- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-26
- Bylos Nr.
- 2-2969-470/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02494-2013-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Snaigė Juknevičienė
- Ieškovas
- UAB „Voluktė“
- Atsakovas
- UAB „Vivatrans“
- Trečiasis asmuo
- UAB DK „PZU Lietuva“
Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja S.Juknevičienė, sekretoriaujant R.Šimanskienei, dalyvaujant ieškovo atstovams E. K., R. K., atsakovo atstovams adv. R.Kaireliui, E.Vaitkevičienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Voluktė“ ieškinį atsakovui UAB „Vivatrans“ su trečiuoju asmeniu UAB DK „PZU Lietuva“ dėl įsiskolinimo už pervežimo paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Voluktė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo priteisti iš atsakovo 8286,72 Lt įsiskolinimą už tarptautinį pervežimą, atliktą pagal užsakymą Nr. 294-2013.04.09/01. Nurodo, kad ieškovas krovinį pagal atsakovo užsakymą pervežė iš Italijos į Lietuvą, atsakovas už pervežimą įsipareigojo sumokėti 2300 EUR. Krovinys buvo pristatytas 2013-04-15, o iškrautas tik 2013-04-17, todėl pagal sutarties sąlygas atsakovas be pervežimo apmokėjimo privalo sumokėti 100 EUR už dienos prastovą, iš viso už paslaugą ir baudą 2400 EUR.
Atsakovas su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Atstovai nurodė, kad iškraunat krovinį buvo nustatytas prekių trūkumas ir sugadinimas, kuris galėjo atsirasti dėl vežėjo kaltės – nors krovinio plomba nebuvo nepažeista, tačiau klijuotas tentas, plombavimo trosas pervertas ne per visas kilpas, dėl ko buvo galimas priėjimas prie krovinio nepažeidžiant plombos. Atsakovas 2013-04-24 gavo faktinio krovinio siuntėjo įmonės Mont Premier LTD pretenziją dėl 3618,50 EUR nuostolių atlyginimo ir 100 EUR netesybų už vienos dienos vėlavimą. Šias sumas atsakovas siuntėjui sumokėjo ir pateikė analogišką pretenziją ieškovui UAB „Voluktė“ kaip faktiniam vežėjui. Kadangi ieškovas ir toliau reikalavo apmokėti už pervežimo paslaugas 8286,72 Lt (pagal sutartį 2300 eurų), bet neatlygino atsakovo už netinkamą pervežimą patirtų nuostolių 3718,50 EUR (12839,24 Lt), 2013-05-28 atsakovas pateikė ieškovui įskaitymo aktą, kuriuo vienašališkai įskaitė priešpriešinius 8286,72 Lt ir 12839,24 Lt reikalavimus (pervežimo apmokėjimo reikalavimas ir reikalavimas atlyginti nuostolius už netinkamą pervežimo kokybę), po ko ieškovas liko skolingas atsakovui 4552,52 Lt. Atsakovas laiko, kad prievolė įvykdyta įskaitymu.
Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ dėl ieškinio reikalavimo iš esmės nepasisakė. Iš gautų procesinių dokumentų matyti, kad draudėjas UAB „Voluktė“ 2013-05-14 kreipėsi į draudiką UAB DK „PZU Lietuva“ su pranešimu, kuriuo nurodė, jog nustatytas krovinio trūkumas. UAB DK „PZU Lietuva“ pradėjo žalos sureguliavimo tyrimą, tačiau negavusi iš UAB „Vivatrans“ visų reikalautų dokumentų dėl įvykio ir negalėdama įvertinti žalos, priėmė sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Nustatyta, kad krovinio vežimo sutarties Nr. 47M pagrindu įmonė Mont Premier LTD (siuntėjas CMR konvencijos prasme) susitarė su atsakovu UAB „Vivatrans“ (vežėjas CMR konvencijos prasme) dėl krovinio pervežimo iš Italijos į Lietuvą (b.l. 71, 72), o UAB „Vivatrans“ savo ruožtu dėl pervežimo susitarė su ieškovu UAB „Voluktė“ (faktinis vežėjas CMR konvencijos prasme). Šios civilinės bylos šalys – UAB „Vivatrans“ ir UAB „Voluktė“ krovinio gabenimo tikslu 2013-04-09 sudarė Transporto sutartį – užsakymą Nr. 294-2013.04.09/01, pagal kurį UAB „Voluktė“ įsipareigojo priimti ir pervežti krovinį iš Italijos į Lietuvą sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis, o UAB „Vivartans“ įsipareigojo sumokėti už tarptautinio pervežimo paslaugą 2300 EUR kainą per dvidešimt dienų po 2 CMR važtaraščio ir sąskaitos originalo gavimo (b.l. 6). Ieškovas pervežimo paslaugą atliko, 2013-04-22 atsakovui įteikė PVM sąskaitą – faktūrą Nr. 003490 bendrai 2400 EUR sumai, kurią sudaro reikalavimas 2300 EUR pervežimo paslaugos apmokėjimui ir 100 EUR prastovos už vieną dieną apmokėjimui (b.l.4). Atsakovas UAB „Vivatrans“ atsisakė apmokėti pervežimo paslaugą, kadangi priimant krovinį jo iškrovimo vietoje Vilniuje UAB „Romvyga“ iškrovimo teritorijoje buvo nustatyti krovinio trūkumai ir sugadinimai, kurie įforminti 2013-04-17 krovinio iškrovimo/priėmimo aktu (b.l.57). Žymos apie krovinio trūkumą padarytos CMR važtaraštyje Nr. 0207797 (b.l. 5). Faktinis krovinio siuntėjas įmonė Mont Premier LTD pateikė pretenziją atsakovui UAB „Vivatrans“ kaip susitariančiam vežėjui dėl netinkamo krovinio pervežimo (b.l. 75, 76), atsakovas pretenziją pilnai apmokėjo 3618,50 EUR suma, taip atlygindamas siuntėjui patirtus nuostolius dėl krovinio ir 100 EUR netesybų už vienos dienos vėlavimą, iš viso sumokėdamas 3718,50 EUR sumą (b.l. 77). Atlyginęs nuostolius ir netesybas faktiniam siuntėjui, atsakovas UAB „Vivartans“ savo ruožtu pateikė reikalavimą faktiniam vežėjui UAB „Voluktė“ dėl patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau negavusi reikalaujamo apmokėjimo, 2013-05-28 įskaitymo aktu vienašališkai įskaitė priešpriešinius 8286,72 Lt ir 12839,24 Lt reikalavimus, taip išspręsdamas tarpusavio atsiskaitymo už suteiktas tarptautinio krovinio gabenimo paslaugas ir atsiradusio nuostolio padengimo klausimą. Atsakovas konstatavo, kad atlikus įskaitymą, ieškovas atsakovui dar liko skolingas 4552,52 Lt. Ieškovas nesutinka su atsakovo atliktu įskaitymu ir nurodo, kad jis negali būti teisėtas, nes įskaitymui negautas ieškovo sutikimas, be to jis ginčija savo kaltę dėl netinkamo krovinio pervežimo.
Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas UAB „Vivatrans“ turėjo teisę vienašališkai atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kai ieškovas UAB „Voluktė“ nesutinka su reikalavimu dėl žalos atlyginimo, tačiau įskaitymo akto atskirai neginčija teismo keliu.
Tiek ieškovas, tiek atsakovas atliktos krovinio gabenimo paslaugos teisinį reguliavimą kildina iš 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija). Tokia jų pozicija teisinga vertinant faktinę aplinkybę, jog buvo atliktas krovinio gabenimas tarptautiniais automobilių keliais, dėl ko CMR konvencijos prasme abi šalys, t.y. tiek ieškovas, tiek atsakovas laikomi krovinio vežėjais. Krovinio vežimo sutartį su siuntėju sudaręs vežėjas UAB Vivatrans“ (susitariantis vežėjas) pats krovinio nors ir nevežė, bet savo ruožtu dėl to paties vežimo sudarė sutartį su kitu vežėju UAB „Voluktė“, kuris krovinį vežė faktiškai savo vardu, ir jį kaip vežėją suvokė krovinio siuntėjas, kadangi būtent šią įmonę krovinio vežėju siuntėjas įrašė į CMR važtaraštį Nr. BP 0207797 (b.l. 5)..
