Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininkės L. P. ir įkeisto turto savininkės V. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. birželio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) AB DNB banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

L. P., užtikrindama iki 2026-09-30 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120060025794, 2006-11-03 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniais pakeitimais, įkeitė AB DnB NORD bankui (pavadinimas pakeistas į AB DNB bankas) skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą (duomenys neskelbtini).

To paties skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti buvo sudarytas hipotekos lakštas Nr. 02120060015092, 2006-11-03 įregistruotas Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniu pakeitimu, kuriuo L. P., užtikrindama iki 2026-09-30 gauto kredito grąžinimą įkeitė AB DnB NORD bankui (pavadinimas pakeistas į AB DNB bankas) nekilnojamuosius daiktus: (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklausančius V. P..

To paties skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti buvo sudarytas hipotekos lakštas Nr. 15120060000729, 2006-11-06 įregistruotas Ukmergės rajono apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniu pakeitimu, kuriuo L. P., užtikrindama iki 2026-09-30 gauto kredito grąžinimą įkeitė AB DnB NORD bankui (pavadinimas pakeistas į AB DNB bankas) skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą - (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo (yra pateikti du analogiški atskirieji skundai) bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, padarė teisingas išvadas, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

Išnagrinėjus atskirąjį skundą ir bylos medžiagą nustatyta, kad L. P., užtikrindama iki 2026-09-30 gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120060025794, 2006-11-03 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje su vėlesniais pakeitimais, įkeitė AB DnB NORD bankui (pavadinimas pakeistas į AB DNB bankas) skolininkei asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą - (duomenys neskelbtini), bei V. P. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą - 1(duomenys neskelbtini). Skolininkė savo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį neįvykdė, todėl kreditorius nutraukė paskolos sutartį ir pateikė hipotekos skyriui prašymą pradėti priverstinį skolos išieškojimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-06-11 nutartimi Nr. 3468/2012 areštavo įkeistą turtą ir įspėjo skolininkę L. P. ir įkeisto turto savininkę V. P., kad per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos negrąžinus skolos bei kitų mokėtinų sumų, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas kreditoriui administruoti. Skolininkė L. P. ir įkeisto turto savininkė V. P., nesutikdamos su šia teismo nutartimi ir prašydamos panaikinti šią nutartį, pagrinde teigia, kad nutartis yra neteisėta, nes teismas nesiaiškino priežasčių, kodėl nėra vykdomi įsipareigojimai bei nepagrįstai rėmėsi vien kreditoriaus paaiškinimais dėl kredito sutarties nutraukimo teisėtumo.

Hipoteka yra ne ginčo procedūrų visuma, užtikrinanti kreditoriui hipotekos reikalavimo patenkinimą. Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius), todėl ginčai dėl teisės bet kurioje hipotekos stadijoje, taip pat ir apeliacinės instancijos teismui tikrinant (revizuojant) hipotekos teisėjo priimtos nutarties, kuria patenkintas hipotekos kreditoriaus prašymas areštuoti įkeistą turtą (CPK 558 str. 1 d.), teisėtumą ir pagrįstumą, negalimi. Kadangi hipotekos teisėjų funkcijos nėra susijusios su ginčo nagrinėjimu, bylose dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių atskirieji skundai galimi tik dėl hipotekos kreditoriaus reikalavimų patenkinimo ne ginčo tvarka procedūrų vykdymo teisėtumo. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina (revizuoja) hipotekos teisėjo atliktus procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra ir nesprendžia dėl atskirųjų skundų argumentų, susijusių su tarp hipotekos šalių kilusiais ginčais. Toks hipotekos teisinių santykių bylų nagrinėjimo ypatumų aiškinimas remiasi kasacinio teismo praktika, formuojama hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo srityje: tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2009, 2008-01-31 nutartis c.b. Nr. 3K-3-103/2008, 2007-05-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-201/2007, 2005-10-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-523/2005). Būtent hipotekos paskirtis ir tikslai – apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, bei jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas suteikia kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti egzistuoja ir specialiosios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-01-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-12/2005), kuris, kaip minėta, nėra skirtas ir pritaikytas ginčams dėl teisės nagrinėti.

Hipotekos kreditoriaus pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka bei sąlygos numatytos skundžiamos nutarties priėmimo metu galiojusiame CPK 558 str. Pagal tuo metu galiojusias civilinio proceso kodekso nuostatas priverstinis skolos išieškojimas vykdomas hipotekos kreditoriaus prašymu, kuris įforminamas dviem etapais: CPK 558 str. 1 d. pagrindu hipotekos kreditoriaus paduotas pareiškimas dėl skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo yra pagrindas įkeistam turtui areštuoti, o CPK 558 str. 2 d. numatytas hipotekos kreditoriaus pakartotinis kreipimasis su pareiškimu – pagrindas perduoti įkeistą ir jau areštuotą turtą realizuoti arba administruoti.

