- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-30
- Bylos Nr.
- e2-81-514/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aušra Volskytė
- Ieškovas
- E. J.
- Atsakovas
- UAB „(duomenys neskelbtini)“
uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. J. ieškinį atsakovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 20 687 Lt žalai atlyginti, vertimo ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad 2007 m. liepos 30 d. tarp ieškovo E. J. ir buvusios J.P. R. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (šiuo metu įmonės juridinė forma pakeista ir įmonė vadinasi UAB „(duomenys neskelbtini)“) buvo pasirašyta darbo sutartis Nr. 271, kurios pagrindu 3 mėnesiams ieškovas buvo įdarbintas pas atsakovą pagalbiniu darbininku. Pasibaigus darbo sutartimi nustatytam 3 mėnesių terminui, terminuota sutartis tapo neterminuota. 2008 m. rugpjūčio 12 d. darbo sutarties 1.2 punktas buvo pakeistas, ieškovas pradėjo dirbti elektromontuotoju - surinkėju. Darbo sutarties 3 punktu atsakovas ir ieškovas sutarė, jog ieškovo nekintamo darbo užmokesčio suma yra 1 000 Lt, atsakovas įsipareigojo mokėti kintamąją atlyginimo dalį - priedą už darbą Norvegijoje pagal sutartis su Norvegijos įmonėmis. Darbo sutartis buvo nutraukta 2011 m. kovo 23 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį.
2013 m. liepos 18 d. Ieškovas iš Norvegijos mokesčių inspekcijos gavo pranešimą, jog atlikus atsakovo algalapių auditą buvo nustatyta, kad ieškovas gavo 134 484 Norvegijos kronų (toliau – NOK) komandiruotpinigių, iš kurių tik 48 412 NOK yra laikoma neapmokestinama išmoka. Dėl šios priežasties, ieškovo asmeninės pajamos 2009 m. buvo padidintos 86 072 NOK suma. 2013 m. gruodžio 12 d. ieškovas gavo Norvegijos mokesčių inspekcijos raštą, kuriame nurodyta, jog Norvegijos mokesčių inspekcija iš atsakovo gavo informaciją, jog ieškovo apmokestinami komandiruotpinigiai buvo 69 181 NOK 2008 mokestiniais metais ir 84 913 NOK 2009 mokestiniais metais, todėl Centrinis biuras – Užsienio mokesčių reikalų skyrius privalo atitinkamai padidinti ieškovo asmenines pajamas. 2014 m. gegužės 14 d. datuotu raštu Norvegijos mokesčių administratoriaus informavo ieškovą, jog pastarasis turėtų Norvegijos mokesčių administratoriui sumokėti 26 525 NOK dydžio pinigų sumą už 2009 metus. Tos pačios dienos datuotais raštais ieškovui buvo pateikti detalūs darbo užmokesčio, mokesčių ir kiti paskaičiavimai.
2014 m. gegužės 28 d. datuotu raštu Norvegijos mokesčių administratorius informavo ieškovą, kad pastarasis už 2008 metus turėtų sumokėti 22 728 NOK dydžio pinigų sumą. Ieškovas 2014 m. birželio 2 d. sumokėjo Norvegijos mokesčių inspekcijai 26 525 NOK, o 2014 m. birželio 12 d.- 22 728 NOK. Šią sumą ieškovas vertina kaip žalą ir prašo ją priteisti iš atsakovo.
Šalies argumentai
2014 m. rugsėjo 11 d. ieškovas su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriaus darbo ginčų komisiją, kuri 2014 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. DGKS-4471 atsisakė nagrinėti ieškovo prašymą, kadangi ginčas kilo ne dėl žalos, bet mokestinių teisinių santykių.
Ieškovo nuomone, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės pasirašytos sutarties 15 straipsnio 2 dalies a punktu, Lietuvos Respublikos pilietis Norvegijos Karalystėje mokėtinus su darbo teisiniais santykiais susijusius mokesčius neprivalo mokėti, jei Norvegijos Karalystėje bet kuriuo dvylikos mėnesių laikotarpiu, prasidedančiu arba pasibaigiančiu tais pačiais finansiniais metais, ištisai arba su pertraukomis išbūna ne ilgiau kaip 183 dienas.
Pagal atsakovo pateiktus duomenis dėl komandiruočių ieškovas Norvegijos Karalystėje 2008 metais išbuvo 271 dienas, t.y. 88 dienomis daugiau nei kad nurodyta Sutarties 15 straipsnio 2 dalies a punkte. 2009 metais išbuvo 288 dienas, t.y. 105 dienomis daugiau nei nurodyta sutarties 15 straipsnio 2 dalies a punkte.
Norvegijos mokesčių administratoriui nustačius, kad ieškovo būtas laikas viršija Sutarties 15 straipsnio 2 dalies a punkte nurodytą trukmę, t.y. 183 dienų limitą, darbuotojas laikomas de facto atlikęs darbines funkcijas Norvegijos Karalystėje, todėl taikomi Norvegijos Karalystės mokesčių įstatymai ir gautos pajamos apmokestinamos Norvegijos Karalystėje mokamais mokesčiais.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, kad atsakovas, siųsdamas ieškovą į komandiruotes Norvegijoje privalėjo taip organizuoti darbą, kad būtų apginti darbuotojų (ieškovo) turtiniai interesai ir darbuotojams nereiktų mokėti Norvegijos Karalystėje papildomų mokesčių, t.y. darbuotojai turėjo būti siunčiami į komandiruotes neviršijant 183 dienų limito, o priešingu atveju privalėjo informuoti ieškovą apie „183 dienų taisyklės“ pažeidimo pasekmes. Ieškovas apie atsakovo ketinimą siųsti jį į komandiruotes daugiau nei 183 dienas bei apie ieškovo pareigą mokėti mokesčius nebuvo informuotas, be to, neturėjo jokios galimybės nepaklusti atsakovo įsakymams.
Atsakovo veiksmus nuo pat ieškovo įdarbinimo laiko neteisėtais, ieškovas buvo siunčiamas ne į komandiruotes – tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta darbo sutartis ir jos pagrindu organizuojamos komandiruotės aiškintinos kaip neteisėtas atsakovo mėginimas „apeiti“ Norvegijos Karalystės mokesčių teisės normas pasinaudojant pigia ir apie Norvegijos Karalystės mokestinę teisinę sistemą nieko nenutuokiančia darbo jėga.
Dėl to, kad atsakovas buvo netinkamai atlikęs savo pareigas ir nurodęs mažesnius komandiruotpinigius, ieškovo mokestinė prievolė padidėjo Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus pritaikytų palūkanų suma: už 2008 m. 3012 NOK ir už 2009 m. 2980 NOK, tokiu būdu ieškovas dėl atsakovo netinkamo savo pareigų atlikimo sumokėjo 5 992 NOK dydžio palūkanas (2 516, 74 Lt).
Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų bei netinkamai vykdytų pareigų, ieškovas antrą kartą turėjo sumokėti mokesčius, kurie laikytini ieškovo patirta žala.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovės ieškinį palaikė, patikslindamos priteistiną sumą, sumažindamos priteistinos žalos dydį iki 4198,05 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad mokesčiai nuo atsakovo darbo užmokesčio ginčo laikotarpiu, t.y. 2008 ir 2009 metais, buvo išskaičiuojami ir mokami tiek Lietuvoje, tiek ir Norvegijoje, mokesčiai nuo dienpinigių nebuvo mokami nei Lietuvos Respublikoje, nei Norvegijos Karalystėje. 2012 metų sausio mėnesį Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius atlikęs atsakovo ir jo darbuotojų sumokėtų mokesčių Norvegijos Karalystėje patikrinimą, nurodė, kad atsakovo darbuotojams išmokėti dienpinigiai turėjo būti apmokestinami pagal Norvegijos Karalystės mokesčių įstatymus, todėl atitinkamai priskaičiavo atsakovui ir jo darbuotojams primokėti dėl išmokėtų dienpinigių apskaičiuotą mokesčių nepriemoką. Iš ieškovo pareikalauta primokėti 20 687 Lt už 2008 ir 2009 metus, nes būtent tiek, anot Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus, turėjo būti išskaityta ir sumokėta mokesčių nuo ieškovui apskaičiuotų dienpinigių. Iš atsakovo pareikalauta dėl ieškovui išmokėtų dienpinigių primokėti papildomai už tą patį laikotarpį 21 727,00 NOK, kaip darbdaviui tenkančią mokesčių dalį. Šį Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimą atsakovas yra apskundęs nustatyta tvarka.
Atsakovui negali kilti materialinė atsakomybė, nes nėra žalos ir neteisėtos atsakovo veikos, taip pat nėra ir atsakovo kaltės.
Ieškovas kaip žalą įvardija sumą, kurią sumokėjo kaip mokesčių nepriemoką N. K. nuo su darbo santykiais susijusių pajamų, išmokėtų jam atsakovo už darbą Norvegijoje. Tačiau mokesčių nepriemokos sumokėjimas negali būti laikomas ieškovo patirta žala. Mokesčių mokėjimas yra ieškovo mokestinė prievolė. Atsakovas kaip ieškovo darbdavys šiuo atveju veikė tik kaip mokestį iš ieškovo pajamų išskaičiuojantis ir į atitinkamos valstybės biudžetą pervedantis asmuo. Teisės aktai atsakovui kaip darbdaviui numato tik pareigą išskaityti mokesčius iš darbuotojui pervedamo darbo užmokesčio ir sumokėti juos į atitinkamos valstybės biudžetą už darbuotoją. Tai, kad atsakovas galimai išskaitė iš ieškovo darbo užmokesčio per mažai mokesčių ir todėl galimai per mažai jų pervedė į Norvegijos Karalystės biudžetą reikštų ne ką kitą, o tai, kad ieškovui „į rankas“ buvo sumokėta daugiau, nei priklausė. Tai savo ruožtu reikštų nepagrįstą ir neteisėtą ieškovo gautą naudą. Todėl vėlesnis Norvegijos Karalystės įpareigojimas ieškovui sumokėti nepagrįstai ir neteisėtai išvengtus mokesčius negali būti laikomas ieškovo žala nei LR DK 249, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau LR CK, 6.249 straipsnio 1 dalies prasme.
Be to, ieškovas, įvykdęs savo mokestinę prievolę N. K., iš jos gauna ir papildomą naudą. Dėl to, kad ieškovas sumokėjo mokesčių nepriemoką Norvegijos Karalystėje, išaugo jo socialinio draudimo pensijai gauti taškų skaičius. Tai reiškia, kad jam bus mokama didesnė senatvės pensija Lietuvoje, nes senatvės pensiją per Lietuvos Sodrą mokės ir Norvegijos Karalystė proporcingai jo darbo stažui ir sumokėtiems mokesčiams Norvegijoje.
Ieškovui grąžintas Lietuvoje sumokėtas GPM turi mažinti jo tariamai patirtą žalą.
Ieškovas nepagrįstai kaltina atsakovą mokesčių nemokėjimu Norvegijoje. Atsakovas mokėjo Norvegijoje mokesčius nuo ieškovo darbo užmokesčio. Mokesčių nepriemoka Norvegijoje susidarė tik todėl, kad atsakovas neišskaitė ir nemokėjo mokesčių iš ieškovui 2008 ir 2009 metais sumokėtų dienpinigių už darbą komandiruočių Norvegijos Karalystėje metu. Dienpinigiai, kuriuos atsakovas mokėjo ieškovui, pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus nėra apmokestinami, nes tai yra darbuotojui garantuojama pinigų suma pragyvenimui tol, kol jis yra tarnybinėje komandiruotėje. Lietuvoje GPM ir kitais mokesčiais neapmokestinama dienpinigių norma, komandiruojant asmenį į Norvegiją. Tarp atsakovo ir Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus šiuo metu kilęs ginčas dėl to, kurios valstybės neapmokestinama dienpinigių norma turėjo būti taikoma, tame tarpe ieškovo atžvilgiu. Atsakovas veikė išimtinai darbuotojo interesais ir tol, kol Norvegijos Karalystėje nebus išspręstas atsakovo ir Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus ginčas dėl atsakovo darbuotojams, tame tarpe ieškovui, taikytinos neapmokestinamos dienpinigių normos, tol nėra galimybės atsakyti, ar atsakovas šiuo konkrečiu aspektu, neišskaitydamas mokesčių iš ieškovui sumokėtų dienpinigių, pasielgė neteisingai.
Nesutinka su ieškovo teiginiu, kad jei atsakovas nebūtų ieškovo komandiravęs jo į Norvegiją dirbti daugiau kaip 183 dienas per metus, tada nebūtų atsiradusi pareiga mokėti mokesčių Norvegijoje. Nurodo, kad ieškovas buvo įdarbintas pas atsakovą tik tam, kad būtų komandiruojamas dirbti į Norvegiją. Tai, kad darbas Norvegijoje buvo pagrindinis šalių susitarimo objektas, nurodo ir aplinkybė, kad darbo užmokestis darbo sutartyje buvo sulygtas taip, kad bus mokamas priedas už darbą Norvegijoje. Ieškovas tik tuo tikslu ir įsidarbino pas atsakovą, kad vyktų dirbti į Norvegiją ir gautų priedą už darbą joje, kuris buvo didelis ir jį motyvuojantis. Ieškovui per 2008 metus iš viso išmokėta darbo užmokesčio su komandiruočių dienpinigiais net 82 132,16 Lt, o 2009 metais 77 127,73 Lt.
Ieškovas neteisingai aiškina Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutartį „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“. Atsakovo darbuotojų atveju taikomas šios sutarties protokolo 7 paragrafas, numatantis, kad kai Lietuvos vienetas išnuomoja darbuotoją užsienio vienetui, sutarties 15 straipsnio 2 paragrafo nuostatos netaikomos. Ieškovo darbas Norvegijoje atitinka darbuotojų nuomą. Tokiu atveju jų pajamos apmokestinamos tik Norvegijos Karalystėje, nepriklausomai nuo išbūtų Norvegijoje dienų skaičiaus. Skirtingai, nei aiškina ieškovas, jo darbo užmokestis turėjo būti apmokestinamas Norvegijos Karalystėje nuo pirmos dienos nepriklausomai nuo to, kiek dienų jis ten dirbo. Tai reiškia, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai, t.y. pagal aukščiau minėtos sutarties nuostatas, mokėjo mokesčius nuo ieškovo darbo užmokesčio N. K., o įvertinus, kad ieškovas tik tam ir įsidarbino pas atsakovą, kad galėtų dirbti Norvegijoje ir gauti ženkliai didesnį darbo užmokestį nei už darbą Lietuvoje, ieškovo argumentas, kad atsakovas neva nepagrįstai jį siuntė per ilgai dirbti į Norvegiją, turi būti įvertintas kaip prieštaraujantis paties ieškovo valiai, sudarant darbo sutartį su atsakovu. Šiuo aspektu, jokių neteisėtų veiksmų atsakovas neatliko.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka, kad jis turėjo prievolę informuoti ieškovą apie tai, kad, viršijus 183 komandiruotės dienas per metus, ieškovui teks mokėti mokesčius Norvegijoje nuo dienpinigių, kadangi jokie teisės aktai atsakovo to neįpareigoja. Mokesčių mokėjimas yra paties ieškovo prievolė, todėl jis pats privalėjo aiškintis, kaip ir kur bus mokami mokesčiai nuo jo darbo užmokesčio, kokias socialines garantijas jis turės. Ieškovo atveju „183 dienų taisyklė“ neturėjo būti taikoma, nes jo atveju jo darbo užmokestis apmokestinamas Norvegijoje nuo pirmos darbo Norvegijoje dienos. Be to, atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad ieškovui sumokėti dienpinigiai turi būti apmokestinami Norvegijoje.
Atsakovas nesutinka, kad yra atsakingas už tai, kad susikaupė mokestinės nepriemokos palūkanos nuo ieškovo nesumokėtų mokesčių už 2008 ir 2009 metus. Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius turėjo galimybę patikrinti atsakovą anksčiau, tačiau atliko patikrinimą tik 2012 metų sausio mėnesį. Taip atsitiko ne dėl atsakovo kaltės. Palūkanos susikaupė tik dėl to, kad mokesčių patikrinimas užtruko dėl skirtingų valstybinių mokesčių administratorių savalaikio nesusižinojimo arba nepateisinamo delsimo.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai palaikė atsiliepime išdėstytą nuomonę ir prašė ieškinį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas pagal 2007 m. liepos 30 d. darbo sutartį dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (buvusi J.P. R. įmonė „(duomenys neskelbtini)“). Šia darbo sutartimi šalys susitarė, jog ieškovui bus mokamas nekintamo 1000 Lt darbo užmokestis ir nustatyta kintama atlyginimo dalis – priedas už darbą Norvegijoje pagal sutartis su Norvegijos įmonėmis (sutarties3 p.). Darbo sutartis buvo nutraukta 2011 m. kovo 23 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį.
Šalių paaiškinimais nustatyta, kad ieškovas darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu dirbo Norvegijoje, jo vykimas darbui į Norvegiją buvo įforminamas komandiruotėmis, pagal atsakovo pateiktus duomenis ieškovas Norvegijoje 2008 metais komandiruotėje išbuvo 271 dienas, 2009 metais - 288 dienas.
Norvegijos mokesčių administratorius, įvertinęs ieškovo gautas pajamas už darbą Norvegijoje, įpareigojo ieškovą sumokėti 20 687 Lt mokesčių nepriemoką už 2008 ir 2009 metus.
Ieškovas šią sumą, sumokėtą kaip mokesčių nepriemoką nuo pajamų, gautų iš atsakovo už darbą Norvegijos Karalystėje 2008 ir 2009 metais, įvardija kaip žalą ir prašo ją priteisti iš atsakovo.
Byloje kyla darbdavio materialinės atsakomybės klausimas.
Darbo teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys savo teises įgyvendina nesilaikydamas šių nuostatų arba be teisėto pagrindo atlieka veiksmus ir dėl to darbuotojui padaroma žala, tai gali būti darbdavio prievolės atlyginti darbuotojui padarytą žalą atsiradimo pagrindas (DK 1 straipsnio 1 dalis, 248 straipsnio 3 punktas, CK 6.249 straipsnis). Tačiau materialinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, numatytos Darbo kodekso 246 straipsnyje, t.y. žalos padarymas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo, pažeidėjo kaltė, pažeidėją ir nukentėjusiąją šalį siejantys darbo santykiai, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla.
Ieškovas, įrodinėdamas atsakovo kaltę, nurodo, kad atsakovo veiksmai, įdarbinant ieškovą buvo neteisėti, ieškovas darbines funkcijas atliko Norvegijoje, todėl faktiškai buvo siunčiamas ne į komandiruotes, ieškovo ir atsakovo sudaryta darbo sutartis ir jos pagrindu organizuojamos komandiruotės aiškintinos kaip neteisėtas atsakovo vengimas išvengti mokesčių mokėjimo. Jei atsakovas nebūtų komandiravęs ieškovo į Norvegiją dirbti daugiau kaip 183 dienas per metus, ieškovui nebūtų atsiradusi pareiga mokėti mokesčių Norvegijoje. Be to, atsakovas privalėjo informuoti ieškovą apie “183 dienų taisyklės” pažeidimo pasekmes.
