- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-31
- Bylos Nr.
- I1-2714-505/2024
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. su skundu (reg. Nr. DOK-34889) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 15–17), atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 56) nurodė, kad nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. spalio 30 d. Marijampolės kalėjime vyko vidaus remonto bei pastatų renovacijos darbai. Teigė, kad dėl šios priežasties jį su kitais nuteistaisiais trims mėnesiams perkėlė į kitą gyvenamąją patalpą, kur buvo išlietas betonas, bet plytelės dar nepaklotos, todėl nuolat kilo dulkės bei sklido garai, kenkiantys sveikatai. Pažymėjo, jog pastato renovacijos darbai sutapo su šiltuoju metų laiku, todėl pro atvirus langus pridulkėdavo gyvenamoji patalpa ir joje esantys daiktai, o uždaryti langų ir nevėdinti patalpos buvo neįmanoma. Reiškė pretenzijas dėl to, kad renovacijos darbų metu ir taip mažas pasivaikščiojimo kiemelis dar labiau sumažėjo, taip pat teko saugotis, kad nuo sustatytų stelažų kas nors neužkristų. Mano, kad jam turėjo būti privalomas darbų saugos instruktažas, tačiau niekas tokio nesurengė, taip pat nedavė šalmo saugumui užtikrinti. Nurodė, kad dėl vykdomų statybos darbų į kalinimo įstaigos administraciją nesikreipė, kadangi darbai buvo vykdomi visoje įstaigoje, todėl nematė galimybės, kad dėl jo skundo bus sustabdyti visi darbai. Teigė, kad dėl šių pažeidimų jis patyrė psichologinę įtampą, stresą, fizinių nepatogumų. Nesutiko su atsakovės atstovės atsiliepimu ir prašė skundą patenkinti.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 23–26) nurodė, kad darbai buvo atliekami etapais, t. y. išlupant senas medines grindis, išpilant naują betono sluoksnį (cementinį skiedinį) ir suklijuojant akmens masės plyteles. Išpylus betoną pagal technologiją, jis turėdavo išdžiūti, kad būtų galima klijuoti plyteles. Kol džiūdavo betonas, nuteistieji negyveno ir negalėjo gyventi toje patalpoje, kol nebus iki galo pabaigti darbai. Numatytas grindų keitimas buvo pabaigtas 2023 m. kovo mėnesį. Akcentavo, jog remonto darbai kalinimo įstaigoje buvo atliekami pačių nuteistųjų gyvenimo sąlygoms gerinti ir tai, kad pareiškėjui teko atlikti bausmę renovacijos darbų metu, nesukėlė jokių padarinių jo fizinei ar psichologinei būsenai. Pastebėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelių plotų jokie teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti taip, kad juose būtų pakankamai vietos visiems nuteistiesiems. Mano, kad asmenims tenka susitaikyti su laikinais nepatogumais dėl geresnės gyvenimo kokybės ateityje, todėl pareiškėjo skundas yra visiškai niekuo nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio. Nurodė, jog, atliekant renovacijos darbus, prie kiekvieno išėjimo iš pastato, kai buvo sustatyti pastoliai, buvo įrengti apsauginiai stogeliai, o kai buvo keičiami pastatų langai, juos išimdavo ir pakeisdavo tą pačią dieną. Teigė, jog pareiškėjas ne visada būdavo būryje, kadangi iš būrio galėdavo išeiti pasivaikščioti, lankytis skaitykloje ar bibliotekoje, lankytis pas psichologą ar vykdyti kitas resocializacijos programas. Pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog dėl renovacijos darbų būtų pakenkta pareiškėjo psichinei ir (ar) fizinei sveikatai, kad įstaiga būtų sąmoningai siekusi sukelti nepatogumų pareiškėjui. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui buvo sudarytos išskirtinės jo garbę ir orumą žeminančios sąlygos. Atsižvelgiant į tai, atsakovės atstovės vertinimu, pareiškėjo prašymas priteisti neturtinę žalą turėtų būti atmestas. Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovės atstovės pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardyti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Atsakovės atstovės įsitikinimu, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardyta šios žalos piniginė apimtis neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis sąlygomis Lietuvos kalėjimų tarnybos Marijampolės kalėjime nuo 2022 m. lapkričio 15 d. iki 2023 m. spalio 30 d.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. liepos 17 d. iki 2023 m. liepos 20 d. buvo išvykęs į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 28).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo gyvenamosios patalpos remonto metu jis su kitais nuteistaisiais trims mėnesiams buvo perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kur buvo išlietas betonas, bet plytelės dar nepaklotos, todėl nuolat kilo dulkės bei sklido garai, kenkiantys sveikatai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. birželio 10 d. iki 2023 m. sausio 31 d. buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini), nuo 2023 m. sausio 31 d. pareiškėjas gyveno (duomenys neskelbtini) (b. l. 29, 63).
Iš byloje esančio Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus ūkvedžio 2024 m. sausio 18 d. tarnybinio pranešimo Nr. LV-3336 „Dėl remonto darbų“ matyti, kad 2022 m. gegužės mėnesį buvo nuspręsta nuteistųjų bendrabutyje pakeisti senas medines grindis. Darbai buvo atliekami etapais, t. y. išlupant senas medines grindis, išpilant naują betono sluoksnį (cementinį skiedinį) ir suklijuojant akmens masės plyteles. Išpylus betoną pagal technologiją, jis turėdavo išdžiūti, kad būtų galima klijuoti plyteles. Kol džiūdavo betonas, nuteistieji negyveno ir negalėjo gyventi toje patalpoje, kol nebus iki galo pabaigti darbai. Numatytas grindų keitimas buvo pabaigtas 2023 m. kovo mėnesį. (b. l. 30).
Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2024 m. balandžio 11 d. Defektinio akto Nr. LV-22602 matyti, jog 2022 m. lapkričio 28 d. (duomenys neskelbtini) buvo pradėti darbai senas grindis išlupant, išliejant naują betono sluoksnį ir suklijuojant akmens masės plyteles (b. l. 66). Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2024 m. balandžio 11 d. Atliktų remonto darbų priėmimo aktą Nr. LV-22604 (duomenys neskelbtini) buvo išluptos senos medinės grindys, išlietas naujas betono sluoksnis ir suklijuotos naujos akmens masės plytelės. Darbai buvo baigti 2022 m. gruodžio 29 d. (b. l. 67). Iš Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2024 m. balandžio 11 d. Defektinio akto Nr. LV-22597 nustatyta, kad 2022 m. gegužės 4 d. buvo pradėti darbai (duomenys neskelbtini) senas grindis išlupant, išliejant naują betono sluoksnį ir suklijuojant akmens masės plyteles (b. l. 68). Pagal Lietuvos kalėjimų tarnybos Turto valdymo skyriaus 2024 m. balandžio 11 d. Atliktų remonto darbų priėmimo aktą Nr. LV-2260 darbai buvo baigti 2022 m. gegužės 25 d. (b. l. 69).
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad, pradėjus remontuoti, su kitais nuteistaisiais jį trims mėnesiams iškėlė į kitą gyvenamąją patalpą, kur buvo išlietas betonas, bet plytelės dar nepaklotos, todėl nuolat kilo dulkės bei sklido garai, kenkiantys sveikatai, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Kaip minėta, Marijampolės kalėjimo pateiktame 2024 m. sausio 18 d. tarnybiniame pranešime Nr. LV-3336 „Dėl remonto darbų“ nurodyta, kad nuteistųjų bendrabutyje darbai buvo atliekami etapais, t. y. išlupant senas medines grindis, išpilant naują betono sluoksnį (cementinį skiedinį) ir suklijuojant akmens masės plyteles. Išpylus betoną pagal technologiją, jis turėdavo išdžiūti, kad būtų galima klijuoti plyteles. Kol džiūdavo betonas, nuteistieji negyveno ir negalėjo gyventi toje patalpoje, kol nebus iki galo pabaigti darbai (b. l. 30). Pagrindo netikėti aukščiau įvardintais atsakovės atstovės pateiktais oficialiais duomenimis nėra, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad pastato renovacijos darbai sutapo su šiltuoju metų laiku, todėl pro atvirus langus pridulkėdavo gyvenamoji patalpa ir joje esantys daiktai, visada buvo didelis triukšmas. Atsakovės atstovė atsiliepime akcentavo, kad remonto darbai buvo atliekami pačių nuteistųjų gyvenimo sąlygoms gerinti, todėl asmenims tenka susitaikyti su laikinais nepatogumais dėl geresnės gyvenimo kokybės ateityje (b. l. 24). Pažymėtina, kad, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, todėl pareiškėjo argumentai, kad kiekvieną dieną teko valyti dulkes, vertintini kaip pirmiau įvardyto reikalavimo vykdymas. Teismo vertinimu, tam tikri nepatogumai ir triukšmas remonto metu, tam skirtu paros laiku yra neišvengiamas reiškinys tiek laisvėje esantiems asmenims, tiek asmenims, esantiems kitose įstaigose ar institucijose, todėl darytina išvada, kad renovacijos darbai, kurie buvo vykdomi pastato išorėje, negalėjo lemti kalinimo sąlygų. Be to, pareiškėjas kalinimo įstaigos administracijai dėl šių nepatogumų jokių pretenzijų nereiškė.
Vertinant pareiškėjo skundo teiginį, kad jis nebuvo instruktuotas apie privalomąją darbų saugą, kad jam nebuvo išduotas šalmas, todėl teko saugotis, jog nuo sustatytų stelažų kas nors neužkristų, pažymėtina, kad jokie teisės aktai nenumato pareigos renovacijos metu instruktuoti nuteistuosius apie atliekamų darbų saugą, taip pat nenumato pareigos išduoti nuteistiesiems apsauginius šalmus. Taigi, teismo vertinimu, šis pareiškėjo teiginys atmestinas kaip nepagrįstas.
Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad renovacijos darbų metu ir taip mažas pasivaikščiojimo kiemelis dar labiau sumažėjo, tačiau teismas pažymi, jog pasivaikščiojimo kiemelių plotų jokie teisės aktai nereglamentuoja. Taip pat pažymėtina, kad atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog Marijampolės kalėjime pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti taip, kad juose būtų pakankamai vietos visiems nuteistiesiems.
Teismas pažymi ir tai, kad pareiškėjas remonto metu ne visada būdavo būryje, kadangi iš būrio, kaip patvirtino ir pats pareiškėjas, galėdavo išeiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį, taip pat, kaip nurodė atsakovės atstovė, pareiškėjas galėjo lankytis skaitykloje ar bibliotekoje, pas psichologą ar vykdyti kitas resocializacijos programas.
Likusieji ir pareiškėjo, ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais teisinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. de H. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013).
Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, negali būti tenkinamas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-95/2009). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus 2024 m. sausio 8 d. pažymoje „Dėl duomenų apie nuteistojo D. B. sveikatos būklę“ nėra duomenų, kad dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į medicinos darbuotojus (b. l. 34). Taigi, šioje administracinėje byloje išvardytų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis). Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.