Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant ieškovui (apeliantui) A. T. ir jo atstovei pagal pavedimą advokatei Jurgitai Judickienei, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) direktoriui M. Č. ir jos atstovui pagal pavedimą Tomui Bagdanskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. T. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) (buvęs pavadinimas – (duomenys neskelbtini)) dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, išmokų, susijusių su darbo santykiais, bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovo vertinimu, jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes bendrovėje realiai nebuvo vykdomi struktūriniai pertvarkymai, todėl, pasak ieškovo, nebuvo pagrindo keisti būtinąsias ieškovo darbo sutarties sąlygas. Ieškovo įsitikinimu, jis turi būti grąžintas į ankstesnį darbą, nes jo pareigybė yra faktiškai išlikusi, be to, jam turi būti priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Ieškovo teigimu, jis dėl neteisėto atleidimo iš darbo patyrė stresą, įtampą, sumažėjo ieškovo savivertė, kas stipriai pablogino jo savijautą ir sveikatą. Ieškovo vertinimu, patirta neturtinė žala pinigine išraiška sudaro 50 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatavo, jog ieškovo reikalavimas dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu yra nepagrįstas, ir, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, atmetė šį ir kartu kitus (išvestinius) ieškovo reikalavimus.

Ieškovas, nesutikdamas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį.

Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Darbo kodekso 120 ir 129 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, jog bendrovės struktūriniai pertvarkymai sudarė pagrindą atleisti ieškovą iš darbo, šiam nesutikus eiti kitų atsakovės pasiūlytų pareigų.

Ieškovo apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

kasacinis teismas formuoja praktiką, jog dėl darbuotojo nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kaip svarbios priežasties nutraukti su juo darbo sutartį, spręstina pagal tai, ar darbovietėje realiai egzistavo objektyvios aplinkybės, dėl kurių buvo būtina keisti darbuotojo darbo sąlygas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2011). Ieškovas šiame kontekste akcentuoja, jog, pirma, šios bylos procese nustatyta ir patvirtinta, kad technikų darbo poreikis bendrovėje po tariamų struktūrinių pertvarkymų ne tik nesumažėjo, bet ir žymiai išaugo; antra, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tariamai vykdyti struktūriniai pertvarkymai iš tikrųjų lėmė bendrovės sąnaudų perskirstymą. Be to, pasak ieškovo, net ir pasitvirtinus, jog tariamai vykdyti struktūriniai pertvarkymai iš tikrųjų lėmė darbo užmokesčio sąnaudų perskirstymą, nereiškia, kad atsakovė galėjo ieškovo sąskaita spręsti savo finansų optimizavimo klausimą;kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog teismas turi patikrinti, ar sprendimas dėl struktūrinių pertvarkymų priimtas pagal įstatymus, įstatus ar kitų įgaliojimų pagrindu veikiantis organas, ar sprendimas buvo iki darbuotojo įspėjimo, ar jis buvo iš tikrųjų įgyvendintas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008). Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas ignoravo tą aplinkybę, jog atsakovės valdybos sprendimai dėl struktūrinių pertvarkymų yra priimti dalyvaujant ne visiems valdybos nariams, taip pažeidžiant bendrovės įstatuose nustatytą sprendimų priėmimo tvarką. Bendrovės įstatų 7.1 punkte nustatyta, jog valdyba sudaroma 4 metams iš 3 narių, 7.13 punkte nustatyta, kad valdyba gali priimti sprendimus ir jos posėdis laikomas įvykusiu, kai jame dalyvauja daugiau kaip 2/3 valdybos narių. Ieškovo teigimu, valdybos 2012 m. vasario 20 d. ir 2013 m. gegužės 13 d. sprendimuose nurodyta, jog valdybos posėdžiuose dalyvauja visi valdybos nariai – K. K. ir H. K.-A., nors, ką patvirtina Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenys, valdybos nario pareigas laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. sausio 23 d. ėjo ir M. E. V. Be to, pasak ieškovo, atsakovė šios bylos procese neįrodė, jog struktūriniai pertvarkymai buvo realiai vykdomi;pirmosios instancijos teismo išvados, jog, pirma, ieškovas buvo tinkamai supažindintas su jam pateiktu pasiūlymu eiti techniko pareigas, antra, nors byloje nėra ieškovo atsisakymo būti perkeltam į techniko pareigas, kiti atsakovės pasiūlymai, adresuoti ieškovui, patvirtina, kad ieškovas išreiškė savo atsisakymą, yra nepagrįstos, nes, pasak ieškovo, jam prašant, nebuvo pateikti duomenys, bylojantys apie struktūrinių pertvarkymų pagrindą, ir informacija apie naujai įsteigtas techniko pareigas. Ieškovo įsitikinimu, akivaizdu, jog tuo atveju, kai darbuotojas yra informuojamas, kad yra naikinama jo pareigybė, ir darbuotojui yra siūloma eiti kitas pareigas, kartu siūlant mažesnį darbo užmokestį, jam privalo būti suteikta informacija, kaip keistųsi jo darbo funkcijos ir atsakomybė. Anot ieškovo, atsakovei nesuteikus įvardytos informacijos, ji neturėjo teisinio pagrindo atleisti ieškovą iš darbo.

Ieškovas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme palaikė apeliacinį skundą ir jame suformuluotus argumentus.

Atsakovės atsiliepimas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:

priešingai negu teigia ieškovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bendrovėje vyko realūs struktūriniai pertvarkymai, kurie buvo įgyvendinami dviem etapais: pirma, bendrovės valdybos 2012 m. vasario 20 d. sprendimu buvo nuspręsta patvirtinti organizacinę struktūrą, pavedant bendrovės direktoriui darbą pertvarkyti taip, kad bendrovėje būtų įsteigtas Techninis skyrius ir paskirtas šio skyriaus vadovas; antra, įgyvendinus įvardytus pertvarkymus ir siekiant efektyvinti bei optimizuoti bendrovės veiklą, bendrovės valdyba 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu patvirtino naują bendrovės organizacinę struktūrą, panaikinant vyriausiojo techniko pareigybę ir įsteigiant techniko pareigybę. Atsakovė, oponuodama ieškovo argumentui, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, jog tariamai vykdyti struktūriniai pertvarkymai iš tikrųjų lėmė bendrovės sąnaudų perskirstymą, inter alia pažymėjo, kad, jos vertinimu, akivaizdu, jog, panaikinus vyriausiojo techniko pareigas, už kurių ėjimą buvo mokamas 4 680 Lt darbo užmokestis, ir įsteigus pagal atliekamų darbo funkcijų pobūdį iš esmės analogiškas techniko pareigas, už kurių ėjimą mokamas 2 672 Lt darbo užmokestis, buvo perskirstytos bendrovės sąnaudos, ekonomiškiau organizuojamas darbas bei sukurtos sąlygos gerinti bendrovės gamybinius rodiklius, našumą; iš vienos pusės, sisteminė bendrovės įstatų 7.1 ir 7.13 punktų analizė sudaro pagrindą teigti, jog priimti valdybos sprendimus yra būtinas visų (trijų) valdybos narių dalyvavimas, iš kitos pusės, ta aplinkybė, kad šiai bylai aktualūs valdybos sprendimai buvo priimti dalyvaujant ne visiems valdybos nariams, nesudaro pagrindo teigti, jog valdybos sprendimai yra neteisėti, negaliojantys ar niekiniai. Atsakovė šiame kontekste pažymėjo, kad pagal įstatų 7.13 punktą valdybos sprendimas yra priimtas, kai yra daugiau balsų už negu prieš. Pasak atsakovės, du bendrovės valdybos nariai balsavo už sprendimų dėl bendrovės organizacinės struktūros pakeitimų priėmimą, vadinasi, trečiojo valdybos nario dalyvavimas sprendžiant klausimus dėl bendrovės struktūrinių pakeitimų nebūtų turėjęs įtakos priimti šiai bylai aktualius sprendimus. Be to, šiai bylai aktualūs valdybos sprendimai nebuvo nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 4 dalis), vadinasi, jie yra teisėti ir galiojantys;atsakovė, atsikirsdama į trečiąjį apeliacinio skundo argumentą, inter alia akcentuoja, jog ieškovas ne tik raštiškai neatsakė į atsakovės siūlymus eiti kitas pareigas, bet ir tiek žodžiu, tiek raštu nesikreipė į atsakovę, siekdamas išsiaiškinti papildomas aplinkybes, susijusias su vykdytais struktūriniais pertvarkymais, ar gauti informaciją, susijusią su siūlomų pareigybių darbo pobūdžiu, atliktinomis darbo funkcijomis ar keliamais kvalifikaciniais reikalavimais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstu bylos medžiagos ir skundžiamo sprendimo analize, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kurios yra nustatytos ieškovo apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Byloje nustatyta, jog apeliantas, be ankstesnių pareigų, nuo 2010 m. vasario 5 d. iki jo atleidimo iš darbo momento ėjo vyriausiojo techniko pareigas. Byloje taip pat nustatyta, jog bendrovės valdyba 2012 m. vasario 20 d. ir 2013 m. gegužės 13 d. sprendimais, kurių įgyvendinimas pavestas bendrovės direktoriui, nusprendė pertvarkyti bendrovės organizacinę struktūrą: pertvarkymo, įforminto pirmuoju valdybos sprendimu, esmė – įsteigti Techninį skyrių, surasti Techninio skyriaus vadovą; pertvarkymo, įforminto antruoju valdybos sprendimu, esmė – panaikinti vyriausiojo techniko pareigybę ir įsteigti techniko pareigybę.

