- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2023-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-217-449/2023
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Vitalija Norkūnaitė, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- D. D. Č.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitalijos Norkūnaitės, Aivos Survilienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. Č. (D. D. Č.) ir jo gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) laisvės atėmimu 3 metams,
pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) laisvės atėmimu 2 metams ir 6 mėnesiams,
pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, subendrinta bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šią bausmę subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 60 (šešiasdešimt) parų arešto bausme, galutinė subendrinta bausmė nuteistajam paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui.
pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) laisvės atėmimu 1 metams ir 3 mėnesiams,
pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) laisvės atėmimu 9 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus dalinio bausmių sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė nuteistajai paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5, 8 ir 10 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas iš dalies atidėtas, nustatant T. B. po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti dešimt mėnesių laisvės atėmimo bausmę, likusios bausmės dalies vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Dėl nuteistųjų V. S. ir T. B. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. S., D. D. Č. ir T. B. nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) dėl to, kad 2022 m. balandžio 5 d., apie 05.30 val., veikdami bendrininkų grupe, atvykę į butą (duomenys neskelbtini), kurį nuomojo S. S., neturėdami teisėto pagrindo, naudodami psichinę prievartą (grasindami), panaudodami fizinį smurtą, atvirai vertė nukentėjusiąją S. S. jų naudai perduoti turtą prieš jos valią, t. y. V. S. su T. B. nurodė nukentėjusiajai, kad ji (nukentėjusioji) jiems yra skolinga ir turi jiems duoti 5 000 Eur už jų paslaugas ir už leidimą dirbti su masažais, T. B. nukentėjusiajai nurodė, kad „mes šiandien atvažiavome iškelti tam tikras sąlygas, kad dirbsi mums, keliam masažų kainą, dirbsime 50/50 ir dirbsi mums“, o nukentėjusioji, supratusi, kad pusę pinigų – 50 procentų pelno už jos teikiamas erotinio masažo paslaugas ji turės atiduoti V. S., D. D. Č. ir T. B., nesutikus su tokiais jų reikalavimais, tvirtinant, kad ji pinigų neturi ir už jokias paslaugas jiems mokėti nesiruošia, V. S. grasino nukentėjusiajai, kad „sulaužys nosį, nukirps, padegs, sudegins arba nuskus plaukus, apipils briliantine žaluma, sulaužys ranką, skiria jai 5 000 Eur baudą“, D. D. Č. gąsdino (baugino) nukentėjusiąją su žiebtuvėliu, V. S. sudavė nukentėjusiajai vieną kartą delnu į kairės veido pusės žandą, D. D. Č. sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip vieną kartą delnu į kairės veido pusės žandą, t. y. panaudojo fizinį smurtą, sukėlusį nukentėjusiajai fizinį skausmą, D. D. Č. nurodė, kad ji (nukentėjusioji) skolinga 4 000 Eur ir turės atidirbti jiems, o jie kels reklamą. Šiais savo veiksmais V. S., D. D. Č. ir T. B., veikdami bendrininkų grupe, grasindami ir panaudodami fizinį smurtą, vertė nukentėjusiąją S. S. jų naudai perduoti turtą prieš jos valią, t. y. prievartavo turtą.
2. Taip pat V. S., D. D. Č. ir T. B. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) dėl to, kad 2022 m. balandžio 5 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, veikdami bendrininkų grupe, susitarė, kad D. D. Č. pirmas nuvyks į nukentėjusiosios S. S. nuomojamą butą (duomenys neskelbtini), ir būdamas bute įleis į buto vidų V. S. ir T. B., 2022 m. balandžio 5 d., apie 05.30 val., atvyko prie nukentėjusiosios buto, į kurį pirmas įėjo D. D. Č. ir prieš nukentėjusiosios S. S. valią įleido į buto vidų V. S. ir T. B., neturėdami teisėto pagrindo, naudodami psichinę prievartą (grasindami), panaudodami fizinį smurtą, atvirai vertė nukentėjusiąją S. S. jų naudai perduoti turtą prieš jos valią, t. y. V. S. ir D. D. Č. grasino ir panaudojo fizinį smurtą, sudavė nukentėjusiajai po vieną kartą delnu į kairės veido pusės žandą, taip sukeldami nukentėjusiajai fizinį skausmą ir palauždami jos valią priešintis bei atimdami galimybę jai priešintis, V. S. kartu su nusikaltimo bendrininkais – D. D. Č. ir T. B. ieškojo pas nukentėjusiąją pinigų tikrindami jos drabužių kišenes, vaikštinėdami po butą ieškojo pinigų vazose, šlepetėse, po kilimu, reikalavo iš nukentėjusios, kad ši atiduotų jai priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Apple iPhone 13 P. M. 1 TB“, V. S. išėmė telefono Sim kortelę, T. B. laikė nukentėjusiosios telefoną savo rankose, pareikalavo, kad ji įvestų slaptažodį, atrakintų telefoną ir atsijungtų nuo visų paskyrų, o nukentėjusiajai iškart nepavykus to padaryti, D. D. Č. nukentėjusiajai pagrasino „tu ką juokauji ar ruošiesi su mumis žaisti žaidimus“, žiebtuvėliu grasino padegti nukentėjusiosios plaukus, jie, pasišalindami iš nukentėjusiosios nuomojamo buto, pagrobė nukentėjusiajai S. S. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Apple iPhone 13 P. M. 1 TB“, 1 859 Eur vertės, kurį T. B. laikė savo rankose, 50 Eur grynųjų pinigų, kuriuos nukentėjusioji dėl grasinimų panaudoti fizinį smurtą ir panaudoto fizinio smurto prieš ją ištraukusi iš kuprinės padėjo ant stalo, t. y. pagrobė svetimą – nukentėjusiajai S. S. priklausantį 1 909 Eur vertės turtą, tuo padarydami nukentėjusiajai bendrą 1 909 Eur turtinę žalą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
3. N. D. D. Č. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. vasario 25 d. nuosprendį panaikinti ir D. D. Č. išteisinti arba skundžiamą nuosprendį pakeisti taip, kaip tai yra aptarta skundo aprašomoje dalyje. Toje apeliacinio skundo dalyje nurodoma, kad D. D. Č. nusikalstama veika galėjo būti kvalifikuojama tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, be to, nuteistajam paskirta prie griežta bausmė.
3.1. Apeliantai skunde nurodo, kad teismas byloje surinktus ir ištirtus įrodymus įvertino vienpusiškai ir selektyviai. Nepašalino tarp įrodymų esančių prieštaravimų, o dalies jų net neaptarė. Šie pažeidimai sutrukdė teismui teisingai nustatyti faktines padarytos veikos aplinkybes ir padaryti teisingas išvadas dėl D. D. Č. kaltės. Teismo išvada, kad ne tik V. S., bet ir T. B. bei D. D. Č. žinojo kur vyksta ir ką planuoja daryti, yra nepagrįsta. Nors T. B. ir V. S. parodymai nėra nuoseklūs, tačiau dalyje dėl aplinkybių, kuriomis jie pateko į nukentėjusiosios butą, sutampa. Dėl šios aplinkybės jie vienodai parodė, kad D. D. Č., nuėjęs pas S. S., po kurio laiko jiems parašė/paskambino, kad ateitų ir įleido į butą. Buvo nustatyta, kad įvykio dieną (naktį) D. D. Č. nei V. S., nei T. B. neskambino ir nerašė, kaip ir T. B. su V. S. neskambino ir nerašė D. D. Č.. Taigi akivaizdu, jog tiek V. S., tiek T. B. meluoja teigdami, kad tai D. D. Č. juos pakvietė ateiti pas nukentėjusiąją. Nuteistasis D. D. Č. parodė, kad įvykio naktį, būdamas V. S. ir T. B. namuose, telefonu bendravo su S. S., kalbėjo, kad seniai nesimatė ir reikia susitikti. Nukentėjusiajai pakvietus atvažiuoti ir nurodžius adresą, paprašė V. S. jį pavežti. Atvažiavus nukentėjusiosios nurodytu adresu, V. S. jo išlipančio iš mašinos paklausė į kurį butą eis, jis atsakė, kad į 001. V. S. nei įvykio dieną, nei kada nors kitu laiku neprašė jo organizuoti susitikimo su S. S.. Jam taip pat nieko nebuvo žinoma apie nukentėjusiosios bendrą su T. B. darbą teikiant erotinio masažo paslaugas, apie jų priešiškus santykius ir užblokuotus socialinius tinklus. Tai, kad jam iš paskos pas S. S. atėjo V. S. su T. B., pačiam D. D. Č. buvo staigmena. Pamatęs prie durų kitus nuteistuosius, jis buvo įsitikinęs, jog jie dėl kažkokios priežasties atėjo būtent pas jį, o ne pas S. S., tik todėl juos įleido. Iš prasidėjusio pokalbio suprato, kad S. S. ankščiau jau buvo dirbusi su T. B. ir V. S., kas jam sukėlė tikrą sąmyšį bei labai supykdė. Jis ėmė daug rūkyti, fiziškai užsipuolė nukentėjusiąją, padariusią jam pastabą dėl ant grindų numestos nuorūkos, tačiau jokių pinigų iš jos nereikalavo ir jos telefono nepagrobė. Apie tai, kad kiti nuteistieji pagrobė S. S. telefoną ir jį pardavė, jam nieko nebuvo žinoma.
3.2. Apeliantai teigia, kad D. D. Č. pateiktą įvykio versiją iš dalies patvirtina ir pačios nukentėjusiosios parodymai. S. S. parodė, kad V. S. su T. B. užėjus į butą, ji daugiausia bendravo su D. (D. D. Č.), nes jis buvo jos draugas ir ją gindavo. Agresyviai elgėsi tik V. (V. S.) ir T. (T. B.). Tačiau po to, kai T. pasiūlė ir vėl kartu dirbti, grasinti pradėjo ir D. K. V. jai sudavė, ji laukė, jog D. ją apgins, tačiau pastarasis nereagavo. V. D. ją užsipuolė ir sudavė už pastabą dėl rūkymo bute. Aptartus nukentėjusiosios parodymus sugretinus su D. D. Č. parodymais bei žinant, kad V. S. ir T. B. melavo dėl aplinkybių, kuriomis pateko į nukentėjusiosios butą, tai leidžia daryti išvadą, kad D. D. Č. pas S. S. važiavo ne jam inkriminuotų nusikaltimų darymo tikslais, jis nebuvo susitaręs su kitais nuteistaisiais įleisti juos į nukentėjusiosios butą, o įleisdamas nežinojo jų tikrųjų tikslų. Be to, analizuojant S. S. parodymus apie įvykio eigą ir kiekvieno iš nuteistųjų atliktus veiksmus matyti, kad D. D. Č. prie T. B. ir V. S. daromos nusikalstamos veikos prisijungė tik tuomet, kai jie, neradę bute pinigų, nutarė pasisavinti nukentėjusiosios telefoną ir tik tada, kai nukentėjusioji nesugebėjo įvesti slaptažodžio, D. D. Č. liepė nejuokauti ir grasino žiebtuvėliu. Iki tol agresyviai elgėsi, reikalavimus kėlė ir smurtavo tik V. S. bei T. B.. D. D. Č. tuo metu lyg ir suduotą smūgį nukentėjusioji sieja ne su pinigų prievartavimu, bet su jos pastaba dėl rūkymo. Apeliantų nuomone, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad veiksmus (paliepimą nejuokauti, tariamą grasinimą žiebtuvėliu) D. D. Č. atliko neturėdamas tyčios pagrobti S. S. telefoną, bet iš pykčio, norėdamas nukentėjusiąją įskaudinti. Iš D. D. Č. parodymų matyti, kad labiausiai jį sutrikdė ir supykdė žinia apie tai, kad nukentėjusioji, su kuria jis siejo savo ateitį ir ja pasitikėjo, jam melavo, nuslėpė nuo jo aplinkybes, kad praeityje jau dirbo kartu su T. B.. Tai, kad D. D. Č. įvykio metu (jo pabaigoje) norėjo tik įskaudinti, įžeisti nukentėjusiąją, o jos turtas jam išties nerūpėjo, patvirtina ir tolesni įvykiai. Byloje nustatyta, kad S. S. telefoną rankose laikė ir iš buto išnešė T. B.. Būtent ji ir V. S. betarpiškai po įvykio kontaktavo (daug kartų skambino) su liudytoju R. S. dėl nukentėjusiosios telefono pardavimo.
3.3. Apibendrindami aptartus argumentus, apeliantai daro išvadą, kad V. S., kuriam skubiai reikėjo pinigų narkotikams, tam kad apiplėštų nukentėjusiąją, pasinaudojo tiek apie tai nieko nežinančiu D. D. Č., tiek ir pačia situacija. D. D. Č. neturėjo nei motyvo, nei tyčios savintis S. S. turto, tačiau įvykio eigoje sužinojęs apie nukentėjusiosios, su kuria planavo būti kartu, ir kitų nuteistųjų santykius, supyko ir ėmė elgtis chamiškai bei agresyviai.
3.4. Apeliantų nuomone, šioje byloje teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Net ir darant prielaidą, kad D. D. Č. yra kaltas, jo ir kitų nuteistųjų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ne kaip du, bet kaip vienas nusikaltimas – plėšimas. Be to, dėl šiame skunde aptartų argumentų D. D. Č. veika kvalifikuotina pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, eliminuojant iš nuosprendžio kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą. Teismas nustatė, kad padarytų nusikaltimų iniciatoriumi buvo V. S.. Pastarasis nurodė, kad vartojo narkotikus, buvo tokioje būsenoje, kad jam reikėjo pinigų. Buvo neadekvatus ir spontaniškai sugalvojo ką pasakyti nukentėjusiajai, svarbu, jog būtų formali priežastis kažką iš jos paimti. Ir nors V. S. reikalavimas sumokėti kaip baudą už atsisakymą toliau kartu dirbti konkrečiai apibrėžią pinigų sumą – 5 000 Eur formaliai ir atitinka turto prievartavimo požymius, tačiau tiek aplinkybė, paaiškinanti, kodėl V. S. tuo metu buvo reikalingi pinigai, tiek ir tolesnė įvykio eiga parodo, jog buvo įvykdytas būtent plėšimas. S. S. vis tvirtinant, kad pinigų ji neturinti ir padavus tik 50 Eur, nuteistieji savo veikos nenutraukė, bet iš karto pradėjo kratyti butą, tikėdamiesi rasti daugiau pinigų. Jų beieškant, pasak S. S., prieš ją ir toliau buvo naudojamas smurtas, kas visiškai atitinka plėšimo sudėtį. Nėra abejonių, kad jeigu nuteistieji būtų radę daugiau nei 5 000 Eur pinigų, būtų pagrobę. Dėl šios priežasties teismo išvada, jog kaltinamieji nukentėjusiosios telefoną ir 50 Eur išplėšė tik todėl, kad nepavyko prievartaujat gauti 5 000 Eur, yra ydinga.
