- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-274-165/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31699-2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Laima Garnelienė, Elena Vainienė
- Nuteistasis
- M. M.
- Nukentėjusysis
- L. V.
- Advokatai
- Zita Malova
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės, Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 8 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta, taikant bausmių apėmimo būdą, su bausme paskirta Tauragės rajono apylinkės teismo 2016-10-07 baudžiamuoju įsakymu – 20 parų arešto bausme, ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš M. M. priteista 809,21 Eur Klaipėdos teritorinei ligonių kasai išlaidoms sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti atlyginti ir nukentėjusiajam L. V. 1 200 Eur turtinei ir 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016-07-06 apie 23.30 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su V. V. trenkė jam ne mažiau kaip tris kartus kumščiais į galvą, dėl to V. V. pargriuvo ant grindų, jį gulintį spardė kojomis, suduodamas ne mažiau kaip penkis smūgius kojomis į galvą ir į kitas kūno dalis, padarydamas kairio plaučio plyšimą, dėl kurio išsivystė kairės pusės pneumohemotoraksas ir poodinė krūtinės ląstos emfizema. Dėl patirtų sužalojimų V. V. 2016-07-09 ligoninėje mirė nuo plaučių arterijų tromboembolijos. Taip M. M. tyčia nužudė V. V..
Šalies argumentai
Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendį pakeisti: perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir žymiai sumažinti jam paskirtos bausmės dydį.
Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad jis įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, t.y. teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, ir paskyrė neteisingą, per griežtą bausmę.
Apeliantas teigia, kad jis nenorėjo nužudyti savo draugo V. V. ir to nesiekė. Apelianto nuomone, jis galėtų atsakyti tik pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t.y. už sunkų sveikatos sutrikdymą, nes laiku suteikus nukentėjusiajam kvalifikuotą medicininę pagalbą, jis būtų išgyvenęs. Apelianto įsitikinimu, jis nukentėjusiajam V. V. nepadarė tokio sužalojimo, kuris iš karto sukelia mirtį. Jis pats įvykio vakarą paprašė I. B. iškvieti greitąją pagalbą, pats bendravo su bendrojo pagalbos centro operatore bei bandė suteikti nukentėjusiajam pagalbą, kol atvyko medikai. Po to jis buvo sulaikytas ir po dviejų dienų jam buvo pareikštas įtarimas dėl nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo. Po apklausos jis buvo išleistas namo. Todėl apeliantas mano, kad jis įvykdė nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalyje, t.y. sunkiai sužalojo V. V., ir už tai turėtų atsakyti. Apeliantas skunde nurodo, jog jis teisme prašė iškvieti į teismo posėdį medicinos ekspertą, kuris, apelianto manymu, būtų patvirtinęs jo nurodytas aplinkybes, tačiau šis jo prašymas buvo atmestas.
Apeliantas skunde nurodo, jog jis yra jauno amžiaus, darbingas, todėl gali būti naudingas visuomenei. Jis iki padarant nusikalstamą veiką dirbo, turėjo gyvenamąją vietą. Apeliantas prašo atsižvelgti į visas skunde nurodytas aplinkybes ir paskirti jam švelnesnę bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. M. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas nuteistasis M. M. skųsdamas Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 13 d. nuosprendį, nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neigia tyčia nužudęs V. V., nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu bylos įrodymų vertinimu ir jo nusikalstamų veiksmų teisine kvalifikacija , prašo veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei paskirti švelnesnę bausmę. Apeliantas teigia, kad apygardos teismas nevisapusiškai išanalizavo byloje esančius duomenis, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės nužudžius V. V..
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis M. M. be pagrindo reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu už tyčinį V. V. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) reguliuoja išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-89/2014).
Pirmos instancijos teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes (BPK 305 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo M. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus – M. M. teisinančius – įrodymus. Teismas, priešingai nei nurodo nuteistais M. M., teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs M. M., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.
Apeliantas M. M., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde jokių konkrečių jo kaltės įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Nuteistasis pripažįsta, kad jis sudavė smūgius kumščiais ir spardė gulintį V. V., tačiau mano, jog tokiais veiksmais nepadarė sužalojimų, dėl kurių nukentėjusysis mirė, todėl prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą numatantį baudžiamąją atsakomybę už sunkų sveikatos sutrikdymą.
Šis nuteistojo prašymas atmestinas.
Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo bei kt. (kasacinė nutartis 2K-46-895/2015).
Pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinys rodo, jog teismas, nustatydamas M. M. kaltę tyčia nužudžius V. V., įvertino visus surinktus įrodymus bei nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teismas nustatė, kad M. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su V. V. trenkė jam ne mažiau kaip tris kartus kumščiais į galvą, dėl to V. V. pargriuvo ant grindų, jį gulintį spardė kojomis, suduodamas ne mažiau kaip penkis smūgius kojomis į galvą ir į kitas kūno dalis, padarydamas kairio plaučio plyšimą, dėl kurio išsivystė kairės pusės pneumohemotoraksas ir poodinė krūtinės ląstos emfizema. Dėl patirtų sužalojimų V. V. 2016-07-09 ligoninėje mirė nuo plaučių arterijų tromboembolijos.
Iš nurodytų nuteistojo apeliaciniame skunde teiginių darytina išvada, kad jis iš esmės ginčija tik teismo nustatytą priežastinį ryšys tarp jo padarytos nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lėmė nukentėjusio mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos, sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti. Nagrinėjamoje byloje tiek paties nuteistojo M. M. prisipažinimu, tiek ir kitais byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad prieš V. V. fizinį smurtą naudojo ir visus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus padarė M. M.. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad V. V. buvo padaryti kūno sužalojimai : pagrindinis sužalojimas : kairės pusės VII-VIII-IX-X-XI šonkaulių lūžiai (IX šonkaulio lūžis dvigubas), kairiojo plaučio plyšimas; kiti liemens, krūtinės ląstos sužalojimai: poodinės kraujosruvos krūtinės ląstos ir pilvo kairiajame šoniniame paviršiuje, krūtinės ląstos priekinės sienos viršutinėje vidurinėje dalyje ir kairėje I-II šonkaulių srityje; galvos veido sužalojimai: poodinės veido kraujosruvos – abiejų akiduobių, skruostų ir kaktos srityje, paviršinė muštinė dešinio antakio žaizda, kairės ausies kaušelio poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas, viršutinės lūpos kairės pusės krašto kraujosruva ir gleivinės įtrūkimas, kraujosruvos galvos skliauto minkštuosiuose audiniuose dešiniojo smilkinio raumens ir kaktos dešinės pusės, kairiojo smilkinio raumens ir kaktos kairės pusės srityje. Specialisto išvadoje konstatuota, kad V. V. mirė nuo plaučių arterijų tromboembolijos, tarp V. V. patirtos sunkios krūtinės ląstos traumos ir mirties yra priežastinis ryšys.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertas D.Vitkus, tvirtindamas specialisto išvadas, paaiškino, kad V. V. plaučių arterijų tromboembolija išsivystė kaip komplikacija po patirtų krūtinės ląstos sužalojimų, plaučių plyšimo. Be to, ekspertas paaiškino, kad V. V. suteikus medicinos pagalbą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje ir nustačius jam plaučių tuberkuliozę, jo gydymas buvo tęsiamas tuberkuliozinėje ligoninėje.
Taigi, kadangi, kaip minėta, visus kūno sužalojimus V. V. padarė M. M., spręstina, kad V. V. mirtis yra M. M. nusikalstamos veikos pasekmė. Priežastinio ryšio tarp M. M. veiksmų ir dėl jų kilusių padarinių nepašalina nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad medikai, teikią pirminę pagalbą nukentėjusiajam, savo pareigas galimai atliko netinkamai. Pažymėtina, kad pagal kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (kasacinė nutartis Nr. 2K-292-489/2015).
Atsižvelgdama į suformuotą teismų praktiką bei apibendrinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai prieš M. M. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas teisingai sprendė, kad M. M. nužudė V. V. ir jo nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą M. M. tinkamai paskirta bausmė. BK 129 straipsnio 1 d. nustatyta, kad tas, kas nužudė kitą žmogų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų. M. M. paskirtoji bausmė - laisvės atėmimas aštuoneriems metams, yra artima minimaliai sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei ir nėra aiškiai per griežta. Teisėjų kolegijai padariusi tokias išvadas, apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų prašant veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir bausmę švelninti išsamiau nenagrinėja.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.