Bylos rašytinių įrodymų – vyriausiojo techniko pareigybinių nuostatų (t. 1, b. l. 12-14) ir techniko pareigybių aprašymo (t. 3, b. l. 118-120) – bei atsakovės direktoriaus paaiškinimų, adresuotų apeliacinės instancijos teismui, analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog vyriausiojo techniko ir techniko darbo funkcijos yra iš esmės identiškos. Kitaip tariant, atlikus bendrovės struktūrinius pertvarkymus, apelianto vykdytos darbo funkcijos išliko ir jų vykdymo neperėmė kiti bendrovės darbuotojai (turint omenyje tuos darbuotojus, kurie dirbo, iki buvo įsteigta techniko pareigybė). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, bendrovės struktūriniai pertvarkymai (bent jau) tiek, kiek jie susiję su vyriausiojo techniko pareigybės eliminavimu, nėra realūs, nes, kaip jau buvo nustatyta, faktiškai išliko tos darbo funkcijos, kurias vykdė apeliantas.

Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad ginčijami struktūriniai pertvarkymai (bent jau bylai aktualia apimtimi) nėra realūs, nevertina apelianto argumentų, kuriais jis apeliuoja į sprendimų, kuriais yra įforminti ginčijami struktūriniai pertvarkymai, teisėtumą, nes šie argumentai neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą.

Atsakovė laikosi pozicijos, kad jos vykdyti struktūriniai pertvarkymai yra svarbi ir kartu teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį. Šios bylos procese konstatavus, kad ginčijami struktūriniai pertvarkymai (bent jau bylai aktualia apimtimi) nėra realūs, a priori būtų pagrindas teigti, jog bendrovės struktūriniai pertvarkymai nėra teisėta priežastis nutraukti darbo sutartį. Kita vertus, darbovietės struktūriniai pertvarkymai, kaip tokie, nėra vienintelė priežastis, galinti pateisinti darbo sutarties sąlygų keitimą ir darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva. Materialiajame įstatyme (Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalis) įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) aplinkybių, kurios gali būti kvalifikuotos svarbiomis darbo santykių modifikavimo / nutraukimo priežastimis, sąrašas. Šiame kontekste būtina pažymėti, jog teismas, nagrinėjantis bylą dėl darbuotojo teisių gynimo, ex officio atlieka bylos faktinių aplinkybių teisinę kvalifikaciją ir jis, vykdydamas šią procesinę pareigą, nėra saistomas šalių teikiamomis ginčo materialinio santykio teisinėmis interpretacijomis.

