Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-02-09 · Administracinė byla Nr. A-63-204-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-02-09
Bylos Nr.
A-63-204-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Pareiškėjas
S. P.
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A63 – 204/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Laimės Baltrūnaitės ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. P. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja S. P. (toliau – pareiškėja) skundu (I tomas, b. l. 3 – 5) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-2236, VSDFV Vilniaus skyriaus 2006 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. 3-10201, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išspręsti iš esmės draudimo sumos dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje paskaičiavimo bei išmokėjimo jai klausimą ir jos naudai priteisti iš atsakovų 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėja nurodė, kad dirbo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 1-ojo policijos komisariato Viešosios policijos Šnipiškių policijos nuovados tyrėja, kai 2005 m. spalio 14 d. tarnybos metu patyrė nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio atlikus tarnybinį patikrinimą, konstatuota, jog ji susižalojo tarnybos metu ir yra sąlygos kreiptis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl draudimo sumos apskaičiavimo, tačiau pastarasis ginčijamu sprendimu atsakė, kad draudimas jai nepriklauso, nes Vidaus tarnybos statute (toliau – ir Statutas) nėra numatytas valstybės statutinių tarnautojų draudimas valstybės lėšomis ir draudimo sumų mokėjimas. Analogišką atsakymą pateikė ir VSDFV. Manė, kad sprendimai neteisėti, nes Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų (toliau – ir Sąlygos), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530, 1.1 punktas nustato, jog draudžiami Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnai, o 3 punktas numato, jog draudiminiais pripažįstami įvykiai, atsitikę apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas, vyksta į tarnybą arba iš jos, taip pat ne tarnybos laiku, jeigu teismo ar tardymo nustatyta, kad šie įvykiai susiję su tarnyba, per apdraustojo mokymo ir pratybų laiką, ir pakenkę apdraustojo sveikatai arba tapę jo mirties priežastimi. Pažymėjo, jog Statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė per 3 mėnesius nuo Statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo priima visus Statuto patvirtinimo įstatymui įgyvendinti būtinus teisės aktus. Iki šiol Lietuvos Respublikos Vyriausybė nepanaikino minėtų Sąlygų punktų, todėl akivaizdu, jog jos pozicija yra ta, kad nutarimas neprieštarauja naujam Statutui ir yra taikytinas. Pabrėžė, kad skundžiamais sprendimais pažeidžiami Statute įtvirtinti teisėtų lūkesčių, pagarbos įgytoms teisėms bei vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principai. Nurodė, kad teisės aktus turi teisę aiškinti tik juos išleidusi institucija arba teismas, tačiau VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV savo sprendimuose nesiremia vieninteliu oficialiu normų, reglamentuojančiu policijos pareigūnų draudimą valstybės lėšomis, išaiškinimu, įtvirtintu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. sprendime.

