Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų R. I., R. I. ir J. V. Vilniaus radijo studijos ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl nekilnojamojo daikto pripažinimo antraeiliu daiktu (priklausiniu), trečiasis asmuo byloje – Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį – ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neatsižvelgė į tai, jog ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas. CK 4.19 straipsnyje nustatyta, kad priklausinys: 1) tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai; 3) sąsajos esmė funkcinis ryšys, t. y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui. Tačiau pagal teismų praktiką turi būti nustatyta ir aplinkybė, kad patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. patalpa buvo suteikta ar ja leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui. Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais. Ieškovai nepagrindžia, kodėl atsakovei išviešinta nuosavybės teise priklausantis turtas jos negali būti valdomas ir disponuojamas įstatyme nustatyta tvarka (parduodamas aukcione). Ieškovai nenurodo, kokiu teisiniu pagrindu šiuo turtu naudojasi, priešingai – byloje esantis Nekilnojamojo turto registro išrašas aiškiai patvirtina, kad sandėliukas nepriklauso ieškovams, kadangi yra kito subjekto nuosavybė. Taigi šiuo turtu ieškovai jau eilę metų naudojasi neteisėtai, savavališkai ir nesąžiningai. Toks valdymas net preliminariai negali būti laikomas sudarančiu sąlygas daikto pripažinimui kitų asmenų nuosavybe naudojantis priklausinio institutu. Todėl ieškinys negali būti laikomas prima facie pagrįstu. Atsižvelgiant į tai, kad, preliminariai įvertinus, ieškovų kreipimasis į teismą laikytinas prima facie nepagrįstu, akivaizdu, kad to visiškai užtenka atmesti ieškovų prašymą byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškiniui esant prima facie nepagrįstam, atitinkamai neegzistuoja ir kita būtina laikinųjų apsaugos priemonių sąlyga – grėsmė ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui. Ieškinyje tik deklaratyviai nurodžius, kad nesustabdžius aukciono, kuriame teisės aktų nustatyta tvarka yra parduodamas savivaldybei nuosavybės teise priklausantis turtas, ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo vykdymas būtų apsunktinas, nėra aišku, kokia grėsmė ieškovams šiuo atveju apskritai egzistuoja, kadangi ieškovai nenurodė, kokiu teisėtu pagrindu naudojasi ginčijamu sandėliuku. CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą kiekvienu atveju stabdyti viešąjį konkursą, jei teisme pareiškiamas reikalavimas ginčijant šių procedūrų teisėtumą. Toks paminėtos nuostatos traktavimas iš esmės paneigtų įpareigojimą teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, vadovautis ne tik efektyvumo, bet ir ekonomiškumo principu. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas taip pat privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Savivaldybės turtas yra viešosios nuosavybės teisės objektas, todėl turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, ir griežtai vadovaujantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, minėtame įstatyme įtvirtinti principai yra pažeidžiami, kadangi yra nesilaikoma šalių interesų pusiausvyros ir yra pažeidžiamas viešasis interesas, t. y. Savivaldybės teisė ir pareiga disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu įstatymų nustatyta tvarka, užtikrinant racionalų ir efektyvų Savivaldybės nekilnojamojo turto valdymą, įgalinantį optimizuoti Savivaldybės poreikius atitinkantį turto kiekį ir padedantį įgyvendinti pagrindines Savivaldybės plėtros kryptis.

