visus įrodymus, kuriais šalys grindė savo poziciją, paaiškindamas, kuriais įrodymais, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi, o kuriuos vertino kritiškai, ir pateikė tokio savo vertinimo argumentus.Apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė apeliaciniu skundu iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Atsakovei nenurodant ir nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismo procesinio sprendimo teisėtumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-640-611/2015). Pažymėtina, kad įrodymų ir jų turinio vertinimas ir interpretavimas kitaip nei juos supranta šalis, nesutikimas su šalies pateiktais įrodymais nelaikomas CPK normų pažeidimu.Nurodytų argumentų kontekste spręstina, kad, nepaisant visų atsakovės nurodomų aplinkybių, nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo abejoti tuo, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai ir kad ieškovė atsakovei paskolino 200 000 Lt.

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, todėl sprendžia, jog atsakovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą nėra jokio teisinio pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepriteistinos. Tuo tarpu ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 883,08 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė savo išlaidas advokato pagalbai apmokėti tinkamai pagrindė, jos, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir suteiktos teisinės pagalbos apimtį, yra protingos, todėl priteistinos iš atsakovės.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „Linava“ (į. k. 121053434, J. Basanavičiaus g. 45, Vilnius) iš atsakovės D. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) 883,08 Eur (aštuonis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus aštuonis euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.