Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, 245 straipsnyje, ir nubaustas:

pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams;

pagal BK 245 straipsnį – areštu 20 parų;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 4 d., apie 14.30 val., (duomenys neskelbtini) esančių lošimo namų, veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, nurodė nukentėjusiajam M. G. sėsti į jam priklausantį automobilį „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilyje D. G. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, pareikalavo, kad M. G. perduotų jiems 2 000 eurų (6 905,60 Lt). Prievartaujant M. G. turtą asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, tyčia jam sudavė apie tris smūgius į krūtinę, nugarą ir kairį žastą, tuo padarydamas poodines kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairėje nugaros pusėje ir kairiame žaste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. D. G. ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, neleido M. G. išlipti iš automobilio, t. y. asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, laikė automobilyje M. G. už pečių, o D. G. įkėlė bandančio išlipti nukentėjusiojo kojas į automobilį ir uždarė dureles. D. G. kartu su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą ikiteisminį tyrimą, neleisdami M. G. išlipti, vežiojo jį automobiliu po Šiaulių miestą iki 2007 m. gruodžio 4 d., 15.30 val. Šiais veiksmais D. G., neturėdamas teisėto pagrindo, savo naudai atvirai, pavartojant fizinį smurtą bei atimant M. G. laisvę, vertė jį perduoti 2 000 eurų (6 905,60 Lt).

Be to, D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 30 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini) esančioje degalinėje „Alauša“, automobilyje „Rover 200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiame V. D., bendravo su automobilį vairavusiu M. D. ir tuo nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartimi šešiems mėnesiams skirto įpareigojimo nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis priemonėmis ar kitokiomis priemonėmis su M. D., gim. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini).

Būtina sąlyga baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra tik leistinomis priemonėmis nustatyti faktiniai duomenys, patvirtinantys asmens kaltumą. Tai įtvirtina teismo pareigą išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. G. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamą bausmę.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje kai kuriais atvejais painiojamos nuteistojo D. G. ir nukentėjusiojo M. G. pavardės, tačiau pagal teismo nustatytas bylos aplinkybes akivaizdu, jog tai rašymo apsirikimai.

Dėl esminių BPK pažeidimų

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą D. G. apeliacinio skundo argumentą, kad teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus.

Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo požymių.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo gana išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą.

Tiesa, reikia pripažinti, jog skundžiamame nuosprendyje teismas neakcentavo, kodėl atmetė liudytojo R. R. parodymus, tačiau akivaizdu, kad juos paneigė nuosprendyje išdėstytas įrodymų visetas. Šis trūkumas nedaro nuosprendžio nepagrįsto bei neteisėto.

Paties nuteistojo parodymus teismas atmetė kaip neįtikinamus, analizuodamas kitus įrodymus. Taigi nėra pagrindo teigti, jog nuosprendyje nepaneigti apeliantą teisinantys įrodymai.

Skundo teiginys teismą nevertinus ir nepaneigus ,,kitų faktinių duomenų“ atmetamas kaip deklaratyvus, nes nepagrįstas konkrečiais argumentais.

Įrodymų vertinimo aspektu byloje nepažeista nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, taip pat nepažeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimas.

Dėl nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį

Apeliantas skunde neigia veikdamas bendrininkų grupe vertęs nukentėjusįjį M. G. perduoti turtą.

Apeliacinio skundo motyvai nepadarius šios nusikalstamos veikos nepagrįsti.

Ikiteisminio tyrimo metu D. G. atsisakė duoti parodymus apie įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 120, 122, 145, 147; t. 2, b. l. 46, 59-60), savo poziciją išsakė pirmosios instancijos teisme. Nežiūrint į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apelianto kaltė įrodyta byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų visetu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti apelianto ir dalies liudytojų parodymus, nes jie prieštarauja įrodymų visetui.

Nukentėjusysis M. G. pirmosios instancijos teisme aiškiai bei suprantamai išdėstė visą įvykių seką nuo iškvietimo į susitikimą su D. G., sumušimo, reikalavimo perduoti pinigus iki jo kreipimosi į policiją. Visi šie parodymai išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl netikslinga jų kartoti. Savo esme jie atitinka nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 18-20), parodymai patikrinti įvykio vietoje (t. 1, b. l. 27-28).

Analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė apeliacinės instancijos teisme.

Abiejų instancijų teismams tai leido teigti, kad nukentėjusiojo M. G. parodymai yra nuoseklūs, todėl teisme duoti parodymai yra tinkamas įrodymas.

