- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-09
- Bylos Nr.
- 2-5410-454/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-02455-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Artūras Šafronas
- Atsakovas
- A. D., R. C.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Artūras Šafronas, sekretoriaujant Daivai Masionienei, dalyvaujant atsakovui A. D., nedalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui, atsakovui R. C., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams R. C. ir A. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise bei atsakovo A. D. priešieškinį ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų 4212,42 Lt nuostolių atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2008-04-05 Airijoje dėl R. C., vairavusio A. D. priklausančią transporto priemonę AUDI 100, valst. Nr. ARL 735, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio valstybės – Airijos draudikų biuras pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - ieškovui reikalavimą 1220,00 eurų (4212,42 Lt) sumai. Ieškovas reikalaujamą sumą sumokėjo ir kadangi avariją padariusi transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, bendraatsakoviai neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, žalą atlygino Airijos nacionalinis draudikų biuras, todėl ieškovas, sumokėdamas reikalaujamą sumą, įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš bendraatsakovių.
Dėl atsakovo A. D. priešieškinio paaiškino, kad priešieškinys nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas. Nurodė, kad solidariąją prievolę gali nustatyti ne tik LR CK, bet ir kiti įstatymai. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas numato, kad teisę reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t.y. bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę – kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą. Nepagrįstas atsakovo teiginys dėl transporto priemonės savininko, kadangi ieškovas atsakovui pateikė ieškinį pagal VĮ „Regitra“ duomenis kaip automobilio savininkui. Tuo tarpu, atsakovas nepateik jokių įrodymų, paneigiančių VĮ „Regitra“ esančius duomenis.
Ieškovo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai, ieškovas pateikė prašymą bylą nagrinėti ieškovo atstovui nedalyvaujant, byla nagrinėtina ieškovo atstovui nedalyvaujant.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareikštą ieškinį nurodė, kad su pateiktų ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti bei pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti galiojančia 2007-07-30 tarp atsakovo A. D. ir atsakovo R. C. sudarytą transporto priemonės AUDI 100, valst. Nr.(duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. D. pardavė, o R. C. nupirko transporto priemonę už 2100 EUR, nuo sudarymo momento.
Atsakovas A. D. paaiškino, kad pagal galiojančius teisės aktus draudikų biuras gali reikalauti išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Pareiga sudaryti transporto priemonės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui, arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu. Teigia, kad nuo 2007-07-30 jis nebuvo transporto priemonės savininku, kadangi ją pardavė atsakovui R. C.. Pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, tačiau sandoris pilnai atitiko tokios sutarties požymius, kadangi jo metu buvo perduoti pinigai už įsigytą daiktą (transporto priemonę), o transporto priemonė perduota šaliai, kuri sumokėjo už ją pinigus. Esant šioms aplinkybėms mano, kad atsakovas R. C. ir turėjo pareigą apdrausti įsigytą transporto priemonę, o šios pareigos nevykdžius jam kyla pareiga atlyginti ieškovui jo patirtus nuostolius.
Atsakovui R. C. ieškinio, jo priedų kopijos ir teismo pranešimas, kuriame nurodytas 14 dienų terminas atsiliepimui į ieškinį pateikti, įteikti 2012-03-12, apie bylą paskelbiant specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt, (b.l. 51). Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, byla nagrinėtina atsakovui nedalyvaujant. Atsakovo R. C. atžvilgiu priimamas sprendimas už akių (LR CPK 285 str.).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas. Priešieškinys atmestinas.
Nustatyta, kad 2008-04-05 dėl atsakovo R. C., vairavusio transporto priemonę AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala (b.l. 14-15, 16-17). Transporto priemonė AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu buvo registruota atsakovo A. D. vardu (b.l. 6). Šių faktų atsakovas A. D. neginčija, atsakovas taip pat neginčija ir žalos dydžio. Kadangi transporto priemonė autoįvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino ieškovas (b.l. 32).
Transporto priemonių, skirtų važiuoti žeme, taip pat mopedų, priekabų ir puspriekabių, išskyrus bėgines transporto priemones, valdytojų civilinės atsakomybės draudimas reglamentuojamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme. Vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Šiuo draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Pagal TPVCAPD Įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (Įstatymo 17 str. 1 d. 1 p.). TPVCAPD Įstatyme nustatyta, kad sudaryti draudimo sutartį yra transporto priemonės savininko pareiga (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis ).
Dėl priešieškinio reikalavimų.
