- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-28
- Bylos Nr.
- I1-3741-505/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00574-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Š. su skundu (reg. Nr. DOK-8532) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 11).
Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2020 m. kovo 30 d. bausmę atliko Marijampolės pataisos namų 16 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 17.1, kurios plotas 84 kv. m ir kurioje buvo laikomi iš viso 26 nuteistieji. Didelę patalpos ploto dalį užėmė baldai bei asmeniniai daiktai, todėl nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėjo, jog, kalint tiek asmenų vienoje patalpoje, kur buvo dešimt televizorių ir vieni juos garsino, kiti barėsi dėl garso leidimo, nebuvo jokio privatumo. Teigė, kad patalpoje grindys senos, vibravo, traškėjo, nebuvo spintos batams susidėti, 16 būrio virtuvėlė buvo labai maža ir joje galima maistą tik gaminti, todėl teko valgyti gyvenamojoje patalpoje. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, neigiamais išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 20–24). Nurodė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės pataisos namuose ginčo laikotarpiu ploto norma buvo užtikrinta, kadangi patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, plotas 78,48 kv. m, joje buvo įrengtos 25 miegamosios vietos. Be to, nuteistieji Marijampolės pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka galėjo lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną. Norintys ir turintys atitinkamas kvalifikacijas gali įsidarbinti ir kasdien dirbti valstybės įmonėje „Mūsų amatai“, kuri savo gamybinę veiklą vykdo pataisos namų teritorijoje. Nuteistieji jų pageidavimu gali lankyti vieną iš daugiau kaip dešimties socialinės reabilitacijos programų, kurias veda tiek pataisos namų darbuotojai, tiek ir su įstaiga bendradarbiaujančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Šių programų metu sprendžiamos nuteistųjų psichologinės, bendravimo ir kitos problemos. Pažymėjo, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, po kurias (ir lauke esantį lokalinio sektoriaus kiemą) galėjo laisvai judėti nuo 6.30 val. ryto iki 17.00 val. vakaro, o kitose įkalinimo įstaigos teritorijose ir erdvėse – pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka. Patalpų atitiktis higienos normoms – atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui ir kt. yra periodiškai tikrinama šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, o šiurkščiai pažeidžiančioms šias normas institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Atsakovės atstovo įsitikinimu, pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti ir niekuo neparemti, kadangi Marijampolės pataisos namai laikosi galiojančių teisės aktų ir juos tinkamai įgyvendina. Darė išvadą, kad pareiškėjui pataisos namuose buvo sudarytos tinkamos kalinimo sąlygos. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veiksmo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo kalbėti apie neturtinės žalos atlyginimą. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijų darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2020 m. kovo 30 d. buvo kalinamas Marijampolės PN bendrabučio tipo patalpose, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Nuo 2020 m. vasario 6 d. iki 2020 m. balandžio 3 d. galiojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose minimalus plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Marijampolės PN direktoriaus 2020 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 7/07-179 buvo perkeltas į 161 brigadą (b. l. 26). Į bylą pateikta Marijampolės PN 1-ojo resocializacijos skyriaus 2020 m. balandžio 24 d. pažyma Nr. 14/07-1787 patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2020 m. kovo 30 d. bausmę atliko 16 būrio bendrabučio tipo patalpoje Nr. 17.1, kurios plotas 78,48 kv. m (b. l. 27). Minėtoje pažymoje nurodyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo iki 25 asmenų, todėl vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto. Pareiškėjas skunde teigė, kad 16 būrio gyvenamosios patalpos plotas buvo 84 kv. m ir joje gyveno 26 asmenys, tačiau nepateikė patalpos plano ar kitų įrodymų, taip pat nenurodė kartu gyvenusių asmenų vardų, pavardžių. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvus, nepagrįstas ir nedetalizuotas teiginys negali paneigti atsakovės atstovo pateiktų rašytinių įrodymų ir nesudaro pagrindo teismui jais abejoti. Konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,13 kv. m ploto, o tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl skunde nurodomos aplinkybės, jog dalį patalpos ploto užėmė baldai, teismas pažymi, kad, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas joje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl minimalios ploto normos pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo spintos batams susidėti, tačiau teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normoje (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. birželio 8 d.) nenumatyta, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti batų dėžė ar spinta batams susidėti, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teiginius, kad ginčo laikotarpiu gyvenamosios patalpos grindys buvo senos, girgždančios, kad 16 būrio virtuvėlė buvo per maža ir pan., teismas atmeta kaip deklaratyvius ir abstrakčius, nedetalizuotus. Pareiškėjas visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamos būklės grindų jo gyvenamojoje patalpoje ar dėl 16 būryje įrengtos per mažos virtuvėlės.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Marijampolės PN 17 valandą juos užrakindavo ir tuomet prasidėdavo nemalonumai dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2020 m. rugpjūčio 21 d.) 15 punkte numatyta, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji užrakinami gyvenamuosiuose aukštuose, gyvenamosiose patalpose (kamerose) arba palatose laikantis šių reikalavimų: 15.1. nuteistiesiems turi būti sudarytos galimybės pasinaudoti tualetu, taip pat prieiti prie vandens šaltinio; 15.2. kamerose, gyvenamosiose patalpose arba palatose turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog visi minėtų taisyklių reikalavimai yra užtikrinami, kadangi pareiškėjas atlieka bausmę bendrabučio tipo patalpose, pagrindinės pastato durys yra užrakinamos 17 valandą (b. l. 23).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis buvo laikomas užrakintas, šios aplinkybės nedetalizavo. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad laikomam užrakintam jam nebuvo suteikta teisė naudotis tualetu, galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio, sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl rakinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl privatumo gyvenamojoje patalpoje neužtikrinimo, kadangi vieni nuteistieji žiūrėjo televizorių, kiti šaukė ir t. t.
Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl privatumo pažeidimo atmestinos kaip nepagrįstos.
Pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. prašyme (reg. Nr. DOK-16250, b. l. 98–99) bei 2020 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje taip pat nurodė, jog patirtą neturtinę žalą patyrė dėl nesančių drabužių džiovyklų patalpų, dėl netinkamai įrengtų sanitarinių patalpų, dėl to, kad patalpoje buvo rūkoma, dėl Marijampolės PN administracijos netinkamų veiksmų ir kt.
Pastebėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 3 dalis suteikia teisę pareiškėjui tikslinti ar pakeisti skundo pagrindą per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos. Tokiu atveju teismui yra pateikiamas patikslintas skundas (prašymas, pareiškimas), kuris turi atitikti šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje ir 24, 25 bei 35 straipsniuose nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. prašyme bei 2020 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje nurodė naują skundo pagrindą, t. y. aplinkybes, kad prašomą priteisti žalą kildina ir iš nesančių patalpų drabužiams džiovinti, iš netinkamai įrengtų sanitarinių patalpų, iš to, kad patalpoje buvo rūkoma, iš Marijampolės PN administracijos netinkamų veiksmų ir kt., tačiau šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepimą į skundą pateikė 2020 m. balandžio 29 d. Nors byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, kada pareiškėjas gavo atsakovės atstovo atsiliepimą į skundą, pareiškėjas prašymą, kuriame nurodė naujas aplinkybes, pateikė tik 2020 m. liepos 3 d. (žyma ant voko, b. l. 104), taip pat skundo pagrindo tikslinimą išreiškė ir 2020 m. rugpjūčio 31 d. teismo posėdyje, todėl toks pagrindo tikslinimas yra vertintinas kaip pareikštas pavėluotai, t. y. praėjus daugiau nei keturiolika kalendorinių dienų nuo atsakovės atstovo atsiliepimo gavimo dienos. Dėl nurodytų priežasčių teismas nevertina pareiškėjo motyvų, jog jis žalą patyrė ir iš nesančių drabužių džiovyklų patalpų, iš netinkamai įrengtų sanitarinių patalpų, iš to, kad patalpoje buvo rūkoma, iš Marijampolės PN administracijos netinkamų veiksmų ir kt., viršijančių nagrinėjamo ginčo ribas, ir dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. LVAT 2018 m. gegužės 22 d. nutartį Nr. A-1353-662/2018).
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nuo 2020 m. vasario 10 d. iki 2020 m. kovo 30 d. būtų kreipęsis į psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus 2020 m. balandžio 16 d. pažymoje nurodoma, kad atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu į gydytojus dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, pareiškėjas nesikreipė (b. l. 29). Taigi, šioje administracinėje byloje išvardytų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.