Liudytojas R. R. pirmosios instancijos teisme teigė nepažįstantis nei D. G., nei M. G., jie nebuvo į namus atvažiavę, kad liudytojas ką nors patvirtintų.

Tokie liudytojo parodymai neatitinka tikrųjų įvykio aplinkybių. Juos nuosekliai paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir objektyvūs bylos duomenys – pagal UAB ,,Bitė Lietuva“ pateiktą informaciją apie abonento (duomenys neskelbtini) (juo naudojosi nuteistasis D. G.) prisijungimą prie elektroninių ryšių tinklų bokštų (t. 2, b. l. 12) sudarytas žemėlapis, kuriame matyti, jog automobilis, kuriuo važiavo nuteistasis, nukentėjusysis ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, judėjo Ginkūnų kryptimi bei grįžo atgal (t. 2, b. l. 18, 19), ir analogišką aplinkybę patvirtinanti UAB ,,Tele2“ pateikta abonento (duomenys neskelbtini) (juo naudojosi nukentėjusysis M. G.) išklotinė (t. 2, b. l. 206, 208).

Nuteistasis D. G. apeliaciniame skunde abejoja liudytojo V. P. parodymais motyvuodamas, kad jis yra nukentėjusiojo artimas giminaitis ir aplinkybes žino tik iš pastarojo žodžių.

Atkreipiamas dėmesys, jog įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas.

Liudytojas V. P. įvykyje tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jis nuosekliai papasakojo tai, ką netrukus po įvykio išgirdo iš nukentėjusiojo M. G. Liudytojo V. P. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 33), tiek pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose nuoseklūs, jie atitinka nukentėjusiojo parodymus. Tai, kad liudytojas V. P. yra nukentėjusiojo pusbrolis, nedaro jo parodymų nepatikimais ir nėra kliūtis teisme duotus parodymus pripažinti tinkamu įrodymu.

Įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai, etc.). Visi įrodymai įvertinami, pagal jų visumą daromos atitinkamos išvados.

Nukentėjusiojo M. G. parodymus, be jau minėto liudytojo, patvirtina telefoninio pokalbio, užfiksuoto naudojant technines priemones, suvestinė ir tai patvirtinančio protokolo (t. 1, b. l. 108, 109) duomenys, iš kurių matyti, jog D. G. kalba su nenustatytu asmeniu, kad su M. sumušė G., nes šis ,,buvo pradėjęs banguot labai“.

Nuteistasis apeliacinės instancijos teisme patvirtino buvus tokį pokalbį ir jo neginčijo. Jis parodė šio pokalbio metu kalbėjęs su T. R.

Kaip liudytoja apklausta tyrėja D. D. apeliacinės instancijos teisme išsamiai paaiškino dėl įrašo. Liudytoja parodė, jog D. G. skambino telefonu į sąskaitos papildymo numerį, pildėsi telefono sąskaitą ir tuo pat metu kalbėjo su kitu asmeniu. Jo balsas girdėjosi sąskaitos papildymo fone. Pokalbis įsirašinėjo tol, kol buvo pildoma sąskaita, todėl jis be pradžios ir pabaigos.

Šią aplinkybę objektyviai patvirtina apeliacinės instancijos teisme išklausytas įrašas, kuriame girdimi elektroninio ryšio operatorės nurodymai sąskaitai papildyti ir paskutiniai jos žodžiai: ,,Jūsų sąskaita papildyta“.

Apeliantas neginčija sąskaitos papildymo metu kalbėjęs su šalia buvusiu T. R. ir patvirtino, kad įraše girdimas pokalbis buvo apie M. G., vadinamą G., tačiau nuteistasis bando įtikinti teismą, jog šis pokalbis neįrodo jo kaltės, nes pokalbio metu jis pacitavo ištrauką iš nukentėjusiojo M. G. pareiškimo policijai.

Tokia nuteistojo versija dėl pokalbio turinio atmetama kaip nepagrįsta.

Atkreipiamas dėmesys, kad minėtas pokalbis užfiksuotas 2007 m. gruodžio 14 d. Pranešimas apie įtarimą padarius aptariamą nusikalstamą veiką D. G. įteiktas tik 2008 m. sausio 23 d. (t. 1, b. l. 119). Taigi 2007 m. gruodžio 14 d. D. G. negalėjo kalbėti apie policijoje išgirstą įtarimą, nes apie jį pats dar nieko nežinojo, o informacija apie ikiteisminį tyrimą viešai neskelbta (t. 1, b. l. 6).

