Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Juozapas Surblys, sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,

teismo posėdyje išnagrinėjęs Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos Aurelijos Sadauskaitės 2010 m. sausio 15 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjo G. J. skundas ir panaikintas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimas bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Viktoro Kičiatovo 2009 m. lapkričio 5 d. nutarimas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biure 2009-05-29 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00284-09 dėl eismo įvykio, atsitikusio 2009-05-29, apie 17 val., Klaipėdos m., prie Taikos pr. 23 namo, kurio metu V. P. vairuojamas automobilis (duomenys neskelbtini) reg. Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė į važiuojamąją kelio dalį dviračiu įvažiavusį G. J. , kuriam šio įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Saulė Pučkienė 2009-09-30 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes nenustatė V. P. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 1 d., požymių. Prokurorė nutarime nurodė, jog eismo dalyviai yra ne tik transporto priemonių vairuotojai, bet ir dviratininkai, todėl Kelių eismo taisyklių reikalavimai privalomi ir jiems. Pažymėjo, kad pagal KET 65 p. važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, o kur jų nėra, tam tinkamu kelkraščiu pagal eismo kryptį, o pervažiuoti į kitą kelio pusę dviračio vairuotojas gali tik nulipęs ir per važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms. Prokurorė nurodė, kad, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, nukentėjusio dviratininko G. J. , liudytojos V. P. parodymus, kitus ikiteisminio tyrimo duomenis (autoavarijos vietos plane užfiksuotą eismo įvykio, transporto priemonės apžiūros protokolą), darytina išvadą, jog eismo įvykiui ir jo pasekmėms atsirasti pagrindine sąlyga buvo dviratininko G. J. KET 66 p. reikalavimų nesilaikymas – jis važiuojamąją dalį kirto ne nulipęs ir vesdamas dviratį, o važiuodamas per ją ir taip sudarydamas kliūtį transporto priemonei. Todėl ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 str. l d. nutrauktas, o G. J. iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal LR ATPK 131 str. 4 d. Šis nutarimas apskųstas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui.

Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas 2009-11-05 nutarimu atmetė pareiškėjos L. J. , nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą, skundą dėl prokurorės priimto nutarimo panaikinimo ir nurodė, kad KET 67 p. nurodo, kad ne sankryžoje esančiame nereguliuojamame dviračių tako ir kelio susikirtime dviračių vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms kitoms transporto priemonėms ir pėstiesiems, o 66 p. nurodo, jog dviračio vairuotojas norėdamas pasukti, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms. Todėl, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas pagrįstai.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja 2010-01-15 nutartimi tenkino pareiškėjo G. J. skundą ir panaikino Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2009-09-30 nutarimą bei Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009-11-05 nutarimą, nurodė, jog ikiteisminis tyrimas byloje atliktas neišsamiai. Ikiteisminio tyrimo teisėja nurodė, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, autoįvykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis eismo saugumo taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų atsitikęs. Todėl, teismo nuomone, turėtų būti nustatyta, ar V. P. būtų galėjusi išvengti susidūrimo su dviratininku, jei būtų laikiusis KET reikalavimų ir pasirinkusi saugų greitį. Ikiteisminio tyrimo teisėjos nuomone, liko nepašalinti prieštaravimai tarp liudytojos V. P. ir liudytojo D. M. parodymų. Mano, jog prokurorė nutarime nepagrįstai padarė išvadą, kad eismo įvykio ir jo pasekmių atsiradimo pagrindinė sąlyga buvo dviratininko G. J. KET 66 p. reikalavimų nesilaikymas, kadangi tokie reikalavimai dviratininkui keliami tuomet, kai eismas intensyvus ir jam reikia pervažiuoti į kitą kelio pusę. Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-01-15 nutartį panaikinti ir atmesti pareiškėjo G. J. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 2009-09-30 ir 2009-11-05 nutarimų. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti visi įvykį matę liudytojai, įvykio vieta apžiūrėta ir užfiksuota autoavarijos vietos plane, transporto priemonės apžiūros protokole bei kituose procesiniuose dokumentuose. Pažymi, jog autoavarijos vietos plane nurodytos eismo įvykio vietos – išvažiavimo iš kiemo ties Taikos pr. 23 namu, Klaipėdos m., niekas neginčija, o liudytojos V. P. apklausos protokole nurodyta neteisinga eismo įvykio vieta – techninė ikiteisminio tyrimo pareigūno klaida. Nurodo, kad eismo įvykio mechanizmas aiškus, nustatytas liudytojų parodymais bei rašytiniais ikiteisminio tyrimo duomenimis, todėl autotechninės ekspertizės paskyrimas nėra tikslingas. Mano, jog ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00284-09 atliktas visapusiškai, surinkti duomenys tinkamai įvertinti ir padaryta pagrįsta išvada, kad eismo įvykiui ir jo pasekmėms atsirasti reikšmės turėjo dviratininko G. J. KET 66 ir 67 p. reikalavimų nesilaikymas. Vyriausiojo prokuroro pavaduotojas pažymi, jog vairuotojui, išvažiuojančiam iš kiemo ties Taikos pr. 23 namu, Klaipėdos m., ženklo, kad išvažiavimas iš kiemo susikirs su dviračių taku, nėra, todėl dviračio vairuotojas privalėjo duoti kelią iš kiemo išvažiuojančiai transporto priemonei.

