Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Jonas Špelveris, sekretoriaujant Eurikai Kontarienei, Jurgitai Pocienei, prokurorėms Ginai Skersinskytei, Vidai Kaubrytei, kaltinamojo gynėjui advokatui Vytautui Griškevičiui, nukentėjusiajam A. S., jo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

A. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Kretingos raj., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, išsituokęs, vidurinio išsilavinimo, nedirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. buvo kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės: A. M., turėdamas tikslą apgaule savo naudai išvengti didelės vertės turtinės prievolės, t.y. žinodamas, jog yra pasirašęs su AB bankas „Hansabankas" 2006-05-25 paskolos sutartį Nr. 06-036298-FA, kurios pagrindu jam buvo suteikta 496 800 litų paskola buto, esančio Ramioji 4-11, Klaipėdoje, pirkiniui, nutylėjo esmines aplinkybes dėl turto perleidimo, t.y. žinodamas, jog neturi galimybių atsiskaityti su banku, 2007-05-11 Klaipėdos miesto 1-ajame notarų biure, esančiame adresu S.Daukanto/Šaulių 21/26, Klaipėdoje, su A. S. sudarė buto, esančio adresu Ramioji 4-11, Klaipėdoje, pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. M. įsipareigojo jam nuosavybės teise priklausantį butą parduoti A. S. už 360 000 litų ir padengti visą likusį įsiskolinimą AB bankas „Hansabankas" ir išregistruoti hipoteką turtui per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo, tačiau savo įsipareigojimų neįvykdė, liko AB bankas „Hansabankas" skoloje 70 095,43 litų ir tokiu būdu apgaule savo naudai išvengė 70 095,43 litų piniginės prievolės kreditoriui AB bankas „Hansabankas", kurią įvykdė A. S., siekdamas išvengti įsigyto buto pardavimo iš varžytinių.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. M. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2006 m. gegužės 25 d. gavo iš „Hansabankas“ paskolą ir nusipirko butą, adresu Ramioji g. 4-11, Klaipėdoje. 2007-05-11 jį pardavė A. S.. Su banku dėl buto pardavimo kalbėjo, jis buvo įvykdęs visus banko pageidavimus. Buvo sutarta, kad suma už kurią parduoda butą, jos nepakanka, tačiau gaunant vartotojišką paskolą, jis būtų likusią skolos dalį padengęs. Tačiau bankas vartotojiškos paskolos nedavė, bet jis skolos bankui niekada neneigė, šios prievolės nesikratė. Bankui iki buto pardavimo dienos visas prievoles buvo įvykdęs. Bankas žinojo už kike yra parduodamas butas ir kokia liko nesumokėta dalis. Pirkėjas A. S. taip pat žinojo, koks yra likutis skolos, banko likučiui padengti. Jis A. S. supažindino su buto įsigijimo dokumentais ir kaip tas butas yra jo vardu įsigytas., t.y. kad butas pirktas su banko paskola. A. S. bankas „NORD“ bankas žinojo, kad jis turi paskolą „Hansabankas“. A. S. pas notarę buvo supažindintas, kad per 30 dienų jis turi sumokėti skolą. Jis parašė prašymą bakui dėl vartotojiškos paskolos, tačiau jokio atsakymo raštu iš banko jis negavo, jam tik žodžiu pranešė, kad paskolos neduos. 2007 m. kovo mėnesį bankas jam nurodė sumokėti 15000 Lt už administravimą, palūkanas, paskolos nutraukimą. Sutartis buvo pasirašyta, kad paskola paima 20 metų, bet po metų jis butą pardavė ir sutartį nutraukė. Jam buvo paaiškinta, kad jis turi įvykdyti visus tuos reikalavimus ir bankas spręs dėl vartotojiškos paskolos. Bankas dėl skolos kreipėsi į teismą. Pusę metų jis skolos nemokėjo, nes neturėjo iš ko mokėti. Dėl skolos nemokėjimo jis A. S. neinformavo, nes buvo išvykęs į užsienį dėl darbo. Nekilnojamojo turto agentė žinojo dėl jo skolos, ji tvarkė visus dokumentus. Kad A. S. sumokėjo skolą, jis gavo iš paties A. S.. Nuo 2008 m. jam yra apribojimas išvykti, jis neturėjo galimybės dirbti ir grąžinti skolą A. S.. Darydamas sandorį su A. S., jis jokio tikslo neturėjo apgauti, jis banko įsipareigojimus vykdė. Jo A. S. neklausė, ar jis grąžino banko paskolą, jis ir nesakė. 2007 m. ką įkeisti bankui jis neturėjo norint gauti vartotojišką paskolą, tačiau būtų turėjęs laiduotoją. Jis neneigia ir niekada neneigė, kad yra skolingas A. S.. Jis turėjo ir kitų paskolų iš kitų bankų, kuriems per mėnesį reikėjo atiduoti apie 1000 Lt. Dirbdamas užsienyje jis per mėnesį uždirbdavo ir 10000 Lt. Vasarą Lietuvoje jis liko dėl to, kad bankas prašė palaukti sprendimo, ar duos vartotojišką paskolą, ar ne.

