Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovei Marijampolės savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja A. S. patikslintu skundu prašo: 1) panaikinti skundžiamą administracinį aktą – 2020-12-28 Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyriaus sprendimą Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“; 2) įpareigoti Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyrių pašalinti padaryto pažeidimo teisines pasekmes: 2.1.) atstatyti pareiškėjai slaugos išmokos skaičiavimo koeficientą iki jos prieš tai turėto 2,5 bazinio dydžio; 2.2.) teisingai paskaičiuoti (pagal atstatytą bazinį koeficientą) slaugos išmokos skirtiną kasmėnesinę sumą; 2.3.) grąžinti pareiškėjai susidariusias tikslinių kompensacijų nepriemokas nuo 2020-09-15; 3) priteisti iš atsakovės visas patirtas bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį ir kt., kurios susidarys procese).

Pareiškėja skunde nurodo, kad Tikslinių kompensacijų įstatymo (toliau - Įstatymas) 11 str. saugo neįgaliojo asmens iki 2018-12-31 įgytą teisę į 2,5 dydžio slaugos išmokos koeficientą, jeigu šiam neįgaliajam ne vėliau kaip iki šio laikotarpio pabaigos yra nustatytas slaugos poreikis. Minėtai asmenų grupei priklauso ir pareiškėja, kuriai ši įgyta teisė ydingu administracijos sprendimu buvo neišsaugota ir buvo pakeista blogėjančia linkme vien dėl vėliau priimtos naujos reglamentavimo tvarkos, neleistinai pritaikytos į praeitį. Šis sprendimas taip pat prieštarauja ir kitiems aukštesnės galios teisės aktams, t. y. neatitinka Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 str. 2 d. 3 p. įtvirtinto pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo, nustatančio, kad naujai priimti teisės aktai turi užtikrinti ir negali paneigti jau prieš tai nustatytų asmens teisių ir teisėtų interesų, bei Viešojo administravimo įstatymo 3 str. nustatytų esminių viešojo administravimo principų, iš jų - draudimo keisti į blogąją pusę asmens padėties. Skiriant jai slaugos išmoką, pratęsus naują tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpį atgaline data, t. y. nuo 2020-09-15, iš esmės buvo pažeista Įstatymo 6 str. 4 d. įtvirtinta sąlyga, kad naujo dydžio (mažesnė arba didesnė) tikslinė kompensacija pradedama mokėti tik esant sąlygai, kai keičiasi specialiojo poreikio dydis, t. y. jei vietoj pirmojo lygio poreikio jai būtų buvęs nustatytas antrojo lygio specialusis poreikis. Tas faktas, kad pareiškėjai 2020-12-09 sprendimu buvo nustatytas antro lygio specialusis poreikis, jokiu būdu neapsprendžia, kad šis specialusis poreikis nuo šios datos sumažėjo. Jis liko lygiai toks pats, tik privalėjo (pagal naują tvarką) būti pervadintas dėl pakitusio teisinio reguliavimo. Pastarasis poreikių vertinimas pareiškėjai įvyko būtent 2020-12-09, iškart po to, kai nuo 2019-09-01, pasikeitus Įstatymui, turėjo nebelikti bendrojo slaugos poreikių lygio formuluotės, bet vietoj jos formaliai turėjo atsirasti du slaugos poreikių lygiai. Dabar antrasis lygis pareiškėjai nuo minėtos datos priskirtas tik dėl jos turėto ligi šiol lygio pervadinimo pagal naująjį teisinį reglamentavimą. Nuo šio datos buvęs bendras specialusis poreikis atitinkamai pagal turimos pareiškėjos ligos sunkumą jai buvo pervadintas, bet ne pakeistas, todėl pagal Įstatymo 11 str. 1 d. 3 p. ir to paties įstatymo 4 d. turėjo būti toliau mokamas 2,5 išmokos dydis, išsaugant įgytą teisę į šį dydį jai, kaip asmeniui, netekusiam 60% ir daugiau darbingumo ir dėl to įgijusiam slaugos poreikį iki 2018-12-31. Vien dėl to, kad nuo 2019 m. buvo pakeistas Įstatymas, pareiškėjos teisinė padėtis buvo pabloginta finansine prasme ir jos teisės yra pažeistos, nes ji patyrė turtinę žalą, susidarančią kas mėnesį dėl nepagrįstai sumažinto tarifo, sumažinus jį nuo 2,5 iki 1,9 dydžio, ir dėl to vietoj šiuo metu mokėtino 300 Eur slaugos išmokos dydžio ji nuo 2020-09-15 gauna tik 228 Eur. Tiems asmenims, kurie slaugos poreikį yra įgiję prieš naujo įstatymo įsigaliojimą, turėjo būti paliktas tuometinis slaugos skyrimo tarifas, lygus 2,5 dydžio, vadovaujantis Įstatymo 11 str. 1 d. 3 p. ir 4 d. Nors šiuo straipsniu įstatymo leidėjo numatomo naujo teisinio reguliavimo tikslas ir buvo įgytų teisių išsaugojimas ankstesniu laikotarpiu įgijusiems slaugos poreikį neįgaliesiems į tuo metu įgytą ir jiems paskirtą tikslinės kompensacijos dydį, tačiau administracija pasivadovavo savo subjektyvia išvada ir priėmė mažinantį šią išmoką neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pagal visus teisės principus, nauja tvarka turėjo galioti tik asmenims, naujai įgijusiems neįgalumą ir slaugos poreikius po naujo reglamentavimo, arba asmenims, kuriems poreikių lygis kito į mažesnę ar didesnę pusę, bet nauja įstatyminė ir poįstatyminė tikslinių kompensacijų skyrimo tvarka buvo nepagrįstai pritaikyta jos atžvilgiu. Tačiau šie naujai įtvirtinti reikalavimai nėra taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra sureguliuoti iki minėto norminio teisės akto, kuriuo pasivadovavo administracija, įsigaliojimo, nes tą imperatyviai draudžia konstituciniai principai dėl teisėtų lūkesčių išsaugojimo ir lex retro non agit draudimo bei prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Tikslinės kompensacijos sumažinimas jai negali būti taikomas, nelaikant, kad jai buvo naujai nustatytas slaugos poreikių lygis, kaip kad savo sprendime neteisingai teigia savivaldybės administracija, bet privalo būti išsaugotas iki to mokėtas kompensacijos dydis, nes jos neįgalumo anksčiau turėta būklė pagal jokius parametrus jokiu dydžiu nepasikeitė ir nesumažėjo, tik šis slaugos lygis anksčiau jai nustatytas, buvo vadinamas bendru, o nuo dabar tapo diferencijuotu pagal naują tvarką. Pareiškėjos atveju, po pasibaigusio tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpio, kuris jai pasibaigė 2020-09-15, vėl dvejiems metams (iki 2022 m.) buvo pratęstas neįgalumo galiojimo laikotarpis, po to, kai tikslinės kompensacijos mokėjimas jau buvo nutrauktas. Tokiu atveju, tikslinės kompensacijos mokėjimas po asmens prašymo pratęsti tikslinės kompensacijos mokėjimą, reiškia ne naują jos skyrimą ir nustatymą, kaip teigia savo sprendime savivaldybės administracija, bet tai yra prašymas pratęsti tikslinės kompensacijos laikinai nutrauktą mokėjimą (Tikslinių kompensacijų įstatymo 7 str. 3 d.). Mokėjimas pratęsiamas asmeniui nebloginant padėties, bet išsaugant jam teisę gauti 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio tikslinę kompensaciją (Įstatymo 11 str. 1 d. 3 p., 4 d.). Jos atveju ši teisė į 2,5 dydį buvo neišsaugota ir po jos pateikto prašymo pratęsti tikslinės kompensacijos mokėjimą, jis buvo paskirtas nauja tvarka, bloginančia jos padėtį ir paneigiant teisėtų lūkesčių principą.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas prašė patenkinti skundą remiantis jame nurodytais argumentais.

