Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 4 mėnesiams; pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams 1 mėnesiui; vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nuteistajam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir nuteistajam D. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. birželio 9 d. apie 11 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją G. L., su kuria jis bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, šaukė jai, kad ją užmuš. Tokiais savo veiksmais nuteistasis D. V. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios šeimos narės G. L. sveikatą, sukėlė jai fizinį skausmą bei grasino ją nužudyti esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliantas neneigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bet abejoja jam paskirtos bausmės prasme. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jis turi 2 nepilnamečius vaikus, kuriems reikalinga jo finansinė parama ir dalyvavimas auklėjime, nes vaikų vystymasis atsilieka nuo normalaus. Atsižvelgdamas į vaikų poreikius (jiems reikalingi pinigai loginio mąstymo treniruokliams, specialiems žaidimams, literatūrai pirkti) nuteistasis mano, kad jam galėtų būti paskirta alternatyvi švelnesnė bausmė – paskyrus tokią bausmę jis galėtų gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, dirbti, išlaikyti savo vaikus, dalyvauti jų auklėjime ir taip būtų pasiekti bausmių tikslai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas skundu ginčija tik jam paskirtą bausmę, todėl neišeidamas už apeliacinio skundo ribų apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo kitoje dalyje netikrina.

BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Susipažinus su apeliaciniu skundu, skundžiamu nuosprendžiu ir visais byloje esančiais duomenimis akivaizdu, jog individualizuodamas nuteistojo D. V. atsakomybę apylinkės teismas visus bylos duomenis įvertino tinkamai. Skirdamas bausmę apeliantui pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pobūdį (padaryti du tyčiniai nesunkūs nusikaltimai; nusikaltimai baigti), į dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes ir ją lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę (teisiamas 3 kartą; anksčiau buvo padaręs analogiškas nusikalstamas veikas prieš tą patį savo šeimos narį; naują nusikalstamą veiką padarė ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo metu; baustas administracine tvarka už pažeidimus viešajai tvarkai bei už pažeidimus, susijusius su alkoholio vartojimu; gyvenamojoje vietovėje charakterizuojamas neigiamai). Visos šios aplinkybės nuteistąjį D. V. iš esmės charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnio savo elgesio bei gyvenimo būdo nepadarė, jis nepasitaisė ir nenori to daryti, anksčiau nuteistajam taikytos švelnesnės poveikio priemonės savo tikslų nepasiekė ir nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, nuteistasis D. V. yra linkusi nusikalsti ir pakankamai pavojinga tiek visuomenei, tiek ir jo šeimos nariams asmenybė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistajam D. V. anksčiau jau buvo taikytos jo teisinę padėtį švelninančios teisės normos – Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. ir 2015 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiais jam paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymas buvo atidėtas, taip pat, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, šios bausmės buvo sušvelnintos vienu trečdaliu, tačiau tai nesulaikė apelianto nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Todėl pirmosios instancijos teismas šįkart visiškai pagrįstai nuteistajam D. V. parinko griežčiausias BK 140 straipsnio 2 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, kurios savo trukme yra šiek tiek griežtesnės už sankcijose numatytus tokių bausmių vidurkius. Negalima nepaminėti ir to, kad sakydamas baigiamąją kalbą pirmosios instancijos teisme prokuroras prašė teismo nubausti D. V. griežtesnėmis bausmėmis ir tokiam prokuroro prašymui pats apeliantas neprieštaravo (1 t., 172–173 b. l.).

Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apylinkės teismas tarpusavyje subendrino pačiu palankiausiu apeliantui būdu – bausmių apėmimo būdu, subendrindamas jas su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme ir nustatydamas galutinės subendrintos bausmės trukmę pirmosios instancijos teismas BK reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, nei švelnesnėmis bausmėmis, nei atidėjus nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebus pasiekti bausmių tikslai – tik realus pirmosios instancijos teismo paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas padės sulaikyti nuteistąjį D. V. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuo 2012 m. sausio mėnesio nuteistasis D. V. neturėjo nuolatinio darbo, savo darbovietėse jis paprastai išdirbdavo po vieną dieną, savaitę ar mėnesį, po 2012 m. sausio mėnesio ilgiausiai vienoje darbovietėje jis išdirbo vos 5 mėnesius, o nuo 2016 m. vasario 29 d. jis iš viso niekur nedirbo (1 t., 107–108 b. l.). Tačiau nuo 2012 m. sausio mėnesio nuteistasis D. V. padarė 7 administracinius teisės pažeidimus, iš jų 3 susijusius su alkoholio vartojimu, 2 – su viešosios rimties trikdymu ir triukšmavimu namuose garsiai leidžiant muziką ir 2 – su vaikų interesų pažeidimu (1 t., 91–96 b. l.). Visos šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui kelia pagrįstas abejones nuteistojo D. V. galimybe oficialiai ir legaliai išlaikyti ne tik kitus asmenis, bet ir patį save. Todėl šiuo metu tikėti apelianto planais finansiškai išlaikyti savo vaikus, o taip pat tinkamai dalyvauti jų vystymosi procese bei ugdyme ir atsižvelgiant į tai sušvelninti apeliantui paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra jokio pagrindo.

Įvertinusi tai teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam D. V. tiek už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, tiek ir galutinė subendrinta bausmė yra teisingos, jos atitinka nuteistojo asmenybę bei nėra aiškiai per griežtos, todėl keisti jas apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.