Nukentėjusysis A. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2007 m. nekilnojamojo turto agentūroje „Piligrimas“ sudarė sutartį sumokant avansą įsigujant butą, adresu Ramioji g. 4-11, Klaipėdoje. Balandžio mėnesį jie jau buvo įsikėlę. Visus dokumentus tvarkė agentas. Paskutinis susitikimas buvo pas notarą, sumokėti paskutiniai pinigai. Dokumentai buvo surašyti jo vardu. Buvo sutarta, kad per 30 dienų A. M. sumokės skolą. Tačiau 2007 m. prieš Kalėdas, jis gavo iš „Hansabankas“ raštą dėl skolos. Su A. M. susitiko banke ir jis pripažino, kad skolos nesumokėjo. A. M. žadėjo skolą padengti, pardavęs žemės sklypą. 2008 m. sausio mėnesį, nesulaukęs A. M. apmokėjimų, skambino jam, bet jis nekėlė telefono. Jis tada pasiskolino pinigų iš savo giminių ir skolą padengė. Su A. M. susitiko pas tyrėją. Iki to laiko A. M. su juo nesusisiekė, nors jis gyvena tame pačiame bute. Jis reiškia civilinį ieškinį 75093,63 Lt sumai, kurią sudaro 70093,66 skola bankui, kitos išlaidos - advokato išlaidos ir neturtinė žala.

Liudytojas E. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2007-05-11. Pirkėjui buvo išaiškinta, kad butas yra įkeistas bankui, koks skolos dydis ir kokia suma turėtų būti sumokėta, kad hipoteka būtų nuimta. Pačioje sutartyje yra paryškinta, kad butas įkeistas. Taip pat yra numatyta, kad pirkėjas žino, kad hipoteka seka paskui turtą. Viskas buvo išaiškinta pirkėjui. Pardavėjas ir pirkėjas susitarė dėl termino tarpusavyje, kad pardavėjas atsiskaitys bankui savo įsiskolinimą. Taip pat pirkėjui buvo numatytas analogiškas 30 dienų terminas atsiskaityti. Nebuvo jokio pareiškimo, kad šalys negalės sumokėti bankui per nustatytą terminą. Dalį pinigų pardavėjas buvo gavęs grynais. Pirkėjas pervedė likusią dalį į pardavėjo banko sąskaitą. Gal šalys neteisingai kainą nurodė ir taip norėjo sumažinti kainą. Banko rašte buvo nurodyta skolos bankui dydis. Buvo du banko raštai, juos pateikė pardavėjas. Pirkėjui buvo pateiktas susipažinti, nes jis įkeitinėjo pakartotinai ir savo turtą kredituojančiui bankui ir žinojo apie tą skolą. Hipotetinis skolos dydis yra kintamas. Pardavimo dienai taip pat kinta nuo rašto išdavimo dienos. Ten tik aiškiai nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja padengti įsiskolinimą. Pagrindinis skolos dydis tai dienai ar buvo nurodytas, jis nežino. Pirkėjas žinojo buto pirkimo tolimesnes pasekmes ir finansinius įsipareigojimus.