Teismas su šiais ieškovo argumentais nesutinka. Kvalifikuojant šalių santykius, būtina atsižvelgti į darbo sutartimi sulygtų darbo funkcijų pobūdį, kitas aplinkybes. Aiškindamas darbo sutartį, teismas turi diskreciją vertinti, ar susitarimas atitinka DK 35 straipsnio reikalavimus.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas darbo sutartyje sulygtas darbo funkcijas vykdydavo tik užsienyje. Pateiktos 2007-07-30 tarp šalių sudarytos darbo sutarties turinys, numatantis, kad ieškovui kintama darbo užmokesčio dalis kaip priedas nustatytas už darbą Norvegijoje pagal sutartis su Norvegijos įmonėmis, leidžia daryti išvadą, kad darbas Norvegijoje buvo pagrindinis šalių susitarimo objektas, ieškovas buvo įdarbintas pas atsakovą tik tam, kad būtų komandiruojamas dirbti į Norvegiją. Ieškovas, sudarydamas darbo sutartį, žinojo, jog teks dirbti Norvegijoje, žinojo, kad atsakovas verčiasi tuo, kad įdarbina asmenis ir siunčia juos tarnybinių komandiruočių pagrindu dirbti pas atsakovo užsakovus į Norvegijos Karalystę ir kitos ūkinės veiklos nevykdo. Šalys darbo sutartimi susitarė dėl ieškovo darbo kitoje valstybėje. Tokį šalių susitarimą teismas vertina kaip susitarimą dėl ieškovo laikino įdarbinimo kitos valstybės teritorijoje kaip laikino įdarbinimo įmonės darbuotojo.
Darbo sutartyje laikas, kurį ieškovas turėtų dirbti užsienyje (Norvegijoje), šalių neaptartas, todėl ieškovo teiginys, kad atsakovas neteisėtai komandiravo ieškovą darbui į Norvegiją daugiau kaip 183 dienų, nepagrįstas. Kaip ir nepagrįstas ieškovo argumentas dėl atsakovo pareigos informuoti ieškovą apie „183 dienų taisyklės“ pažeidimo pasekmes, nes teisės aktai nenustato pareigos darbdaviui konsultuoti darbuotoją apie mokesčių mokėjimą.
Ieškovo atstovės teigimu Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas, priimtas 2011-05-19, įsigaliojo tik 2011-12-01, todėl atsakovas iki šio įstatymo įsigaliojimo ir atitinkamų darbo kodeksų nuostatų pakeitimo, neturėjo teisės „išnuomoti“ ieškovo, o teisės aktai nesuteikė teisės siųsti ieškovo ilgesnei komandiruotei nei 183 dienos.
Teismas atmeta kaip nepagrįstą šį ieškovo atstovės argumentą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-06-06 nutarimu Nr.569 patvirtinta Lietuvos Respublikos darbo nuomos įstatymo koncepcija, 2011-05-19 priimtas Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas, įsigaliojęs 2011-012-01, patvirtina byloje nagrinėjamų teisinių santykių kvalifikavimą kaip darbo nuomos teisinius santykius. Minėtoje koncepcijos 17 p. buvo pateikiama darbo nuomos sąvoka, pagal kurią darbo nuoma laikoma darbo organizavimo forma, kai laikinasis darbuotojas, sudaręs darbo sutartį su laikino įdarbinimo įmone, pagal civilinę sutartį laikinai perleidžiamas laikino darbo naudotojui, kad jo naudai ir jo vadovaujamas atliktų savo darbo funkciją.
Nagrinėjamu atveju šalių susitarimo pagrindu susiformavę santykiai atitinka laikinojo darbuotojo ir laikinojo įdarbinimo įmonės susiklostančius santykius, toks susitarimas neprieštaravo Darbo kodekso 35 str. Šalys turi teisę sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti civilinio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1 ir 3 d.), todėl atsakovo veikla įdarbinant asmenis ir siunčiant juos dirbti pas atsakovo užsakovus į Norvegijos Karalystę, atsižvelgiant į darbo santykių dinamiką dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos, nelaikytina neteisėta. Nors šalių darbo sutarties sudarymo metu Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymas negaliojo, tačiau tokia darbo forma buvo susiformavusi, įstatymu tik buvo sureguliuota iki įstatymo buvusi teisiškai neapibrėžta, tačiau faktiškai susiformavusi darbo forma – darbuotojų nuoma. Priėmus įstatymą, buvo pašalintos abejonės dėl tokios veiklos teisėtumo.
Ieškovo kelionės į užsienį darbdavio buvo įforminamos kaip komandiruotės, todėl ir gaunamos išmokos būdavo apskaitomos kaip dienpinigiai bei kitos su komandiruotėmis susijusios išlaidos. Tačiau aplinkybė, kad ieškovas nuolat išvykdavo dirbti į užsienį, visą darbo laiką pas atsakovą dirbo užsienyje, leidžia daryti išvadą, kad atsakovo ieškovui nuolat, kiekvieną dirbtą mėnesį mokami dienpinigiai negali būti vertinami kaip susiję tik su faktinių kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidų kompensavimu, o dalis jų turėtų būti laikomi darbo užmokesčio dalimi (LR garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., 4 str. 2 d.).
Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės sutarties „Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“ 15 straipsnio 2 paragrafo a papunkčiu, kuris taikytinas atsakovo darbuotojų apmokestinimo atveju. Teismas sutinka su atsakovo atstovų pozicija, kad atsakovo darbuotojų atveju turėtų būti taikomas šios sutarties protokolo 7 paragrafas, numatantis, kad kai Lietuvos vienetas išnuomoja darbuotoją užsienio vienetui, sutarties 15 straipsnio 2 paragrafo nuostatos netaikomos. Ieškovo darbas Norvegijoje atitinka darbuotojų nuomą ir jo pajamos turėtų būti apmokestinamos tik Norvegijos Karalystėje, nepriklausomai nuo išbūtų Norvegijoje dienų skaičiaus. Todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai, t.y. pagal aukščiau minėtos sutarties nuostatas, mokėjo mokesčius nuo ieškovo darbo užmokesčio N. K.. Ieškovas kaltina atsakovą mokesčių nemokėjimu Norvegijoje nepagrįstai.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktų įrodymų, iš ieškovo darbo užmokesčio atsakovas išskaitydavo mokesčius, mokėtinus Norvegijoje, juos pervesdavo į Norvegijos biudžetą. Problema kilo Norvegijos mokesčių administratoriui nusprendus, kad atsakovas deklaravo per mažą ieškovo darbo užmokestį, t.y. nedeklaravo ir neapmokestino darbuotojui išmokėtų komandiruotės dienpinigių, kurie anot atsakovo pagal LR gyventojų pajamų mokesčių įstatymo nuostatas nėra apmokestinami. Kaip nustatyta šalių paaiškinimais ginčas dėl dienpinigių apmokestinimo ir mokesčių apskaičiavimo sprendžiamas Norvegijos Karalystėje, todėl, kol nėra priimtas sprendimas, įvertinantis atsakovo veiksmų teisėtumą, negalima konstatuoti, kad atsakovas neteisingai apmokestino ieškovo pajamas.
Pažymėtina ir tai, kad asmens pajamų ir mokesčių deklaraciją Norvegijoje turi pildyti pats darbuotojas ir tik jis atsako už mokesčių tarnybai pateiktus duomenis. Ieškovas turėjo galimybę išsiaiškinti, kokie duomenys už 2008 ir 2009 metus buvo pateikti Norvegijos mokesčių tarnybai apie jo pajamas ir sumokėtus mokesčius, ir kokiu pagrindu reikalaujama sumokėti mokesčius. Nesutikdamas su Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus sprendimu dėl mokestinės nepriemokos, manydamas, jog užsienyje gautos pajamos buvo nepagrįstai apmokestintos, galėjo kreiptis į kompetentingą instituciją išspręsti šį klausimą. Tokiu atveju mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčius ir su jais susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Ieškovui mokesčių permokos už 2008 ir 2009 metus Norvegijos Karalystės mokesčių administratoriaus buvo grąžintos, kas leidžia daryti išvadą, jog mokesčiai iš ieškovo darbo užmokesčio 2008 ir 2009 metais buvo išskaityti, neišskaitant jų iš dienpinigių, teisingai.
Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius tik 2012 metais, atlikęs naują patikrinimą dėl dienpinigių apmokestinimo pareikalavo mokesčių nuo jų, Lietuvos Respublikos valstybinė mokesčių inspekcija 2009 metais tikrinusi atsakovą dėl jo kaip darbdavio ir mokesčius išskaičiuojančio asmens prievolių vykdymo ir jokių pažeidimų nenustatė (2009-04-27 Telšių apskrities VMI 2009-04-27 operatyvaus patikrinimo pažyma). Šios aplinkybės yra pakankamos pripažinti, kad atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dienpinigiai turi būti apmokestinami būtent taip, kaip to 2012 metų sausio mėnesį pareikalavo Norvegijos Karalystės mokesčių administratorius. Iš dalies sutiktina su ieškovo atstovės teiginiu, kad darbdavio pareiga parinkti teisingą mokestinę sistemą, tačiau kol nėra išspręstas ginčas dėl darbdavio parinktos, atsakovas negali būti atsakingas už palūkanų dėl susidariusios mokesčių nepriemokos susidarymą. Juolab, kad pajamas, nuo kurių mokami mokesčiai, privalėjo deklaruoti ir ieškovas.
Norvegijos mokesčių administratorius apskaičiavo mokestinę nepriemoką ir palūkanas nuo ieškovo nesumokėtų mokesčių už 2008 ir 2009 metus. Ieškovas sumą, sumokėtą kaip mokesčių nepriemoką, įvardija kaip žalą.
Pagal CK 6.249 str. žala yra asmens turto netekimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų.
Pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą mokesčių mokėtojas yra pats darbuotojas, t.y. asmuo, gavęs pajamas (LR GPMĮ 3 str.), todėl prievolė mokėti mokesčius yra paties darbuotojo (ieškovo) mokestinė prievolė. Darbdavys turi tik prievolę išskaityti mokesčius, pareiga mokėti mokesčius yra ieškovo, o ne darbdavio mokestinė prievolė, todėl, išaiškėjus faktui, kad mokesčių išskaityta ir sumokėta mažiau, pareiga juos primokėti tenka pačiam darbuotojui. Nepriklausomai nuo atsakovo veiksmų, ieškovas būtų turėjęs pareigą šiuos mokesčius sumokėti, sumokėjęs mokesčius, ieškovas žalos nepatyrė, todėl sumokėta mokesčių nepriemoka nevertintina kaip ieškovo patirtoji žala. Kad įpareigojimas sumokėti išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas žala CK 6.249 str. 1 d. prasme, pripažįstama ir teismų praktikoje (LR LAT nutartis civ. byloje Nr.3K-3-624/2013). Analogiškos pozicijos laikėsi ir Darbo ginčų komisija, spręsdama ieškovo prašymą dėl sumokėtų mokesčių, priimdama 2014-10-02 sprendimą.
Įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, teismas sprendžia, kad ieškovas žalos, sumokėdamas mokesčių nepriemoką, nepatyrė, kad nėra atsakovo veikoje kaltės, ieškovas neįrodė būtinųjų sąlygų atsakovo kaip darbdavio materialinei atsakomybei atsirasti, dėl šių priežasčių ieškovo ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).
Atmetus ieškinį, iš ieškovo priteistinos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 str.). Atsakovo atstovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovo turėtos išlaidos už teisinę pagalbą sudaro 2219,80 Eur.
Pažymėtina, kad advokatui išlaidos yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Atsakovo pateiktos išlaidos neviršija nustatytų maksimalių dydžių, tačiau įvertinus tai, kad teisinė pagalba buvo teikiama sprendžiant ginčą Darbo ginčų komisijoje ir teisme, todėl kai kurie dokumentai dubliavosi, išlaidos už susipažinimą su ieškiniu mažintinos. Be to, rekomendacijose nėra numatyta kompensacija už sugaištą laiką kelionėje, todėl teismas pateiktas išlaidas, susijusias su kelionėmis, vertina kaip per dideles. Ginčas kilęs iš darbo santykių, darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas, teismas sprendžia, kad už suteiktas teisines paslaugas atsakovo prašoma priteisti suma yra per didelė ir mažintina iki 1500 Eur.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš E. J. 1500 Eur bylinėjimosi išlaidų UAB „(duomenys neskelbtini)“.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Plungės rajono apylinkės teismą.