3.5. Apeliantai taip pat nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė BK 54 ir 58 straipsnių nuostatas ir paskyrė D. D. Č. per griežtą bausmę. Tokią išvadą apeliantai daro palyginę D. D. Č. paskirtą bausmę su V. S. paskirta bausme. Sugretinus duomenis, charakterizuojančius D. D. Č. ir V. S., matyti, jog pastarasis vartoja narkotines medžiagas ir yra nuo jų priklausomas, kas turėjo esminės įtakos byloje nagrinėjamų nusikaltimų padarymui. Be to, praeityje vien Lietuvoje teistas 13 kartų, paskutinį kartą V. S. teistas 2022 m. gegužės mėn. už analogišką nusikaltimą – plėšimą. Tuo tarpu D. D. Č. teistas tik du kartus. Vertinant jų vaidmenis padarytame nusikaltime akivaizdu, kad jo sumanytoju, iniciatoriumi ir pagrindiniu vykdytoju buvo būtent V. S.. Tai nurodė ir pats teismas. Tuo tarpu D. D. Č. vaidmuo nors ir buvo, anot teismo, svarbus, tačiau pagrįstai vertintinas kaip antraeilis. Be to, teismas neatsižvelgė, kad tik V. S. turėjo savanaudiškų tikslų (motyvą) nusikalsti, t. y. buvo tokios būsenos, kad jam reikėjo pinigų narkotikams. Nustatyta ir tai, kad V. S. vienintelis iš bendrininkų, kuris iš padarytos veikos turėjo turtinės naudos. Patikimų duomenų apie tai, kad važiuodamas pas nukentėjusiąją savanaudiškų tikslų turėjo ir D. D. Č., nėra, taip pat nėra duomenų, kad jis gavo kokią nors materialinę naudą. Taigi išdėstyti argumentai patvirtina, kad nagrinėjamo nusikaltimo padaryme V. S. vaidmuo bei atlikti veiksmai buvo ženkliai pavojingesni nei jo tariamo bendrininko D. D. Č.. Aplinkybė, jog pastarasis neigia savo kaltę, o V. S. pilnai prisipažino ir gailisi, nėra šiuo atveju tiek reikšminga, kad pateisintų tokį ženklų skirtumą tarp jiems paskirtų bausmių. Dėl nurodytų aplinkybių D. D. Č. paskirta bausmė turi būti sušvelninta.
4. Teismo posėdyje nuteistojo D. D. Č. gynėjas prašo nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo D. D. Č. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, kvalifikuojant nuteistojo D. D. Č. nusikalstamą veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) (BPK 328 straipsnio 1 punktas). BPK 320 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei pagrindais, taikomais nuteistajam D. D. Č., nuosprendį keičia ir nuteistiesiems V. S. bei T. B., dėl kurių nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas (BPK 20 straipsnio 5 dalis), nes vertino tik nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir visiškai neanalizavo ir nesivadovavo jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nepašalino juose esančių prieštaravimų bei padarė klaidingas išvadas dėl D. D. Č. dalyvavimo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
7. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinio skundo argumentai dėl tendencingo įrodymų vertinimo neturi jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ištyrė visus byloje esančius įrodymus (nuteistųjų, nukentėjusiosios, liudytojo parodymus, rašytinius bylos įrodymus), juos aptarė ir padarė išvadas, pagrįstas byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visuma. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad teismas visiškai nevertino nuteistųjų ir nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, tarp jų ir nuteistųjų T. B., V. S., nukentėjusiosios S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistojo D. D. Č. raštu pateiktą paaiškinimą apie įvykio aplinkybes ir tai atsispindi skundžiamame nuosprendyje. Tai, kad nuosprendyje neaprašytas kai kurių ištirtų įrodymų turinys, savaime nereiškia, kad teismas visiškai jų neįvertino. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad dėl nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymų vertinimo pasisakyta nuosprendžio 10 lape. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teismas šiuos įrodymus sugretino tarpusavyje ir atsižvelgęs į nuteistųjų parodymų prieštaringumą, pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti nuoseklūs parodymai yra svarbūs nustatant bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi byloje ištirti įrodymai įvertinti sulyginus juos tarpusavyje, todėl galima pagrįstai teigti, jog pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamų veikų aplinkybių, nuteistojo kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą. Kita vertus, apeliaciniame skunde be jokio objektyvaus pagrindo nuteistojo parodymams suteikiama išskirtinė įrodomoji reikšmė kaip vieninteliams teisingiems ir patikimiems įrodymams byloje, nepagrįstai sumenkinant nukentėjusiosios parodymų reikšmę ir patikimumą. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimtą nuosprendį vien dėl to, jog apeliantai ir teismas skirtingai vertina įrodymus. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad tirdamas ir vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė esminiais pripažintinų procesinių pažeidimų ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Dėl nuteistojo D. D. Č. kaltės ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo
9. Skundžiamu nuosprendžiu D. D. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal nusikalstamų veikų metu galiojusios redakcijos BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 2 dalį dėl to, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. S. ir T. B., teismo nustatytomis ir nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis prievartavo nukentėjusiosios S. S. turtą bei pagrobė nukentėjusiajai priklausantį turtą (mobiliojo ryšio telefoną ir 50 Eur). Kaip jau minėta, nuteistasis D. D. Č. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, remiantis juo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltumo padarius turto prievartavimą ir plėšimą. Apeliantai skunde pateikia savą įrodymų vertinimą, remiantis kuriuo prašo D. D. Č. išteisinti arba, darant prielaidą, jog nuteistojo veiksmai yra neteisėti, juos kvalifikuoti ne pagal du BK straipsnius, o tik pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, iš kaltinimo eliminuojant plėšimą kvalifikuojantį požymį – įsibrovimą į patalpą. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl D. D. Č. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, o dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį tenkina iš dalies.
10. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, o pagal to paties straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) – kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal šio straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) – kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelę turtinę žalą.
11. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje ir 181 straipsnio 2 dalyje, t. y. plėšimas ir turto prievartavimas pagal kai kuriuos požymius yra panašios veikos. Tiek plėšimas, tiek turto prievartavimas gali būti padaromi panaudojant fizinį smurtą, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Plėšimo atveju paprastai kėsinamasi į neapibrėžtą turtą, nenurodant grobimo motyvo ar tikslo; turto prievartavimo atveju versdamas perduoti turtą kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, be to, dažniausiai verčiama perduoti apibrėžtą turtą – nurodytą pinigų sumą ar konkretų daiktą. Tokiu atveju kaltininkas pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis savo veiksmais patenkintų jo reikalavimą. Veika paprastai gali būti pripažinta plėšimu tik tuo atveju, kai fizinis smurtas ar grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą ir turto pagrobimas vykdomi vienu metu. Tai reiškia, kad esant plėšimui kaltininkas, naudodamas fizinį smurtą (ar grasindamas jį pavartoti), verčia nukentėjusįjį turtą perduoti tuoj pat, o ne ateityje. Jeigu prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį naudojant minėtą prievartą verčiama turtą perduoti ateityje, tai tokia kaltininko veika paprastai kvalifikuojama kaip turto prievartavimas. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad įveiktų esamą ar galimą priešinimąsi, pašalintų ir neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o turto prievartavimo atveju minėtus veiksmus kaltininkas naudoja tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą. Taip pat pažymėtina, kad kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir kaltininkas tai suvokia.
12. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad D. D. Č. ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, tačiau vėliau apie įvykio aplinkybes pateiktame paaiškinime raštu (t. 3, b. l. 160–161) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad sumanymo prievartauti iš nukentėjusiosios turtą ir ją apiplėšti neturėjo, tai, kas įvyko nukentėjusiosios bute, jam pačiam buvo staigmena. Iš jo parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad jis su nukentėjusiąja susipažino daug anksčiau iki įvykio, žinojo kuo ji užsiima. Vėliau sužinojo, kad ją pažįsta ir V. S. su T. B.. Nukentėjusioji S. S. buvo išvykusi į Klaipėdą, tačiau jų ryšys nenutrūko, visą tą laiką jie bendravo telefonu, jai grįžus jie nutarė pasimatyti. Apie bendrą darbą, susitarimus tarp S. S. ir T. B. nieko nežinojo. Įvykio dieną nukentėjusioji jį pasikvietė išgerti arbatos, kadangi tuo metu jis gyveno pas V. S., tai jo paprašė nuvežti pas ją. Kartu važiavo ir T. B.. Nuvykus nukentėjusiosios nurodytu adresu, D. D. Č. išlipant V. S. jo paklausė buto numerio. Jam užėjus į vidų, neužilgo pasigirdo skambutis į duris, jis paklausė, ar kažko ji laukia, ji pasakė, kad nelaukia. S. S. per telefonspynę atidarė laiptinės duris, jis priėjo prie durų ir pamatė V. S. su T. B., įleido juos į butą. Nieko neklausė jų, atidarė duris, nesuprato, gal kažkas atsitiko, gal kažką jie norėjo jam perduoti, gal jie išvažiuoja kažkur, gal raktus norėjo paduoti. Jie nieko nepaaiškino, užėjo į vidų ir viskas. Jie įėjo į butą ir pradėjo bendrauti, tačiau jis nelabai suprato apie ką, apie kažkokius pinigus ir skolas bendravo. D. D. Č. parodė, kad buvo šoko būsenoje, nes jam buvo netikėtumas, tai ką išgirdo. Nematė, kad V. S. būtų sudavęs S. S. į veidą, jis pats irgi jokio smurto prieš ją nenaudojo, jai negrasino ir jokių pinigų ar telefono iš jos nereikalavo. Jis išėjo kartu su visais iš buto, nes supyko, kad S. S. nebuvo su juo atvira.
13. Nuteistasis V. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad susipažino su S. S. per jos erotinio masažo teikiamas paslaugas. Su T. B. jie buvo pora, jis žinojo, kad T. B. ir S. S. keisdavosi klientais ir dalindavosi pinigais. Tokia jų bendra veikla tęsėsi kelias dienas, o paskui S. S. juos užblokavo per socialinius tinklus ir išvažiavo į Klaipėdą. V. S. parodė, kad pasiūlė nuvažiuoti pas ją, nes turėjo mintį iš jos telefoną paimti ir pinigų. Kadangi S. S. pabėgo nieko nepaaiškinusi, D. nusprendė įsikišti. Jis paprašė, kad D. užeitų pas S. S. ir atidarytų jam duris. J. D. tik pasinaudojo, kad jis galėtų užeiti pas S. į namus, tačiau nei D., nei T., kuri irgi buvo kartu su juo, apie jo ketinimus nieko nežinojo. Įėjęs į butą S. S. jis pasakė, kad ji yra skolinga 5 000 Eur pinigų, pradėjo ją gąsdinti ir jai grasinti, trenkė delnu į veidą. Paskui pradėjo ieškoti pinigų po visą jos butą, bet nerado. S. S. 50 Eur padėjo ant stalo, o jis juos paėmė. Kai tik jis užėjo, telefoną jos iš karto pasidėjo prie savęs, kad ji neskambintų policijai. Vėliau telefoną davė T. Prieš išeidamas pasakė, kad ji nieko nebeskolinga. Jis vartojo narkotikus, buvo tokioje būsenoje, kad jam reikėjo pinigų. Matė kaip D. irgi trinktelėjo S. D. pinigų nereikalavo, bet tiek jis, tiek T. jį palaikė. Iš buto išėjo visi kartu. Nuvažiavo ir pardavė telefoną R. Ikiteisminio tyrimo metu V. S. parodė, kad D. pasiūlė nuvažiuoti paimti pinigų iš S. S., žinojo, kad ji vis dar teikia seksualines paslaugas ir turi turėti pinigų. Jis sutiko ir jie kartu su T. B. nuvažiavo. Pakeliui nesitarė, kas ką darys. A. D. nuėjo į butą, o jis su T. B. liko automobilyje. Už 10 min D. paskambino ir pakvietė užeiti į butą. Jis (V. S.) pasakė, kad ji teikia seksualines paslaugas, todėl turi sumokėti 4 000 Eur baudą. S. S. pasakė, kad pinigų neturi, tuomet jis jai sudavė per veidą. D. pasakė, jei neturi pinigų atiduok telefoną. Jai nesutikus, D. jai irgi trenkė į veidą (t. 3, b. l. 18–21).