Atsakovė Marijampolės savivaldybės administracija nesutinka su pareiškėjo reikalavimais ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovė nurodo, kad pareiškėja A. S. 2020-12-27 kreipėsi į Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyrių ir pateikė prašymą Nr. 13205 dėl slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos (toliau - Tikslinė kompensacija) pratęsimo. Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymo (toliau - Kompensacijų įstatymas) 4 ir 6 straipsniais, 5 straipsnio 1 dalimi, Kreipimosi dėl tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019-01-23 įsakymu Nr. A1-39 „Dėl kreipimosi dėl tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Administracijos direktoriaus 2020-02-02 įsakymu Nr. DV-200 „Dėl pavedimo priimti sprendimus“, 2020-12-28 priėmė sprendimą Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“, kuriuo pratęsė Pareiškėjai Tikslinės kompensacijos mokėjimą nuo 2020-09-15 iki 2022-12-02. Sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka: „sprendimas gali būti skundžiamas per vieną mėnesį nuo įteikimo dienos <...>“. Šiuo atveju pareiškėja skundą dėl 2020-12-28 priimto ginčijamo sprendimo pateikė 2021-06-29, todėl akivaizdu, kad ji yra praleidusi ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą nuo sprendimo priėmimo ar sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos ir neprašo termino atnaujinti. Dėl ginčo aplinkybių teisinio reguliavimo atsakovė nurodo, kad vadovaujantis Kompensacijų įstatymo redakcija, galiojusia iki 2018-12-31, asmenims, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, Tikslinė kompensacija yra 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio. Akcentuoja, kad šioje teisės normoje Tikslinės kompensacijos dydis nebuvo diferencijuotas į atskirus lygius. Pareiškėjai nuo 2018-07-12 iki 2020-07-16 buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į nurodytą pažymą, Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-09-04 įsakymu Nr. DV-1515 „Dėl tikslinių kompensacijų skyrimo“, pareiškėjai nuo 2018-07-12 paskirta 2,5 kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija pažymoje nurodytu laikotarpiu. Nuo 2019-09-01 įsigaliojo nauja Kompensacijų įstatymo redakcija, pagal kurią, 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018-12-31 galiojusia tvarka, teisė gauti Tikslinę kompensaciją išlieka iki termino pabaigos (Kompensacijų įstatymo 11 straipsnis). Pareiškėjai nuo 2018-07-12 iki 2020-07-16 nustatytas terminuotas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, todėl 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija buvo privaloma mokėti tik pažymoje nustatytu laikotarpiu, t. y. nuo 2018-07-12 iki 2020-07-16. Pareiškėjai nuo 2020-09-15 iki 2022-12-01 buvo nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis (2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. SP-3812). Atsižvelgdamas į nurodytą pažymą, Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyrius 2020-12-28 priėmė pagrįstą sprendimą Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“, kurio pagrindu Pareiškėjai nuo 2020-10-01 mokama 1,9 kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija. Vadovaujantis įsigaliojusia nauja Kompensacijų įstatymo redakcija, Tikslinės kompensacijos dydžiai diferencijuoti į du lygius - pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, Tikslinė kompensacija yra 2,6 tikslinių kompensacijų bazės dydžio. Asmenims, kuriems yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, Tikslinė kompensacija yra 1,9 tikslinių kompensacijų bazės dydžio (Kompensacijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Kompensacijų įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, mažesnė Tikslinė kompensacija pradedama mokėti nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai buvo nustatytas atitinkamas specialusis poreikis. Šiuo atveju Pareiškėjai žemesnis, t. y. antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis nustatytas nuo 2020-09-15, todėl mažesnė 1,9 tikslinių kompensacijų bazės dydžio Tikslinė kompensacija pradėta mokėti nuo 2020-10-01 iki 2022-12-01. Atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, šiuo atveju vykdančiam administracinio reglamentavimo veiklą (viešojo administravimo subjekto veiklą, apimančią norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti) taikomi bendrieji konstituciniai principai (inter alia atsakingo valdymo, teisinės valstybės, teisingumo, teisės viršenybės (teisėtumo), teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo), kurie, be kita ko, įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais yra grindžiamas geras administravimas, kuris teisėkūros veikloje neatsiejamas nuo konstitucinio atsakingo valdymo principo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad pagal Konstituciją paisydamos atsakingo valdymo principo, visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2012-10-26, 2012-11-10 išvados, 2014-05-27, 2015-06-11 nutarimai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Atsakovė pažymi, kad ABTĮ 91 straipsnis nurodo baigtinį sąrašą skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindų, t. y.: „Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Atsižvelgdamas į tai, bei aukščiau nurodytas fakto aplinkybes, Atsakovė teigia, jog Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyriaus 2020-12-28 sprendimo Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“ panaikinimas nepagrįstas nei teisės, nei fakto klausimu.