Ieškovai R. I., R. I. ir J. V. Vilniaus radijo studija atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais: Ieškinio reikalavimo tikėtino pagrįstumo vertinimas reiškia, jog teismas turi tik preliminariai įvertinti, ar pasitvirtinus ieškovo nurodomoms aplinkybėms, iš principo galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Šioje bylos stadijoje teismas iš esmės netiria nei ieškinio faktinio, nei teisinio pagrįstumo. Ieškovai išsamiai išdėstė ieškinio pagrindą sudarančias faktines aplinkybes, pateikė jas patvirtinančius rašytinius įrodymus, o taip pat nurodė ir ieškinio reikalavimus pagrindžiančias teisės normas. Todėl nėra priežasties konstatuoti, kad ieškovų pateiktas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ar, kad ieškovai pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą. Atsakovės argumentas, jog ieškovai sandėliuką iki šiol valdo ir juo naudojasi neteisėtai, yra susijęs su ginčo esme ir galės būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą. Gyvenamojo namo gyventojai sandėliuką savo bendroms ūkinėms reikmėms, kaip namo priklausinį, naudoja jau ne vieną dešimtį metų. Privatizuojant gyvenamajame name esančius butus, sandėliuko teisinis statusas atskirai aptartas nebuvo. Tai reiškia, jog pagal 1964 m. CK 153 straipsnį sandėliukas kartu su gyvenamojo namo butais perėjo naujų butų savininkų nuosavybėn. Šios aplinkybės nepaneigia tai, jog sandėliuką, jau po butų privatizavimo, savo vardu Nekilnojamojo turto registre įregistravo atsakovė. Nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą registravimas viešame registre atlieka tik nuosavybės teisės išviešinimo funkciją, bet ne savaime sukuria nuosavybės teisę. Atsakovė iki šiol nepateikė paaiškinimo, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu jokios savarankiškos funkcijos neturintis sandėliukas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantis atsakovei. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra iš esmės pažeidžiamas viešasis interesas. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu turi teisę naudoti ginčo sandėliuką visuomenės reikmėms, kadangi teismas apribojo tik atsakovės disponavimo teisę. Jeigu ieškinys šioje byloje visgi būtų atmestas, atsakovė taip pat galėtų, kaip ir planavo, po bylos išnagrinėjimo sandėliuką parduoti viešame aukcione. Vien tai, kad aukciono procedūros atidedamos bylos nagrinėjimo laikotarpiui, nesuponuoja jokių reikšmingų atsakovės finansinių nuostolių ar kitokios žalos. Sandėliukas buvo pardavinėjamas už pradinę 1 070 Eur kainą ir, manytina, kad per tą laiką, kol bus nagrinėjama byla, jo reali vertė ir kaina iš esmės nesikeis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir areštuotas atsakovei priklausantis ūkinis pastatas, o VĮ „Registrų centras“ įpareigotas sustabdyti viešo aukciono, kurio metu turi būti parduotas minėtas ūkinis pastatas, vykdymo procedūras, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovai ieškiniu siekia ūkinio pastato, šiuo metu priklausančio atsakovei nuosavybės teise, pripažinimo gyvenamojo namo, kuriame yra ieškovams nuosavybės teise priklausantys butai, priklausiniu (antraeiliu daiktu), taip pat pripažinimo ieškovų dalinės nuosavybės teisės į šį ūkinį pastatą. Atsakovė iki ieškinio pateikimo buvo paskelbusi ginčo ūkinio pastato su dalimi žemės sklypo aukcioną. Todėl ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei priklausantį ūkinį pastatą bei sustabdyti šio turto aukciono vykdymo procedūrą. Pažymėtina, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo ūkiniam pastatui Nekilnojamojo turto registre yra suteiktas toks pats adresas, kaip ir gyvenamajam namui, kuriame yra ieškovams priklausantys butai. Byloje esanti vieno iš butų privatizavimo sutartis patvirtina, jog butas buvo perduotas privačion nuosavybėn kartu su priklausiniais. Ieškovai teigia, jog nuo pat statinių naudojimo pradžios ūkinis pastatas buvo namo gyventojų naudojamas ūkinėms reikmėms. Taigi pripažintina, jog byloje pakanka duomenų spręsti, jog ieškinys preliminariai yra pagrįstas.Nekilnojamojo turto registras patvirtina, jog atsakovės nuosavybės teisė į ūkinį pastatą buvo įregistruota pagal 1999 m. gegužės 14 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 1531-01, 2006 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimą Nr. 1203 ir 2007 m. birželio 22 d. priėmimo-perdavimo aktą. Tačiau teismui nėra žinomas nei vieno iš šių dokumentų turinys. Todėl tiek faktinis gyvenamojo namo ir ūkinio pastato nuolatinis funkcinis ryšys, tiek dabartinis jo naudojimas bei būtinumas ieškovų poreikiams patenkinti, tiek pagrindų, dėl kurių atsakovei buvo suteiktos nuosavybės teisės į šį ūkinį pastatą, teisėtumas galės būti tinkamai įvertinti tik pirmos instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės ir analizuojant šalių argumentus bei juos grindžiančius duomenis.CPK 145 straipsnyje 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.Nagrinėjamu atveju atsakovei pardavus ginčo ūkinį pastatą, akivaizdu, jog galimai ieškovams palankus teismo sprendimas negalės būtį įvykdytas, nes ginčo pastatas jau priklausys kitiems tretiesiems asmenims. Todėl tokia situacija kelia ne tik grėsmę ieškovų interesams dėl jiems galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo, tačiau kartu reiškia, jog bus keliami nauji ieškiniai dėl ūkinio pastato pardavimo sandorių nuginčijimo, tai yra ieškovai, o kartu ir atsakovė turės papildomų bylinėjimosi išlaidų. Tuo tarpu ieškinio netenkinimo atveju, atsakovė galės atnaujinti ūkinio pastato pardavimo procedūrą. Pažymėtina, jog atskirajame skunde atsakovė taip ir nenurodė, kaip šio aukciono procedūrų sustabdymas pažeidžia viešąjį interesą bei Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.