Prokuroro skundas pagrįstas, Apylinkės teismo nutartis naikintina, pareiškėjo G. J. skundas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo atmestinas.

Prokuroro skunde pagrįstai teigiama, kad ikiteisminis tyrimas dėl nukentėjusiojo sužalojimo eismo įvykio metu buvo nutrauktas pagrįstai, nes įvykio aplinkybės ištirtos ir įvertintos tinkamai, teisinis aplinkybių vertinimas siejamas su konkrečiomis Kelių eismo taisyklių nuostatomis. Tiriamoje byloje nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus pažeidė dviračiu važiavęs asmuo: Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros 1 – ojo skyriaus prokurorė, priimdama sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, nurodė, kad eismo dalyviai yra ne tik transporto priemonių vairuotojai, bet ir dviratininkai, todėl eismo taisyklių reikalavimai privalomi ir jiems. Nutarime konkrečiai teigiama, kad kaip esminė sąlyga įvykiui kilti buvo Kelių eismo taisyklių reikalavimams prieštaraujantys dviračiu važiavusio G. J. veiksmai – važiuojamąją dalį kirto ne nulipęs nuo dviračio, o mėgindamas pervažiuoti kelią, kuris skirtas automobilių eismui. Todėl prokurorė konstatavo, kad automobilį vairavusi V. P. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., požymių.

Ištyrus su eismo įvykiu susijusius duomenis, matyti, kad įvykis atsitiko vietoje, kur 7 m pločio išvažiavimas iš daugiabučių namų į gatvę (Taikos prospektą) kertasi su šalia gatvės ant šaligatvio nutiestu dviračių taku, kuris žymimas tam tikra iš aplinkos išsiskiriančia spalva. Tačiau pažymėtina, kad tako žymėjimas baigiasi prieš išvažiavimą iš kiemų ir vėl prasideda už 7 m pločio išvažiavimo (tai matyti iš eismo įvykio vietos apžiūros plano). Šaligatvio ir dviratininkų eismo ruožas pažymėtas nukreipiamuoju ženklu ,,Pėsčiųjų ir dviračių takas“. Kitokių įspėjamųjų ar draudžiamųjų ženklų įvykio vietoje nėra. Minėtas nukreipiamasis kelio ženklas Nr. 413 ,,Pėsčiųjų ir dviračių takas“ liečia pėsčiuosius ir dviratininkus, nes ženklo kombinacija perskirta horizontaliu baltu brūkšniu, tačiau šis ženklas nieko nereiškia automobilius ar kitas transporto priemones vairuojantiems asmenims. Akivaizdu, kad 7 m pločio išvažiavimo ruožas iš gyvenamųjų namų kiemų yra skirtas transporto priemonėms iš kiemų išvažiuoti į gatvę ir atvirkščiai – iš gatvės įvažiuoti į kiemus. Iš pareiškėjo G. J. teismui pateikto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos rašto matyti, kad nurodytas išvažiavimas yra net tam tikros važiuojamosios dalies atkarpa – pravažiavimas, jungiantis Taikos prospektą ir Rumpiškės gatvę ir skirtas įvažiavimui į aplinkinių gyvenamųjų namų teritorijas, ši važiuojamosios dalies atkarpa neturi atskiro pavadinimo. Šis dokumentas patvirtina, kad V. P. vairuojamas automobilis važiavo automobiliams ir kitoms transporto priemonėms važiuoti skirta kelio danga.

Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 212 str. 1 ir 2 p. prokuroras nutraukia ikiteisminį tyrimą, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra šio kodekso (BPK) 3 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Nutraukiant ikiteisminį tyrimą nesprendžiamas asmens kaltumo ar nekaltumo klausimas remiantis Kodekso 20 straipsnio nuostatomis, nes surinkti duomenys negali būti vertinami kaip įrodymai pripažinti asmenį kaltu ar ne. Iš tirtos bylos matyti, kad įtarimai dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos padarymo nė vienam iš eismo dalyvių pareikšti nebuvo, abu buvo apklausti kaip liudytojai. Todėl, vertindama į tiriamą bylą surinktus duomenis, prokurorė priėmė sprendimą, vadovaudamasi Kodekso 212 str. 1 d., t. y. esant to paties kodekso 3 straipsnyje numatytomis aplinkybėmis. Savaime suprantama, kad, vertinant į bylą surinktus duomenis, pradėtą ikiteisminį tyrimą buvo galima nutraukti esant vienai aplinkybei – jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kita vertus, dėl tam tikrų baudžiamojo proceso kodekso problemų tiek prokurorai, tiek ikiteisminio tyrimo ir aukštesniojo teismo teisėjai yra lyg ir priversti vykdyti teisingumą ikiteisminio tyrimo proceso stadijoje – spręsti asmens kaltės klausimą (Kodekso 212 str. 2 p. net minima tokia sąvoka – kaip įtariamojo kaltė), surinktus duomenis vertinti tarsi įrodymus, kas akivaizdžiai prieštaringa Kodekso 20 straipsnio nuostatoms. Tačiau nepaisant kai kurių baudžiamojo proceso kodekso teorinių ir praktinių problemų, prokurorai ir teisėjai, remdamiesi baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, privalo spręsti ar baudžiamoji byla kaip viena iš proceso materializavimo formų gali būti perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ar ne. Manytina, kad esant akivaizdžioms aplinkybėms, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ikiteisminis tyrimas, kaip viena iš baudžiamojo proceso stadijų, neturi būti tęsiamas ir baudžiamoji byla nagrinėti teisiamajame posėdyje neperduotina.

