- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-04
- Bylos Nr.
- I-5837-142/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui K. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. M. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K, atsakovas), 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad jo laisvė Lukiškių TI-K nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. kovo 30 d. buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kurių plotas nesiekia 5 kv. m, buvo kalinamas kartu su 2–3 asmenimis. Be erdvės ir privatumo trūkumo, pareiškėją kankino ir daug kitų veiksnių: 1) pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais, nors pats nerūko, todėl pareiškėjas visą laiką jaudinosi dėl savo sveikatos; 2) bloga sveikatos priežiūra, higienos trūkumas, dėl to pareiškėjas 2012 m. kovo 23 d. kreipėsi į kalėjimo viršininką, Kalėjimų departamentą ir Sveikatos apsaugos ministeriją. Pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. lankėsi pas medicinos skyriaus darbuotoją ir gydytojos įkalbėtas atsisakė raštiško kalėjimo direktoriaus atsakymo į skundą, pareiškė, kad neturi pretenzijų medikams; 3) nuolatinis triukšmas. Nors prie kiekvienos kameros yra įrengti budinčio pareigūno iškvietimo mygtukai, tačiau jie neveikia, todėl pareiškėjui teko kęsti garsų metalinių durų triukšmą, rėkavimus asmenų, norinčių prisikviesti pareigūną. Pareiškėjas dėl to tapo dirglus, jaučia nerimą; 4) jautė pareigūnų diskriminavimą dėl laisvės apribojimo. Pareigūnai jo neišklausydavo, įžeidinėjo. Toks pareigūnų elgesys sumenkino pareiškėjo asmenybę, įgijo nepilnavertiškumo jausmą. Kai nuvyko į Pravieniškių pataisos namus, kreipėsi dėl nusilpusio regėjimo ir buvo konvojuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Regėjimo pablogėjimą pareiškėjas prilygina sunkiam sveikatos sutrikdymui. Taip pat nurodo, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, nes kamerose pilna pelių, tarakonų, pelėsių, drėgna, žiemą šalta, blogas apšvietimas ir t. t. Nurodo, kad dėl to pareiškėjas patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, labai pablogėjo pareiškėjo sveikata (jautė įvairius skausmus, pablogėjo regėjimas ir kt.), dėl to jis daug kartų kreipėsi į medikus, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės.
Teisme pareiškėjas palaikė skundą. Papildomai paaiškino, kad gyvenamose patalpose daug pelėsių ir purvo, ypač duše. Kameroje rūkyti draudžiama, bet vis tiek rūkoma. Pareiškėjas rašė prašymus perkelti į kamerą, kurioje nerūkoma, į tai jam buvo atsakyta tik žodžiu. Tik vieną kartą buvo perkeltas į kitą kamerą, tačiau ir ten rūkė. Lauke kai būna slidu, nebarstoma, todėl vaikščioti neįmanoma. Per mažos maisto porcijos. Dėl maisto skundo nerašė. Kameroje negalima kelti pretenzijų. Psichologų nėra. Neišnešamos šiukšlės, nors tai turėtų būti daroma kiekvieną dieną. Neišleidžia į pasivaikščiojimus, reikia labai reikalauti. Kai perkelia į kitą kamerą, pradingsta teisė nueiti į biblioteką, sporto salę. Kai pareiškėjui skaudėjo dantį, rašė prašymą, tačiau jam buvo liepta laukti gydytojo. Raminamųjų miegui neduoda. Kai atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į rūsį, kuriame laikomi prasikaltę. Pareiškėjui neperdavė kontaktinių lęšių dezinfekavimo skysčio, o dėl to pablogėjo jo regėjimas.
Atsiliepimas
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 21–26). Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Nurodo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galioja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali reguliuoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnių reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Nurodo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ar suimtieji. Tam reikalingas inventorius išduodamas. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna, dezinfekuoja. Pagal sudarytą sutartį kompetentingos institucijos kamerose nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą ir profilaktinius patikrinimus. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Kamerose įrengti pavojaus mygtukai dažnai neveikia dėl to, kad patys nuteistieji juos sugadina. Pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama medicininė pagalba ir gydymas, skiriami ir duodami gydymui reikalingi vaistai, padaryti reikalingi tyrimai. Pareiškėjas neteikė skundų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis. Detaliai paaiškina dėl atvykusiųjų skirstymo į kameras tvarkos. Atsakovo nuomone, nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui kilo kokios nors pasekmės, dėl kurių yra pagrindas atlyginti neturtinę žalą. Remiasi Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 57–60). Paaiškina, kad Kalėjimų departamentas 2012 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 2S-1621 išnagrinėjo ir atsakė į pareiškėjo 2012 m. kovo 23 d. skundą dėl netinkamos sveikatos priežiūros ir higienos normų pažeidimų. Šio sprendimo pareiškėjas neskundė, vadinasi, sutiko su sprendimu. Kalėjimų departamento nuomone, nagrinėjamu atveju nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui nustato Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas Lukiškių TI-K kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, ir Lukiškių TI-K šie reikalavimai yra gerai žinomi.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).
Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kada kokioje kameroje su kiek asmenų buvo kalinamas. Todėl teismas vadovaujasi atsakovo atsiliepime pateiktais duomenimis. Pareiškėjas teisme neneigė tų duomenų teisingumo. Pagal atsakovo pateiktus duomenis (b. l. 21–22), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. lapkričio 21 d. ir periodiškai buvo iki 2013 m. balandžio 26 d. Pareiškėjas nurodo laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. kovo 30 d., kai jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, todėl darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 26 d. kalinimo sąlygos jį tenkino, ir šis laikotarpis netirtinas. Taigi per ginčo laikotarpiu buvimo 131 dienų Lukiškių TI-K pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta tik 2011 m. lapkričio 21 d., 2012 m. vasario 22 d. ryte, 2012 m. kovo 4 d. vakare, 2012 m. kovo 5 d. ryte. Likusias dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose (pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai svyravo nuo 1,74 iki 2,73 kv. m ploto). Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.
