- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-16
- Bylos Nr.
- 2K-473/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Vytautas Masiokas (pran.), Vladislovas Ranonis
- Nuteistasis
- G. I.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. I. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. I. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu dvejiems metams.
O. L. civilinis ieškinys atmestas.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo G. I. apeliacinis skundas atmestas.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalintos nurodytos A. A. ir E. J. pavardės, nurodant, kad G. I. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su M. D., R. G. ir dviem asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta.
Iš G. I. solidariai su M. D. ir R. G., iš kurių žalos atlyginimas priteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu, O. L. priteista 4000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė šias bylos aplinkybes: 2005 m. lapkričio 2–3 d., tiksliai nenustatytą dieną, apie 22.00 val., G. I., veikdamas bendrininkų grupe su M. D. (2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu, pritaikius BK 39¹ straipsnio 1 dalį, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas ir byla nutraukta), R. G. (2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu nuteistas) ir dviem asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta, išlaužę duris įsibrovė į O. L. garažą, esantį ,,duomenys neskelbtini“, ir pagrobė jame buvusį nukentėjusiosios 3450 Lt vertės įvairų turtą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis G. I. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą ir netinkamai pritaikė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatą, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nuosprendį, nes jo kaltę pagrindė vieninteliu įrodymu – M. D. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai.
Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnio nuostatas, nes jame nėra įrodymų analizės, motyvuoto paaiškinimo, kodėl remiamasi vienais įrodymais, kokias būtent aplinkybes jie patvirtina ir kodėl atmetami kiti įrodymai. Šias aplinkybes patvirtina nuosprendžio aprašomoji dalis, kuri analogiška kaltinamajam aktui, t. y. teismas konstatavo, kad jis nusikaltimą padarė kartu su E. J. ir A. A., nors jie šioje byloje nebuvo teisiami (dėl jų byla išskirta). Šiaulių apygardos teismas pripažino, kad taip buvo pažeista E. J. ir A. A. nekaltumo prezumpcija bei pareikšta išankstinė nuomonė, tačiau šių pažeidimų nelaikė esminiais. Kasatoriaus manymu, tai esminis BPK pažeidimas, o ne techninė klaida, nes teismas, ištyręs įrodymus, konstatavo, kad kasatorius su šiais asmenimis padarė nusikaltimą, plačiai nurodė, kaip, kam inicijavus ir kokius veiksmus atlikus. Todėl toks nuosprendis turėjo būti panaikintas, nes ši aplinkybė patvirtina, kad byla išnagrinėta šališkai.
Taip pat kasatorius nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes M. D. parodymus – vienintelį įrodymų šaltinį – pripažino pakankamu pagrindu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. M. D. parodymų dėl jo (kasatoriaus) dalyvavimo darant nusikaltimą nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl šio skundo argumento tik patvirtina, kad nuosprendis pagrįstas prielaida, jog M. D. sako tiesą. Apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas vienu ir tuo pačiu įrodymų šaltiniu – M. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme bei su juo atliktų procesinių veiksmų protokolais, t. y. akistatos su kasatoriumi bei M. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolais. Tai, kad M. D. parodė nusikalstamos veikos padarymo vietą, būdą, nurodė daiktus, kurie buvo pagrobti, patvirtina jo kaltę, tačiau tai negali būti laikoma kasatoriaus kaltės įrodymu. Be to, kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad M. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, todėl vien tokio asmens parodymų nepakanka pripažinti kitą asmenį kaltu, jei tokie parodymai nepatvirtinti kitais įrodymais. Vien kaltinamojo parodymais negali būti pagrįsta ne tik jo paties, bet juo labiau kito kaltinamojo kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.5 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1S-169/2003). Taigi teismų išvada dėl jo kaltės nepagrįsta surinktų įrodymų visuma. Toks įrodymų vertinimas pažeidžia BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka.
Kartu kasatorius nurodo, kad O. L. padarytos žalos atlyginimo klausimas išspręstas priimant 2007 m. spalio 29 d. nuosprendį M. D. ir R. G. byloje. Todėl vykdant šį nuosprendį ir skundžiamą nutartį, kuria solidariai priteista ta pati pinigų suma O. L. iš kasatoriaus, M. D. ir R. G., ta pati pinigų suma bus išieškota du kartus, t. y. pagal abu teismų sprendimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo G. I. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Jurga Zieniūtė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-4 punktų reikalavimus. Jame išvardyti įrodymai, kuriais remdamasis teismas konstatavo nuteistojo kaltę, taip pat motyvuota, kodėl remiamasi ir laikomi įrodymu M. D. parodymai ir kodėl atmetami G. I. parodymai. Taip pat teismas tinkamai įvertino nukentėjusiosios O. L. parodymus bei, sugretinęs juos su M. D. parodymais apie įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes (nusikaltimo padarymo laiką, vietą, būdą, panaudotas priemones ir kitas aplinkybes), pripažino, kad jie sutampa ne tik detalėmis, bet ir smulkmenomis, ir tuo pagrindu padarė išvadą, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių G. I. kaltę. Be to, M. D. parodymus patvirtino parodymų patikrinimo bei akistatos su G. I. metu. Teismas nenustatė priežasties, dėl kurios M. D. būtų norėjęs ar siekęs apkalbėti G. I. Iš esmės tokių priežasčių kasatorius nenurodė ir skunde. Ta aplinkybė, kad M. D., vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pagrindas atmesti jo parodymų. Kasatorius teisus teigdamas, kad negalima grįsti asmens kaltės išimtinai tokio liudytojo parodymais, tačiau G. I. kaltė pagrįsta ir kitais nuosprendyje nurodytais bei įvertintais įrodymais.
Paneigus šį skundo argumentą – kad G. I. kaltė yra pagrįsta išimtinai M. D. parodymais – ir nenustačius kitų BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, laikytina, kad esminių BPK pažeidimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryta.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodydamas asmenų, kurių kaltės klausimas dar neišspręstas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, duomenis, išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl A. A. ir E. J. kaltės, taip pažeisdamas šių asmenų nekaltumo prezumpciją. Tačiau šis pažeidimas pagrįstai buvo pripažintas klaida, o ne esminiu BPK pažeidimu, suvaržiusiu įstatymu garantuotas kaltinamojo G. I. teises ar sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. A. ir E. J. kaltės klausimas šioje byloje nebuvo sprendžiamas, nebuvo analizuojami įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys jų kaltę, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl jų nebuvo priimtas sprendimas. Ši byla buvo nagrinėjama išimtinai dėl G. I., dėl jo kaltės pirmosios instancijos teismas ir pasisakė skundžiamame nuosprendyje. Taigi nelaikytina esminiu G. I. teisių pažeidimu tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodė kaip šios vagystės bendrininkus ir E. J. su A. A., nes šis sprendimas neturi jokios reikšmės G. I. kaltės klausimui ir jokiu būdu neįrodo ir nepatvirtina teismo šališkumo G. I. atžvilgiu.
Dėl O. L. priteistų 4000 Lt žalai atlyginti apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad bendrai žalą padarę nusikalstamos veikos bendrininkai nepriklausomai nuo bendrininkavimo formos atsako solidariai (CK 6.279 straipsnis). Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu iš R. G. ir M. D. O. L. priteista 4000 Lt žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu už O. L. turto grobimą nuteistas jų bendrininkas G. I., kurio byla buvo išskirta. Todėl skundžiama nutartimi iš kasatoriaus pagrįstai priteista solidariai su kitais bendrininkais atlyginti O. L. padarytą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymų leistinumo ir patikimumo
Kasatorius tvirtina, kad teismas negalėjo jo kaltės grįsti tik liudytojo M. D., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymais, nes jų nepatvirtina kiti bylos duomenys.
Įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, todėl kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius netvirtina, kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Remdamasi šia nuostata, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Šiaulių miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas M. D., R. G. ir asmenų, dėl kurių bylos išskirtos į atskiras, bylą, 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu, vadovaudamasis BK 39¹ straipsnio 1 dalimi, kaltinamąjį M. D. nuo baudžiamosios atsakomybės atleido, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsniu, baudžiamąją bylą jam nutraukė. Asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnyje numatytu pagrindu, apie jam žinomas bylos aplinkybes ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje apklausiamas pagal bendrąsias liudytojo apklausos taisykles. Taigi liudytojo M. D. parodymai, tiriant G. I. bylą, gauti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais (atliekant akistatą su G. I., parodymų patikrinimą vietoje), t. y. jie atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą įrodymų leistinumo sąlygą. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi teismas visus duomenis, tiek surinktus ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujus, privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti rašytinius įrodymus, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas duomenis, surinktus ikiteisminio tyrimo metu, ištyrė – apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją, liudytoją M. D.; šiam kaltinamojo gynėja uždavė klausimus, taigi kaltinamojo teisė į gynybą nebuvo pažeista (BPK 44 straipsnio 7 dalis).
Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kodėl remiasi liudytojo M. D. parodymais. BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatos draudžia teismui apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai. Šioje byloje liudytojui M. D. netaikytas anonimiškumas, todėl BPK 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Šios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvus dėl liudytojo M. D. parodymų patikimumo (nenustatyta priežastis, dėl kurios M. D. būtų norėjęs ar siekęs apkalbėti G. I.), motyvus, kodėl atmetami G. I. parodymai, todėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų nepažeidė.
Nuteistasis įrodymų vertinimą ir jų pakankamumą ginčijo apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs įrodymų vertinimą ir jų pakankamumą, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadas, argumentuotai atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.
Taigi žemesnės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Iš tiesų pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nepagrįstai nurodė, kad G. I. vagystę padarė veikdamas bendrai su E. J. ir A. A., nes dėl jų byla išskirta į atskirą tyrimą ir nuosprendžio priėmimo metu ji dar nebuvo išnagrinėta, todėl šioje byloje minėtų asmenų teismas negalėjo įvardyti. Tačiau šią klaidą ištaisė apeliacinės instancijos teismas pakeisdamas nuosprendį ir iš jo aprašomosios dalies pašalindamas A. A. ir E. J. pavardes bei nustatydamas, kad G. I. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe su M. D., R. G. ir dviem asmenimis, dėl kurių baudžiamoji byla išskirta.
BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatyta: ,,Esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymo garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį“. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta aplinkybė, kad G. I. bendrininkais darant vagystę buvo ir E. J. su A. A., niekaip nesuvaržė kaltinamojo G. I. teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes minėta aplinkybė neturėjo jokios reikšmės sprendžiant G. I. kaltės klausimą ir jokiu būdu nepatvirtino teismo šališkumo G. I. atžvilgiu. Taigi minėtas pažeidimas apeliacinės instancijos teismo pagrįstai įvertintas kaip neesminis BPK pažeidimas.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadarė.
Dėl žalos priteisimo O. L.
CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai“. Taigi kiekvienas nusikalstamos veikos bendrininkas už padarytą žalą atsako solidariai. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. spalio 29 d. nuosprendžiu iš R. G. ir M. D. O. L. jau priteista 4000 Lt žalai atlyginti. Skundžiamu nuosprendžiu už O. L. turto grobimą nuteistas jų bendrininkas G. I., kurio byla buvo išskirta. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai iš G. I. priteisė solidariai su kitais bendrininkais atlyginti O. L. padarytą žalą. Kad priteista žala nebūtų išieškota du kartus, turi žiūrėti patys skolininkai ir apie išieškotas sumas informuoti išieškojimą vykdantį antstolį bei išieškojimą vykdantis antstolis turi tai kontroliuoti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo G. I. kasacinį skundą atmesti.