Kaip minėta, iš įvykio aplinkybių matyti, kad dviejų judančių transporto priemonių – automobilio ir dviračio – susidūrimas įvyko kelio ženklais neapibrėžtoje vietoje, išskyrus minėtą nukreipiamąjį ženklą, kuris žymi dviračių ir pėsčiųjų judėjimo ruožą. Iš įvykio schemos matyti, kad automobilis važiavo keliu – eismui skirta juosta, nes, remiantis Kelių eismo taisyklių 17 p. apibrėžimu, kelias – eismui skirta ir naudojama žemės [...] paviršiaus juosta per visą jos plotį [...]. Nors minimas kelias neturi gatvės kaip gyvenamosios zonos apibrėžimo požymių, tačiau akivaizdu, kad jis skirtas eismui. Dviračių takas – dviračių ir mopedų eismui skirta kelio dalis arba takas, kuriuose draudžiamas motorinių transporto priemonių eismas. V. P. , vairuodama automobilį ir važiuodama keliu, privalėjo vadovautis bendrosiomis kelių eismo saugumo taisyklėmis, paklusti kelio ženklams. Tačiau, kaip žinoma, iki sankirtos su gatve, į kurią automobilis turėjo įvažiuoti, jokių kelio ženklų nebuvo, nebuvo ir kokio nors įspėjamojo ženklo apie galimą sankirtą su dviračių ar pėsčiųjų taku. Todėl formaliai automobilio vairuotoja neturėjo numatyti, kad kitas eismo dalyvis netikėtai kirs (,,iššoks“) eismui skirtą juostą – kelią. Priešingai, prokurorės nutarime pagrįstai teigiama, kad dviratį vairavęs asmuo nepaisė kelių eismo taisyklių reikalavimo, kad jeigu eismas intensyvus ir reikia [...] pervažiuoti į kitą kelio pusę, dviračio vairuotojas turi nulipti ir kirsti važiuojamąją dalį vesdamas dviratį, nesudarydamas kliūties kitoms transporto priemonėms. Kaip buvo minėta, dviračių takas ,,atsirėmė“ į eismui skrtą kelią (jame nebebuvo ir specialaus dviračio tako spalvinio žymėjimo), todėl akivaizdu, kad dviračio vairuotojas privalėjo būti atidus ir kirsti kelią galėjo tik vesdamas dviratį, kaip reikalauja eismo saugumo taisyklės. Akivaizdu ir tai, kad eismas miesto judrioje ir tankiai apgyvendintoje vietoje yra savaime intensyvus, tai, kad išvažiavimas iš kiemų arba vadinamas junginys tarp dviejų gatvių yra net 7 m pločio, rodo tokio kelio sudėtingumą ir jo tam tikrą pavojingumą. Todėl, jeigu įvykio momentu toje vietoje ir nebuvo transporto priemonių gausos, tai nereiškia, kad eismas tokioje vietoje nėra intensyvus. Antra, svarbu vertinti ir tai, kad transporto priemonių susidūrimo metu ne automobilis trenkėsi į dviratį, o atvirkščiai – dviratis į automobilio šoną. Tai patvirtina prokurorės padarytą išvadą, kad dviračio vairuotojas eismo požiūriu elgėsi nerūpestingai, privažiavęs automobilių eismui skirtą ruožą, nestabdė dviračio ir, neįsitikinęs saugumu, šį ruožą mėgino kirsti. Pats nukentėjusysis, aiškindamas įvykio aplinkybes policijai, nurodė, jog, pamatęs iš kairės pusės atvažiuojantį automobilį, dar mėgino stabdyti dviratį, tačiau to padaryti nebespėjo ir atsitrenkė į automobilio šoną – dešinės pusės keleivio dureles.

Esant tokiems duomenims, įvykio aplinkybės yra aiškios. Dėl įvykio, susijusio su tam tikromis pasekmėmis – nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam, tęsti ikiteisminį tyrimą ir bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje jokių pagrindų nėra. Apylinkės teismo nutartyje iš dalies pakartoti nukentėjusiojo skunde nurodyti argumentai neturi ryšio su esminiais sprendimais nutraukti ikiteisminį tyrimą: įvykio vieta, jo detalizavimas yra akivaizdus, jis patvirtintas konkrečią (objektyvią) reikšmę turinčiais duomenimis, todėl visiškai nesvarbu, ką apie įvykio vietos požymius paaiškino automobilį vairavusi V. P. . Įvykiui tirti jokios reikšmės neturėjo ir tai, kad V. P. po įvykio kelis metrus pavažiavo automobiliu į priekį, nes, anot įvykio vietoje buvusio liudytojo D. M. , tai buvo padaryta galimai dėl to, kad dviračių taku važiavę kiti dviratininkai neatsitrenktų į ties taku sustojusį automobilį. Dėl to nėra jokio pagrindo teigti, kad ši aplinkybė sutrikdė įvykio (bylos) tyrimą ir tai turėjo įtakos tyrimo rezultatams. Kiti Apylinkės teismo nutartyje nurodyti argumentai, pavyzdžiui, tariamai automobilį vairavusio asmens netinkamai pasirinktas greitis, taip pat teisiškai ir faktiškai nėra susiję su tikrosiomis įvykio priežastimis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2010 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti, Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2009 m. rugsėjo 30 d. ir Vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009 m. lapkričio 5 d. nutarimus dėl sprendimo nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 30-1-00284-09 palikti galioti.

Nutartis įsigalioja nuo priėmimo dienos ir yra neskundžiama.