Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Audriaus Bakavecko ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.A556 - 694/2009).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. S-62 (7-34/2008), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2008 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 68-13 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. (04)-K3-423.

Pareiškėja paaiškino, kad VMI ir Mokestinių ginčų komisija remiasi prielaida, jog sutuoktiniai formaliai 2006 m. lapkričio 22 d. sudarė dovanojimo sutartį, turėdami tikslą gauti mokestinę naudą, taip pat sutartimi siekta įteisinti didesnę turto įsigijimo kainą (207 000 Lt), kad parduodant turtą nebūtų įsigijimo ir pardavimo kainų skirtumo, nuo kurio skaičiuojamas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM). Pareiškėja pažymėjo, kad mokesčių administratorius jai nurodė sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą 24 942 Lt GPM (taikant Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio nuostatas), taip pat apskaičiavo 1 744,98 Lt GPM delspinigių bei skyrė 2 494 Lt GPM baudą. Pareiškėja nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija pajamų apskaičiavimui naudoja rinkos kainą (t. y. sumą, kurią sumokėjo pirkėja K. G.), tačiau nepagrįstai turto įsigijimo kainą nustato pagal valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Kauno filialo duomenis (sklypo vertė - 1 436 Lt, pastatų vertė - 40 475 Lt), kurie, pareiškėjos teigimu, akivaizdžiai skiriasi nuo rinkos kainos. Pareiškėja paaiškino, kad tuo metu, kai jos tėvai jai dovanojo turtą, tikroji turto rinkos kaina nebuvo nustatyta, kadangi nebuvo ketinama tėvų dovanojamą turtą parduoti. Pareiškėjos nuomone, Valstybinė mokesčių inspekcija ignoravo protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus, įtvirtintus Civiliniame kodekse, elgėsi formaliai, nesivadovavo Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatomis dėl rinkos kainos bei turinio viršenybės prieš formą principu, nerinko patikimų įrodymų dėl turto rinkos kainos, o pasirėmė VĮ Registrų centro duomenimis, kaip lengviausiai prieinama informacija, kurios pagrindu buvo nustatoma nepagrįstai didelė mokėtinų mokesčių suma. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, nurodė, jog negalima daryti išvados, kad, apskaičiuodamas mokesčius, mokesčių administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneiginėti mokesčio mokėtojas; taip pat mokesčių administratoriaus sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos renkant ir nešališkai vertinant įrodymus. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-548/07, kurioje konstatuota, jog individuali turto vertinimo ataskaita savo prigimtimi yra patikimesnis (tikslesnis) turto vertės įrodymas negu vienarūšių turto objektų vidutinė rinkos kaina, nurodoma nekilnojamojo turto registro duomenyse, nurodė, jog Valstybinė mokesčių inspekcija, siekdama teisingai apskaičiuoti mokesčių sumą, turėtų surinkti papildomus įrodymus apie ginčo turto rinkos kainą pirmojo dovanojimo (kai tėvai dovanojo turtą dukrai) momentu. Pareiškėja pažymėjo, kad VMI neišsiaiškino visų aplinkybių, susijusių su turto dovanojimo ir pardavimo ekonominiais motyvais, todėl visiškai nepagrįstas VMI teiginys, kad mokestinė nauda buvo vienintelis tikslas, sudarant dovanojimo sandorį. Pareiškėjos nuomone, siekdama nešališkai surinkti įrodymus dėl sutuoktinių ketinimų, VMI turėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.193 straipsniu. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000, nurodė, kad teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, nepaisė teismų praktikos analogiškose bylose, nesurinko visų reikalingų įrodymų, įrodymus vertino šališkai, neatsižvelgė į mokesčių mokėtojo paaiškinimus, sprendimus priėmė prielaidų pagrindu, galimai neteisėtai plečiamai aiškino įstatymą, taikė „šeimos pajamų mokesčio“ teoriją.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimu, Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d. nutarimais, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 22 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 27 straipsnio 1 dalimi, Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių 4 punktu. Teismas konstatavo, kad šios administracinės bylos kontekste turto įsigijimo kaina, už kurią ginčo turtą įsigijo pareiškėja iš savo tėvų, nustatoma pagal dovanojimo sutartis (pagal 2004 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartį ir 2005 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartį). Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnį, yra atimama turto įsigijimo kaina, o ne turto rinkos kaina. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, sudarydama su sutuoktiniu V. T. 2006 m. lapkričio 22 d. sutartį, kuria dovanojo sutuoktiniui V. T. 0,0513 ha Miškinių kaime, Kauno rajone esantį žemės sklypą su pastatais ir priklausiniais, siekė mokestinės naudos ir formaliai perkėlė mokesčio bazę sutuoktiniui. Mokesčių administratoriai tinkamai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies (2004 m. balandžio 13 d. redakcija) nuostatas. Pagal MAĮ 166 straipsnio 3 dalį, įstatymo 69 straipsnio 1 dalis, nepažeidžiant 68 straipsnio 1 dalies nuostatų, taikoma mokesčių mokėtojo sandoriams, ūkinėms operacijoms ar bet kokiai jų grupei, kurie įvyko ar yra vykdomi po 2002 m. liepos 1 d.. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje svarbūs ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikti GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punkto, 19 straipsnio 1 dalies ir MAĮ 69 straipsnio 1 dalies aiškinimai, suformuluoti šio teismo 2005 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A6-741-05. Tai, kad pareiškėja siekė mokestinės naudos, įrodo faktinių aplinkybių visuma.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodė, kad mokesčių apskaičiavimas formaliai, remiantis tik įrašais dokumentuose, ignoruojant jų sudarymo aplinkybes bei tikrąjį turinį, GPMĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra neteisėtas, juo labiau tokiu atveju, kai siekiama atkurti tikrąsias sandorio aplinkybes. Teismas nepagrįstai supriešino įsigijimo kainą, vertę dovanojimo momentu ir rinkos kainą, kaip skirtingas sąvokas. Jų esmė ta pati: tiek įsigyjant turtą dovanojimo būdu, tiek įsigyjant pirkimo būdu, mokesčių teisės prasme įsigijimo kaina turi atitikti rinkos kainą. Tai ypač svarbu, kai siekiama priskaičiuoti mokesčius artimų žmonių apdovanojimo atveju. Tokiu atveju būtina maksimaliai atsargiai taikyti turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėja nurodė, kad įrodinėjimo našta teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčio mokėtojo patikrinimo metu tenka mokesčių administratoriui. Vienas iš demokratinės valstybės administravimo principų yra objektyvumo principas. Sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, t. y. viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos renkant ir nešališkai vertinant įrodymus. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra konstatavusi, jog individuali turto vertinimo ataskaita savo prigimtimi yra patikimesnis (tikslesnis) turto vertės įrodymas negu vienarūšių turto objektų vidutinė rinkos kaina, nurodoma nekilnojamojo turto registro duomenyse (administracinė byla Nr. A14-548/07). Pareiškėja nurodė, kad siekdami nešališkai surinkti įrodymus dėl sutuoktinių ketinimų, VMI ir teismas turėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.193 straipsniu. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Mokesčių teisėje sandorių sudarymo ir jų galiojimo taisyklių negalima vertinti kitaip nei tą nustato civilinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2000). Nei mokesčių įstatymai, nei Civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Pareiškėja nurodė, kad vadovaujantis GPMĮ 3 straipsniu, pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Todėl GPM turi mokėti V. T., nes būtent jis gavo pajamų už parduotą turtą, o ne pareiškėja.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl apskaičiuoto taikant turinio viršenybės prieš formą principą gyventojų pajamų mokesčio, šio mokesčio delspinigių ir baudos. Tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2006 m. lapkričio 22 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis buvo sudaryta formaliai, kadangi nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog ši sutartis atspindi tikruosius šalių ketinimus. Pareiškėjos mokestinė prievolė apskaičiuota vadovaujantis MAĮ 69 straipsnio l dalimi. Pareiškėjos teigimu, mokesčių bei su jais susijusių sumų apskaičiavimas atliktas paviršutiniškai, remiantis tik įrašais dokumentuose, ignoruojant sandorių, neatsiejamų nuo ginčo mokesčio apskaičiavimo, sudarymo aplinkybes bei tikrąjį jų turinį. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluoto Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrįstai konstatavo, kad ginčo nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi siekta išvengti mokesčio nuo turto pardavimo pajamų mokėjimo, mokesčio bazę dirbtinai perkeliant kitam asmeniui. Pareiškėja nepagrindė fakto, kad atliktas dovanojimo sandoris turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2006 m. lapkričio 3 d. sudarė sutartį su bendrove „Nidulus“ dėl dovanoto sutuoktiniui turto tikrosios rinkos vertės nustatymo, 2006 m. lapkričio 6 d. sudarė pavedimo sutartį dėl tarpininkavimo parduodant šį nekilnojamąjį turtą. Įmonė „Nidulus“ įvertino turtą tokia suma, kokia iš esmės buvo nurodyta dovanojimo sutartyje, bei surado pirkėją, iš kurio paėmusi avansinį mokėjimą, pastarąjį 2006 m. lapkričio 8 d. perdavė pareiškėjai pagal pinigų išmokėjimo kvitą. Šios ir kitos faktinės aplinkybės įrodo, kad ginčo turtą apsispręsta parduoti pirmiau nei jį padovanoti, o tai reiškia, kad dovanojimo sutarties tikslas buvo ne darnus turto pasidalijimas tarp sutuoktinių, bet siekimas išvengti papildomų mokesčių, t. y. mokestinės naudos siekimas. Pareiškėja priešingų įrodymų, paneigiančių ar keliančių abejonių mokesčių administratoriaus išvadomis, nepateikė, todėl jos duoti paaiškinimai, kaip nepagrįsti jokiais įrodymais, atmesti pagrįstai. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą GPM, GPM delspinigius bei baudą. Pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė mokesčius ir mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą.

V.

Pareiškėja, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2, 10, 12 punktais, 2010 m. liepos 26 d. prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą šioje byloje ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad pareiškėjos L. T. motina O. P. (kuri dovanojo dukrai sodą, dėl kurio kilęs šis ginčas) kreipėsi į mokesčių administratorių prašydama pakartotinai išaiškinti, ar mokesčiai, susiję su dovanojamu turtu, turi būti skaičiuojami vadovaujantis rinkos kainomis, ar pagal formalius įrašus dokumentuose. Mokesčių administratorius patvirtino, kad reikalinga taikyti rinkos kainas ir nepaisyti įrašų, neatspindinčių tikrosios, ekonomiškai nepagrįstos turto kainos (pareiškėja prie prašymo dėl proceso atnaujinimo prideda Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 10 d. atsakymą Nr. (17.5-35)-R-5787. Pareiškėja pažymi, kad šią aplinkybę ji įrodinėjo visose teisminėse instancijose, tačiau ji buvo šiurkščiai ignoruojama. Pareiškėjos vertinimu, šis faktas pripažintinas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, taip šis faktas suponuoja būtinybę suvienodinti administracinių teismų praktiką panašiose bylose.

Motyvuojamoji dalis

k onstatuoja:

VI.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Iš pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, jog nagrinėjamu atveju procesą prašoma atnaujinti remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), 10 punktu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) ir 12 punktu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą).

Vertinant pareiškėjos argumentus dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimo konstatuotina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme, proceso atnaujinimo pagrindu laikomas tik esminių bylos aplinkybių paaiškėjimas tuo atveju, kai šios aplinkybės bylos šalims ne tik kad nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, bet ir dėl tam tikrų objektyvių priežasčių tuo metu apskritai negalėjo būti žinomos. Šiuo atveju pareiškėja su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 10 d. raštą Nr. (17.5-35)-R-5787, kuriuo atsakant į pareiškėjos paklausimą, buvo išaiškintos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) nuostatos. Pareiškėjos manymu, šio dokumento (centrinio mokesčio administratoriaus pateikto mokesčių įstatymo išaiškinimo) gavimas laikytinas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe.

