Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-03-20 · Byla Nr. N-444-614-09

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-03-20
Bylos Nr.
N-444-614-09
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Virgilijus Valančius (pran.)
Administracinė byla Nr.N-444-614/2009Procesinio sprendimo kategorija 53 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. U. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutarimo G. U. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

G. U. su skundu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą prašydamas įpareigoti Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybą (toliau – Kauno m. VPK VP EPT, Institucija) grąžinti jam vairuotojo pažymėjimą ar išduoti laikiną leidimą vairuoti iki įsiteisės teismo sprendimas. Skunde nurodė, jog Institucijos nutarimu jam skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 30 mėnesių. Su tokia nuobauda nesutiko, nutarimą apskundė Kauno apygardos administraciniam teismui, o šiam 2007 m. gruodžio 7 d. nutartimi jo skundo netenkinus, padavė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teigia, jog jam buvo išduotas laikinas leidimas vairuoti, tačiau jis keldavo nepatogumus vykstant į užsienį, todėl kreipėsi į Kauno m. VPK VP EPT viršininką su prašymu grąžinti jam vairuotojo pažymėjimą. Pažymi, jog vairuotojo pažymėjimas ir laikinas leidimas vairuoti jam nebuvo grąžinti motyvuojant tuo, jog jam teisė vairuoti atimta dėl vairavimo neblaiviam. G. U. mano, jog administracinių teisės pažeidimų bylose turi būti laikomasi tų pačių principų, kaip ir baudžiamajame procese, o būtent – nekaltumo prezumpcijos, kas šiuo atveju reiškia, jog jo kaltė bus nustatyta tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus galutinį sprendimą. Šiuo metu bylos nagrinėjimas nėra baigtas, todėl negrąžinant jam vairuotojo pažymėjimo pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas bei teisė laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai išvykti iš šalies.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs G. U. skundą, 2008 m. balandžio 7 d. nutarimu jo netenkino konstatavęs, jog, remiantis ATPK 295 straipsniu, skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki skundo išnagrinėjimo. Išimtis iš šios taisyklės - vykdymo terminų pradžios skaičiavimas ATPK 330 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, t. y. kai asmenys padaro pažeidimus, būdami apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tokiu asmeniu šiuo atveju ir yra G. U., todėl laikoma, kad jis neteko specialiosios teisės nuo Institucijos nutarimo priėmimo dienos nepriklausomai nuo to, kad jis nutarimą apskundė, ir jam negali būti taikomos ATPK nuostatos dėl laikinojo leidimo naudotis atimta teise išdavimo.

II.

Nesutikdamas su Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutarimu, G. U. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutarimą panaikinti ir įpareigoti Instituciją grąžinti jam vairuotojo pažymėjimą ar išduoti laikiną leidimą vairuoti iki įsiteisės teismo sprendimas. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytais, argumentais, pabrėžiama, jog šiuo atveju pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas bei 32 straipsnio nuostatos, leidžiančios piliečiui laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, laisvai iš jos išvykti. Atsižvelgiant į tai, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar ATPK 330 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, jog transporto priemonių, laivų vairuotojai, orlaivio įgulos nariai, skrydžių vadovai ir asmenys, pažeidę medžioklės ar žvejybos taisykles bei atliekantys orlaivių techninę priežiūrą, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 5 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 ir 2 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą

Apeliaciniu skundu G. U. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK 330 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti, jog transporto priemonių, laivų vairuotojai, orlaivio įgulos nariai, skrydžių vadovai ir asmenys, pažeidę medžioklės ar žvejybos taisykles bei atliekantys orlaivių techninę priežiūrą, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 7 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 1 ir 2 dalims, 32 straipsnio 1 ir 2 dalims.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Iš čia matyti, jog tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Apeliantas kelia abejones dėl teisės akto dalies atitikimo Konstitucijai pagal normų turinį grįsdamas tai teiginiais dėl sankcijų taikymo prieš tai nenustačius, jog padaryta įstatymo draudžiama veika. Tačiau nagrinėjamu aspektu pasakytina, jog ATPK 330 straipsnio 1 dalis įtvirtina ne savarankišką nuobaudą, o nutarimo, kuriuo atimta specialioji teisė, vykdymo ypatumus (terminų skaičiavimą). Be to, apeliantas prašo ištirti teisės akto atitiktį eilei Konstitucijos straipsnių, tačiau tik dėl kelių jų formuluoja abejones ir jokių teisinių argumentų, kad jam pritaikytas suvaržymas nėra teisingas ir proporcingas atsižvelgiant į tokiu suvaržymu siekiamus tikslus, nepateikė. Taigi, teisėjų kolegijai abejonių dėl ATPK 330 straipsnio 1 dalies konstitucingumo nekilo, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Dėl bylos nagrinėjimo iš esmės

ATPK 330 straipsnio 1 dalis nustato, kad transporto priemonių, laivų vairuotojai, <...> apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos. Aiškindamas nurodytą teisės normą kitų ATPK normų kontekste, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog asmenys, kuriems teisė vairuoti transporto priemones yra atimta už transporto priemonės vairavimą neblaiviam ar apsvaigusiam, laikomi netekę šios specialios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos nepriklausomai nuo to, ar jie apskundė šį nutarimą, ir jiems negali būti taikomos ATPK 269 straipsnio 4 dalies nuostatos dėl laikino leidimo naudotis šia teise išdavimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 1 d. nutartį byloje Nr. N3-1136-05; 2002 m. kovo 27 d. konsultaciją, Administracinių teismų praktiką Nr.3, p. 257). Ši taisyklė, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra išimtis iš bendro pobūdžio nuostatų, jog skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą iki skundo išnagrinėjimo (ATPK 295 str.) bei kad apskundus nutarimą skirti administracinę nuobaudą, šis nutarimas turi būti vykdomas po to, kai skundas lieka nepatenkintas (ATPK 304 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, jog Kauno m. VPK VP EPT 2007 m. liepos 26 d. nutarimu už veikų, numatytų ATPK 124¹ straipsnio 6 dalyje (vairuotojo pažymėjimo bei įstatymu nustatyto draudimo dokumento nepateikimas) ir 127 straipsnio 3 dalyje (neblaivaus asmens padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą), padarymą G. U. skirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 30 mėnesių. Šis nutarimas apskųstas Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2007 m. gruodžio 7 d. nutartimi paliko jį nepakeistą. G. U. dėl pastarosios teismo nutarties pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo nutartį paliko galioti (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog skundo dėl Kauno m. VPK VP EPT 2007 m. liepos 26 d. nutarimo (vėliau ir dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutarties) padavimas nagrinėjamu atveju nesustabdė nutarimu skirtos administracinės nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo – vykdymo, taigi pagrindo išduoti (įpareigoti atitinkamą policijos įstaigą išduoti) asmeniui laikiną leidimą vairuoti transporto priemones ar grąžinti vairuotojo pažymėjimą nebuvo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tenkinti G. U. apeliacinį skundą pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

G. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRičardas PiličiauskasVirgilijus Valančius