Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2022-01-05 · Administracinė byla Nr. eA-694-822/2021

Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-01-05
Bylos Nr.
eA-694-822/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03473-2017-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramutė Ruškytė, Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
D. I.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija
Administracinė byla Nr. eA-694-822/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03473-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. I. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai dėl įsakymo, sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja D. I. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. spalio 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Apeliacinė komisija) 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. (34.24-182)-53-64; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 „Dėl sprendimo nepripažinti D. I. profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje“; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2017 m. liepos 24 d. įsakymą Nr. V-902 „Dėl D. I. profesinės kvalifikacijos pripažinimo, norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje“; 4) įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį pareiškėjos kitoje valstybėje narėje (Jungtinėje Karalystėje) įgytos profesinės kvalifikacijos vertinimą, pripažįstant jos profesinę kvalifikaciją norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Ministerija 2017 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. V-902 ir 2017 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 nepripažino pareiškėjos profesinės kvalifikacijos norint dirbti pagal vaistininko profesiją Lietuvos Respublikoje. Nesutikdama su šiais sprendimais pareiškėja apskundė juos Apeliacinei komisijai, kuri 2017 m. rugsėjo 13 d. sprendimu paliko galioti Ministerijos 2017 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. V-902, o reikalavimą panaikinti Ministerijos 2017 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. (10.3.3.3-252)4-2884 paliko nenagrinėtu.

2.2. Pareiškėja Jungtinėje Karalystėje Huddersfieldo universitete baigė 4 metų farmacijos studijas ir 2013 m. liepos 18 d. įgijo farmacijos magistro laipsnį, pastarojoje valstybėje taip pat atliko 6 mėnesių praktiką vaistinėje, kuri buvo tinkamai įvertinta ir užskaityta. Nors Jungtinėje Karalystėje akademinį išsilavinimą sudaro 4 metų studijos universitete, o profesinį išsilavinimą – 12 mėnesių praktika vaistinėje, pareiškėja dėl asmeninių aplinkybių buvo priversta grįžti į Lietuvą, todėl praktikos laikotarpio Jungtinėje Karalystėje nebaigė. Atsižvelgiant į tai, Lietuvoje su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu pareiškėja sudarė sutartį, kurios pagrindu atliko dar 6 mėnesių farmacijos praktiką. Nepaisant to, atsakovas ginčijamuose sprendimuose nurodė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neįrodo įgytos vaistininko profesinės kvalifikacijos kitoje valstybėje narėje.

2.3. Tiek Ministerija, spręsdama klausimą dėl profesinės kvalifikacijos pripažinimo, tiek Apeliacinė komisija, vertindama Ministerijos sprendimų pagrįstumą, elgėsi formaliai ir vertino ne faktiškai pareiškėjos įgytą profesinę kvalifikaciją, o tik išsilavinimą bei kvalifikaciją patvirtinančių pateiktų dokumentų pavadinimus. Vadovaudamasi 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (toliau – ir Direktyva 2005/36/EB) 33 straipsniu Apeliacinė komisija nurodė, jog vaistininko formali kvalifikacija patvirtinama įrodymu, kad užbaigtas bent 4 metų trukmės teorinis ir praktinis rengimas universitete ar aukštojoje mokykloje ir atlikta 6 mėnesių praktika. Taigi nors pareiškėja nebaigė 12 mėnesių farmacijos praktikos kurso Jungtinėje Karalystėje ir nėra gavusi Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo 3 priedo 3.6.2 papunktyje nurodyto formalios kvalifikacijos įrodymo, tačiau aplinkybė, kad Jungtinėje Karalystėje yra atlikusi 6 mėnesių trukmės profesinę praktiką, o grįžusi į Lietuvą papildomai dar 6 mėnesių trukmės profesinę praktiką (18 kreditų), patvirtina, jog pareiškėja yra įgijusi ne trumpesnį nei nurodytas Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. lapkričio 20 d. direktyvoje 2013/55/ES, kuria iš dalies keičiama Direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ir Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacijos sistemą (IMI reglamentas), (toliau – ir Direktyva 2013/55/ES), profesinį išsilavinimą. Susidariusi situacija lemia, kad 6 mėnesių profesinė praktika, atlikta Jungtinėje Karalystėje, neužskaitoma Lietuvoje, o Lietuvoje atlikta 6 mėnesių profesinė praktika neužskaitoma Jungtinėje Karalystėje.

2.4. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja profesinės kvalifikacijos pripažinimo procedūrų, kai akademinis išsilavinimas įgytas kitoje valstybėje narėje, o profesinis išsilavinimas įgytas tik iš dalies, ir tai nesudaro pagrindo netaikyti kompensacinių priemonių, užtikrinančių galimybę įgyti tokį išsilavinimą priimančioje valstybėje arba užskaityti priimančioje valstybėje įgytą profesinį išsilavinimą. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, tais atvejais, kai situacija nėra reguliuojama direktyvomis dėl kvalifikacijų pripažinimo, valstybe? nare? privalo atsižvelgti i? visus asmens turimus diplomus, liudijimus ar kitus formalia? kvalifikacija? liudijančius įrodymus ir jo profesine? patirti?, taip pat net ir nustačius, kad įgytas išsilavinimas atitinka tik iš dalies – priimančios valstybės narės institucijos turi įvertinti, ar kandidatas įgijo trūkstamu? žinių studijuodamas, ar praktikuodamas priimančioje valstybėje narėje.