Atsakovės direktoriaus paaiškinimų, adresuotų apeliacinės instancijos teismui, analizė sudaro pagrindą teigti, jog pagrindinis motyvas, nulėmęs klausimo dėl šalių darbo santykių modifikavimo inicijavimą, yra tas, kad apeliantas, išaugus atsakovės teikiamų paslaugų paklausai, tapo „per brangus“ darbuotojas. Atsakovės pateikti įrodymai, kurių pareikalavo apeliacinės instancijos teismas (t. 3, b. l. 192), patvirtina, jog bendrovėje kartu su apeliantu dirbo dar keli technikai. Apeliantas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pripažino, jog jis vykdė tik techninio pobūdžio funkcijas, kurios, ką patvirtino abi šalys, buvo identiškos toms darbo funkcijoms, kurias vykdė kiti bendrovės technikai. Nepaisant tos aplinkybės, jog apelianto pareigų pavadinimas – vyriausiasis technikas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, kad jis nevadovavo kitiems technikams ir neturėjo įgalinimų duoti šiems privalomus nurodymus. Byloje, be kitų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog apeliantui buvo mokamas 4 680 Lt darbo užmokestis (neišskaičiavus mokesčių), kuris, ką patvirtina bylos įrodymai (t. 3, b. l. 193, 201-207, 211), buvo žymiai didesnis negu kitų technikų, vykdžiusių analogiškas darbo funkcijas, darbo užmokesčiai.

