- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-01
- Bylos Nr.
- A-149-261/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02499-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Ramutė Ruškytė
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos policijos mokyklai
- Pareiškėjas
- D. Ž.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Ž. prašymą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos mokyklai dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. liepos 9 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) neišmokėtą 211,88 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 2 d.; priteisti iš atsakovo Lietuvos policijos mokyklos neišmokėtą 190,97 Eur važiavimo išlaidų kompensacijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. balandžio 10 d.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 1V-3 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-3) patvirtino Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, važiavimo išlaidų kompensavimo ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kelionės išlaidų apmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), kuris vidaus reikalų ministro 2019 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. 1V-216 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1V-216) buvo pripažintas netekusiu galios, naujoji redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 8 d. Atitinkamai, iki 2019 m. kovo 8 d. buvo mokama sumažinta kompensacija. Iki 2017 m. gegužės 2 d. dirbo Vilniaus apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų valdybos 1-ajame skyriuje vyresniojo tyrėjo pareigose. Nuo 2017 m. gegužės 2 d. dirba Lietuvos policijos mokyklos Profesinių įgūdžių valdybos 1-ojo skyriaus vyriausiuoju specialistu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Todėl kompensacijos nepriemoka susidarė dėl to, kad ginčo aktualiu laikotarpiu deklaravo dyzeliniu kuru varomą automobilį, kuriuo vyko į tarnybą ir iš jos. Kompensacijos dydis už važiavimo išlaidas, susidaręs naudojantis automobiliu su dyzeliniu varikliu, buvo mažinamas 35 procentais nepagrįstai, todėl siekiant atstatyti pažeistas teises turi būti priteistas kompensacijos nepriemokos skirtumas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad Įsakymu Nr. 1V-216 buvo patvirtintas ir įsigaliojo Aprašas. Įsakymo 3 punktu Aprašas buvo pripažintas netekusiu galios. Nuo 2019 m. kovo 4 d. nebus mažinamos važiavimo išlaidos, apskaičiuotos naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius ir elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas. Vadovaujantis Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki Įsakymo įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis iki Įsakymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, t. y. vadovaujantis Įsakymu Nr. 1V-3. Atsakovas neturi teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui išmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos nepriemokos už pareiškėjo nurodytą laikotarpį. Vilniaus apygardos administraciniam teismui kitoje byloje administracinėje byloje I-325-789/2019 priėmus sprendimą ir pripažinus pareigūnų reikalavimus pagrįstais, kompensacijų grąžinimas būtų sprendžiamas ne ginčo tvarka.
5. Atsakovas Lietuvos policijos mokykla atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko.
6. Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja keleiviniu ar asmeniniu transportu tarnybos tikslais, išskyrus taksi, važiavimo išlaidos, patirtos iki šio įsakymo įsigaliojimo, nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (imtinai) bus kompensuojamos vadovaujantis Įsakymu Nr. 1V-3.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui D. Ž. iš atsakovo Lietuvos policijos mokyklos 56,61 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. kovo 3 d.; iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK 46,61 Eur kompensacijos už važiavimo išlaidas nepriemokos skirtumą laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 2 d.
8. Teismas nustatė, kad, vadovaujantis Aprašo 15 punkto nuostatomis, pareiškėjui nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 10 d. buvo kompensuojamos išlaidos, jas mažinant 35 procentais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 pripažino, kad Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.
9. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad Aprašo 2.1 punktas tiek, kiek jame nustatytas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, kurie pagal tarnybos pobūdį važinėja asmeniniu transportu tarnybiniais tikslais, taip pat kurie pagal tarnybos reikmes ar pobūdį asmeniniu transportu vyksta į tarnybos vietą ir iš jos, kompensuojamų vieno kilometro kelionės išlaidų dydis visiems pareigūnams taikomas vienodai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 3 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintam lygiateisiškumo principui ir 7 dalyje įtvirtintam vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės principui; Aprašo 15 punktas tiek, kiek jame nustatyta, jog, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui (administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 (proc. Nr. 3-66-3-00052-2018-6)).
10. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019 konstatavo, kad Aprašo 15 punkte įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais 35 procentais mažinamos būtent kompensuojamos važiavimo išlaidos, tokiems pareigūnams, kurie naudoja automobilius su dyzeliniais varikliais, vien dėl šios aplinkybės faktiškai buvo nustatytas 35 procentais mažesnis vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydis – 0,052 euro (0,08 Eur × 0,65), kas iš esmės paneigia 2.1 punkte įtvirtinto vieno kilometro kompensuojamų išlaidų dydžio universalumą ir tuo pačiu – patį atsakovo nustatytą važiavimo išlaidų kompensavimo mechanizmą, vertinant jį kaip visumą.