14. Nuteistoji T. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su nukentėjusiąja susipažino, kai su Vyteniu nusprendė pasinaudoti jos teikiamomis erotinio masažo paslaugomis. Kadangi ji užsiėmė tokia pat veikla kaip ir nukentėjusioji, tai nusprendė dirbti kartu, bendras pajamas dalinti „50 ant 50“, tačiau tokia bendra veikla tęsėsi tik apie savaitę, nes S. netikėtai dingo ir jos nebendravo. Pamatė ją tada, kai atvažiavo pas ją į namus įvykio dieną. D. savaitę pas juos gyveno, nes neturėjo kur gyventi. Po savaitės jis pasakė, kad jo draugė ar pažįstama grįžo iš kito miesto, reikia pas ją nuvažiuoti. Kai įsėdo į automobilį, tada suprato, kad važiuoja pas S. Ji važiavo „už kompaniją“, nes nenorėjo likti viena namuose. D. pasakė, kad užeis pirmas ir atidarys duris jai ir Vyteniui. Ji suprato, kad S. nenori jų matyti, nes kai ji dingo, užblokavo juos ,,Facebook“. D. pabuvo bute porą minučių, kol įleido ją su V. Kai jie užėjo, S. nustebo, o D. stovėjo šone ir šypsojosi. P. S. bendradarbiauti, kaip anksčiau, tačiau ji atsisakė. T. V. pasakė, kad S. turi duoti 5 000 Eur, o ji atsakė, jog neturi. T. D. sudavė jai du kartus delnu per veidą, o po to ir V. sudavė jai per veidą ranka. D. priėjo su žiebtuvėliu ar degtukais, S. pradėjo verkti. D. su V. pradėjo vaikščioti po butą ir ieškoti pinigų. Kažkuris iš jų pasakė, kad jei S. neturi pinigų, tegu duoda telefoną. D. jai pagrasino ir pasiėmė telefoną. Ji stovėjo šalia, buvo patogu paimti telefoną, todėl iš Snizhanos rankų jį paėmė. Prieš išeinant, D. pasakė, kad S. bus skolinga 4 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu T. B. parodė, kad D., kuris tuo metu gyveno kartu su ja ir V. S., pasakė, jog reikia važiuoti pas merginą, kuri teikia seksualines paslaugas ir paimti dalį uždarbio. Tik automobilyje sužinojo, kad važiuoja pas S. S.. Atvykus prie namo, D. sakė, kad eis pirmas, o ji su V. ateis vėliau. Į butą juos įleido D. D. paklausus, ar ji dirba ir turi pinigų, ir šiai atsakius neigiamai, D. liepė atiduoti mobilaus ryšio telefoną ir kad ji skolinga 4 000 Eur. D. trenkė jai į veidą, o ji ir V. S. fizinio smurto nenaudojo ir pinigų neprašė (t. 4, b. l. 73–76).
15. Nukentėjusioji S. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad per skelbimą dėl erotinio masažo susipažino su T. ir V. Jie pasiūlė dirbti su jais kartu ir gautas pajamas dalinti per pusę. Iš pradžių sutiko su tokiu pasiūlymu, tačiau vėliau suprato, kad taip dirbti jai nenaudinga. Tokia jų bendra veikla truko tik kelias dienas. Po to susipažino su D., su juo ilgai bendravo. Buvo atvejis, kai D. ją atvežė pas T. ir V. į svečius. Ji žinojo, kad važiuoja pas juos į svečius, tačiau galvojo, kad viskas bus draugiškai. Po šio vizito ji nusprendė, kad daugiau nereikia su jais susitikinėti ir išvyko į Klaipėdą, T. ir V. užblokavo. Kol nebuvo Vilniuje, visą laiką palaikė ryšį su D. Kai grįžo į Vilnių, D. pradėjo rašyti iš kito nepažįstamo numerio, norėjo ateiti į svečius. Ji pasakė, kad jis gali atvažiuoti tik be savo draugų V. ir T. D. atvažiavo 3-4 val. ryto, pasakė, kad draugai jį pavežė. Kol darė jam arbatą, kažkas paskambino į „domofoną“, nustebo ir paklausė, ar jis ko nors laukia, nes ji nieko nelaukė. D. ją nustūmė ir nuėjo atidaryti durų V. ir T., jie buvo nusiteikę priešiškai. Jie užėjo, pasakė, kad šiandien bus kitas pokalbis ir pradėjo jai nurodinėti. Jie pasiūlė vėl padidinti kainą, pateikė griežtą reikalavimą jai, kad ji jiems dirbs. Jai nesutikus, V. pradėjo agresyviai bendrauti, nurodė jai, kad ji skolinga 5 000 Eur. Paklausė už ką, jie pasakė, kad tai bauda, išrašo jai baudą. Jai pasakius, kad jiems nedirbs, V. pirmas priėjo ir sudavė jai į veidą. Paėmė jos telefoną, turbūt, kad niekam ji neskambintų. Tuo metu, kai ieškojo pinigų, D. jai dar kartą sudavė į veidą. Ji neprisimena, kas D. išprovokavo panaudoti prieš ją fizinį smurtą, ar dėl to, kad neleido rūkyti ar dėl to, kad pinigų nerado. Ji 50 Eur ištraukė iš kuprinės ir juos padėjo ant stalo. T. liepė jai panaikinti visus PIN kodus telefono. Jai įvedus neteisingą kodą, D. pasakė jai, kad ką ji čia juokauti sugalvojo. Iš jų veiksmų suprato, kad jie nori atimti telefoną. Taip pat buvo grasinimai, kad jai sudegins plaukus, sulaužys nosį, D. stovėjo ir grasino jai su žiebtuvėliu. Po to T. išėjo su telefonu, D. pajuokavo, kad dabar skolinga ne 5 000 Eur, o 4 000 Eur.
16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų D. D. Č., V. S. ir T. B. parodymams esant nenuosekliems ir prieštaringiems, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymus vertino kritiškai ir nustatydamas nusikalstamų veikų aplinkybes nuteistųjų parodymais vadovavosi tiek, kiek jie atitiko nukentėjusiosios parodymus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios S. S. parodymais, nes jie pakankamai išsamūs ir viso proceso metu buvo iš esmės vienodi ir nekintantys.
17. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis D. D. Č. ir kiti nuteistieji neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų iš nukentėjusiosios S. S.. Remiantis surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, byloje nustatyta, kad 2022 m. balandžio 5 d., apie 5.30 val., dalyvaujant visiems nuteistiesiems, neturėdami teisėto pagrindo, panaudojant psichinį ir fizinį smurtą, vertė nukentėjusiąją S. S. jų naudai perduoti pinigus. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš pat įvykį D. D. Č. pradėjo skambinėti nukentėjusiajai iš nepažįstamo telefono numerio, norėjo ateiti į svečius. Nukentėjusioji sutiko su juo susitikti, tik su sąlyga, kad jis atvažiuos be T. B. ir V. S.. Nuteistasis D. D. Č. atvyko pas nukentėjusiąją į butą ir, kol ji darė jam arbatą, jis savavališkai į butą įleido V. S. ir T. B.. Tik įėję į butą V. S. ir T. B. pradėjo reikalauti, kad nukentėjusioji ir toliau teiktų erotinio masažo paslaugas, dirbtų kartu su jais ir dalytųsi pelnu. Nukentėjusiajai nesutikus su tokiu jų reikalavimu, V. S. nurodė, kad jai skiriama 5 000 Eur bauda. V. S. pradėjo grasinti jai, kad sulaužys nosį, ranką, padegs plaukus ir pan., sudavė jai į veidą. D. D. Č. nukentėjusiąją gąsdino (baugino) su žiebtuvėliu, taip pat sudavė jai į veidą. Visi nuteistieji pradėjo ieškoti bute pinigų, neradę jų, jie pagrobė nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną ir 50 Eur, kuriuos nukentėjusioji įbauginta pati padėjo ant stalo. Išeidamas iš buto nuteistasis D. D. Č. nukentėjusiajai pasakė, kad dabar ji skolinga jiems ne 5 000 Eur, o 4 000 Eur.
18. Nuteistasis D. D. Č. iš esmės neneigia tokių byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau apeliaciniame skunde teigia, kad jis nebuvo susitaręs su kitais nuteistaisiais įleisti juos į nukentėjusiosios butą, o įleisdamas nežinojo, kokiu tikslu jie atėjo. Analogišką versiją nuteistasis D. D. Č. nurodė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas tokią nuteistojo versiją motyvuotai atmetė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tokių nuteistojo D. D. Č. parodymų, kurie išdėstyti ir apeliaciniame skunde, nepatvirtina bylos duomenys. Nors nuteistieji V. S. ir T. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad būtent D. D. Č. pasiūlė jiems važiuoti pas merginą, kuri teikia seksualines paslaugas, ir paimti dalį uždarbio, o pirmosios instancijos teisme jau teigė, kad nei prieš važiavimą pas nukentėjusiąją, nei vykimo pas ją metu nebuvo jokios kalbos apie pinigų prievartavimą, tačiau tokie jų parodymai nekeičia pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų išankstinio susitarimo prievartauti turtą iš nukentėjusiosios. Byloje nustatyta, kad nuteistieji ir nukentėjusioji buvo pažįstami. Su nuteistaisiais V. S. ir T. B. nukentėjusioji dar iki įvykio nutraukė santykius, juos užblokavo socialiniuose tinkluose, o su D. D. Č. ji bendravo iki pat įvykio dienos, juos siejo draugiški santykiai. Iš nuteistųjų parodymų matyti, kad važiuoti pas S. S. sugalvojo D. D. Č., kadangi jis su ja susirašinėjo žinutėmis ir norėjo susitikti. Nukentėjusioji parodė, kad ji sutiko susitikti su nuteistuoju su sąlyga, kad jis ateis vienas, t. y. be V. S. ir T. B.. Ši aplinkybė reikšminga sprendžiant apie D. D. Č. išankstinį susitarimą iš nukentėjusiosios prievartauti turtą. Be to, nuteistieji V. S. ir T. B. teisme patvirtino žinoję, kad S. S. juos užblokavo socialiniuose tinkluose ir suprato, kad ji nebenori su jais bendrauti. Nuteistasis D. D. Č., aptartu laiku gyvendamas kartu su kitais nuteistaisiais, neabejotinai šią aplinkybę taip pat žinojo. Nuteistasis V. S. teisme parodė, kad planavo su S. S. susitikti, todėl paprašė D. D. Č., kad šis užėjęs pas nukentėjusiąją jam parašytų, o po to ir įleistų į butą. Ką būtent D. D. Č. ir padarė, nors žinojo, kad nukentėjusioji V. S. nenori matyti. Nors D. D. Č. neigia buvus tokį susitarimą ir jam pačiam neva buvusi staigmena, kai pas S. S. atėjo V. S. ir T. B., tačiau tokius jo parodymus paneigia jo paties veiksmai. Iš nuoseklių nukentėjusiosios parodymų matyti, kad pasigirdus durų skambučiui D. D. Č. nustūmė nukentėjusiąją nuo durų ir jas pats atidarė, nors žinojo, kad nukentėjusioji V. S. ir T. B. nenori matyti. Turint omenyje nukentėjusiosios poziciją pastarųjų atžvilgiu visiškai neįtikinamas D. D. Č. teiginys, kad jis manė, jog V. S. ir T. B. atėjo ne pas nukentėjusiąją, bet pas jį, kad kažką jam pasakytų, ir tik todėl juos įleido. Visiškai nelogiškas ir nuteistosios T. B. nurodomas vykimo pas nukentėjusiąją tikslas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo nuteistosios T. B. parodymais, kad ji anksti paryčiais važiavo nežinodama kur, tiesiog dėl kompanijos, o į nukentėjusiosios butą užėjo norėdama sužinoti, kodėl ją užblokavo socialiniuose tinkluose. Kaip jau minėta, tuo metu nukentėjusioji pasitikėjo tik D. D. Č. (su juo nuolat bendravo), o kitų nuteistųjų vengė (užblokavo juos socialiniuose tinkluose ir nebendravo), todėl, įvertinus nukentėjusiosios ir nuteistųjų bendravimo, jų tarpusavio santykių, patekimo į nukentėjusiosios butą aplinkybes, įvykio metu visų nuteistųjų gyvenimą kartu pas V. S., teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad D. D. Č. kartu su kitais nuteistaisiais iš anksto aptarė patekimo į nukentėjusiosios butą aplinkybes ir žinojo, ką ten planuoja daryti. Apeliaciniame skunde plačiai dėstoma apie nuteistojo D. D. Č. ir nukentėjusiosios S. S. pažinties aplinkybes, jų tarpusavio ryšius. Taip siekiama paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad D. D. Č. žinojo kokiu tikslu važiuoja kartu su kitais bendrininkais pas nukentėjusiąją į namus. Šiame nuosprendyje jau pasisakyta dėl įrodymų vertinimo ir nustatyta, kad esminių procesinių pažeidimų nepadaryta, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad D. D. Č. ir kiti bendrininkai atvyko į nukentėjusiosios butą, turėdami tikslą iš jos prievartauti turtą, patvirtina ne tik šiame nuosprendyje aptarti nuoseklūs nukentėjusiosios S. S., iš dalies nuteistųjų V. S. ir T. B. parodymai, bet ir pačių nuteistųjų atlikti neteisėti bendri veiksmai.
19. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad objektyvieji ir subjektyvieji D. D. Č. inkriminuoti nusikalstamos veikos požymiai yra neginčijamai įrodyti ir nuteistasis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje. Nuteistasis D. D. Č. ir kiti bendrininkai neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš S. S. pinigų. Nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad pinigų reikalavimo metu D. D. Č. grasino nukentėjusiajai su žiebtuvėliu ir sudavė smūgį ranka nukentėjusiajai į veidą. Nuteistojo D. D. Č. aiškinimą, kad nukentėjusiąją gąsdino ir baugino, nes buvo šoke, sužinojęs apie jos veiklą (erotinį masažą), paneigia jo paties parodymai, kad nuo pažinties su nukentėjusiąja dienos jis žinojo, kuo ji užsiima. Byloje nustatyta, kad kitas nuteistasis V. S. taip pat nukentėjusiajai grasino ir panaudojo prieš ją fizinį smurtą. Nukentėjusioji parodė, kad dėl tokių nusikalstamų veiksmų buvo išsigandusi ir įbauginta. Akivaizdu, kad D. D. Č. suvokė, kad jų reikalavimas yra neteisėtas, o jų veiksmai (grasinimai, smūgių sudavimas) tik patvirtina nuteistojo norą veikti neteisėtai.
20. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį D. D. Č. turtą prievartavus bendrininkų grupe. Bendrininkavimu pripažįstamas tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, ar visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Byloje nustatyta ir šiame nuosprendyje jau aptarta apie nuteistųjų išankstinį susitarimą kartu prievartauti turtą iš S. S., iš nuteistųjų veiksmų matyti, jog jie veikė bendrai ir kartu atliko nusikalstamus veikus prieš nukentėjusiąją. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistuosius veikus bendrininkų grupe vieninga tyčia.
21. Byloje taip pat nustatyta, kad neradus daugiu pinigų, buvo pareikalauta atiduoti telefoną, tuo metu grasinant nukentėjusiajai ir naudojant fizinį smurtą. Nuteistieji V. S. ir T. B. pareikalavo atrakinti telefoną suvedant slaptažodį ir atsijungti nuo visų paskyrų, o nukentėjusiajai iškart nepavykus tai padaryti, D. D. Č. nukentėjusiajai pagrasino „tu ką, juokauji ar ruošiesi su mumis žaisti žaidimus“, žiebtuvėliu grasino padegti nukentėjusiosios plaukus. Nukentėjusioji parodė, kad tokius jų veiksmus suprato kaip realų grasinimą. Pasišalindami iš buto, nuteistieji pagrobė nukentėjusiajai S. S. priklausantį mobilaus ryšio telefoną ir 50 Eur, kuriuos nukentėjusioji dėl grasinimų panaudoti fizinį smurtą ir prieš ją panaudoto fizinio smurto, ištraukusi iš kuprinės padėjo ant stalo. Nuteistasis D. D. Č. teigia, kad telefono rankose jis nelaikė ir su liudytoju R. S., kuriam V. S. pardavė pagrobtą telefoną, nebendravo. Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas – yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius, ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-101-976/2019). Nuteistųjų bendra tyčia pagrobti nukentėjusiosios mobilaus ryšio telefoną įrodyta pačių nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymais. Nors iniciatorius apiplėšti nukentėjusiąją buvo V. S., tačiau kiti nuteistieji, iš jų ir D. D. Č., savo veiksmais (prieš nukentėjusiąją naudojo psichinį ir fizinį smurtą), prisidėjo prie V. S. sumanymo ir tam neprieštaravo. Tai, kad nuteistasis D. D. Č. pats telefono neėmė ir jo realizavime nedalyvavo, nepaneigia jo kaltės, akivaizdu, kad jis suprato, jog dalyvauja su kitais bendrininkais užvaldant svetimą turtą. Esant nustatytiems bendrininkavimo požymiams, nusikaltimo kvalifikavimui neturi reikšmės, kuris iš asmenų pabaigė plėšimo veiksmus. Byloje nustatyta, kad šiuo konkrečiu atveju tokie nuteistųjų atlikti neteisėti veiksmai atitinka kito nusikaltimo – plėšimo sudėtį.
Žemesnės instancijos teismas
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis D. D. Č. ir kiti nuteistieji įvykdė plėšimą, t. y. grasindami nukentėjusiajai panaudoti prieš ją fizinį smurtą ir jį panaudoję, pagrobė svetimą turtą (mobilaus ryšio telefoną ir 50 Eur), tačiau sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nuteistiesiems taikė baudžiamąjį įstatymą, jų nusikalstamą veiką kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
23. Pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Taigi veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir tada, kai apiplėšiama įsibrovus į patalpą. Būtent šis plėšimą kvalifikuojantis požymis ir buvo nustatytas skundžiamu nuosprendžiu.
24. Nagrinėjamoje byloje išties nustatyta, kad nuteistasis D. D. Č. ir kiti nuteistieji į nukentėjusiosios butą pateko prieš jos valią, panaudodami apgaulę. D. D. Č., pasinaudojęs tuo, kad nukentėjusioji juo pasitikėjo ir palaikė draugiškus santykius, įsileido jį į butą. Tačiau D. D. Č. be nukentėjusiosios leidimo, t. y. prieš jos valią atrakino buto duris ir įleido kitus nuteistuosius V. S. ir T. B., kurių nukentėjusioji matyti nenorėjo ir pati į butą būtų neįsileidusi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuteistieji į nukentėjusiosios butą pateko apgaule, o toks patekimas laikytinas įsibrovimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino nusikaltimo aplinkybes pripažinęs įsibrovimą į butą kvalifikuojančiu plėšimo sudėties požymiu. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad esant šiam plėšimą kvalifikuojančiam požymiui teismų praktikoje nustatinėjamas patekimo į patalpą neteisėtumas, kurį atskleidžia ne tik fizinis patekimo į patalpą būdas, bet ir tai, kokį tikslą turėjo kaltininkas, prieš patekdamas į patalpą, kada jam kilo sumanymas pagrobti svetimą turtą, kada ir kaip jis šį sumanymą realizavo. Skundžiamame nuosprendyje pats teismas padarė išvadą, kad išankstinio tikslo apiplėšti nukentėjusiąją nebuvo, jų tyčia ją apiplėšti susiformavo jau būnat bute, po nukentėjusiajai pareikšto neteisėto reikalavimo perduoti turtą (5 000 Eur), t. y. po turto prievartavimo. Taigi byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad prieš įsibraudami į nukentėjusiosios butą nuteistieji dar neturėjo tikslo ją apiplėšti ir į butą įsibrovė turto prievartavimo tikslu, o ketinimas pagrobti turtą plėšimo būdu kilo jiems jau esant bute. Plėšimo sudėties ši aplinkybė nepaneigia, bet išankstinės tyčios neturėjimas nesudaro pagrindo nustatyti plėšimą kvalifikuojantį – įsibrovimo į patalpą – požymį, todėl šis požymis iš kaltinimo plėšimu šalinamas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistojo D. D. Č. įvykdytą plėšimą, kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei pagrindais, taikomais nuteistajam D. D. Č., kolegija nuosprendį keičia ir V. S. bei T. B.. Dėl to nuteistųjų D. D. Č., V. S. ir T. B. nusikalstama veika iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) perkvalifikuojama į BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija).
25. Atsakydama į apeliantų skundo argumentą apie tai, kad nuteistojo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami pagal vieną BK straipsnį, teisėjų kolegija pažymi, kad kai pareikalavęs perduoti vienokį turtą ir jo negavęs, kaltininkas, panaudojęs smurtą ar jo nepanaudojęs, tuoj pat pats pagrobia kitokį turtą, tokie veiksmai kvalifikuojami kaip sutaptis pagal BK 180 ir 181 straipsnius. Būtent tokios faktinės aplinkybės nustatytos šioje byloje, todėl nuteistojo D. D. Č. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 ir 181 straipsnius. Išteisinti D. D. Č. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį pagrindo nėra.
26. Šią bylą jau išnagrinėjus apeliacine tvarka teismo posėdyje, tačiau dar nepaskelbus byloje teismo sprendimo, nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojo 2023 m. balandžio 27 d. įstatymas Nr. XIV-1925, pakeitęs BK 180 ir 181 straipsnius. Naujosios redakcijos BK 180 ir 181 straipsniai nešvelnina nuteistiesiems šioje byloje asmenims bausmių, kitokiu būdu irgi nepalengvina jų teisinės padėties. Todėl teisėjų kolegija vadovaujasi BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendrąja taisykle, pagal kurią veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Nuteistojo D. D. Č. ir kitų nuteistųjų nusikalstamas veikas pirmosios instancijos teismas kvalifikavo pagal baudžiamuosius įstatymus, galiojusius tų veikų padarymo metu. Kadangi tų įstatymų naujosios redakcijos nepalengvina nuteistųjų teisinės padėties, dėl to jų nusikalstamas veikas perkvalifikuoti pagrindo nėra.
Dėl paskirtų bausmių
27. Apeliantai skunde nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė BK 54 ir 58 straipsnių nuostatas ir nuteistajam D. D. Č. paskyrė per griežtas bausmes. Tokią išvadą apeliantai argumentuoja palyginimu bausmių, teismo paskirtų nusikalstamų veikų bendrininkams V. S. ir D. D. Č.. Šioje dalyje apeliacinis skundas irgi tenkinamas iš dalies, nes šiuo nuosprendžiu pakeitus nuteistojo D. D. Č. nusikalstamos veikos (plėšimo) kvalifikavimą, iš naujo skiriama bausmė ir galutinė subendrinta bausmė bus mažesnė. Tačiau toks nuosprendžio pakeitimas daromas tik tuo pačiu BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, nes nuosprendis keičiamas ne dėl nuteistajam paskirtos bausmės, o teismui paskiriant švelnesnę bausmę pagal švelnesnį baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad už kitą nusikalstamą veiką D. D. Č. pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, todėl keisti šią bausmę pagrindo nėra.
28. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, BK 58 straipsnio 1 dalis papildomai įpareigoja teismą individualizuoti nusikalstamos veikos bendrininkams, atsižvelgiant į bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį.
29. Apeliantų skunde keliamo klausimo dėl nuteistiesiems paskirtų skirtingų bausmių kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje nurodyta, jog baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Taigi, nustatant nuteistajam bausmės dydį, bausmės lyginimas su kitiems bendrininkams paskirtos bausmės dydžiais neturi reikšmės, nes bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-489/2021, 2K-24-654/2023).
30. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nuteistiesiems skirtinų bausmių klausimus teismas nagrinėjo itin išsamiai, pasisakydamas dėl visų šiuo aspektu reikšmingų aplinkybių individualiai dėl kiekvieno nuteistojo, atsižvelgdamas į įstatymų reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, individualizuodamas bausmių skyrimą D. D. Č., pirmosios instancijos teismas pirmiau paminėtų baudžiamojo įstatymų reikalavimų nepažeidė.
31. Šiuo nuosprendžiu nuteistųjų D. D. Č., V. S. ir T. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį spręstinas ir naujos bausmės paskyrimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą klausimas. BK 180 straipsnio 1 dalies (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) sankcija numato arešto arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmę.
32. Nustatydama kiekvienam nuteistajam už plėšimą bausmės rūšį ir dydį teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistieji padarė baigtą, tyčinį apysunkį nusikaltimą. Nuteistojo D. D. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistųjų V. S. ir T. B. prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis teismo pripažintas jų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taip pat nustatyta dar viena V. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dar viena nustatyta nuteistojo D. D. Č. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Iš bylos duomenų matyti, kad D. D. Č. anksčiau du kartus teistas Lietuvoje, taip pat teistas ir užsienyje, baustas administracine tvarka, išsiskyręs, turi mažametį vaiką, kurį išlaiko, nedirba. V. S. Lietuvoje teistas trylika kartų, baustas administracine tvarka, nedirba, neregistruotas Užimtumo tarnyboje. T. B. anksčiau neteista, tačiau bausta administracine tvarka, nedirba. Nors nusikalstamos veikos iniciatorius buvo V. S., tačiau D. D. Č. vaidmuo taip pat buvo svarbus, ne jis ne tik gąsdino, bet ir naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją, todėl buvo aktyvus nusikalstamos veikos dalyvis. T. B. nukentėjusiosios atžvilgiu neatliko jokių smurtinių veiksmų, todėl jos vaidmuo nebuvo aktyvus. Įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą, nuteistiesiems D. D. Č., V. S. ir T. B. parenkama laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paskyrus kitokią bausmės rūšį nebūtų pasiekta nė viena bausmės paskirtis, nurodyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, įskaitant tai, jog nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Laisvės atėmimo bausmės dydį kiekvienam nuteistajam teisėjų kolegija nustato, atsižvelgdama į jų vaidmenį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei jų asmenybes. Šiuo atveju vienodų bausmių paskyrimas visiems trims bendrininkams neatitiktų BK 54 straipsnio 2 dalies ir 58 straipsnio nuostatų.
33. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. D. Č. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, paskyrė teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, įvertino byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę ir jo vaidmenį jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme, ir nuteistajam paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę. Atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinus D. D. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pagrįstai pagal BK 181 straipsnio 2 dalį paskyrė mažesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tačiau didesnę negu kitiems bendrininkams bausmę. Šiuo atveju apeliantų argumentai dėl bausmės griežtumo palyginimo nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad skiriant bausmę buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas (BK 58 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, D. D. Č. paskirta bausmė nei rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežta, šios bausmės paskyrimas neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, todėl šią bausmę keisti nėra pagrindo.
34. Atsižvelgiant į tai, kad D. D. Č. nusikalstamas veikas, numatytas tų veikų padarymo metu galiojusios redakcijos BK 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarė esant realiajai nusikalstamų veikų sutapčiai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrinamos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnės bausmės dalį, kuri parenkama atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį bei nuteistojo asmenybę. Sprendžiant apie pridedamų švelnesnių bausmių dalis, teisėjų kolegija vadovaujasi tais pačiais pirmosios instancijos teismo motyvais, taip pat bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribomis. Tokį patį bausmių subendrinimo būdą ir kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama parenkant pridedamos bausmės dalį, teisėjų kolegija taiko ir bendrindama bausmes, paskirtas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir BK 181 straipsnio 2 dalį nuteistiesiems V. S. ir T. B.. Nors nuteistajai T. B. yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę už plėšimą pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, iš naujo jai skiriant subendrintą bausmę, paskirti švelnesnę subendrintą bausmę jau nėra galimybės dėl pačiu skundžiamu nuosprendžiu pridėtos pačios mažiausios įmanomos švelnesnės laisvės atėmimo (3 mėn.) bausmės dalies.
35. BK 75 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Kartu atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal BK 75 straipsnio 4 dalį bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Tačiau BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, esminė šio įstatymo taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
36. Pirmosios instancijos teismas taikė T. B. BK 75 straipsnį, pagal kurį iš dalies atidėjo paskirtos bausmės vykdymą. Paskyrus T. B. naują subendrintą bausmę ir remdamasi skundžiamame nuosprendyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija irgi taiko T. B. BK 75 straipsnį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atideda. Nors iš bylos aplinkybių matyti, kad formalias dalinio bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas D. D. Č. ir V. S. atvejis taip pat atitinka, visgi teisėjų kolegija dėl jau išdėstytų motyvų nemato tokios galimybės, nes neturi pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslus galima pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atsižvelgiant į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų prieš S. S. smurtinį pobūdį, jų vaidmenį, taip pat į bylos duomenis apie tai, kad ankstesniais nuosprendžiais jiems buvo skirtos ir švelnesnės bausmės (baudos), tačiau nuteistieji ir toliau darė nusikalstamas veikas, jų asmenybes, nėra pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai, bus pasiekti nuteistiesiems D. D. Č. ir V. S. iš dalies atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 320 straipsnio 5 dalimi,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti:
N. D. D. Č. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam Dainiui D. Č. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.
N. V. S. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir subendrintą bausmę nuteistajam V. S. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, šią subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 31 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam V. S. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams ir 10 (dešimt) mėnesių.
N. T. B. nusikalstamą veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) perkvalifikuoti į BK 180 straipsnio 1 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį (2018 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. XIII-1682 redakcija) paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam T. B. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5, 8 ir 10 punktais, nuteistajai T. B. paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą iš dalies atidėti. N. T. B. po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti 10 (dešimt) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams. Likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskirti nuteistajai T. B. pareigas pradėti dirbti arba būti registruotai Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.