Apeliantės, prašydamos panaikinti skundžiamą nutartį, nepateikia jokių teisinių bei faktinių argumentų, leidžiančių teigti, jog buvo pažeisti procedūriniai reikalavimai. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad procedūriniai reikalavimai skundžiamai nutarčiai priimti buvo įvykdyti nepažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimų. Nors apeliantės teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskirtinai rėmėsi tik kreditoriaus nurodytomis aplinkybėmis, nesiaiškino ir neanalizavo priežasčių, dėl kurių nėra vykdomi įsipareigojimai, tačiau teismui nepateikė jokių šias priežastis patvirtinančių objektyvių paaiškinimų, įrodymų. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog susidaręs įsiskolinimas yra padengtas ar kad skolininkės vykdė kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl, remiantis pateiktu atskiruoju skundu, nėra pagrindo konstatuoti skundžiamos nutarties neteisėtumą, nepagrįstumą.

Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal naujai formuojamą teismų praktiką hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-08 nutartis Nr. 3K-3-433/2010). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 straipsnis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis CK 6.217 straipsnyje ir 6.209 straipsnyje įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 straipsnio 1 dalis, CPK 558 straipsnis). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2011).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2012-02-20 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012, pažymėjo, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininkų elgesys duoda pagrindą nukentėjusiajai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje.

Byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, patvirtinančių, ar tarp šalių sudaryta kredito sutartis pripažintina vartojimo sutartimi. Tačiau, įvertinus pateiktus bylos duomenis, net ir pripažinus šalių sudarytą sutartį vartojimo sutartimi, nėra pagrindo konstatuoti, kad nutraukiant šią sutartį atsakovo kreditoriaus elgesys buvo nesąžiningas. Iš pateiktų bylos duomenų seka, kad nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio skolininkė tinkamai nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Bankas 2011-09-20 ir 2012-02-27 raštais nustatė papildomus terminus įsiskolinimams padengti ir įspėjo skolininkę ir įkeisto turto savininkę, kad per papildomai nustatytą terminą tinkamai neįvykdžius finansinių įsipareigojimų, t.y. nepadengus susidariusio įsiskolinimo, kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta, tačiau skola nebuvo padengta. Kreditorius pakartotinai 2012-04-04 raštu suteikė papildomą terminą iki 2012-05-09 įsiskolinimui padengti. Kadangi skolininkai iki nurodyto termino įsiskolinimo nepadengė, bankas 2012-05-10 vienašališkai nutraukė sutartį. Skolininkė tiek iki sutarties nutraukimo per papildomai nustatytus terminus įsiskolinimui padengti, tiek nutraukus sutartį mokėjimų nevykdė, su kreditoriumi toliau nebebendravo, kas sudaro pagrindą teigti, kad skolininkė savo elgesiu pažeidė imperatyvius įstatymo reikalavimus elgtis sąžiningai, tinkamai ir laiku vykdyti prisiimtas pareigas bei visapusiškai bendradarbiauti su kreditoriumi. Išdėstytos bylos aplinkybės patvirtina, kad kreditorius turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį bei kreiptis į hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kreditavimo sutartys buvo nutrauktos neteisėtai, bei skundžiamą teismo nutartį panaikinti. To nepaneigia ir atskirajame skunde apeliančių išdėstyti paaiškinimai, tuo labiau, kad, kaip minėta, apeliantės nepateikė jokių objektyvių įrodymų, rodančių skolininkų galimybes dabartiniu metu ar artimiausiu metu ateityje vykdyti prisiimtus įsipareigojimus bankui, todėl skundžiama nutartis paliktina galioti, o atskirasis skundas atmestinas.

Kreditorius AB DNB bankas prašo, atmetus atskirąjį skundą, jo naudai priteisti patirtas išlaidas rengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą - 363 Lt, kurias patvirtina 2012-08-03 mokėjimo pavedimas Nr. APM 4028711. Remiantis 93 str., 98 str., 302 str., 338 str. nuostatomis, šis kreditoriaus prašymas tenkintinas ir iš apeliančių priteistina po 181,50 Lt, viso 363 Lt.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., 338 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skolininkės L. P. ir įkeistų daiktų savininkės V. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti kreditoriaus AB DNB bankas (į.k. 112029270) naudai iš skolininkės L. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir įkeisto turto savininkės V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 363 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, t.y. po 181,50 Lt iš kiekvienos.