- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-10
- Bylos Nr.
- 2A-95/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas (pirm.), Vincas Verseckas, Audronė Jarackaitė
- Ieškovas
- O. H.
- Atsakovas
- V. B. D.
- Advokatai
- Gediminas Bulotas, Asta Skujytė
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-106-41/05 pagal ieškovo O. H. ieškinį atsakovei V. B. D. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas O.H. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei V.B.D. (nuo 2005 m. lapkričio 25 d. V.B. R.), kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 172 404 Lt skolos bei 7 956,75 Lt palūkanų, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1998-12-09 paskolos sutartimi paskolino atsakovei 47 000 JAV dolerių (188 000 Lt). Sutartyje buvo numatyta, kad penkerius metus nuo sutarties pasirašymo dienos paskola nebus grąžinama, o po to mokėjimai bus mokami dalimis kas mėnesį, ketvirtį, pusmetį. Praėjus penkerių metų laikotarpiui, atsakovė vengė grąžinti skolą, detalizuoti skolos mokėjimo eigą, sudaryti paskolos grąžinimo grafiką, todėl už paskolos suteikimą, vadovaujantis CK 6.210 str. 1 d., priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, t.y. 7 956,75 Lt už 2004 metus. Ieškovas taip pat nurodė, kad žodine 2002 m. paskolos sutartimi paskolino atsakovei 60 000 eurų buto įsigijimui, dalį šios skolos atsakovė grąžino, tačiau liko skolinga 49 932 eurų (172 404 Lt). Šią paskolą įrodo ieškovo ir atsakovės elektroninio susirašinėjimo laiškai, kuriuose ji pripažįsta savo skolą ir žada ją grąžinti.
Atsiliepimas
Atsakovė V.B.D. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad 1998 m. gruodį su ieškovu sudarė 47 000 JAV dolerių paskolos sutartį, kuria buvo susitarta, kad paskolos grąžinimo pradžia bus praėjus 5 metams, t.y. 2003 m. gruodį mokant lygiomis dalimis kas mėnesį, ketvirtį, pusmetį ar metus, ir grąžinimas turi trukti ne ilgiau nei 48 metus. 2003 m. rugpjūtį atsakovės ir ieškovo žodiniu susitarimu 47 000 JAV dolerių paskola buvo prilyginta 60 000 eurų paskolai, kadangi JAV doleris nuvertėjo, į šią sumą buvo įskaičiuotos ir būsimos palūkanos už paskolą, taip pat buvo žodžiu susitarta, kad paskolą atsakovė grąžins nuo 2003 m. gruodžio mėnesio lygiomis dalimis po 1000 Lt kiekvieną mėnesį. Vykdydama šį susitarimą, atsakovė skolą pradėjo grąžinti 2003 m. gruodį, atiduodama pirmąją skolos dalį – 1000 Lt, po to po 1000 Lt grąžino 2004 m. sausio ir vasario mėnesiais, ką patvirtina elektroniniai laiškai. Atsižvelgdama į ieškovo prašymus ir nesilaikydama paskolos grąžinimo grafiko, atsakovė 2004 m. balandį jam grynais perdavė 4500 Lt, 2004 m. gegužį pervedė ieškovui 5000 eurų ir 10 000 Lt, 2004 m. gruodį grąžino dar 80 000 Lt, todėl iki 2004 m. gruodžio mėnesio ji buvo grąžinusi ieškovui 114 760 Lt skolos, nors pagal susitarimo grafiką turėjo grąžinti iki minėtos datos tik 11 000 Lt. Ieškovas neturi teisės reikalauti grąžinti likusios paskolos dalies pagal būsimas mokėjimo datas, t.y. visą paskolą nesuėjus jos grąžinimo terminui. Ieškovas taip pat neturi teisės reikalauti palūkanų priteisimo, kadangi jos buvo įskaičiuotos į grąžintinos paskolos sumą, padidinant ją iki 60 000 eurų. Taip pat atsakovė nurodė, kad nėra skolinga ieškovui jokios kitos paskolos be nurodytos 1998 m. paskolos bei galutinai suderintos 2003 m. rugpjūčio mėnesį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo O. H. atsakovės V.B.D. naudai 5900 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei į valstybės biudžetą 28,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pagal byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė tinkamai vykdė ir toliau vykdo savo sutartines prievoles pagal 1998 m. gruodžio mėnesio paskolos sutartį, kadangi periodiškai ieškovui yra grąžinama atitinkama paskolos dalis, beveik kiekvieną mėnesį pervedamos į ieškovo sąskaitą tam tikros pinigų sumos, šiuo metu ieškovui grąžinta didesnė 47 000 JAV dolerių paskolos dalis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų nepriėmęs šių sumų, reiškęs prieštaravimus dėl grąžinamų paskolos dalių dydžio, juo labiau, kad pačioje paskolos sutartyje nėra nurodytas nei konkretus paskolos grąžinimo dalimis terminas, nei atitinkamais laikotarpiais grąžintina paskolos suma. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo reikalavimus dėl palūkanų priteisimo. Nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė praleido piniginės prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo terminą. Todėl nėra pagrindo priteisti palūkanas už paskolos sumų negrąžinimą laiku ieškovui. Dėl 60 000 eurų dydžio žodinės paskolos sutarties, teismas nurodė, kad jei paskolos suma viršija 2000 Lt, paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tačiau šios formos nebuvo laikytasi. Teismui nepateikta rašytinių ar kitokių įrodymų apie naujos paskolos sutarties sudarymą ir apie 60 000 eurų perdavimą atsakovei. Iš teismui pateikto susirašinėjimo elektroniniu paštu medžiagos, negalima daryti išvados, jog joje kalbama būtent apie naujos paskolos grąžinimą, o ne apie 47 000 JAV dolerių dydžio paskolos (kuri vėliau, kaip paaiškino atsakovė, atsižvelgiant į smukusį JAV dolerio kursą, peraugo į 60 000 eurų) grąžinimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė paskolos sutarties dalyko (60 000 eurų) perdavimo atsakovei fakto, o taip pat ir atsakovės sutartinės prievolės pažeidimo fakto bei kitų sąlygų, sudarančių pagrindą atsakovės sutartinei civilinei atsakomybei atsirasti, todėl ieškovo reikalavimas dėl 172 404 Lt negrąžintos skolos pagal 60 000 eurų dydžio paskolos sutartį yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Ieškovas O. H. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę, atsakovės įrodymus laikydamas svaresniais, reikšmingesniais bei labiau pakankamais, netinkamai vertino liudytojų parodymus.
2) Teismas neįvertino ieškovą ir atsakovę siejusių santykių, jų pobūdžio bei trukmės, kaip turinčių lemiamos reikšmės tarpusavyje sudaromiems sandoriams. Tiek ieškovas, tiek atsakovė patvirtino, kad juos siejo artimas draugystės ryšys, buvo sugyventiniai, ketino susituokti. Apie tai net buvo skelbiama viešai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog artimai bendraujantys asmenys, esant jų pasitikėjimui vienas kitu, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs tinkamam jų įforminimui, kaip atlikdami tokius pat veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais. Todėl teismas privalo įvertinti tokias aplinkybes, kaip galėjusias turėti įtakos ginčijamo sandorio sudarymui.
3) Ieškovas, pasitikėdamas atsakove, paskolino jai 60 000 eurų be rašytinio dokumento. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas tik atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais, tačiau nedaro sandorio negaliojančiu.
4) Liudytoja A. K. yra atsakovės motina, todėl preziumuojama, kad ji yra suinteresuota bylos baigtimi. Todėl jos parodymai turėjo būti vertinami itin atsargiai, juo labiau, kad šios liudytojos parodymuose yra prieštaravimų. Be to, liudytojais apklausti atsakovės motina A. K., sesuo E. G., brolis G. K., negalėjo pasakyti nieko konkretaus apie atsakovės finansinius santykius su ieškovu, apie ieškovo turtinę padėtį, tačiau visi užtikrintai patvirtino, jog žinojo apie ieškovo ir atsakovės žodinį susitarimą, kad 47 000 JAV dolerių paskola bus grąžinama eurų valiuta, t.y. 60 000 eurų su paskaičiuotomis palūkanomis dėl dolerio kurso kritimo. Visus apklaustuosius liudytojus ir atsakovę sieja artimas giminystės ryšys.
5) Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė konkrečią sąskaitą Vilniaus banke, į kurią buvo pervesti pinigai iš ieškovo sąskaitos, atkreipė dėmesį, jog sąskaitų numeriai bankuose keitėsi, prašė užklausti banką dėl konkrečios sąskaitos, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti šį prašymą.
6) Paskolos sutartis dėl 47 000 JAV dolerių yra rašytinė. Esant rašytinei sutarčiai, bet kokie jos priedai taip pat turi būti sudaromi raštu, juo labiau sutartyje šalys numatė, jog bet kokius pakeitimus darys abipusiu susitarimu. Tačiau atsakovė jokio rašytinio susitarimo su ieškovu, jog 47 000 JAV dolerių paskola bus grąžinta 60 000 eurų, t.y. su paskaičiuotomis palūkanomis dėl dolerio kurso kritimo, į bylą nepateikė. Tai leidžia manyti, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo kita paskolos sutartis – dėl 60 000 eurų paskolos.
7) Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Atsakovė pervedinėja pinigus pagal 60 000 eurų žodinę paskolos sutartį, dalį šios paskolos ji jau grąžino. Tačiau pagal 47 000 JAV dolerių paskolos sutartį atsakovė nėra pervedusi nė vienos įmokos, todėl palūkanos paskaičiuotos remiantis CK 6.210 straipsniu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė V.B.D. prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog jo nurodyta paskolos sutartis buvo sudaryta ir jo reikalaujama sugrąžinti paskola buvo suteikta. Pažymi, kad nei jos santykiai su ieškovu, nei jų pobūdis, nei trukmė neįrodo, jog ieškovas buvo sudaręs su ja 60 000 eurų paskolos sutartį. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad tokia sutartis buvo sudaryta. Atsakovė taip pat nurodė, kad nėra pagrindo abejoti liudytojos A.K. paaiškinimais, o liudytojų E. G. ir G. K. parodymais teismas nesivadovavo. Dėl smunkančio dolerio kurso buvo sutarta, kad skolą atsakovė grąžins eurais, žodžiu susitarta, kad vietoj 47 000 JAV dolerių bus grąžinta 60 000 eurų. Tokio rašytinio susitarimo nesudarė, nes ieškovas jo nereikalavo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ieškovo reikalavimas grindžiamas dviem, tarp šalių sudarytomis paskolos sutartimis. Viena jų 1998 m. gruodžio 9 d. rašytinė sutartis dėl 47 000 JAV dolerių. Kita, pasak ieškovo, 2002 m. sudaryta žodinė sutartis dėl 60 000 eurų paskolos atsakovei suteikimo.
Tai, kad pastaroji sutartis buvo sudaryta ne rašytine, kaip to reikalauja įstatymas (CK 6.871 str. 1 d.), bet žodine forma ieškovas aiškina tarp šalių susiklosčiusiais artimais santykiais. Tačiau kaip matyti iš paties ieškovo paaiškinimų, duotų apeliacinės instancijos teismui, t. p. pirmosios instancijos teismui teikto ieškovo pareiškimo dėl ieškinio dalyko pakeitimo, artimi, partnerystės sąvoką atitinkantys santykiai, tarp šalių prasidėjo dar 1994 m. (t. 1 b.l. 166, t. 2 b.l. 110).
Nurodytos aplinkybės parodo, kad artimų santykių buvimas nesukliudė šalims 1998 m. gruodžio 9 d. paskolos sutartį sudaryti rašytine forma. Todėl ieškovo aiškinimas, kad 2002 m. sutartis nebuvo sudaryta rašytine forma dėl tos pačios priežasties, kuriai esant 1998 m. šalys sudarė rašytinę sutartį, nėra pakankamai įtikinamas.
