Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas : Sigitas Bagdonavičius Baudžiamoji byla Nr.1A-382-336-2007-59

2007 m. spalio 12 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Prano Šimkaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal R. V. apeliacinį skundą dėl 2007-07-13 Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo R. V. , pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 3 d. ir nubaustas 24 MGL (3120,00 Lt) dydžio bauda, vadovaujantis BK 65 ir 66 str., R. V. laikino sulaikymo dienos – nuo 2007-04-11 iki 2007-04-12 ( 2 paros )- prilygintos 4 MGL (520,00 Lt) dydžio baudai, ši suma įskaityta į paskirtąją baudą ir paskirta galutinė bausmė – 20 MGL ( 2600,00 Lt ) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas už tai, kad jis 2007-04-11 apie (duomenys neskelbtini) B. Ž. gatvių sankryžoje Kupiškyje, policijos pareigūnams sustabdžius jo vairuojamą automobilį “R. L.”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris važiavo vingiuodamas, važiuojamąja kelio dalimi, tuo sukeldamas pareigūnams įtarimų dėl vairuotojo blaivumo, ir pasiūlius pasitikrinti blaivumo būklę alkoholio matuokliu, siekdamas neteisėtos valstybės tarnautojų veikos, vykdant įgaliojimus, taip pat siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam, padėjo 50 Lt banknotą ( Nr. AB 1545910) po tarnybinio automobilio “Š. O.”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), galinės sėdynės kairės pusės kilimėliu ir taip davė 50 Lt kyšį valstybės tarnautojams – Kupiškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarko skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio vyresniajam patruliui S. Š. ir patrulei G. Š..

Be to R. V. tvirtina, kad, nesant įrodymų, teismas nubaudė pernelyg didele bauda. Neatsižvelgta į tai, kad neseniai sukūrė šeimą ir susilaukė vaiko. Neseniai sukurtai šeimai ši bauda yra per didele. Dėl kardomosios priemonės negalėjo išvykti dirbti į užsienį. Jei baudos dydis būtų paskirtas mažesnis nuosprendžio nebūtų skundęs.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

BK 227 str. numatyta veika – papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui, siekiant tų pačių rezultatų.

Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą skirstoma pagal kyšio vertę bei pagal tai, už kokį – teisėtą ar neteisėtą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą jis paperkamam asmeniui yra siūlomas, pažadamas arba duodamas.

Pagal BK 227 str. 3 d. atsako tas, kas atliko šio straipsnio 1 d. numatytus veiksmus, pasiūlydamas, pažadėdamas arba duodamas mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį.

Byloje nėra jokių duomenų, kad įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai. Pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma R. V. pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nubaustas.

Apeliantas savo kaltę skunde ginčija. R. V. neigia, jog siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam, bandė papirkti policijos pareigūnus. Tačiau byloje surinktais įrodymais yra nuneigta R. V. tiek bylą nagrinėjant apylinkės teisme, tiek apeliaciniame skunde išsakyta versija, kad jis pareigūnams nesiūlė 50-LT ir nesiekė jų papirkti. Liudytojų S. Š. ir G. Š. parodymai apie R. V. siūlymą susitarti ir netikrinti jo blaivumo, bei apie 50 Lt kupiūros padėjimą po kilimėliu yra nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu tiek teisme ir netikėti jais nėra pagrindo. Kaip pripažino nuteistasis apklausiamas pirmos instancijos teisme, jis nebuvo pažįstamas nei su vienu iš pareigūnų, su jais nebuvo jokių pykčių, todėl nėra jokio pagrindo manyti, jog pareigūnai nuteistąjį apkalba.

Nepagrįstas R. V. argumentas, kad negalima vadovautis S. Š. parodymais, kadangi jis sėdėdamas už automobilio vairo negalėjo matyti ką apeliantas daro sėdėdamas jam už nugaros. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme S. Š. paaiškino, kad jis kaip policijos pareigūnas visada turi būti budrus kai į automobilį pasisodina pažeidėją, todėl R. V. stebėjo per galinio vaizdo veidrodėlį, pritvirtinta prie priekinio stiklo ir matė visus jo veiksmus. Netikėti šiais parodymais nėra jokio pagrindo.