Beje, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis taip ir nesugebėjo įtikinamai paaiškinti, iš kur jam tariamai tapo žinoma ši informacija.

Dėl išdėstytų motyvų teismas pagrįstai pripažino telefoninį pokalbį įrodymu ir juo rėmėsi, pagrįsdamas D. G. kaltę. Pokalbio turinys turi įrodomąją reikšmę įrodymų viseto kontekste.

Apeliantas skunde teigia, jog nukentėjusysis M. G. nenurodė apeliantą vartojus smurtą, reikalavus perduoti pinigus, be to, telefoninio pokalbio įrašo turinys taip pat nepatvirtina apeliantą vertus nukentėjusįjį perduoti pinigus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės neturi reikšmės veikai kvalifikuoti, kai nusikaltimą padaro bendrininkų grupė.

BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatos numato, jog bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti nusikalstamą veiką, jei bent du iš jų yra vykdytojai.

Bendrininkų susitarimas daryti nusikaltimą nebūtinai turi būti išankstinis, jis galimas ir nusikalstamos veikos metu, iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką toks susitarimas gali būti išreikštas ne tik žodžiu ar raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Įrodinėjant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008 ir kt.).

Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį už tą pačią nusikalstamą veiką nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko, realizuodamas nusikalstamą sumanymą. Vykdymo bendrininkas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nebūtina, jog visi vykdymo bendrininkai visiškai realizuotų Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad D. G. su bendrininku atliko skirtingas funkcijas, versdami nukentėjusįjį M. G. perduoti turtą. Nors reikalaudamas 2 000 eurų smurtą vartojo kitas asmuo, tačiau D. G., būdamas šalia, tam pritarė ir neprieštaravo, t. y. savo elgesiu pritarė bendrininko veiksmams.

Be to, D. G. taip pat atliko turto prievartavimo objektyviosios pusės veiksmus: skambino nukentėjusiajam ir kvietė susitikti, neleido nukentėjusiajam išlipti iš automobilio, t. y. įkėlė bandančio išlipti nukentėjusiojo kojas į automobilį ir uždarė dureles, nukentėjusįjį vežė savo automobiliu pas liudytoją R. R.

Dėl to teismas D. G. pagrįstai pripažino turto prievartavimo vykdytoju, nors jis pats intensyvaus fizinio smurto nevartojo ir turto nereikalavo.

Veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nes prievartaujant turtą, t. y. neturint teisėto pagrindo atvirai savo naudai verčiant nukentėjusįjį M. G. perduoti turtą, buvo vartojamas fizinis smurtas, kurio pasekmė – M. G. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 26).

Dėl nuteisimo pagal BK 245 straipsnį

Apeliantas skunde nenurodo jokių konkrečių motyvų, tačiau iš jo prašymo panaikinti nuosprendį bei nutraukti bylą galima daryti išvadą, jog jis nesutinka su pripažinimu kaltu ir pagal BK 245 straipsnį.

BK 245 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina nuteistojo D. G. veiksmuose esant baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 245 straipsnyje, sudėtį.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2009 m. birželio 23 d. nutartimi, be kitų įpareigojimų, įpareigojo D. G. nepalaikyti ryšio tiesiogiai, per kitus asmenis, techninėmis ar kitokiomis priemonėmis su 27 asmenimis, iš jų su M. D. (t. 2, b. l. 35-36).

Pagal liudytojų L. Š. bei R. S. parodymus byloje nustatyta, jog nuteistasis D. G., žinodamas apie teismo jam paskirtus įpareigojimus, 2009 m. liepos 30 d. bendravo su M. D. Šią aplinkybę pripažino ir nuteistasis, ir M. D.

Nuteistojo D. G. aiškinimą nežinojus, kad jo pažįstamas M. yra teismo nutartyje nurodytas asmuo M. D., pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip neįtikinamą. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais, todėl jų nekartoja.

Pagal nustatytas bylos aplinkybes D. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta veika pagrįstai pripažinta tyčiniu teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymu ir kvalifikuota pagal BK 245 straipsnį. Teisėjų kolegija neturi jokio teisinio pagrindo konstatuoti, jog D. G. baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, ir panaikinti skundžiamą teismo sprendimą bei bylą nutraukti.

Dėl bausmės

Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmės skyrimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuosprendyje išdėstytais motyvais ir jų nekartoja. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad ir už nusikaltimą, ir už baudžiamąjį nusižengimą paskirtos bausmės bei galutinė subendrinta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir nėra per griežtos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.