Teisėjų kolegija pažymi, jog šis pareiškėjos argumentas yra nepagrįstas. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja neturėjo objektyvių galimybių anksčiau, mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, kreiptis į centrinį mokesčių administratorių ir gauti, jos manymu, šiam ginčui bei administracinės bylos Nr. A556 - 694/2009 nagrinėjimui reikšmingus mokesčių įstatymų išaiškinimus. Antra, administracinėje byloje Nr. Nr. A556 - 694/2009 kilo ginčas dėl pareiškėjos 2006 m. gautų pajamų apmokestinimo (t. 1, b. l. 30). Todėl akivaizdu, jog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 10 d. raštas Nr. (17.5-35)-R-5787, kuriame komentuojamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, yra nesusijęs su ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu ir atitinkamai negali turėti reikšmės vertinant su šiuo laikotarpiu susijusių mokesčių administratoriaus atliktų veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumą. Akcentuotina, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, jog ginčo teisinių santykių atsiradimo laikotarpiu ji kreipėsi į mokesčių administratorių dėl jai aktualių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatų išaiškinimo ir gavo iš jo klaidingų ar prieštaringų konsultacijų šio įstatymo taikymo klausimais, kas, savo ruožtu, galėtų turėti įtakos sprendžiant klausimus dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydžio (Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 4 dalis, 2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcija). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodomi motyvai bei argumentai dėl būtinybės atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu yra nepagrįsti.

Tuo tarpu dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte apibrėžto proceso atnaujinimo pagrindo buvimo konstatuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja apskritai nenurodo kokias konkrečiai, jos manymu, materialinės teisės normas apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė administracinėje byloje A556 - 694/2009. Šiuo klausimu pareiškėja nurodo tik tai, jog, pagal ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą, vertinant jos sudarytus sandorius, susijusius su 0,0513 ha Miškinių kaime, Kauno rajone, esančio žemės sklypo, kurio unikalus numeris Nr. 5270-0007-0055, perleidimu (dovanojimu), ir sprendžiant klausimą dėl jų mokestinių teisinių pasekmių, reikėjo taikyti rinkos kainas ir nepaisyti įrašų rašytinėse sutartyse, kuriomis buvo įforminti šie sandoriai, kadangi šie įrašai neatspindi tikrosios, ekonomiškai nepagrįstos turto kainos. Tačiau, kaip matyti iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 19 straipsnio 1 dalies, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 133 patvirtintų Gyventojo ne individualios veiklos turto įsigijimo kainos nustatymo tam tikrais atvejais taisyklių nuostatų 4 punkto, įstatymų leidėjas imperatyviai nebuvo nustatęs, kuriais konkrečiais būdais ar metodais mokesčių administratorius privalėjo vadovautis, apskaičiuodamas dovanojimo būdu gauto turto įsigijimo kainą. Akcentuotina, jog iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir pačios pareiškėjos papildomai pateiktame Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2010 m. birželio 10 d. rašte Nr. (17.5-35)-R-5787. Todėl akivaizdu, kad mokesčių administratorius, nustatydamas 0,0513 ha Miškinių kaime, Kauno rajone, esančio žemės sklypo, kurio unikalus numeris Nr. 5270-0007-0055, turto įsigijimo kainą, turėjo teisę remtis šio turto dovanojimo sutartimis bei jose nurodyta turto verte (2004 m. balandžio 19 d. dovanojimo sutartis, kurios notarinio registro numeris Nr. 3150 ir 2005 m. liepos 5 d. dovanojimo sutartis, kurios notarinio registro Nr. 5128). Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vertinant šių mokesčių administratorių veiksmų teisėtumą administracinėje byloje A556 - 694/2009 buvo padarytas esminis materialinių teisės normų pažeidimas. Atitinkamai, nagrinėjamu pagrindu procesas byloje negali būti atnaujinamas.

Kita vertus, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas, kuriuo papildomai remiamasi pareiškėjos prašyme dėl proceso atnaujinimo, nustato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius teismų sprendimus, nutartis ir pan.). Pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra nurodyta kokios teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės, suformuluotos išnagrinėjus kitas administracines bylas, neatitinka tos administracinių teismų praktikos, kuria buvo vadovaujamasi administracinėje byloje Nr. A556 - 694/2009, arba jai prieštarauja (šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas). Dėl šios priežasties konstatuotina, jog pareiškėja nepagrindė objektyviai egzistuojančios būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką ir, atitinkamai, procesas administracinėje byloje Nr. A556 - 694/2009 taip pat negali būti atnaujintas ir remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556 - 694/2009 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

pareiškėjos L. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556 - 694/2009 atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556 - 694/2009 pagal pareiškėjos L. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.