Byloje taip pat nustatyta, jog, atsakovei pradėjus teikti savo paslaugas uždarajai akcinei bendrovei Statoil Fuel & Retail Lietuva, išaugo technikų poreikis. Atsakovė, reaguodama į šią aplinkybę, vyriausiojo techniko pareigybės sąskaita įsteigė naujas technikų darbo vietas. Apeliantas, nors jis ir teigė, kad turėjo didelę patirtį ir buvo kvalifikuotas bei kompetentingas darbuotojas, pripažino, jog vykdyti jo darbo funkcijas nereikėjo ypatingų specialiųjų žinių, kvalifikacijos ir kompetencijos. Kaip jau buvo nustatyta, naujai įsteigtas darbo vietas užėmę technikai vykdė identiškas apelianto vykdytoms darbo funkcijas. Atsakovės į bylą pateikti įrodymai (t. 3, b. l. 211-223) byloja, kad naujai priimtiems technikams buvo mokami daugiau negu tris kartus mažesni darbo užmokesčiai už tą darbo užmokestį, kuris buvo mokamas apeliantui. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo, jog darbas, kurį atlieka atsakovės technikai, yra labai standartizuotas (kaip paaiškino atsakovės direktorius ir ko neneigė apeliantas, gedimų šalinimo procesas vyksta taip, jog sugedusi kavos aparato dalis (modulis) tiesiog yra pakeičiama nauja dalimi), vadinasi, analizuojamų techniko darbo funkcijų kontekste reikšmingesnė yra darbo kiekybė, o ne darbo kokybė. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, papildomo argumentavimo nereikalauja išvada, jog du ir daugiau mažesnės kvalifikacijos darbuotojų gali už tą patį darbo užmokestį atlikti žymiai didesnį darbų kiekį negu vienas kvalifikuotas darbuotojas. Iš vienos pusės, tokio vieno „pigesnio“ darbuotojo turėjimas vietoje vieno „brangesnio“ darbuotojo (turint omenyje apeliantą) suponuoja pozityvų (žvelgiant iš darbdavio perspektyvos) darbo užmokesčio sąnaudų perskirstymą, kurio rezultatas – perteklinių (neproporcingų vykdomoms darbo funkcijoms) išlaidų išvengimas. Iš kitos pusės, byloje jau buvo nustatyta, jog, atsakovei pradėjus teikti savo paslaugas uždarajai akcinei bendrovei Statoil Fuel & Retail Lietuva, išaugo technikų poreikis, vadinasi, dviejų ar trijų „pigesnių“ darbuotojų turėjimas vietoj vieno „brangesnio“ darbuotojo, vykdančio analogiškas darbo funkcijas, lemia įmonės veiklos rodiklių (galiausiai – ir finansinių rodiklių) gerėjimą. Abiem įvardytais atvejais neabejotinai pasireiškia ekonominės naudos efektas, kuris, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Darbo kodekso 129 straipsnio 1 ir 2 dalių prasme gali būti kvalifikuotas svarbia ekonomine priežastimi nutraukti darbo sutartį, sudarytą su „brangesniuoju“ darbuotoju, tai yra apeliantu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog tiesioginis ir pagrindinis tikslas, kurį atsakovė siekė įgyvendinti vykdytomis permainomis, – atleisti apeliantą iš darbo. Šios bylos apeliaciniame procese jau buvo nustatyta, jog atsakovė pirmiausia siekė modifikuoti šalių darbo santykius taip, kad apeliantui būtų mokamas mažesnis darbo užmokestis, proporcingas jo vykdytoms darbo funkcijoms. Bylos įrodymai (t. 1, b. l. 20-22, 56-58) patvirtina, jog atsakovė 2013 m. gegužės 29 d., 2013 m. birželio 25 d. ir 2013 m. liepos 10 d. pasiūlymais siūlė apeliantui eiti techniko pareigas, įvertintas 2 672 Lt darbo užmokesčiu (atkreiptinas dėmesys, jog šis apeliantui pasiūlytas darbo užmokestis buvo gerokai didesnis už tą darbo užmokestį, kuris mokamas darbuotojams, užėmusiems naujai įsteigtas technikų darbo vietas), pardavimų vadybininko pareigas, įvertintas 2 865 Lt darbo užmokesčiu, bei marketingo ir logistikos koordinatoriaus pareigas, įvertintas 3 100 Lt darbo užmokesčiu. Be to, abi bylos šalys patvirtino, kad atsakovė siūlė apeliantui eiti ir naujai įsteigtas Techninio skyriaus vadovo pareigas, už kurias, ką patvirtina bylos įrodymai (t. 3, b. l. 194-199, 201-207, 211), yra mokamas bemaž toks pats darbo užmokestis, koks buvo mokamas apeliantui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks atsakovės elgesys ne tik atspindi, kad ji vykdė imperatyvų įstatymo reikalavimą (Darbo kodekso 129 straipsnio 1 dalis), bet ir byloja, jog atsakovė, pasiūliusi apeliantui eiti ketverias fakultatyvias pareigas, siekė (su darbo užmokesčio pakeitimais) išsaugoti apeliantą. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog jis nesusidomėjo atsakovės pasiūlymais, nes siūlytos pareigos neatitiko apelianto turimos patirties, kvalifikacijos (atkreiptinas dėmesys, jog, kaip jau buvo nustatyta, pats apeliantas pripažino, kad vykdyti jo (vyriausiojo techniko) darbo funkcijas taip pat nereikėjo ypatingų specialiųjų žinių, kvalifikacijos ir kompetencijos), be to, netenkino darbo užmokestis. Šių apelianto paaiškinimų analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog jam buvo žinomas siūlomų pareigų pobūdis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant tos aplinkybės, jog aptartuose atsakovės pasiūlymuose nėra tiesiogiai atskleista, koks yra siūlytų pareigų pobūdis, atsakovė tinkamai realizavo prievolę pasiūlyti apeliantui kitas pareigas.

Bylos įrodymai (t. 1, b. l. 44-46, 61) patvirtina, jog atsakovės direktorius 2013 m. rugpjūčio 26 d. įsakymu atleido apeliantą iš darbo. Darbo kodekso 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją prieš du mėnesius; darbuotojai, nurodyti Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje, apie atleidimą iš darbo turi būti įspėti ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius. Šios bylos medžiagoje nėra faktinių duomenų, bylojančių, kad apeliantas patenka tarp Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje įvardytų darbuotojų, vadinasi, jis prieš du mėnesius turėjo būti įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą.

Atsakovė 2013 m. gegužės 29 d. pasiūlymu-pranešimu ne tik pasiūlė apeliantui eiti kitas pareigas, bet ir įspėjo jį apie atleidimą iš darbo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šio pasiūlymo-pranešimo dalis, kurią galima kvalifikuoti apelianto įspėjimu apie atleidimą iš darbo, atitinka materialiojo įstatymo reikalavimus, keliamus įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą turiniui (Darbo kodekso 130 straipsnio 2 dalis). Apeliantas pasirašytinai patvirtino šio pasiūlymo-pranešimo gavimo faktą, vadinasi, apeliantui buvo žinomas arba turėjo būti žinomas įvardyto dokumento turinys, inter alia faktinis bei teisinis atleidimo iš darbo pagrindai. Atsakovė 2013 m. birželio 25 d. pasiūlymu, be kita ko, modifikavo 2013 m. gegužės 29 d. pasiūlymą-pranešimą, bet tik tiek, kiek jame užfiksuotas siūlymas eiti kitas pareigas ir įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas. Apeliantas pasirašytinai patvirtino, jog jis 2013 m. birželio 26 d. gavo analizuojamą dokumentą. Atsižvelgiant į nustatytas ir nurodytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad apeliantas 2013 m. birželio 26 d., tai yra materialiojo įstatymo nustatytu terminu, buvo pasirašytinai įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, įvykusį 2013 m. rugpjūčio 26 d.

Šios bylos procese nustatyta, jog, pirma, egzistavo teisėta (įstatyme numatyta) svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį, antra, atsakovė tinkamai realizavo prievolę pasiūlyti apeliantui kitas pareigas, trečia, apeliantas atsisakė eiti jam siūlytas pareigas, ketvirta, atsakovė nustatytu terminu ir forma įspėjo apeliantą apie darbo sutarties nutraukimą, penkta, apeliantui buvo atskleisti faktinis ir teisinis jo atleidimo iš darbo pagrindai. Šių aplinkybių viseto analizė sudaro pagrindą konstatuoti, jog, priešingai negu teigia apeliantas, atsakovė teisėtai nutraukė darbo sutartį.

Pirmosios instancijos teismas, nors ir atliko netinkamą bylos faktinių aplinkybių, bylojančių apie darbo sutarties nutraukimo priežastį, teisinę kvalifikaciją, teisingai išsprendė šią bylą. Atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą palikti skundžiamą sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apelianto argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jo apeliaciniame skunde.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, atlyginimo

Apeliantas pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, vadinasi, atsakovė įgijo procesinę teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Atsakovė, ką patvirtina bylos įrodymai (t. 3, b. l. 171-174, 227-233), šios bylos apeliaciniame procese patyrė 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos jai suteikimu. Advokatas Tomas Bagdanskis parengė atsakovei atsiliepimą į apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 152-162), rašytinius paaiškinimus (t. 3, b. l. 184-187) ir atstovavo jai teismo posėdyje, trukusiame šiek tiek daugiau negu vieną valandą (t. 3, b. l. 234-242).

Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau tekste – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, jog, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti inter alia į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį dalyvavimą toje byloje, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, jog rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Rekomendacijų 8.11, 8.16 ir 8.18 punktuose numatyta, jog rekomenduojami priteisti maksimalūs užmokesčio (atlyginimo) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kitų dokumentų, susijusių su atstovavimu bylų procese, parengimą ir vieną atstovavimo valandą teisme dydžiai – atitinkamai 1,5, 0,12 ir 0,15 minimaliosios mėnesinės algos.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tuos aspektus, jog, iš vienos pusės, pirma, ši byla nėra ypatingai sudėtinga, antra, šios bylos apeliaciniame procese nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai ir parengti procesinius dokumentus nereikėjo ypatingų specialiųjų žinių, trečia, advokatas Tomas Bagdanskis atstovavo atsakovei ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, iš kitos pusės, parengtuose procesiniuose dokumentuose vyrauja argumentuota ir kvalifikuota teisinė kalba, konstatuoja esant pagrindą priteisti atsakovei iš apelianto rekomenduotinus maksimalius išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą ir rašytinių paaiškinimų parengimu (1 500 Lt ir 120 Lt), atlyginimus. Rekomendacijų 9 punkto prasme teismo posėdis truko vieną valandą. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę ir į advokato vaidmenį šiame teismo posėdyje, konstatuotina esant pagrindą priteisti atsakovei iš apelianto 100 Lt išlaidų, susijusių su atstovavimu teisme, atlyginimą. Apibendrinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovei iš apelianto priteistinas 1 720 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos suteikimu, atlyginimas.

Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytai aplinkybei, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas įvardytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini) iš A. T. 1 720 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.