Atsakovas A. D. teigia, kad transporto priemonę AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-07-30 Airijoje pardavė atsakovui R. C., rašytinės sutarties nesudarė, transporto priemonės registravimo dokumentus planavo sutvarkyti, kai atsakovas R. C. grįš į Lietuvą. Atsakovas, įregistruotas registre automobilio savininku, teigdamas, kad yra pardavęs automobilį kitam asmeniui, kuris turi pareigą grąžinti Biurui šio nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką, gali gintis sandorio sudarymo faktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje 3K-7-300/10). Atsakovas prašo pripažinti, kad tarp jo ir atsakovo R. C. buvo sudaryta transporto priemonės AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis.
LR CPK 178 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti, o LR CPK 185 str. numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis LR CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (LR CPK 3 str. 7 d.).
Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, bei atsakovo A. D. paaiškinimus, sprendžia, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstas išvadas dėl transporto priemonės perleidimo sandorio buvimo. Atsakovas galėjo visomis leistinomis ir teisėtomis priemonėmis įrodinėti tokio sandorio buvimo faktą, tačiau to nepadarė. Liudytojos I. D. parodymais tikėti teismas neturi pagrindo, kadangi liudytoja yra atsakovo žmona ir, kaip sprendžia teismas, yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl vien vadovaujantis šios liudytojos parodymais, teismas negali pripažinti buvus AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandoriui. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad atsakovo priešieškinys yra neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas.
Dėl ieškinio reikalavimų.
Nesugebėjus atsakovui įrodyti, transporto priemonės perleidimo fakto, teismas sprendžia, kad atsakovas A. D., būdamas viešajame registre (teisiškai) įregistruotu automobilio savininku, nevykdė pareigos rūpintis, kad jam priklausantis automobilis būtų apdraustas transporto priemonių valdytojų privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, nors tokia įstatymo nuostata imperatyviai nustatyta TPVCAPD Įstatymo 4 str. 1 d. Atsakovas turėjo suvokti apie atitinkamą nors ir faktiškai parduoto automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes asmeniškai jam, kol automobilis viešajame registre yra jo nuosavybė. TPVCAPD Įstatymo 4 str. 3 d. nustatyta, kad šio straipsnio 2 d. nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Konstatuotina, kad atsakovas, parduodamas automobilį kitam asmeniui, jo neišregistruodamas, o vėliau nepasirūpindamas jo draudimu, pažeidė imperatyvią įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus Biuro atžvilgiu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPD Įstatymo 23 str. 1 d. suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad TPVCAPD Įstatymo 23 str. 1 d. aiškinimas nesudaro pagrindo teigti, jog atsirado dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų padarinių ir kaltės laipsnio. Kita vertus, TPVCAPD Įstatymo 23 str. 1 d. aiškinimas, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų. Tokiu atveju savininko ir kaltininko solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš LR CK 6.279 str. normos, kurioje nustatyta atsakomybė už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš įstatymo. Kadangi šie asmenys pažeidė TPVCAPD Įstatymo 4 str. reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų Draudikų biuras turėjo įstatyme nustatytą pareigą išmokėti draudimo išmoką, tai jie laikytini solidariaisiais skolininkais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui bei formuojamai teismų praktikai, ir atsižvelgiant į tai, kad autoįvykio metu padarytą žalą tretiesiems asmenims atlygino ieškovas, teismas konstatuoja, kad šioje byloje ieškovui solidariai turi atsakyti abu atsakovai, todėl ieškovo ieškinys pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas.
Vadovaujantis LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., atsakovai privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl iš atsakovų solidariai priteistinos 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškinį tenkinus pilnai, ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 126,00 Lt žyminio mokesčio (b.l. 43), 160,00 Lt už ieškinio priedų vertimą (b.l. 36) (LR CPK 80 str. 1d. 1p., 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d.).
Nagrinėjant bylą susidarė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu – 8,70 Lt, tačiau šios išlaidos yra mažesnės, nei Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d. tvarka 2011 m. lapkričio 7 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl jos iš atsakovų valstybei nepriteistinos (LR CPK 96 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.245 str., 6.263 str., 6.270 str., 6.280 str., LR CPK 93 str., 185 str., 186 str., 263 str., 270 str.,
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti pilnai. Priešieškinį atmesti.
Priteisti solidariai iš atsakovų R. C. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir A. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini).) 4212,42 Lt (keturi tūkstančiai du šimtai dvylika Lt, 42 ct.) skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (byla iškelta teisme 2012-02-28) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 126,00 Lt (vienas šimtas dvidešimt šeši Lt, 00 ct.) žyminio mokesčio, 160,00 Lt (vienas šimtas šešiasdešimt Lt, 00 ct.) už vertimus ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291, buveinė: Algirdo g. 38, Vilnius, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB bankas) naudai.
Atsakovas R. C., dėl kurio priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti apeliacine tvarka, tačiau jis turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos CPK 287 str. 2, 3 d. reikalavimus, dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Ieškovas ir atsakovas A. D. turi teisę per 30 dienų skųsti sprendimą apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.