Iš įrašo CMR važtaraštyje nustatyta, kad krovinys į paskirties vietą atvežtas 2013-04-17, jis pristatytas į UAB „Romvyga“ teritoriją. Priėmimo metu nustatyta, kad kroviniui buvo padaryta žala, kas įrodyta rašytiniais įrodymais - įrašais CMR važtaraštyje Nr. BP 0207797 (b.l. 5) ir krovinio iškrovimo/priėmimo aktu (b.l. 57). CMR važtaraštyje Nr. BP 0207797 ir krovinio iškrovimo/priėmimo aktu fiksuota, kad krovinio priėmimo vietoje išrauta 972 vietos (pagal važtaraštį turi būti 974 vietos), plomba nepažeista, tačiau puspriekabės tentas klijuotas ir plombavimo trosas pervertas ne per visas kilpas (praleista nuo 2 iki 5 kilpų, iš viso praleista 19 kilpų), todėl konstatuota, jog galimas priėjimas prie krovinio nepažeidžiant plombos. Iškrovimo metu nustatyta, kad dalis dėžių paspaustos, šlapios, pažeistos pakuotės, dėžės atidarytos ir pan. Krovinys patikrintas ir pažeidimai nustatyti dalyvaujant vežėjo atstovui, ką įrodo UAB „Voluktė“ vairuotojo D. B. parašas krovinio iškrovimo/priėmimo akte (b.l. 57).
Žalos atsiradimo kroviniui faktą pripažįsta tiek ieškovas, tiek atsakovas, be to šį faktą patvirtina ir aplinkybė, jog ieškovas UAB „Voluktė“ dėl atsiradusios žalos atlyginimo kreipėsi į savo draudimo kompaniją UAB DK „PZU Lietuva“. Tačiau ieškovas bylos eigoje neigia savo kaltę dėl krovinio sugadinimo ir dalies jo praradimo ir nurodo, kad dėl trūkumo bei sugadinimo gali būti kaltas jo siuntėjas.
Nustatant asmens kaltę dėl krovinio trūkumų ar sugadinimo vadovaujamasi CMR Konvencijos nuostatomis. Kadangi vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti ypač pareigingam. Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą (CMR konvencijos 17 str. 1 p.). Krovinys buvo priimtas vežti važtaraščio užpildymo momentu (CMR konvencijos 9 str. 1 p.). Nors ieškovo atstovai laiko, kad žala kroviniui atsirado ne dėl vežėjo, bet dėl siuntėjo kaltės, nes vairuotojo paaiškinimu krovinys buvo kraunamas skubotai, jam nebuvo leista įsitikinti krovinio vietų skaičiumi, jis buvo raginamas kuo skubiau pertempti krovinio fiksavimo trosą ir išvairuoti automobilį taip atlaisvinant krovimo vietą, tačiau akivaizdu, kad aplaidžiai tikrindamas krovinio vietų skaičių ir troso pervedimą per fiksavimo kilpas, vairuotojas prisiėmė visą atsakomybę už krovinio kiekį ir būklę, nes pareigą vežėjui patikrinti, ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, jo ženklinimas ir numeracija važtaraštyje, krovinio ir pakuotės išorinę būklę numato CMR 8 straipsnio nuostatos. Pareigingas vežėjas, pastebėjęs netinkamą pakrovimą, keliantį grėsmę krovinio saugumui, turėtų atsisakyti krovinį vežti arba padaryti atitinkamą žymą važtaraštyje (CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktas). Ieškovo vairuotojas šios pareigos neatliko. Vežėjo kaltė dėl krovinio praradimo, sugadinimo ar pavėluoto pristatymo yra preziumuojama (CMR konvencijos 17 str., 18 str.). Ieškovas aplinkybių, šalinančio jo (vežėjo) atsakomybę už žalą kroviniui, byloje neįrodė.