Atsakovės atstovės teismo posėdyje prašė atmesti pareiškėjos skundą atsiliepime nurodytais argumentais. Pateikti kitokių duomenų apie skundžiamo sprendimo įteikimo datą pareiškėjai, nei pateikė ji pati, atsakovės atstovės nurodė negalinčios. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėja žinojo kokiam terminui jai buvo nustatytas specialiųjų poreikių lygis ir iki kada buvo paskirta 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio tikslinė kompensacija, nes ji buvo terminuota. Pasibaigus terminui ir pačiai pareiškėjai 2020-12-27 pateikus naują 2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą, tikslinė kompensacija buvo paskirta pagal naują Įstatymo redakciją. Įstatymo leidėjas turi teisę naujai diferencijuoti specialiųjų poreikių lygius, o ankstesnė 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio tikslinė kompensacija pareiškėjai buvo išsaugota visą laikotarpį, kuriam ji buvo paskirta, todėl nauju skundžiamu sprendimu pareiškėjos teisėti lūkesčiai nepažeisti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Iš byloje esančių įrodymų ir šalių procesiniuose dokumentuose pateiktų paaiškinimų nustatyta:

Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje SP Nr. 2714, išduotoje Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus, nurodyta, kad A. S. nuo 2016-07-12 buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

2018-08-02 Darbingumo lygio vertinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. S. darbingumo lygis 10 procentų, o netektas darbingumas 90 procentų.