Vienu iš pagrindinių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių 2002 m. buvo sudaryta žodinė sutartis, ieškovo nuomone, yra tarp šalių vykęs susirašinėjimas elektroniniu paštu.
Tačiau iš į bylą pateiktų elektroninio pašto laiškų tekstų matyti, kad toks susirašinėjimas iš esmės vyko 2004 metais, t. y. tuomet, kai pagal 1998 m. pagal tarp šalių sudarytos paskolos sutarties 4 p. sąlygas pasibaigė penkerių metų palūkanų mokėjimo bei paskolos grąžinimo atidėjimo terminas (t. 1, b.l. 64, 123, 124). Kaip ieškinyje, taip ir pareiškime dėl ieškinio pakeitimo ieškovas teigė, kad suėjus nurodytam terminui atsakovė vengė mokėti skolą bei detalizuoti skolos mokėjimo grafikus (t. 1, b.l. 3, 166). Todėl logiška būtų susirašinėjant atsakovės įsiskolinimo ieškovui klausimu kalbėti kaip apie vienos, taip ir apie kitos paskolos grąžinimą. Tačiau ne tik atsakovės, kuri niekada nepripažino 2002 m. žodinės paskolos sutarties buvimo, bet ir ieškovo laiškų tekstai teigti, kad jose kalbama apie dvi paskolos sutartis, neleidžia.
Priešingai, laiškuose kalba eina apie vienos paskolos grąžinimą. Todėl darytina išvada, kad paminėti įrodymai labiau patvirtina ne ieškovo šioje byloje užimtą teisinę poziciją dėl dviejų paskolos sutarčių tarp šalių sudarymą, bet atsakovės paaiškinimą apie tai, kad šalių susitarimu 1998 m. sudarytos paskolos dydis buvo perskaičiuotas į eurus ir kartu su palūkanomis sudarė 60 000 eurų. Turint omenyje, kad po nurodytos sutarties sudarymo per penkerių metų jos vykdymo atidėjimo laikotarpį JAV dolerio kursas pradėjo smukti, Europos Sąjungoje į apyvartą buvo išleistas euras, kuris tapo bazine valiuta Lietuvoje, toks atsakovės paaiškinimas visiškai tikėtinas.
Sutinkamai su CPK 51 str., asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Atstovo atvykimas į teismo posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje, o pagal CPK 186 str. 5 d. bylos šalies apklausai prilyginama jos atstovo apklausa.
Pirmosios instancijos teisme ieškovas bylą vedė per atstovus. Tačiau nežiūrint to nei ieškinyje, nei pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo, nei duodant paaiškinimus pirmosios instancijos teismui, ieškovas esminių, pasak jo, 2002 m. sudarytos žodinės paskolos sąlygų nenurodė (t. 1 b.l. 3,4, 166-168, 185-187). Taip nebuvo konkretizuota tiksli sutarties sudarymo data, pinigų perdavimo būdas ir vieta bei paskolos grąžinimo terminas. Vien tai kelia rimtų abejonių dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo. Nei apeliaciniame skunde, nei duodant paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui atsakovas nenurodė, kad jis buvo netinkamai atstovaujamas pirmosios instancijos teisme arba, kad aukščiau paminėtuose procesiniuose dokumentuose arba duodant paaiškinimus pirmosios instancijos teisme buvo išdėstyti faktai neatitinkantys jo teisinės pozicijos dėl nagrinėjamo ginčo.
Duodant paaiškinimus pirmosios instancijos teisme ieškovo atstovė nurodė, kad pinigai pagal 2002 m. žodinę paskolos sutartį buvo pervesti atsakovei 2002 m. (t. 1 b.l. 186). Kad pinigai buvo pervesti kitu laiku nebuvo teigiama ir ieškovo ieškinyje bei pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo.
Todėl į ieškovo bandymą apeliacinės instancijos teisme pagrįsti savo reikalavimą visiškai naujomis aplinkybėmis, kad pinigai pagal žodinę paskolos sutartį atsakovei buvo pervesti 2000 ir 2001 metais (ši aplinkybė nebuvo nurodyta ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliaciniame skunde) negali būti atsižvelgta kaip vadovaujantis CPK 306 str. 2 d., taip ir dėl to, kad toks paaiškinimas prieštarauja pirmosios instancijos teisme ieškovo užimtai teisinei pozicijai dėl nagrinėjamo ginčo (išklotinė pagal naujai pateiktus rašytinius įrodymus 7-9 pozicijos t. 2, b.l. 93, 111).
Kolegijos nuomone, šiuos visiškai naujus paaiškinimus dėl nagrinėjamo ginčo esmės, reikia vertinti kaip galimą bandymą suderinti ieškovo poziciją su jo paties apeliacinės instancijos teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, iš kurių seka, kad 2002 m. (kaip buvo teigiama pirmosios instancijos teisme t. 1, b.l. 176) ieškovo nurodoma 60 000 eurų suma atsakovei pervesta nebuvo (t. 2, b.l. 93). Pastebėtina, kad tokia suma nesusidaro net ir atsižvelgus į ieškovo teigimą, kad dalis paskolos buvo pervesta į atsakovės motinos A.K. sąskaitą (ką pastaroji paneigė bei parodė, kad toks pavedimas buvo atliktas paties ieškovo prašymu, o pinigai grąžinti jam) sąskaitą.
Ieškovas nurodė, kad 60 000 eurų paskola buvo suteikta buto pirkimui, kuris buvo įgytas 2002 m. kovo 12 d. (t. 1, b.l. 167). Tačiau iš atsakovės į bylą pateiktos deklaracijos įsigyjant brangų turtą matyti, kad tokia sutartis, kaip pajamų šaltinis, sudarant 2002 m. kovo 12 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, nurodyta nebuvo (t. 1, b.l. 125). Tuo tarpu įgyjant kitą brangų turtą 1998 m. atsakovė kaip pajamų šaltinį nurodė 1998 m. tarp šalių sudarytą paskolos sutartį (t. 1, b.l. 118).
Pastebėtina ir tai, kad iš paties ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad įvairios piniginės sumos ieškovei buvo pervedamos pradedant nuo 1999 m. iki 2002 m. (t. 2, b.l. 75-93). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad kaip paaiškino pats ieškovas, šalis siejo artimi partnerystės santykiai, be to jie turėjo bendrų verslo projektų, vien piniginių sumų atsakovei pervedimo faktas negali liudyti paskolinių santykių tarp šalių buvimo. Tokiu būdu atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas neįrodė buvus tarp šalių 2002 m. sudarytai žodinės paskolos sutarčiai dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atmesti ieškovo reikalavimą dėl nurodytos skolos priteisimo (CPK 178 str.).
Kita ieškovo reikalavimo dalis dėl palūkanų už 2004 metus priteisimo susijusi su 1998 m. tarp šalių sudarytos paskolos sutarties vykdymu. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų atsakovė šią sutartį, tame tarpe ir ieškovo nurodytu laikotarpiu, vykdė. Šiuo metu ieškovui grąžinta nemaža dalis nurodytos paskolos. Tokie periodiniai mokėjimai vyko ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (t. 2, b.l. 103-106). Ieškovas visus šiuos mokėjimus priėmė. Kad atsakovės vykdomi mokėjimai prieštarauja šalių susitarimui dėl nurodytos paskolos grąžinimo terminų, ieškovas neįrodė. Tai matyti ir iš ieškovo pirmosios instancijos teismui teikto prašymo dėl ieškinio dalyko pakeitimo turinio (t. 1, b.l. 166-168).
Todėl nėra pagrindo tenkinti ir šią ieškovo reikalavimo dalį (CK 6.389 str. 1 d., 3 d. 6.155 str., 6.200 str.).
Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo O. H. (duomenys neskelbtini) 2500 Lt (du tūkstančius penkis šimtus litų) atstovavimo išlaidų atsakovei V. B. D. ir 6 Lt (šešis litus) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.