Liudytoja G. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji administravo A. M. paskolą pačioje pradžioje. Kai vyko buto pardavimas, ji bylą jau buvo perdavusi ir jos nebeadministravo. A. M. kaip mokėtojas buvo tvarkingas, bet paskui perdavė probleminių paskolų vadybininkui, nes pagal nustatytą grafiką paskola nebuvo mokama. Bylos perduodamos probleminių paskolų skyriui kai du mėnesius nemoka paskolos. Su probleminiu klientu jie kalbasi, tačiau yra tam tikri terminai, per kuriuos turi pasitaisyti. Probleminių paskolų skyriuje yra didesni terminai, todėl bylas ten ir perduoda. Skolininkams, kurie yra nemokūs, daugiau jokių paskolų nesuteikdavo. Jis galėjo paskolą paimti, kol buvo mokus, o paskui tikrai ji negalėjo siūlyti vartotojiškos paskolos. Vartotojiškos paskolos būdavo išduodamos iki 65 000 Lt, kuri būdavo neužtikrinta niekuo. 2006 m. ji dalyvavo išduodant banko paskolą A. M. buto pirkimui. Kadangi paskola buvo suteikta, tai bankui nekilo jokių abejonių dėl paskolos grąžinimo. Užstato vertė atitiko paskolos dydį, nes turtas buvo taip įvertintas.

Liudytoja I. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ankščiau ji gyveno su A. M., o dabar jų nesieja jokie santykiai. Jie turėjo bendrą su A. M. vartotojišką paskolą 2007 m. Ji pusę yra jos išmokėjusi, bet kita dalis neišmokėta ir ji auga. Dėl ko jis nesumokėjo, ji nežino. 2007 m. ji išvyko. 2006 m. A. M. kartais dirbdavo, kartai ne. Paskolą mokėjo bendrai. Žino, kad buvo pirktas butas Ramiojoje g. 4-11, Klaipėdoje, tačiau kaip jis mokėjo už šią paskolą ir pardavimą, ji nežino. Buto pardavime nedalyvavo. Jis turėjo ydą, nes buvo lošėjas. Mano, kad azartiniai lošimai turėjo įtakos jo nemokumui. Žino, kad jis gavo pinigus už butą, bet kur juos padėjo, nežino.

Liudytoja V. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. M. per jų agentūrą sudarinėjo ne pirmą sandorį. A. S. buvo mokus, o ar A. M. buvo mokus, ji nežino. Sandoris vyko sklandžiai, A. S. atsiskaitė, o A. M. – ne, nors jam pinigai visi buvo perduoti. Kaip Ramiojoje g. A. M. įgijo butą, ji nežino. Jie tuo nesidomi. Žmogus pasako kainą, notarui yra surenkamos visos pažymos, yra pateikiami banko išrašai. Jie nesikišo į kliento ir banko santykius, tai jų susitarimas. Jiems pagrindas yra suma, atsiskaitymas. Ji žinojo, kad butas pirktas paėmus banko sąskaitą, nes bankas buvo išdavęs raštą. Notarinėje sutartyje buvo įrašas, kad A. M. turi atsiskaityti su banku. Jei butas įkeistas bankui, bankas duoda leidimą. Tačiau kol nesumokami pinigai ar neperima kitas bankas, tol hipoteka nenusiima ir užsideda antrinė hipoteka. A. M. iki šio sandorio visada atsiskaitydavo, buvo ne pirmas pirkimas, todėl jiems nekilo minčių, kad bus problemų. Sutartyje buvo 30 dienų terminas, per kurį jis turėjo sumokėti pinigus. Atskirai šios sąlygos šalys nederino, bet apie 30 dienų terminą visi žinojo. Tačiau sandoris baigėsi tuo, kad A. M. neatsiskaitė ir liko skolingas bankui. Praktikoje šiuo metu yra taip, kad skola persikelia. Notarinėje A. S. buvo išaiškinta, kad butas yra įkeistas, jis tą žinojo, buvo banko pažyma. A. S. nebuvo aiškinta, kad hipoteka eina paskui daiktą, kadangi niekas nemanė, kad A. M. nesumokės, nes jis garantavo, kad pinigus sumokės.

Iš 2007-05-11 pirkimo-pardavimo sutarties kopijos matyti, kad butas, esantis Ramioji 4-11, Klaipėdoje, parduodamas A. S. už 360 000 Lt. Šios sutarties 3.1 punkte pardavėjas pareiškė, kad sutartimi parduodamas turtas yra įkeistas AB bankui „Hansabankas" pagal hipotekos lakštą. 11 punkte nurodoma, kad pirkėjas pareiškė, kad jam yra žinoma, jog įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui , hipoteka seka paskui turtą. Šie punktai sutartyje atspausdinti paryškintu šriftu, (b.l. 74-76, tomas 1)

Iš AB banko „Hansabankas“ 2007-04-05 rašto kopijos, adresuotos A. M. ir visoms suinteresuotoms šalims „Dėl bankui įkeisto turto pardavimo“ matyti, jog bankas neprieštarauja, kad butas, esantis Ramioji 4-11, Klaipėdoje būtų parduodamas A. S., nurodoma, kad nekilnojamas daiktas yra įkeistas AB bankui „Hansabankas". Bankas išregistruos hipoteką, kai bus padengta visa A. M. paskola bankui. 2007-04-05 A. M. skola bankui pagal prievolę 497 721,96 Lt. Be to, pagal paskolos sutartį bankui turi būti sumokėtas visas priešlaikinio paskolos grąžinimo mokestis - 1500 Lt (b.l. 98, tomas 1).

Iš akistatos protokolo tarp A. M. ir A. S. matyti, kad A. S. parodė, kad jis nežinojo už kiek A. M. buvo pirkęs butą, jis nesidomėjo, ar jo sumokėtų pinigų užteks areštui nuimti. A. M. parodė, kad A. S. buto pirkimo-pardavimo metu žinojo apie jo įsiskolinimus bankui, jis matė jo buto įsigijimo sutartį, kurioje buvo nurodyta pinigų suma ir kam priklauso butas (b.l. 65-70, tomas 2).

Iš duomenų, pateiktų iš AB „Swedbank“ matyti, kad vartojamoji paskola A. M. suteikta nebuvo (b.l. 76, 149, tomas 2).

Už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Šiame straipsnyje nurodytos veikos dažnai susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismų praktikoje tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas ir ar kaltininkui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje.

Šioje byloje, remiantis kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, nustatyta, kad kaltinamasis A. M. 2006-05-25 pasirašė su AB bankas „Hansabankas“ paskolos sutartį Nr. 06-036298-FA, kurios pagrindu jam buvo suteikta 496800 Lt paskola, buto esančio Ramioji g. 4-11, Klaipėdoje, pirkimui. 2007-05-11 pirkimo-pardavimo sutartimi A. M. pardavė nukentėjusiajam A. S. įgytą butą už 360000 Lt. Pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu A. M. skola bankui buvo 497721,96 Lt, tai patvirtina AB bankas „Hansabankas“ raštas (b.l. 98-99, tomas 1). Kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, visos sudaromo sandorio šalys, t.y. tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusysis, bei netiesioginiai sandorio sudarymo dalyviai – banko atstovai, notaras, nekilnojamojo turto agentė, žinojo apie sandorio sudarymo metu esančią prievolę bankui. Tai teismo posėdžio metu patvirtino ir pats nukentėjusysis A. S. bei liudytojais apklausti notaras E. S., nekilnojamojo turto agentė V. P.. Liudytojas E. S. patvirtino, kad buvo gautas raštas iš banko apie leidimą parduoti įkeistą turtą bei nurodyta kokia skolos suma yra nepadengta. Šią informaciją jis perdavė A. S. sutarties surašymo metu ir išaiškino, kad sutartimi parduotas turtas yra įkeistas bankui ir jog įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą. Taip pat, bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad sutarties sudarymo dieną pirkėjas, t.y. A. S. sumokėjo pardavėjui A. M. 72000 Lt grynais, o likusieji pinigai už perkamą butą, t.y. 288000 Lt buvo pervesti AB bankas „Hansabankas“ iš kito banko pirkėjui A. S. paėmus paskolą. Sudarytoje notarinėje buto pirkimo-pardavimo sutartyje 3.8 punkte taip pat buvo nurodyta, kad pardavėjas įsipareigoja padengti visą likusį įsiskolinimą AB bankas „Hansabankas“ ir išregistruoti hipoteką turtui per 30 kalendorinių dienų nuo šios sutarties sudarymo. Kaltinamasis A. M. apie savo skolą bankui bei apie šios sutarties punktą žinojo, todėl tą pačią dieną kai buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ir jam gavus grynais iš pirkėjo 72000 Lt bei pridėjus savų pinigų, jis tą pačią dieną įnešė į banką 147000 Lt skolai ir palūkanoms padengti. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos ir tos įneštos sumos nepakako paskolai padengti, todėl A. M. laiku šios skolos negrąžinus, bankas ėmėsi priverstinio šio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, kuris tuo metu jau priklausė A. S.. Nukentėjusysis A. S. norėdamas, kad minėtas turtas nebūtų parduotas iš varžytinių, skolą bankui sumokėjo.

Viena sukčiavimo veikų - turtinės prievolės išvengimas apgaule. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą prievolė - tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kito šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Turtinės prievolės išvengimo atveju asmens kaltumas reiškiasi tuo, kad jis apgaule negrąžina paskolinto turto. Paprastai tokios veikos padaromos naudojant vieną apgaulės formų - piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu. Nagrinėjamu atveju bankas paskolino A. M. savo turtą, t.y. pinigus būstui įsigyti. Kaip teismo posėdžio metu parodė liudytoja banko darbuotoja G. B., išduodant paskolą turi būti nurodytas darbo užmokestis, iš ko realiai būtų galima spręsti iš ko bus mokama paskola. Kadangi paskola A. M. buvo suteikta, tai bankui nekilo jokių abejonių dėl paskolos grąžinimo. Sudarant pirkimo-pardavimo sandorį bankas taip pat neprieštaravimo šio sandorio sudarymui. Kaltinamasis A. M. teismo posėdžio metu patvirtino savo parodymus, kad sandorio sudarymo metu jis suvokė, kad butą parduoda už mažesnę kainą ir jam lieka skola bankui. Jis taip pat parodė, kad žinojo sutarties sąlygą, kad per 30 dienų jis turi padengti visą skolą bankui ir žadėjo šią skolą sumokėti. Esant šioms aplinkybėms, bei įvertinus byloje esančius duomenis, teismas daro išvadą, kad sudarydamas sandorį A. M. neturėjo tyčios nevykdyti savo prievolės bankui, t.y. išvengti didelės turtinės prievolės. Tai patvirtina bylos medžiaga, kad dar tą pačią dieną po sutarties pasirašymo, A. M. įnešė į banką jam nukentėjusioji grynais duotus pinigus, bei kitą dalį pinigų iš savo santaupų. Nors A. M. ir liko skolingas bankui, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų išankstinę tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą.

Baudžiamoji atsakomybė už sukčiavimą kyla tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai. Tai reiškia, kad asmuo atsako pagal BK 182 straipsnį tik tada, jeigu jis suvokė pavojingą veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl, asmenį pripažįstant kaltu padarius sukčiavimą, būtina nustatyti tiesioginę tyčią jo veiksmuose. Pažymėtina, kad kaltė nustatoma ne tik pagal kaltininko parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir pagal nustatytus objektyviuosius požymius.

Kaltinamajam A. M. pateikti kaltinimai grindžiami tuo, kad jis neturėjo galimybės atsiskaityti su banku sandorio sudarymo metu. Kaltinamasis A. M. parodė, kad likusiai skolos daliai padengti jis ketino gauti vartojimo paskolą iš banko ir dėl šios paskolos gavimo tarėsi su banko darbuotojais. Nors byloje pateikti duomenys AB „Swedbank“, kad vartojamoji paskola A. M. suteikta nebuvo, tačiau tai nepagrindžia A. M. kaltės dėl sukčiavimo, kadangi kaip parodė A. M. jis apie skolą žinojo, niekada jos neneigė, tiesioginės tyčios jos išvengti neturėjo. Nors pats kaltinamasis A. M. pripažino, kad tuo metu atidavus bankui visus turimus pinigus, jų nepakako banko paskolai padengti, tačiau jis pagrįstai tikėjosi, kad paskolą padengs gavus vartojimo paskolą arba uždirbus pinigų, kadangi važinėjo dirbti į užsienį. Liudytojos I. G. parodymai, kad A. M. yra lošėjas ir tai galimai mažina jo mokumą, jokios įtakos jo kaltumui neturi. Kaltinamasis A. M. parodė, kad dirbdamas užsienyje jis per mėnesį uždirbdavo ir 10000 Lt. Kaltinamasis A. M. tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė visas su prievole susijusias aplinkybes, t.y. nurodė, kiek pinigų buvo pasiskolinęs iš banko, kokią dalį skolos grynaisiais pinigais sugrąžino, kaip ketino atsiskaityti už likusią skolos dalį, šių aplinkybių nuo kitos sandorio šalies nenuslėpė ir apgaulės nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu nenaudojo.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis A. S. nebandė savo teisių ginti civiline teisine tvarka, t.y. paduodamas ieškinį teismui dėl skolos išieškojimo iš A. M.. Pažymėtina, kad baudžiamosios teisės priemonėmis savo pažeistas teises galima ginti tik tuomet, kai neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti teisinių gėrių, kurie yra pažeisti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo bylose ne kartą išreiškė poziciją, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Taigi kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Nagrinėjamu atveju tikrai nebuvo išnaudotos visos civilinės teisinės priemonės skolai iš A. M. išieškoti, o buvo pasinaudota baudžiamosios teisės normomis, nors jos taikomos kaip ultima ratio priemonė. Tam, kad būtų galima konstatuoti esant sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką, nepakanka susitarimo nevykdymo. Reikia nustatyti suklaidinimą dėl ketinimų, be to, suklaidinimas dėl ketinimų turi būti su apgaulės elementais, kurie pasunkintų asmens identifikavimą ar sandorio fakto įrodinėjimą. Nukentėjusiajam A. S. A. M. asmenybė yra žinoma, sandorio sudarymo metu nukentėjusiajam buvo išaiškinta, kad skola bankui egzistuoja, todėl dėl šių esminių aplinkybių jis nebuvo suklaidintas. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų išreikštas nukentėjusiojo suklaidinimas, pasunkinantis nukentėjusiojo interesams patenkinti civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodoma, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas visiškai ir besąlygiškai įrodytas. Visos abejonės dėl kaltinamojo kaltumo, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, neužtenka kaltę grįsti tik prielaidomis. Teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d., įvertinęs įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. l d. l p., 2 d., daro išvadą, kad A. M. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. dėl sukčiavimo išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Nukentėjusiojo A. S. pareikštas 70093,66 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, 5000 Lt dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 2950 Lt dėl advokato išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 str. 3 d. 2 p.)

Kaltinamajam A. M. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, turi būti panaikinta nedelsiant, jį paleidžiant teismo posėdžių salėje.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. M. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

A. M. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti ir paleisti jį posėdžių salėje.

Nukentėjusiojo A. S. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei proceso išlaidų pripažinimo ir ir jų atlyginimo priteisimo, palikti nenagrinėtą. Išaiškinti, kad civilinis ieškovas turi teisę kreiptis į teismą ir pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Nuosprendį per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo galima skųsti Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.