2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje SP Nr. (duomenys neskelbtini), išduotoje Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus, nurodyta, kad A. S. nuo 2018-07-12 iki 2020-07-16 buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

2020-12-09 Darbingumo lygio vertinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. S. darbingumo lygis 10 procentų, o netektas darbingumas 90 procentų.

2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotoje Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Marijampolės teritorinio skyriaus, nurodyta, kad A. S. nuo 2020-09-15 iki 2022-12-01 yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

2020-12-28 Marijampolės savivaldybės administracijos Piniginės paramos skyriaus sprendimu Nr. 13205 „Dėl išmokos mokėjimo pratęsimo“ A. S. pratęstas slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimas nuo 2020-09-15 iki 2022-12-01. Teisinis pagrindas sprendime nurodomas Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymo 4 ir 6 straipsniai, 5 straipsnio 1 dalis. Sprendime nurodyta, kad mokama slaugos išlaidų tikslinė kompensacija kai nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis (asmeniui, kuriam nustatyta 0-25 proc., darbingumo lygis); išmokos dydis mėnesiui – 1,9 TKB (tikslinių kompensacijų bazė).

Dėl skundo padavimo termino

Atsakovė nurodo, jog pareiškėja skundą dėl 2020-12-28 priimto ginčijamo sprendimo teismui pateikė 2021-06-29, todėl ji yra praleidusi ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą nuo sprendimo priėmimo ar sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos ir neprašo praleisto termino atnaujinti.

Teismas atsakovės argumentą dėl praleisto skundo padavimo termino atmeta kaip neįrodytą, nes atsakovė nepateikė, o atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ir negali pateikti, jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėja ginčijamą sprendimą būtų gavusi kitu laiku, nei, kad įrodo pati pareiškėja.

Visų pirma, teismas pažymi, kad pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi ne 2021-06-29, o 2021-05-04, tačiau teismas 2021-05-12 nutartimi nustatė skundo trūkumus ir terminą jiems pašalinti. 2021-05-31 pareiškėja pateikė patikslintą, skundą, tačiau 2021-06-09 nutartimi teismas dar kartą nustatė skundo trūkumus ir terminą jiems pašalinti. 2021-06-29 pareiškėja pateikė trečią kartą suformuluotą skundą, kuris buvo priimtas 2021-07-01 nutartimi. Pažymėtina, kad pareiškėjai du kartus buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti būtent dėl to, kad ji nesugebėjo suformuluoti aiškaus ir tinkamo reikalavimo, nes negalėjo nurodyti koks tiksliai administracinis aktas skundžiamas ir negalėjo jo pateikti kartu su pirmaisiais skundo variantais. Tik 2021-06-29 skunde pareiškėja tiksliai įvardijo ginčijamą atsakovės sprendimą ir pateikė jį kartu su skundu. Kartu pateiktas 2021-06-17 atsakovės raštas Nr. SA-5370(20.1) patvirtina, kad ginčijamas sprendimas atsakovei išsiųstas 2021-06-17 atsakant į jos 2021-06-10 prašymą.

Šie pareiškėjos pateikti duomenys ir skundo padavimo teismui aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai skundžiamas sprendimas išsiųstas 2021-06-17, o jokių kitų įrodymų, kad šis sprendimas jai būtų įteiktas anksčiau byloje nėra pateikta. Todėl 2021-06-29 pareiškėjos pateiktas patikslintas skundas, kuris buvo priimtas ir nagrinėjamas šioje byloje, yra paduotas nepraleidus vieno mėnesio termino nuo individualaus teisės akto įteikimo pareiškėjai dienos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalis).

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Byloje sprendžiamas ginčas, ar skundžiamu atsakovės sprendimu pareiškėjai nuo 2020-09-15 pagrįstai ir teisėtai paskirta mokėti 1,9 tikslinių kompensacijų bazės (toliau – TKB) dydžio slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, ar jai turėjo būti išsaugota teisė į 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos išmokos koeficientą pagal iki 2018-12-31 nustatytą specialųjį nuolatinės slaugos poreikį.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos tikslinių kompensacijų įstatymas (toliau – Įstatymas) ir Kreipimosi dėl tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo, tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2019-01-23 įsakymu Nr. A1-39 (toliau – Aprašas).

Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojančią Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01) slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos yra šių dydžių: 1) asmenims, kuriems nustatytas pirmojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, – 2,6 tikslinių kompensacijų bazės dydžio; 2) asmenims, kuriems nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis, – 1,9 tikslinių kompensacijų bazės dydžio. Pažymėtina, kad iki 2019-01-01 galiojusioje Įstatymo redakcijoje slaugos išlaidų tikslinė kompensacija buvo 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio ir nebuvo diferencijuojama priklausomai nuo specialiojo nuolatinės slaugos poreikio lygio, kuris tuo metu nebuvo skirstomas į du skirtingus lygius (Įstatymo, galiojusio iki 2018-12-31, 5 straipsnio 1 dalis). Todėl tiems atvejams, kai asmuo buvo įgijęs teisę gauti tikslinę kompensaciją iki specialiojo nuolatinės slaugos poreikių lygio diferencijavimo, o šios kompensacijos mokėjimo metu pasikeitė Įstatymas ir buvo įvestas specialiojo nuolatinės slaugos poreikio diferencijavimas, Įstatyme yra įtvirtintas įgytų teisių išsaugojimo institutas (Įstatymo 11 straipsnis).

Pareiškėjos skunde nurodomas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriuo remiantis ji teigia turinti teisę į 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos išsaugojimą, numato, kad: „teisė gauti tikslinę kompensaciją iki <...> specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., termino pabaigos išsaugoma: <...> 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusia tvarka“. Įstatymo 11 straipsnio 4 dalis numato, kad tokiems asmenims skiriamos ir mokamos 2,5 tikslinių kompensacijų bazės dydžio tikslinės kompensacijos.

Iš pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 dalį ji traktuoja kaip suteikiančius jai teisę neterminuotai išsaugoti 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją vien dėl to, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis jai buvo nustatytas iki 2018-12-31. Tuo tarpu į po šios datos nustatytą specialiojo nuolatinės slaugos poreikio antrąjį lygį, pareiškėjos nuomone, neturi būti atsižvelgiama, nes jos faktinis darbingumo lygis ir ligos pobūdis liko visiškai nepakitęs. Tačiau toks pareiškėjos Įstatymo aiškinimas yra nepagrįstas ir neatitinka tiek Įstatymo raidės, tiek esmės.

Pažymėtina, kad pačioje Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nėra nurodyta, kad įgytų teisių išsaugojimas numatomas neterminuotam laikui, kaip to siekia pareiškėja. Priešingai, šioje normoje expressis verbis (tiesiogiai) nurodyta, kad teisė gauti tikslinę kompensaciją 60 procentų ir daugiau darbingumo netekusiems asmenims, kuriems specialusis nuolatinės slaugos arba nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis nustatytas iki 2018-12-31 galiojusia tvarka, išsaugoma aiškiai apibrėžtą laiką - „iki specialiojo nuolatinės slaugos ar priežiūros (pagalbos) poreikio, kuris buvo nustatytas iki 2018 m. gruodžio 31 d., termino pabaigos“. Tai reiškia, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies taikymui būtina ir svarbi ne tik pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis jai buvo nustatytas iki 2018-12-31, bet ir kita būtina aplinkybė – nurodytos teisės išsaugojimas yra terminuotas ir tokia teisė išsaugoma iki termino, kuriam specialusis nuolatinės slaugos poreikis buvo nustatytas iki 2018-12-31 galiojusia tvarka, pabaigos.

Tikslinių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo terminus apibrėžia Įstatymo 6 straipsnis, kurio 1 dalis numato, kad tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti tikslinę kompensaciją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 6 mėnesius iki prašymo skirti tikslinę kompensaciją gavimo savivaldybės administracijoje dienos, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad teisės gauti tikslinę kompensaciją atsiradimo diena laikoma diena, nuo kurios asmeniui nustatomas specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Atitinkamai Įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numato ir terminą iki kada skiriama ir mokama tikslinė kompensacija, t. y. iki sprendimo dėl atitinkamo specialiojo poreikio nustatymo galiojimo termino pabaigos. Taigi, įstatymas niekada nenumatė ir nenumato tikslinės kompensacijos mokėjimo neterminuotai, o sieja jį būtent su terminu, kuriam specialieji poreikiai nustatomi ir kuris periodiškai peržiūrimas.

Šiuo atveju 2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje SP Nr. (duomenys neskelbtini) A. S. specialusis nuolatinės slaugos poreikis pagal iki 2018-12-31 galiojusią tvarką buvo nustatytas nuo 2018-07-12 iki 2020-07-16 ir nėra ginčo, kad per visą specialiojo nuolatinės slaugos poreikio terminą ji gavo 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją. Tai reiškia, kad Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 4 dalis pareiškėjos atžvilgiu niekada nebuvo pažeisti ir buvo tinkamai įgyvendinti, nes 2019-01-01 įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, kuri specialųjį nuolatinės slaugos poreikį skirsto į du lygius su skirtingo dydžio tikslinės kompensacijos koeficientais, jai ir toliau buvo mokama iki tol paskirta 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinė kompensacija. Tokiu būdu iki specialiojo nuolatinės slaugos poreikio termino pabaigos jai buvo išsaugota Įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje numatyta 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinė kompensacija.

Pasibaigus šiam terminui tikslinės kompensacijos mokėjimas nutraukiamas (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis), todėl pareiškėja turėjo kreiptis į atsakovę dėl slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos mokėjimo pratęsimo ir turėjo pateikti naują galiojantį dokumentą, patvirtinantį jos teisę tokią kompensaciją gauti (Aprašo 3.8. punktas).

Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis numato, kad: pasibaigus tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpiui, tikslinės kompensacijos mokėjimas nutraukiamas nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai pasibaigė tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpis; jeigu pakartotinai vertinant specialiuosius poreikius asmeniui vėl nustatomas specialusis poreikis, bet prašymą dėl kompensacijos mokėjimo pratęsimo asmuo pateikia po to, kai tikslinės kompensacijos mokėjimas jau nutrauktas, tikslinės kompensacijos mokėjimas atnaujinamas ir tikslinė kompensacija išmokama už visą praėjusį laikotarpį, bet ne daugiau kaip už 12 mėnesių nuo tos dienos, kurią buvo pateiktas prašymas pratęsti tikslinės kompensacijos mokėjimą ir visi reikiami dokumentai. Minėtas Aprašo 3.8. punktas numato, kad asmuo, pageidaujantis, kad jam būtų paskirta ir išmokėta tikslinė kompensacija, savivaldybės, kurioje jis gyvena ir turi teisę gauti tikslinę kompensaciją, administracijai pateikia socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintos formos prašymą skirti tikslinę kompensaciją ir šiuos dokumentus: <...> Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) išduotą specialiųjų poreikių nustatymo pažymą arba jos kopiją.

Šiuo atveju nustatyta, kad pasibaigus 2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymoje SP Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytam specialiojo nuolatinės slaugos poreikio terminui (buvo nustatytas iki 2020-07-16) pareiškėja dėl tikslinės kompensacijos mokėjimo pratęsimo į atsakovę kreipėsi 2020-12-28 (nurodyta skundžiamame sprendime). Kartu su prašymu pareiškėja pateikė 2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. S. nuo 2020-09-15 iki 2022-12-01 yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tai reiškia, kad vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, pasibaigus tikslinės kompensacijos skyrimo laikotarpiui nutraukus tikslinės kompensacijos mokėjimą pagal 2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. (duomenys neskelbtini), sprendžiant pareiškėjos 2020-12-28 prašymą atsakovė privalėjo vadovautis, ir teisėtai bei pagrįstai vadovavosi, 2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), nes pagal Įstatymo 3 straipsnio 1 dalį ir Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis būtent ši pažyma patvirtina pareiškėjos teisę gauti tikslinę kompensaciją už naują laikotarpį po to, kai jos mokėjimas buvo nutrauktas pagal ankstesnę minėtą pažymą. Toks naujas laikotarpis 2020-12-09 pažymoje nurodytas nuo 2020-09-15 datos. Kadangi visi teisiniai santykiai ir visos teisinės pasekmės, kurias sukūrė 2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažyma SP Nr. (duomenys neskelbtini) pagal joje nustatytą specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, pareiškėjai pasibaigė, o pagal šią pažymą ji gavo visą 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos sumą, todėl sprendžiant jos 2020-12-28 prašymą atsakovė neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 4 dalį ir išsaugoti pareiškėjai 2,5 TKB dydžio slaugos išlaidų tikslinę kompensaciją naujam specialiųjų poreikių terminui, nustatytam pagal naują – 2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini). Šios pažymos surašymo metu, joje nurodyto specialiojo nuolatinės slaugos poreikio antrojo lygio pradžios metu (nuo 2020-09-15) ir pareiškėjos prašymo pateikimo metu (2020-12-28) galiojo Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019-01-01, pagal kurią slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos dydis už antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį yra 1,9 TKB (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktas), todėl ginčijamu sprendimu atsakovė pagrįstai ir teisėtai taikė galiojančią Įstatymo redakciją ir 1,9 TKB dydžio tikslinę kompensaciją pareiškėjai paskyrė pagal jos teisę gauti tikslinę kompensaciją patvirtinančioje pažymoje nurodytą antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį.

Pareiškėja savo skunde nepagrįstai teigia, kad atsakovė pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, kurioje „įtvirtinta sąlyga, kad naujo dydžio (mažesnė arba didesnė) tikslinė kompensacija pradedama mokėti tik esant sąlygai, kai keičiasi specialiojo poreikio dydis, t. y. jei vietoj pirmojo lygio poreikio jai būtų buvęs nustatytas antrojo lygio specialusis poreikis“. Teismas pažymi, kad šį įstatymo nuostata pareiškėjos atžvilgiu iš viso nėra taikoma ir nebuvo pritaikyta, nes ji nėra skirta reglamentuoti situacijai kai pasikeitus įstatymui specialusis nuolatinės slaugos poreikis buvo išskirtas į du lygius ir vietoj iki 2018-12-31 asmeniui nustatyto specialiojo nuolatinės slaugos poreikio po 2019-01-01 jam buvo nustatytas specialiojo nuolatinės slaugos poreikio pirmas ar antras lygis. Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose apibrėžiama situacija, kai vietoj vienos specialiojo poreikio rūšies nustatoma kita arba vietoj tos pačios rūšies specialiojo poreikio vieno lygio nustatomas kitas. Tačiau nagrinėjamu pareiškėjos atveju nei vienas, nei kitas atvejis nebuvo nustatytas. Šioje Įstatymo normoje nurodyta sąvoka „vietoj“ reiškia, kad ši norma taikoma tik tiems atvejams, kai specialiųjų poreikių pobūdis ir lygis tiek pirmą kartą, tiek ir vėliau, t. y. „vietoj“ ankstesnio, nustatomas nuo 2019-01-01 įsigaliojusios Įstatymo redakcijos galiojimo metu kai specialiųjų poreikių pobūdis jau yra skirstomas į du lygius. Tuo tarpu tokiam atvejui kaip nagrinėjamas šioje byloje, kai tos pačios specialiojo poreikio rūšies vertinimas pirmą kartą atliekamas atsižvelgiant į jo skirstymą į skirtingus lygius, Įstatyme numatyta speciali norma - Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis, kuri numato, kad kai šio straipsnio 1 dalyje nurodytam tikslinės kompensacijos gavėjui nustatomas pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, mažesnė tikslinė kompensacija pradedama mokėti nuo kito mėnesio pirmos dienos po to, kai buvo nustatytas atitinkamas specialusis poreikis, didesnė tikslinė kompensacija – nuo atitinkamo specialiojo poreikio nustatymo dienos.

Pareiškėjos atveju sistemiškai taikytinas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 11 straipsnio 7 dalis, kuriais remiantis tikslinė kompensacija už specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, kuris jai buvo nustatytas iki 2018-12-31 (pagal 2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. (duomenys neskelbtini)) turėjo būti, o šiuo atveju ir buvo, išsaugota ir išmokėta 2,5 TKB dydžio tikslinė kompensacija iki šio poreikio termino pabaigos – 2020-07-16, o tikslinė kompensacija už specialųjį nuolatinės slaugos antro lygio poreikį, kuris jai buvo nustatytas nuo 2020-09-15 (pagal 2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą Nr. (duomenys neskelbtini)), mažesnė - 1,9 TKB dydžio - tikslinė kompensacija skundžiamu sprendimu paskirta mokėti nuo 2020-10-01. Tai visiškai atitinka nurodytą Įstatymo reglamentavimą, o neaiškumai pareiškėjai kyla dėl to, kad ji netiksliai cituoja ir interpretuoja Įstatymo sąvokas bei skundžiamą sprendimą ir nepagrįstai nurodo, kad atsakovė ginčijamame sprendime neva laikė, jog pareiškėjos specialiojo poreikio dydis sumažėjo. Tokios aplinkybės ir tokio konstatavimo ginčijamame sprendime nėra, nes jame nurodyta, kad tikslinė kompensacija skiriama „kai nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis“. Aplinkybė, kad atsakovė šį poreikį vertina kaip sumažėjusį sprendime nėra nurodyta, o atsakovė tiesiog vadovaujamasi faktu, kad pareiškėjai yra nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Tai visiškai atitinka Įstatymo 11 straipsnio 7 dalį, kuri numato, kad nuo atitinkamos datos didesnė ar mažesnė tikslinė kompensacija turi būti mokama jeigu tikslinės kompensacijos gavėjui nustatomas pirmojo arba antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Ši teisės norma neįpareigoja vertinti ir lyginti, ar faktiškai toks pirmojo arba antrojo lygio atitinkamas specialusis poreikis yra sumažėjęs ar padidėjęs lyginant su anksčiau buvusiu nustatytu specialiojo poreikio pobūdžiu, kuris buvo nustatytas pagal iki 2018-12-31 galiojusią tvarką. Kaip minėta, Įstatymo 11 straipsnio 7 dalis tam ir skirta, kad sureguliuotų tikslinių kompensacijų dydžių paskyrimą po 2019-09-01, kai atsižvelgiant į pasikeitusį Įstatymą nustatomas konkretus specialiųjų poreikių lygis.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas, kad ginčijamas atsakovės sprendimas pažeidžia lex retro non agit principą, nes nuo 2019-01-01 naujai įtvirtinti Įstatymo reikalavimai, pareiškėjos nuomone, nėra taikomi tiems visuomeniniams santykiams, kurie yra sureguliuoti iki norminio teisės akto, kuriuo pasivadovavo atsakovė, įsigaliojimo. Kaip minėta, visi teisiniai santykiai dėl tikslinės kompensacijos už specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, kuris jai buvo nustatytas pagal iki 2018-12-31 galiojusią tvarką, t. y. pagal 2018-08-06 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą SP Nr. (duomenys neskelbtini), pasibaigė kai baigėsi šio specialiojo nuolatinės slaugos poreikio terminas - 2020-07-16. Tuo tarpu dabar galiojantis antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis pareiškėjai buvo nustatytas 2020-12-09, kai galiojo nuo 2019-01-01 įsigaliojusi Įstatymo redakcija. Dėl tikslinės kompensacijos pagal 2020-12-09 nustatytą antrojo lygio specialųjį nuolatinės slaugos poreikį pareiškėja į atsakovę kreipėsi 2020-12-28 ir sprendimą atsakovė priėmė 2020-12-28. Todėl akivaizdu, kad šiems teisiniams santykiams atsakovė tinkamai taikė nuo 2019-01-01 galiojančią Įstatymo redakciją ir skundžiamu sprendimu nenusprendė dėl jokių teisinių santykių, kurie būtų atsiradę iki 2018-12-31. Kitaip tariant, atsakovė po 2019-01-01 susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikė būtent nuo 2019-01-01 įsigaliojusią Įstatymo redakciją ir mažesnio koeficiento tikslinei kompensacijai atgaline data netaikė. Kaip minėta, tikslinės kompensacijos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti tikslinę kompensaciją atsiradimo dienos (Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), o tokia diena laikoma diena, nuo kurios asmeniui nustatomas specialusis nuolatinės slaugos arba specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Todėl šiuo atveju tai yra 2020-09-15 data, nuo kurios pareiškėjai buvo nustatytas antrojo lygio specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjos argumentas, kad atsakovės sprendimas pažeidė jos teisėtą lūkestį išsaugoti 2,5 TKB dydžio tikslinę kompensaciją, nepaisant pasikeitusio Įstatyme numatyto teisinio reguliavimo. Kaip minėta, Įstatymas visada numatė, o pareiškėja tą žinojo, kad tiek specialieji poreikiai yra nustatomi, tiek tikslinė kompensacija yra skiriama atitinkamam terminui, po kurio šis klausimas sprendžiamas iš naujo, pagal naujus duomenis ir vadovaujantis aktualiu teisiniu reguliavimu. Todėl pareiškėja žinojo iki kada jai buvo paskirta 2,5 TKB dydžio tikslinė kompensacija ir žinojo, kad pasibaigus šiam terminui ji bus skiriama pagal naujus duomenis bei suvokė, kad ją skiriant bus vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Atitinkamai savivaldybė nebuvo įsipareigojusi vieną kartą paskirtą tikslinę kompensaciją mokėti neterminuotai ir neatsižvelgiant į jokias naujas aplinkybes. Pasibaigus ankstesniam terminui ir pačiai pareiškėjai 2020-12-28 pateikus naują 2020-12-09 Specialiųjų poreikių nustatymo pažymą, tikslinė kompensacija buvo paskirta pagal naują Įstatymo redakciją, vadovaujantis nauja pažyma.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad atsakovės priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pareiškėjos reikalavimas šį sprendimą panaikinti atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Kiti pareiškėjos reikalavimai yra išvestiniai iš pirmojo, todėl taip pat atmestini kaip nepagrįsti, nes nepanaikinus skundžiamo sprendimo ir teismui pripažinus, kad juo pareiškėjai paskirta teisingo dydžio slaugos išlaidų tikslinė kompensacija, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę atstatyti pareiškėjai slaugos išmokos skaičiavimo koeficientą iki jos prieš tai turėto 2,5 bazinio dydžio, paskaičiuoti slaugos išmokos kasmėnesinę sumą pagal atstatytą bazinį koeficientą ir grąžinti pareiškėjai susidariusias tikslinių kompensacijų nepriemokas nuo 2020-09-15.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tenkinti šį prašymą nėra teisinio pagrindo.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, ji nėra šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, todėl neturi pagrindo gauti savo proceso išlaidų atlyginimo iš atsakovo ir šis pareiškėjos prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.