Nepagrįstas R. V. teiginys, kad jis neturėjo galimybių padėti kupiūrą po kilimėliu, nes jo rankos buvo surakintos antrankiais už nugaros. Toks jo aiškinimas vertintinas kaip gynybos būdas, siekiant išvengti atsakomybės. Liudytojai S. Š. ir G. Š. nuosekliai paaiškino, kad kai buvo sulaikytas R. V., jis buvo pasodintas į tarnybinį automobilį ir jam pasiūlyta pasitikrinti blaivumą. Tuo metu jo rankos nebuvo surakintos antrankiais. Tik po to kai R. V., nekreipdamas dėmesio į perspėjimą apie baudžiamąją atsakomybę už pareigūno papirkimą, demonstratyviai po automobilio kilimėliu padėjo 50 Lt kupiūrą, siūlydamas susitarti, jis buvo išsodintas iš automobilio ir jam surakintos rankos, kad jis negalėtų sunaikinti įkalčių. Netikėti šiais pareigūnų parodymais nėra jokio pagrindo, kadangi jie nuoseklūs, neprieštarauja vieni kitiems bei pagrįsti elementaria logika. Kaip yra nurodęs ir pats R. V., po to kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų jis nesipriešino, o tik bandė vilkinti laiką atsisakydamas pasitikrinti girtumą ir tikėdamasis, kad prablaivės. Todėl akivaizdu, kad nebuvo jokios būtinybės jam iš karto uždėti antrankius. Be to ir pats apeliantas pripažįsta, kad jam buvo siūloma pūsti į alkotesterį, o šiam veiksmui atlikti taip pat reikalingos laisvos rankos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog R. V. sėdėjimo vietos nustatymas ant automobilio galinės sėdynės yra neesminis ir veikos kvalifikacijai bei kaltės klausimui įtakos neturi.

Nepagrįstas nuteistojo skundo teiginys, kad jo nekaltumą įrodo tai, jog ant 50 Lt kupiūros nerasta jo pirštų pėdsakų. Kaip matyti iš specialisto išvados (b.l. 15-16), ant 50 Lt banknoto rasti pirštų pėdsakai netinkami identifikavimui todėl atlikti lyginamąjį tyrimą nėra galimybės. Tokią išvadą laikyti nekaltumo įrodymu nėra jokio pagrindo. Apie apelianto nekaltumą galima būtų svarstyti jei ant banknoto būtų buvę rasti pirštų pėdsakai tinkami identifikavimui, tačiau jie nepriklausytų nuteistajam. Todėl šiuo atveju pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino minėtos specialisto išvados, o rėmėsi kitais įrodymais.

Teismas 24 MGL ( 3120,00-Lt ) dydžio baudą už įvykdytą baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 str.) paskyrė laikydamasis bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus ( BK 41, 54, 61 str. nuostatas).

Teismas objektyviai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylą ir atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos pobūdį ir motyvus, į kaltinamojo asmenybę, apeliantui skyrė baudą, bei nustatė jos dydį. Apeliantas padarė tyčinį baudžiamąjį nusižengimą, niekur nedirba. Jis anksčiau buvo teistas, turi neišnykusį bei nepanaikintą teistumą. Teismas atsižvelgė ir pripažino baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veiką padarė neblaivus ir tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Atsižvelgęs į visas aplinkybes, teismas motyvuotai paskyrė baudą mažesnę, nei sankcijoje numatytas baudos vidurkis, tačiau artimą šiam vidurkiui, todėl paskirtos bausmės laikyti aiškiai per griežta negalima, švelninti jos dar labiau nėra pagrindo, nes tai prieštarautų teisingumo principui.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, jog pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. Skunde išdėstytais motyvais naikinti ar keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

N. R. V. apeliacinį skundą atmesti.