Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės J. V. atskirąjį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutarties, kuria bylos šalių nepilnamečiam vaikui buvo priteistas laikinas materialinis išlaikymas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi, pareiškė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį, tai yra priteisti šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo laikiną periodinį (kasmėnesinį) 2 000 Lt išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo nutartį, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs nutarties negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Šios apeliacinės bylos dalykas – patikrinti, teisingai ar ne pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi išsprendė šalių nepilnamečio vaiko laikino materialinio išlaikymo klausimą.

Tėvų valdžios turinį inter alia sudaro tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.192 straipsnio 1 dalis). Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinėms padėtims ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinėms padėtims. Šių materialiojo įstatymo nuostatų analizė sudaro pagrindą teigti, jog, sprendžiant nepilnamečio vaiko materialinio išlaikymo klausimą, esminiai yra nepilnamečio vaiko poreikių ir jo tėvų turtinių padėčių aspektai (kriterijai).

Viena vertus, aukščiau įvardyti faktai mutatis mutandis yra reikšmingi sprendžiant ir nepilnamečio vaiko laikino materialinio išlaikymo klausimą (Civilinio kodekso 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis), kita vertus, visapusiškas šių teisiškai reikšmingų faktų įvertinimas yra galimas tik atlikus išsamų teisminį tyrimą, tai yra išnagrinėjus bylą iš esmės, o, sprendžiant nepilnamečio vaiko laikino materialinio išlaikymo klausimą, yra atliekamas preliminarus ir prejudicinės bei res judicata galios neturintis aukščiau nurodytų faktų vertinimas, nes teismas, spręsdamas procesinį laikinosios apsaugos priemonės / laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžia bylos iš esmės (Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalis), todėl šioje proceso stadijoje neturi galimybės visapusiškai ištirti ir įvertinti, kokie yra realieji nepilnamečio vaiko poreikiai ir tikrosios vaiko tėvų turtinės padėtys.

Bylos šalys skirtingai interpretuoja, kokia suma yra būtina šalių nepilnamečio vaiko kasmėnesinių poreikių patenkinimui: apeliantė laikosi pozicijos, jog šalių nepilnamečio vaiko kasmėnesinių poreikių patenkinimui yra būtina 3 014,20 Lt suma, atsakovas laikosi pozicijos, kad šalių nepilnamečio vaiko kasmėnesinių poreikių patenkinimui yra pakankama 930 Lt suma. Analizuojamos faktinės aplinkybės kontekste būtina pažymėti, jog nepilnamečio vaiko išlaikymo tvarka ir forma pirmiausia yra vaiko tėvų susitarimo reikalas (Civilinio kodekso 3.192 straipsnio 1 dalis), vadinasi, tėvai gali geruoju susitarti dėl tokio nepilnamečiam vaikui teiktino materialinio išlaikymo dydžio, kuriuo būtų užtikrintos ne tik būtinos vaiko vystymuisi sąlygos, kitaip tariant, patenkinti būtinieji vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ugdymui ir panašiai, bet ir užtikrintas papildomų vaiko poreikių įgyvendinimas, o tais atvejais, kai nepilnamečio vaiko materialinio išlaikymo klausimas yra sprendžiamas teisme, teismui, sprendžiančiam įvardytą klausimą, kyla pareiga užtikrinti, jog nepilnamečiam vaikui priteistinas materialinis išlaikymas būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinėms padėtims ir užtikrintų būtinas vaiko vystymuisi sąlygas, kartu eliminuojant ar maksimaliai apribojant galimybę nepilnamečio vaiko išlaikymui skirtų lėšų daliai tapti asmeninių tėvo, uzufrukto teise tvarkančio nepilnamečiam vaikui priklausantį išlaikymą (Civilinio kodekso 3.190 straipsnio 1 dalis), poreikių tenkinimo šaltiniu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant įrodymų, jog šalių nepilnametis vaikas turi specialiųjų poreikių, nėra pagrindo manyti, kad, kaip teigia apeliantė, šalių nepilnamečio vaiko kasmėnesinių būtinųjų poreikių patenkinimui yra būtina 3 014,20 Lt suma. Atsižvelgiant į šalių nepilnamečio vaiko amžių, spręstina, jog 1 500 Lt suma yra pakankama bent jau šalių nepilnamečio vaiko kasmėnesinių būtinųjų poreikių patenkinimui ir kartu užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas.

Nagrinėjant apeliantės atskirąjį skundą, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog, pirma, apeliantė dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini), pasak apeliantės, jos už darbo funkcijų vykdymą gaunamas darbo užmokestis sudaro 1 000 Lt per mėnesį (išskaičiavus mokesčius), antra, atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) filiale, atsakovo už darbo funkcijų vykdymą gaunamas darbo užmokestis (pagal 2013 m. balandžio 17 d. darbo sutarties duomenis (b. l. 43-44)) sudaro 7 713,50 Lt (neišskaičiavus mokesčių), kas per se, net ir nepatikrinus, pagrįstas ar ne apeliantės teiginys, kad atsakovo mėnesinės pajamos vidutiniškai sudaro 9 000 Lt, sudaro pagrindą teigti, jog atsakovo turtinė padėtis (bent jau pajamų, gaunamų iš darbo santykių, apimtimi) yra geresnė negu apeliantės turtinė padėtis, ir konstatuoti, jog, iki šalių santuokos nutraukimo byloje bus nustatytos tikrosios šalių turtinės padėtys ir įvertinta, kokiomis proporcijomis šalys privalo vykdyti prigimtinę nepilnamečio vaiko išlaikymo pareigą, atsakovas yra finansiškai pajėgesnis negu apeliantė ir gali didesne apimtimi prisidėti prie šalių nepilnamečio vaiko laikino materialinio išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paremtu pajamų, kurias atsakovas gauna iš darbo santykių, analize, atsakovas yra finansiškai pajėgus teikti šalių nepilnamečiam vaikui laikiną periodinį (kasmėnesinį) 1 000 Lt išlaikymą. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, pirma, net ir pasitvirtinus atsakovo teiginiams, kuriais jis grindė atskirąjį skundą, pareikštą dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties, ir grindžia atsiliepimą į apeliantės atskirąjį skundą, kad atsakovas yra Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos studentas, už studijas mokantis 5 200 Lt per metus, jis materialiai išlaiko savo brolį, nebūtų pagrindo kitaip šalių nepilnamečiam vaikui teiktino laikino išlaikymo kontekste vertinti atsakovo finansines galimybes, antra, ką pagrįstai pareikštame atskirajame skunde pažymėjo apeliantė, ta faktinė aplinkybė, jog atsakovas iki apeliantės ieškinio pareiškimo teisme momento teikė šalių nepilnamečiam vaikui materialinį išlaikymą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant šalių nepilnamečio vaiko laikino materialinio išlaikymo klausimą.

Atsižvelgiant į aukščiau šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi priteisęs šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo laikiną periodinį (kasmėnesinį) 500 Lt išlaikymą, netinkamai išsprendė šalių nepilnamečio vaiko laikino materialinio išlaikymo klausimą, kas sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir priteisti šalių nepilnamečiam vaikui iš atsakovo laikiną periodinį (kasmėnesinį) 1 000 Lt išlaikymą (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti atskirojo skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šalių nepilnamečio vaiko laikino materialinio išlaikymo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apeliantės atskirajame skunde.

Apeliantė, pareiškusi atskirąjį skundą, sumokėjo į valstybės biudžetą 108 Lt žyminį mokestį (b. l. 9). Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, pirma, atskirasis skundas turėjo būti apmokėtas 100 Lt žyminiu mokesčiu (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 2 dalis, 82 straipsnio 1 dalis), kas sudaro pagrindą grąžinti apeliantei žyminio mokesčio dalį, pinigine išraiška sudarančią 8 Lt (Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas), antra, apeliantė labiau pralaimėjo negu laimėjo šią apeliacinę bylą, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro pagrindą priteisti apeliantei iš atsakovo 33,33 Lt žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis, 93 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartį:

priteisti nepilnamečiam vaikui N. V. iš M. V. 1 000 Lt laikiną išlaikymą, mokėtiną periodinėmis išmokomis kas mėnesį nuo J. V. ieškinio pareiškimo teisme dienos iki teismo procesinio sprendimo J. V. ir M. V. santuokos nutraukimo byloje priėmimo dienos, pavedant J. V. uzufrukto teise tvarkyti nepilnamečiam vaikui N. V. priteistą laikiną materialinį išlaikymą.

Grąžinti J. V. žyminio mokesčio, 2014 m. kovo 28 d. sumokėto į valstybės biudžetą, dalį, pinigine išraiška sudarančią 8 Lt.

Priteisti J. V. iš M. V. 33,33 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.