Išanalizavus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad iš esmės visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. lapkričio 21 d. iki 2012 m. kovo 30 d., buvo pažeistas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, spręstina, kad iš tiesų asmenims tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Lukiškių TI-K pateikti įrodymai patvirtina, kad dėl kalinimo sąlygų yra atliekami kompetentingų institucijų patikrinimai (Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, b. l. 44–51), tačiau higienos normos reikalavimų pažeidimų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyta. Lukiškių TI-K organizuojami ir vykdomi buitinių kenkėjų naikinimo ir profilaktiniai darbai (b. l. 29–43, 90–146). Kamerose atliekamas remontas (b. l. 52–55). Lukiškių TI-K pažymėjo, kad iš pareiškėjo negavo skundų (prašymų, pareiškimų) dėl laikymo sąlygų, nuolatinio triukšmo, pareigūnų netinkamo elgesio, patalpinimo su rūkančiais, t. y. dėl tų pažeidimų, apie kuriuos pareiškėjas nurodė skunde teismui. Pats pareiškėjas tai patvirtino. Dėl to, kad pareiškėjas neteikė skundų dėl nurodytų aplinkybių, jų netyrė kompetentingos institucijos, šiuo metu nėra galimybių nustatyti tikrųjų aplinkybių. Todėl pareiškėjo skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti objektyviais įrodymais. Byloje yra pareiškėjo 2012 m. kovo 23 d. skundas dėl netinkamos suimtųjų sveikatos priežiūros ir higienos normų pažeidimų, adresuotas Lukiškių TI-K direktoriui, Kalėjimų departamentui ir Sveikatos apsaugos ministerijai (b. l. 61–62). Šiame skunde pareiškėjas skundėsi dėl pablogėjusio regėjimo, pareiškėjo nuomone, taip atsitiko dėl to, kad per 2 mėnesių buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas pastoviai neišsiimdamas nešiojo kontaktinius lęšius, nes administracija neperdavė priemonių kontaktiniams lęšiams dezinfekuoti. Pareiškėjas nurodė ir kitus netinkamos sveikatos priežiūros atvejus: ilgai negalėjo gauti nervų gydytojo konsultacijos, pakliūti pas dantų gydytoją. Dėl higienos normų pažeidimo pareiškėjas nurodė, kad kamerose veisiasi tarakonai ir žiurkės; dušo patalpose plinta pelėsis, o ant grindų visada yra nusistovėjusio purvino vandens; kamerose patalpinami asmenys, kurie nesilaiko elementarios higienos; daugiau nei dvi savaites pareiškėjui teko miegoti ant suplyšusio ir nelygaus čiužinio bei pagalvės, į prašymą pakeisti patalynę nebuvo reaguojama. Pareiškėjas 2012 m. kovo 28 d. atsisakė raštiško Lukiškių TI-K direktoriaus atsakymo, nurodė, kad medicinos darbuotojams neturi pretenzijų (b. l. 63, asmens bylos II dalies 68 lapas). Todėl atsakovas šio jo skundo nenagrinėjo (asmens bylos II dalies 67 lapas). Kalėjimų departamentas minėtą pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir pateikė pareiškėjui atsakymą – 2012 m. balandžio 18 d. raštas Nr. 2S-1621 (b. l. 65). Kadangi pareiškėjas atsisakė pretenzijų medikams, Kalėjimų departamentas šio klausimo ir nenagrinėjo, o higienos normų pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas neteigė, kad Kalėjimų departamentas netinkamai išnagrinėjo nurodytą jo skundą, neteikė įrodymų, kad būtų jį apskundęs įstatymų nustatyta tvarka. Sveikatos apsaugos ministerija pareiškėjo skundą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Vilniaus visuomenės sveikatos centrui. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyviąją kontrolę dėl pareiškėjo skunde nurodytų higienos normų pažeidimų ir pažeidimų nenustatė (b. l. 84–88). Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė ir daugiau pažeidimų, tačiau kadangi apie juos nurodė tik teismo posėdyje, nors 2014 m. sausio 23 d. nutartyje dėl skundo trūkumų šalinimo pareiškėjui ir buvo siūlyta nurodyti visus jo teisių į tinkamą kalinimą pažeidimo atvejus, įrodymų dėl jų nerinkta. Be to, iš asmens bylos nustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K skundėsi iš esmės tik vieną kartą – tai jau minėtas 2012 m. kovo 23 d. skundas. Todėl nustatyti tikrųjų pareiškėjo nurodytų pažeidimų aplinkybių šiuo metu nėra galimybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl higienos reikalavimų pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti.
Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Pareiškėjo nurodytas regėjimo pablogėjimas negali būti siejamas su tuo. Tačiau atsižvelgtina į tai, jog ginčo laikotarpiu buvo labai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, kas neabejotinai sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Be to, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, tai savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nors toks kalinimas ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus kalinimo pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsižvelgus į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu ir tai, kad pareiškėjas per visą pažeidimo laikotarpį delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus gana ilgam terminui nuo pažeidimo pradžios), o LVAT laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straipsnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnio prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 20 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 3 000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt (868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.