Taigi, nustatyta, jog kroviniui padaryta žala dėl vežėjo UAB „Voluktė“ kaltės. Pagal CMR konvencijos 36 straipsnį, kai vežimą vykdė keli vežėjai ir jo metu buvo padaryta kroviniui žala, tai reikalavimo teisę turintis asmuo – krovinio siuntėjas, šiuo atveju įmonė Mont Premier LTD turi alternatyvią galimybę pasirinkti, kuriam vežėjui reikšti reikalavimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, krovinio siuntėjas įmonė Mont Premier LTD 2013-04-24 pateikė pretenziją susitariančiam vežėjui UAB Vivatrans“ dėl 3618,50 EUR nuostolių už prarastą ir sugadintą krovinį atlyginimo ir 100 EUR netesybų už vienos dienos vėlavimą (b.l. 75). UAB „Vivatrans“ siuntėjo pretenziją patenkino, užskaitymo būdu sumokėdamas siuntėjui visą reikalaujamą nuostolių atlyginimo sumą. Šį faktą įrodo tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas (b.l. 77).
CMR konvencijos 37 straipsnis numato, kad vežėjas, atlyginęs nuostolius pagal Konvencijos reikalavimus, turi regreso teisę kitų vežime dalyvavusių vežėjų atžvilgiu dėl sumokėtos kompensacijos, palūkanų ir kitų išlaidų, susijusių su vežimu. Taigi, siuntėjas savo teisę gauti kompensaciją už prarastą ir sugadintą krovinį realizavo per atsakovą UAB „Vivatrans“, gaudamas iš jo pareikalautą sumą lėšų, o savo ruožtu UAB „Vivatrans“ pareiškė regreso teisę dėl nuostolių atlyginimo faktiniam vežėjui bendrovei „Voluktė“, o šiam atsisakius apmokėti nuostolius, juos likvidavo atlikęs vienašalį įskaitymą. Ieškovas UAB „Voluktė“ nesutiko su atsakovo UAB „Vivatrans“ vienašališkai atliktu įskaitymu, tuo pačiu ir su UAB „Vivatrans“ nustatytu nuostolių dydžiu. Sprendžiant ginčą, vertintinos nustatytos aplinkybės ir analizuotinas įskaitymo pagrįstumas bei teisėtumas.
Įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje prievolės pabaiga įskaitymu apibrėžta kaip įskaitymas priešpriešinio vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įskaitymas galimas esant šioms sąlygoms: 1) prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – savo skolininko skolininkas, 2) šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; 3) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. nukreipti viena kitai, o ne trečiajam asmeniui, ir visiškai ar iš dalies padengti vienas kitą; 4) abu reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr.3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009).
Išanalizavus šios civilinės bylos šalis siejančius prievolinius santykius matyti, kad vertinti jų reikalavimus kaip aiškiai priešpriešinius, negalima. Akivaizdu, kad ieškovė UAB „Voluktė“ dėl apmokėjimo už atliktą tarptautinio pervežimo paslaugą turi reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Vivatrans“, tačiau atsakovo UAB „Vivatrans“ reikalavimas dėl patirtų nuostolių kompensavimo turėjo būti nukreipiamas ne į UAB „Voluktė“, kaip šiuo atveju pasielgė atsakovas, bet į šios įmonės draudiką, t.y. į UAB DK „PZU Lietuva“, kadangi vežėjas savo civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs šioje draudimo kompanijoje vežėjų automobiliais atsakomybės draudimu, kas sąlygoja pareigą draudikui atsitikus draudiminiam įvykiui išmokėti draudimo išmoką. Išvada, kad atsakingu už žalos atlyginimą yra draudikas, daroma išanalizavus UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes, kur nurodyta, kad draudimo sutartimi buvo įsipareigota sumokėti draudimo išmoką kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui (šiuo atveju tai būtų nuostolį patyręs asmuo UAB „Vivatrans“). Be to , Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011 1.7 punkte taip pat numatyta, kad draudimo išmoką draudikas privalo išmokėti draudėjui arba kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką (b.l. 87). Toks teisinis draudimo santykių sureguliavimas atitinka Draudimo įstatymo 95 straipsnio nuostatą dėl