11. Teismas, akcentuodamas Įsakymo Nr. 1V-216 2.4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad nuo 2019 m. kovo 4 d. galiojančiame Įsakyme Nr. 1V-216 nustatyta kelionės išlaidų kompensavimo tvarka. Nuo 2019 m. kovo 4 d. pareiškėjui kelionės išlaidos turi būti kompensuojamos pagal naują kompensavimo tvarką. Dėl to ginčo tarp šalių nėra. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų atsisakęs pareiškėjui kompensuoti kelionės išlaidas pagal nustatytą tvarką.
12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus dėl jam mokėtų kompensacijų už kelionės išlaidas, atsakovų pateiktas pažymas apie pareiškėjui neišmokėtos kompensacijos nepriemokas už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. bei vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019, konstatavo, kad atsakovai nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d.
13. Teismas priėjo prie išvados, kad iš atsakovo Lietuvos policijos mokyklos pareiškėjui priteistina kompensacijos suma už kurą, susidariusi dėl Aprašo 15 punkto taikymo, paskaičiuota atsakovo už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. kovo 3 d., kuri sudaro 56,61 Eur. Iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK pareiškėjui priteistina kompensacijos suma už kurą, susidariusi dėl Aprašo 15 punkto taikymo, paskaičiuota atsakovo už ginčo laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., kuri sudaro 46,61 Eur.
III.
14. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
15. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neįsigilino į galiojantį teisinį reguliavimą ir sprendė bylą, nenaikindamas individualių administracinių sprendimų, kurie buvo priimti dėl ginčo dalyko (kuro kompensacijos išmokėjimo) pareiškėjui.
16. Atsakovas nurodo, kad bylai aktualiu laikotarpiu (2016 m. sausio 1 d.– 2019 m. kovo 3 d.), vadovaujantis Aprašo 8 punktu, įstaigos vadovas per 5 darbo dienas nuo Aprašo 5 punkte nurodyto prašymo gavimo dienos priima sprendimą dėl važiavimo išlaidų atlyginimo. Priėmus sprendimą atlyginti važiavimo išlaidas, minėtas prašymas perduodamas įstaigos finansų funkcijas vykdančiam padaliniui ar įgaliotam asmeniui. Vadovaujantis šia norma, buvo priimti sprendimai – Vilniaus apskrities VPK viršininko įsakymai: 2016 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 10-V-577, 2016 m. rugpjūčio 5 d. įsakymas Nr. 10-V-1052, 2016 m. spalio 27 d. įsakymas Nr. 10-V-1501, 2016 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 10-V-1872, 2017 m. sausio 24 d. įsakymas Nr. 10-V-58, 2017 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 10-V-315, 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymas Nr. 10-V-570 dėl važiavimo išlaidų kompensavimo. Kompensaciją už šį laikotarpį atsakovas pareiškėjui apskaičiavo ir išmokėjo vadovaudamasis Įsakymu Nr. 1V-3 patvirtintu Aprašu (su vėlesniais pakeitimais), tačiau priimti administraciniai sprendimai nebuvo ginčijami. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į teismą dėl važiavimo išlaidų kompensacijos dalies priteisimo per vieną mėnesį nuo Aprašo 11 punkte nurodyto įstaigos vadovo ar jo įgalioto asmens sprendimo dėl važiavimo išlaidų atlyginimo įteikimo dienos. Sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija pareiškėjui išmokėta 2016 m. balandžio 10 d.
17. Atsakovas akcentuoja, kad, vadovaujantis Aprašo 13, 15 ir 16 punktais, pareiškėjui buvo apskaičiuotas važiavimo asmeniniu transportu išlaidų dydis, kuris buvo sumažintas 35 procentais, kadangi Aprašo 15 punktas numatė, jog naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, hibridinius automobilius, elektromobilius ar vietoj benzino naudojant suskystintas naftos dujas, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais. Įsakymu Nr. 1V-216 šis Aprašas buvo pripažintas netekusiu galios, o naujoji Aprašo redakcija įsigaliojo nuo 2019 m. kovo 4 d., todėl atsakovas laikosi nuomonės, kad 35 procentais sumažinta važiavimo išlaidų kompensacija ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama pagrįstai.
Atsiliepimas
18. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-8-520/2019, kuriame pripažino, kad Aprašo, patvirtinto Įsakymu Nr. 1V-3, 15 punktas ta apimtimi, kiek jame nustatyta, kad, naudojant automobilius su dyzeliniais varikliais, pagal Aprašo 13 punktą apskaičiuotos važiavimo išlaidos mažinamos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Šiuo sprendimu nebuvo nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 118 straipsnio 1 dalį teismo sprendimo, kuriuo norminis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį.
19. Pareiškėjas D. Ž. atsiliepime su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
20. Pareiškėjas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 7 straipsnio 3 dalies, 71 straipsnio, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 15 straipsnio 2 dalies, 219 straipsnio nuostatų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodo, kad su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos priteisimo reikalavimui taikytinas trejų metų senaties terminas, atitinkamai netaikomas reikalavimas dėl individualių sprendimų nuginčijimo. Vieno mėnesio termino individualiam sprendimui ginčyti taikymas užkirstų kelią ekonominių teisių gynybai, kurią pareiškėjai gali realizuoti per trejus metus nuo sužinojimo apie tokių teisių pažeidimą. Atsižvelgus į tai, atsakovo teiginys, kad pareiškėjas turėjo nuginčyti individualius Vilniaus apskrities VPK viršininko sprendimus dėl nustatytų kompensacijos dydžių per vieną mėnesį nuo susipažinimo su jais dienos, yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
21. Pareiškėjas, nesutikdamas su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į teisinį reglamentavimą ir bylą sprendė, nenaikinant individualių administracinių sprendimų, pažymi, kad atsakovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui aplinkybių dėl individualių administracinių sprendimų neįrodinėjo, minimų įsakymų nepateikė, nors teismas įpareigojo atsakovą kartu su atsiliepimu pateikti visą su ginču susijusią medžiagą. Tokį atsakovo elgesį pareiškėjas vertina kaip nesąžiningą. Pareiškėjas patikslina, kad apie pažeistą teisę sužinojo ne 2016 m. balandžio 10 d., kaip nurodo atsakovas, o 2016 m. gegužės 10 d., kai buvo išmokėtas darbo užmokestis už balandžio mėnesį.
22. Dėl ABTĮ 118 straipsnio taikymo pareiškėjas nurodo, kad teisę į teisminę gynybą pareiškėjai įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki akto pripažinimo neteisėtu, todėl šiuo atveju aktualus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8-520/2019.
Atsiliepimas
23. Atsakovas Lietuvos policijos mokykla atsiliepime į apeliacinį skundą, pritardamas Vilniaus apskrities VPK pozicijai, iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
24. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl neišmokėtos važiavimo išlaidų kompensacijos priteisimo pareigūnui iš Vilniaus apskrities VPK ir Lietuvos policijos mokyklos.
25. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovai nepagrįstai atsisako išmokėti pareiškėjui kelionės išlaidų kompensavimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. kovo 3 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), iš Lietuvos policijos mokyklos priteisė pareiškėjui 56,61 Eur, o iš Vilniaus apskrities VPK – 46,61 Eur dydžio kompensacijų sumas už kurą, susidariusias dėl Aprašo 15 punkto taikymo. Atsakovas Vilniaus apskrities VPK apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Jis, be kita ko, nurodo, kad sprendimai dėl kelionės išlaidų kompensavimo buvo priimti vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu. Taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 16 d. sprendime pripažinęs, jog Aprašo 15 punktas, kuriuo vadovaujantis pareiškėjui ginčo laikotarpiu važiavimo išlaidos buvo sumažintos 35 procentais, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui, nenustatė, kad pripažintas neteisėtu Aprašo 15 punktas negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 118 str. 2 d.).
26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.
27. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija privalo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose bylose.
28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėtose bylose yra konstatavęs, kad pareiškėjai turi teisę į išlaidų kompensacijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-378-552/2021, 2021 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-68-261/2021, 2021 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-70-261/2021).
29. Pareiškėjo reikalavimas priteisti kelionės išlaidų nepriemoką sutampa su laikotarpiu išnagrinėtose bylose, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ginčo aplinkybes kitaip nei jos buvo įvertintos anksčiau išnagrinėtose bylose ir konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimas patenkintas pagrįstai.
30. Nustačius šias aplinkybes, kiti apeliacinio skundo argumentai tampa nereikšmingi bylos baigčiai, todėl plačiau į juos neatsakoma.
31. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jo naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.