Atsiliepimas

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 15 – 19) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Policijos įstatymo 48 straipsnyje buvo nustatytas policijos pareigūnų draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu ir draudimo sumų mokėjimas, o šio įstatymo 48-1 straipsnyje – kompensacijų policijos pareigūno žūties ar sveikatos sutrikimo atveju mokėjimas. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. galiojančiame Vidaus tarnybos statute panaikintos normos dėl vidaus tarnybos pareigūnų (tarp jų ir policijos pareigūnų) draudimo valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu ir draudimo sumų jiems mokėjimo. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose ir po 2003 m. gegužės l d. išliko normos, įtvirtinančios, kad Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnai yra draudžiami valstybės lėšomis ir turi teisę gauti draudimo sumą juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba. Paaiškino, kad esant tokiai Vidaus tarnybos statuto ir Sąlygų normų kolizijai, 2003 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. (11.5)-I-12935 išaiškino, kad įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, draudimo sumos Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnams neturi būti skaičiuojamos, kadangi policijos pareigūnų profesinę veiklą reglamentuojančiame įstatyme – Vidaus tarnybos statute – nebeliko normų, nustatančių jų draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu draudimo sumoms gauti. Pažymėjo, kad vadovaudamiesi šiuo išaiškinimu teritoriniai skyriai nebeskaičiuoja draudimo sumų policijos pareigūnams. Pabrėžė, kad priėmus Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, normų apie pareigūnų draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu ir draudimo sumų jiems mokėjimą nebeliko. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnis reglamentuoja tik kompensacijų pareigūnams ar kursantams mirties arba sveikatos sutrikimo atvejais mokėjimą. Manė, kad priimant Vidaus tarnybos statutą, įstatymų leidėjas tikslingai atsisakė Vidaus tarnybos pareigūnų draudimo valstybės lėšomis ir draudimo sumų mokėjimo. Manė, kad Sąlygos, leidžiančios policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams skaičiuoti ir mokėti draudimo sumas, prieštarauja įstatymui (Vidaus tarnybos statutui), ir todėl negali būti taikomos. Taip pat manė, kad, ir remiantis 2003 m. balandžio 29 d. Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo policijos pareigūnams galiojusi socialinė garantija – gauti draudimo sumą dėl nelaimingo atsitikimo tarnybos metu – negali būti taikoma, nes prieštarauja Vidaus tarnybos statutui (40 str.). Pabrėžė, jog kadangi Vidaus tarnybos statute nėra normų apie draudimo sumų mokėjimą vidaus reikalų sistemos pareigūnams, socialinės garantijos minėtiems pareigūnams negali būti nustatomos remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, ir toks Vidaus tarnybos statuto ir Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies normų aiškinimas pažeidžia Konstitucijos 52 straipsnį. Teigė, kad pareiškėjos skunde nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 31 d. priimtas sprendimas nėra nustatyta tvarka paskelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo leidžiamame biuletenyje „Administracinių teismų praktika“, todėl jis neprivalomas ir pareiškėjos reikalavimas pakeisti VSDFV Vilniaus skyriaus 2006 m. kovo 10 d. raštą Nr. 3‑10201 nebuvo patenkintas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 144 – 147, 183 – 184) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad jog vidaus tarnybos pareigūnų, tarp jų ir policijos pareigūnų, socialines garantijas reglamentuoja Statutas, kuriam įsigaliojus 2003 m. gegužės 1 d. dieną, neteko galios Policijos įstatymas, numatęs pareigūnų draudimą valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Statutas numato pareigūnų draudimą tik socialiniu pensijų draudimu. Pareiškėja savo nesutikimą su ginčijamais sprendimais grindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų 1.1 punktu, tačiau jos yra poįstatyminis teisės aktas, negalintis būti taikomas tiesiogiai nesant Statute normos, nustatančios pareigūnų draudimą valstybės lėšomis. Atkreipė dėmesį, jog Sąlygos buvo priimtos įgyvendinant Policijos įstatymą. Atsižvelgiant į tai manė, jog pareiškėjos prašymo tenkinimui remiantis Sąlygomis teisinių pagrindų nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjos minimi Statute įtvirtinti principai užtikrinami Statuto 40 straipsnyje įtvirtintu kompensacijų pareigūnams mirus ar sutrikus jų sveikatai mokėjimu. Dėl, anot pareiškėjos, vienintelio oficialaus normų išaiškinimo, pateikto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, pasisakė, jog 2004 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas byloje nebuvo skelbtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje, todėl šiame sprendime išdėstytos įstatymų taikymo nuostatos valstybės institucijoms ir kitiems subjektams, taikantiems tuos pačius įstatymus kitose bylose, nėra privalomos. Paaiškino, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimu, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjos 2006 m. kovo 6 d. prašymą dėl draudimo sumos apskaičiavimo ir 2008 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 6-15-862265 nusprendė neskaičiuoti pareiškėjai išmokėtinos draudimo sumos dėl 2005 m. spalio 14 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo (ryšium su tarnyba), kadangi patirtos traumos sunkumo laipsnis neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Sąlygų priede (lentelėje) numatytų sąlygų ir apie tai informavo pareiškėją.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 92) palaikė pareiškėjos skunde išdėstytus motyvus ir jų pagrindu prašė skundą tenkinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 3 d. sprendimu (I tomas, b. l. 202 – 205) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.

Teismas nurodė, kad Statuto patvirtinimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu nuo Statuto įsigaliojimo, t. y. nuo 2003 m. gegužės 1 dienos, buvo panaikintas Policijos įstatymas, kurio 48 straipsnio 1 dalis numatė, kad policijos pareigūnų gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, o šio įstatymo 48 straipsnio 2 dalis numatė, kad pripažinimo draudiminiais įvykiais atvejus, draudimo išmokų dydžius, atsižvelgus į sveikatos sutrikimo laipsnį, ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, įgyvendindama minėtą nuostatą, 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtino Sąlygas, detalizuojančias draudimo išmokų išmokėjimo policijos pareigūnams sąlygas ir tvarką, kai pastarieji patirdavo traumas tarnybinių pareigų vykdymo metu. Atkreipė dėmesį, jog Sąlygų 1.1 punktas nustato, kad pagal jas draudžiami vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnai; draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė (2 p.); draudiminiu pripažįstamas nelaimingas atsitikimas, kai prieš apdraustojo valią jo kūną veikia fizinė jėga (cheminis, terminis, nuodingųjų dujų ar kitas fizinis poveikis), atsitikęs apdraustajam, kai jis vykdo tarnybines pareigas ir pakenkęs apdraustojo sveikatai (3.1 p.). Pažymėjo, jog Sąlygų 3 punktas nustato, kad sveikatos sutrikimo priežastinį ryšį su tiesioginių pareigų vykdymu nustato institucijos, kurioje apdraustasis tarnauja (tarnavo) arba eina (ėjo) pareigas, vadovo nustatyta tvarka sudaryta tarnybinio tyrimo komisija, o VSDFV teritorinis skyrius nustato, ar nelaimingas atsitikimas laikomas draudiminiu įvykiu, ir apskaičiuoja draudimo sumos dydį. Pagal Sąlygų 10 punktą, draudimo suma, mokėtina apdraustajam dėl pakenkimo jo sveikatai, nustatoma pagal draudimo sumų, mokamų ryšium su draudiminiais įvykiais asmenims, apdraustiems valstybės lėšomis, lentelę, vadovaujantis asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimu. Prašymą išmokėti draudimo sumą apdraustasis turi pateikti VSDFV teritoriniam skyriui ne vėliau kaip per 3 metus nuo draudiminio įvykio dienos, prie prašymo jis turi pridėti darbovietėje surašytą įvykio aktą, pažymą apie draudiminio įvykio metu gautą darbo užmokestį arba minimalią mėnesinę algą ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos pažymėjimą (14 p.). Nurodė, kad VSDFV teritorinis skyrius, gavęs sąlygų 14 punkte nurodytus dokumentus, turi per 10 darbo dienų išspręsti draudimo sumos mokėjimo klausimą, apie sprendimą pranešti gavėjui ir išsiųsti apdraustojo darbovietei pranešimą apie mokėtiną draudimo sumą arba atsisakymo mokėti priežastį, kai mokėtinai sumai nustatyti būtina medicininė ekspertizė, tardymo (ikiteisminio tyrimo) išvada, teismo sprendimas arba paveldėjimo teisės liudijimas, mokėjimo klausimas turi būti išspręstas ir apie sprendimą pranešta gavėjui ir apdraustojo darbovietei per 10 darbo dienų nuo šių dokumentų gavimo (15 p.). Akcentavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimu pripažino, kad Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“ (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), inter alia 40 straipsnis (2003 m. balandžio 29 d. redakcija), ta apimtimi ir tuo aspektu, kad juose nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie buvo priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintos Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygos (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), inter alia 14, 15 punktai (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), tuo aspektu, kad Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nebuvo eksplicitinių nuostatų, reglamentuojančių policijos pareigūnų, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., gyvybės ir sveikatos privalomąjį draudimą valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu, neprieštaravo Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniui (2003 m. balandžio 29 d. redakcija). Pažymėjo, kad tiek VSDFV Vilniaus skyrius 2006 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 3-10201, tiek VSDFV 2006 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. (11.1)-I-2236 pareiškėjos prašymą pripažinti draudiminiu einant tarnybines pareigas patirtą sužalojimą ir apskaičiuoti draudimo sumą atmetė motyvuodami tuo, jog Vidaus tarnybos statute nėra numatytas statutinių tarnautojų draudimas valstybės lėšomis bei draudimo sumų mokėjimas, o Sąlygose nustatytos socialinės garantijos taikomos tik tiek, kiek neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui, t. y. Sąlygos nuo 2003 m. gegužės 5 d. policijos pareigūnams taikomos tik dėl kompensacijų mokėjimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja į tarnybą buvo priimta 1998 m. rugpjūčio 1 d. ir dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra, pareiškėja susižalojo tarnybos metu 2005 m. spalio 14 d., todėl pareiškėjos atžvilgiu atsakovai Sąlygas turėjo taikyti pilna apimti, tokiu atsisakymo pagrindu grindžiami VSDFV Vilniaus skyriaus 2006 m. kovo 10 d. sprendimas Nr. 3-10201 ir VSDFV 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. (11.1)‑I-2236 laikytini nepagrįstais. Nurodė, kad atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius savo iniciatyva dėl pareiškėjos 2006 m. kovo 6 d. prašymo priėmė naują – 2008 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 6-15-862265, kuriuo pakartotinai iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą dėl draudimo sumos apskaičiavimo dėl 2005 m. spalio 14 d. patirto sužalojimo ir apie šį sprendimą informavo pareiškėją, o pareiškėja pripažino gavusi nurodytą atsakovo sprendimą, teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą išspręsti iš esmės draudimo sumos dėl nelaimingo atsitikimo tarnyboje paskaičiavimo bei išmokėjimo jai klausimą, nėra, todėl paminėtas pareiškėjos reikalavimas atmestinas, laikant, kad nauju sprendimu iš esmės neteko galios ankstesnysis. Teismas nurodė, kad naujojo sprendimo pagrįstumas šioje byloje nebuvo vertinamas. Neturėdamas žinių, kad atsakovas VSDFV panaikino savo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. (11.1)-I-2236 kaip neatitinkantį aukštesnės galios teisės aktų, teismas skundą šioje dalyje tenkino. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundas patenkintas tik 1/3 dalyje, pareiškėjos prašymą dėl 100,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkino proporcingai patenkintų pareiškėjos reikalavimų daliai, todėl pareiškėjos naudai iš atsakovo VSDFV priteisė 33,33 Lt. bylinėjimosi išlaidų.

III.

Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 15 – 17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VSDFV 2006 m. balandžio 5 d. rašte Nr. (11.1)-I-2236 apibrėžė jo galiojimo terminą – iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo leidinyje „Valstybės Žinios“ dienos.

2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas 2007 m. lapkričio 24 d. buvo oficialiai paskelbtas, ir VSDFV 2006 m. balandžio 5 d. raštas Nr. (11.1)-I-2236, kaip jame ir buvo nurodyta, neteko galios suėjus terminui, apibrėžtam pačiame rašte. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu rašto galiojimo terminas jame nebūtų nustatytas, raštas vis tiek netektų galios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo dieną, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime pripažino, jog pareigūnai, priimti į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., išsaugojo teisę į draudimo sumas, kuri buvo numatyta iki Statuto įsigaliojimo galiojusiame Policijos įstatyme.

3. Po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo VSDFV teritoriniams skyriams pavedė peržiūrėti atsisakymus apskaičiuoti draudimo sumas pareigūnams, priimtiems į tarnybą iki 2003 m. gegužės 1 d., kuriems nelaimingi atsitikimai įvyko nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d., ir pareigūnams, pagal Sąlygas turintiems teisę į draudimo sumas, jas apskaičiuoti. Taigi dar kartą buvo patvirtinta, kad ankstesni VSDFV raštai (analogiški 2006 m. balandžio 5 d. raštui Nr. (11.1)-I-2236, kuriais teritorinių skyrių priimti sprendimai atsisakyti spręsti draudimo sumų apskaičiavimo klausimą pripažinti pagrįstais (kaip ir patys sprendimai), nebegalioja po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo.

4. Teismo sprendime VSDFV nurodyta atsakovu, nors neturėjo galimybės, kaip atsakovas, pateikti teismui savo patikslinto atsiliepimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, nes nebuvo informuota apie savo procesinės padėties pasikeitimą.

5. Šiuo atveju negalima laikyti, jog skundžiamas sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, nes juo tik buvo panaikintas VSDFV raštas, neturintis jokių teisinių pasekmių pareiškėjai. Ginčo tarp pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus dėl atsisakymo apskaičiuoti draudimo sumą bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu jau nebebuvo ir teismas skundžiamame sprendime tai pripažino, todėl neaišku, kuo remiantis minėtas VSDFV raštas buvo panaikintas.

6. Teismas nepagrįstai iš VSDFV priteisė pareiškėjos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 27 – 29) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad 2006 m. balandžio 5 d. raštas Nr. (11.1)-I-2236 nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo dienos neteko galios. VSDFV nepagrįstai neigė teisę į socialinę garantiją, nes aptariamos socialinės garantijos taikymas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo sureguliuotas teisės aktais, t. y. socialinės garantijos taikymas pareigūnams neprieštaravo įstatymo nuostatoms priešingai nei buvo teigiama VSDFV 2006 m. balandžio 5 d. rašte Nr. (11.1)-I-2236.

2. Teismas pagrįstai panaikino 2006 m. balandžio 5 d. VSDFV sprendimą Nr. (11.1)‑I‑2236, kadangi minėtas individualaus pobūdžio teisės taikymo aktas sukėlė teisines pasekmes. Be to, VSDFV neinformavo nei Vilniaus apygardos administracinio teismo, nei pareiškėjos, kad 2006 m. balandžio 5 d. sprendimas Nr. (11.1)-I-2236 yra panaikintas ir negaliojantis.

3. Nors teismas ir būtų nepanaikinęs minėto sprendimo, teisė į teismo išlaidų atlyginimą būtų išlikusi, kadangi ginčas iš esmės baigėsi pareiškėjos naudai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojusio Policijos įstatymo 46 straipsnyje buvo nustatyta, kad policijos pareigūnams, kurie tapo nedarbingi vykdydami tarnybines pareigas, valstybė garantuoja socialinį aprūpinimą. Taip pat valstybė garantuoja policijos pareigūnams, tarnaujantiems Lietuvos Respublikos policijoje, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų. To paties įstatymo 48 straipsnyje buvo nustatyta, kad policijos pareigūnų gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu. Šiame straipsnyje buvo nustatyti ir draudimo išmokų nemokėjimo atvejai. Policijos įstatymu policijos pareigūnams buvo nustatytos ir kompensacijos jų žūties ar sveikatos sutrikdymo atvejais, ir draudimo išmokos pagal privalomąjį sveikatos ir gyvybės draudimą valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu.

2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, neteko galios Policijos įstatymas. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnyje yra nustatytos kompensacijos pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais. Statute nebuvo nustatytas pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu. Tokia nuostata Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnyje buvo nustatyta tik 2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcijoje. Tačiau Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui.

Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įsigaliojimo pareigūnams galiojusios socialinės garantijos taikomos ir toliau tiek, kiek neprieštarauja Statutui.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime konstatavo, kad nuo pat Policijos įstatymo įsigaliojimo policijos pareigūnams buvo nustatytos ir kompensacijos jų žūties ar sveikatos sutrikdymo atvejais, ir draudimo išmokos pagal privalomąjį sveikatos ir gyvybės draudimą valstybės lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu. Pažymėjo, kad Konstitucija saugo ir gina įgytąsias teises. Todėl, įsigaliojus Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymui, policijos pareigūnams, kurie į tarnybą buvo priimti iki 2003 m. gegužės 1 d., buvo išlaikytos jų iki tol turėtos socialinės garantijos, nustatytos Policijos įstatymo 48 ir 48¹ straipsniuose – kompensacijos jų žūties ar sveikatos sutrikdymo atvejais ir policijos pareigūnų gyvybės ir sveikatos privalomasis draudimas valstybės biudžeto lėšomis nuo nelaimingų atsitikimų tarnybinių pareigų vykdymo metu.

Pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo prie teisingos išvados, kad atsakovo VSDFV sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o byloje nepateikta įrodymų, kad VSDFV skundžiamas sprendimas panaikintas, todėl pagrįstai jį panaikino. Pats savaime skundžiamas sprendimas nepasinaikino ir sieti jo galiojimą su Konstitucinio teismo priėmimu nėra teisinio pagrindo.

Atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo teiginys, kad byla išnagrinėta pažeidus proceso reikalavimus. Pareiškėja skunde teismui atsakovais nurodė VSDFV Vilniaus skyrių ir VSDFV. ABTĮ 54 straipsnis nustato, kad teismas atsakovą pakeisti gali tik pareiškėjo sutikimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja sutinka pakeisti VSDFV procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai VSDVF nurodė byloje atsakovu. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką VSDVF pranešta tinkamai, todėl šis atsakovas turėjo galimybę tinkamai atstovauti savo teises, tačiau pasirinko kitą būdą-teismo posėdyje nedalyvavo. VSDFV atstovo nedalyvavimas teismo posėdyje bei patikslinto atsiliepimo nepateikimas, nesukliudė teismui teisingai išnagrinėti bylą. Pažymėtina, kad VSDFV į bylą yra pateikusi atsiliepimą kaip atsakovė. ABTĮ 72 straipsnyje nėra privalomo reikalavimo pateikti patikslintą atsiliepimą, kai bylą atnaujinama.

Tenkindamas pareiškėjos skundą iš dalies, teismas patenkintų reikalavimų dalyje pagrįstai priteisė pareiškėjai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas( ABTĮ 44 str. 1 d.).

Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 metų kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėLaimė BaltrūnaitėRomanas Klišauskas