draudimo išmokos mokėjimo, kur numatyta, kad draudimo išmoka gali būti mokama draudėjui arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Taigi, įvertinus draudimo sutarties esmę matyti, jog ji sudaroma siekiant apsaugoti savo interesus nuo nenumatytos žalos atsiradimo, kas sąlygoja išvadą, kad tik tuo atveju, jei draudikas atsisako išmokėti draudimo išmoką, reikalavimas gali būti nukreipiamas tiesiogiai į žalą padariusį asmenį, šiuo atveju į UAB „Vivatrans“. Kaip matyti iš rašytinių įrodymų byloje, draudikas priėmė sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik 2013-06-14 (pagrindinė tokį sprendimą sąlygojusi priežastis - UAB „Vivatrans“ nepateikė reikalautų dokumentų dėl įvykio), o tuo tarpu atsakovas UAB „Vivatrans“ reikalavimą į UAB „Voluktė“ nukreipė žymiai anksčiau, t.y. 2013-05-28 tuo reikalu padarydamas įskaitymą. Vadinasi, įskaitymas buvo atliktas žymiai anksčiau nei sureguliuotas žalos atlyginimas, kas leidžia daryti išvadą, kad atsiradę šalių mokėjimai nelaikytini priešpriešiniais, kadangi kaip jau minėta, reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo turėjo būti nukreipiamas ne į ieškovą, bet į jo draudiką ir tik šiam atsisakius padengti nuostolius, reikalavimas galėjo būti nukreipiamas į vežėją – UAB „Voluktė“. Taigi, nesant pagrindo laikyti ieškovo ir atsakovo prievolinių santykių priešpriešiniais, negalima teigti, kad prievolė pasibaigė įskaitymu.
Byloje ieškovas nekelia reikalavimo įskaitymo aktą pripažinti negaliojančiu, tačiau vertinant, kad nuo šio sandorio tiesiogiai priklauso ieškovo reikalavimo išsprendimo rezultatas, teismas ex offitio pripažįsta vienašalį įskaitymo sandorį negaliojančiu. Kadangi šiuo nagrinėjamu atveju į reikalavimą dėl apmokėjimo už krovinio gabenimą vienašališkai negalėjo būti įskaitytas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, prievolė laikoma nepasibaigusia, dėl ko atsakovas privalo apmokėti suteiktą pervežimo paslaugą (CK 6.1 str., 6.38 str. 1d.).
Be pagrindinio reikalavimo apmokėti už pervežimą ieškovas nurodo, jog atsakovas privalo sumokėti 100 EUR baudą už prastovą, nes anot ieškovo, krovinys į UAB „Romvyga“ buvo pristatytas 2013-04-15, o atsakovas tai ginčija ir nurodo, jog krovinys paskirties vietą pasiekė 2013-04-17. Teismas, nustatydamas krovinio atvykimo laiką, remiasi įrašu CMR važtaraštyje, kuriame atvykimo data nurodyta 2013-04-17. Taigi, pagal rašytinį įrodymą prastovos faktas neįrodytas, todėl reikalavimas priteisti 100 EUR už prastovą atmestinas.
Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas. Ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl 6 procentų dydžio procesinių palūkanų. Reikalavimas tenkintinas sutinkamai su Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalimi, priteisiant palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas byloje patyrė 249 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Vadovaujantis LR CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Teismas pripažino pagrįstais 96 proc. ieškinio reikalavimų, todėl iš atsakovo ieškovo naudai priteistina atitinkamai 239 Lt bylinėjimosi išlaidų (apvalinama).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės UAB „Vivatrans“ , į. k. 300073617, buveinė – Naujoji g. 17, Alytus, ieškovės UAB „Voluktė“, į. k. 134927264, buveinė – Europos per. 48, Kaunas, naudai 7941,44 Lt (septynis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt vieną litą 44 ct) skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (7941,44 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2013-07-22, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovės UAB „Vivatrans“ , į. k. 300073617, buveinė – Naujoji g. 17, Alytus 32 Lt (trisdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Sprendimas per 30 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą.