Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-07-28 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-287-365/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-07-28
Bylos Nr.
AN2-287-365/2021
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-00687-2021-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Gintaras Dzedulionis (pirm.)
Pažeidėjas
S. C.
Institucija
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba
Byla Nr. AN2-287-365/2021
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-00687-2021-7Procesinio sprendimo kategorija: (S) 16.9.12;21.11.10; 21.11.11.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos S. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos įgaliotoji pareigūnė (toliau – ir Institucija) 2021-02-19 priėmė nutarimą Nr. 10-ANR_N-5554-2021, kuriuo S. C. pripažino kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų (toliau ir – ANK) 428 straipsnio 3 dalyje, ir paskyrė 40 eurų dydžio baudą už tai, kad ji 2020-10-29 12.26 val. Vilniuje, prie P. Vileišio g. 31A, kaip pėsčioji į kitą važiuojamosios dalies – dviračių tako – pusę ėjo neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, kad nebus trukdoma dviračių taku važiuojančiam dviratininkui A. M., su juo susidūrė, dėl ko buvo apgadintas dviratis, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) 42, 44 punktų reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nesutikdama su Institucjos nutarimu, S. C. pateikė skundą apylinkės teismui, kuris skundžiama 2021-05-31 nutartimi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2021-02-19 nutarimą Nr. 10-ANR_N-5554-2021 paliko nepakeistą ir S. C. skundo netenkino. Apylinkės teismas įvertinęs proceso dalyvių paaiškinimus, byloje surintus duomenis vertino, kad S. C. dviračių taką kirto neįsitikinusi, kad tai daryti saugu ir, kad nebus trukdoma dviračiui, ko pasekoje pėsčioji ir dviratininkas susidūrė, buvo apgadintas dviratis. Konstatavo, jog S. C. pažeidė KET 42 ir 44 punktų reikalavimus ir savo veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 428 straipsnio 3 dalyje. Darė išvadą, kad skundžiamu nutarimu S. C. pagrįstai nubausta už šio nusižengimo padarymą, tenkinti S. C. skundą jame išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl institucijos įgaliotosios pareigūnės nutarimą apylinkės teismas paliko nepakeistą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu S. C. (toliau – ir apeliantė) alternatyviai prašo: 1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-05-31 nutartį panaikinti ir nutraukti pradėtą administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių bei patraukti administracinėn atsakomybėn dviratininką A. M. už KET pažeidimus, sukėlusius nežymų S. C. sveikatos sutrikdymą ir įpareigoti atlyginti patirtą 175 eurų turtinę žalą; 2) netenkinus pirmojo prašymo, prašo bylą grąžinti į pirmą instanciją, kad būtų skirta ekspertizė, kuri padėtų išsiaiškinti, kurio eismo dalyvio veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais, atsižvelgiant į apeliantės amžių, ją atliekant valstybės biudžeto lėšomis. Apeliantė skundą grindžia tuo, kad:

3.1. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo ar vieta, kurioje apeliantė ėjo per dviračių taką buvo skirta pereiti pėstiesiems ar ne. Akcentuoja, jog dviračių taką S. C. kirto toje vietoje, kur šaligatvio paviršius buvo nuožulnus bei nužemintas bordiūras, tačiau apylinkės teismas S. C. paaiškinimą, kad dviračių taką ši kirto per nežymėtą pėsčiųjų perėją atmetė be motyvų ir vienareikšmiai rėmėsi dviratininko A. M. ir dalimi G. U. parodymais teisme, kad, anot jų, pėsčiųjų perėjos nėra, yra kelio dangos pažemėjimas ir žymėjimai silpnaregiams, tačiau, pasak apeliantės, svarbu tai, kad teismas ignoravo, kitą G. U. parodymų dalį, kuri parodė, kad „yra bordiūro nusileidimas ir ten galima praeiti“, kas, anot apeliantės, reiškia, kad ji taip pat suvokė, jog tie bordiūro pažemėjimai yra skirti pereiti žmonėms.

3.2. Nors KET nėra išskirtos vairuotojo pareigos artėjant konkrečiai prie nežymėtos pėsčiųjų perėjos, tačiau atsižvelgiant, kad nežymėta pėsčiųjų perėja yra vieta, kuri skirta pėstiesiems kirsti kelią ir nėra reguliuojama šviesoforu, todėl šiuo atveju, dviratininkas, važiuodamas dviračių taku, privalėjo vadovautis KET 30 punktu, kuris įpareigoja vairuotoją artėjantį prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įžengusį, žengiantį arba prieš pat eismo juostą (važiuojamosios dalies kraštą) stovintį ir laukiantį galimybės įžengti pėsčiąjį <...>.

3.3. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog net pėsčiojo ėjimas per gatvę ne pažymėta perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET, taip pat įpareigoja vairuotoją būti pasirengusį pėsčiųjų išėjimui į gatvę, ypač artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, ir sekti situaciją tiek savo, tiek priešpriešinėje kelio važiuojamojoje dalyje.

3.4. Net jeigu teismas nustatytų, kad į nereguliuojamą nežymėtą pėsčiųjų perėją apeliantė išėjo neįsitikinusi, kad yra saugu, tai vieno eismo dalyvio KET pažeidimas neatleidžia kitų eismo dalyvių, šiuo atveju dviratininko A. M., nuo pareigos vairuoti saugiai, sumažinti greitį artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kad galėtų sustabdyti dviratį, kaip to reikalaujama KET 30 punkte. Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar vairuotojas mato pėsčiųjų perėjoje žmogų, ar nemato. Pamatęs prie pėsčiųjų perėjos stovintį, žengiantį, įžengiantį žmogų, vairuotojas privalo stabdyti transporto priemonę ir praleisti pėsčiąjį.

3.5. Apeliantės vertinimu, net jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad dviračių taką ji kirto ne per nežymėtąją pėsčiųjų perėją o per vietą, kurioje nėra jokios pėsčiųjų perėjimo per kelią organizavimo priemonės, S. C. veiksmai neatitinka KET 42 punkto reikalavimų, nes S. C. neišbėgo staiga į kelią, o apsidarė ir tik įsitikinusi, kad yra saugu, žengė į dviračių taką ir ėjo stačiu kampu. Akcentuojama, jog apeliantė buvo partrenkta bebaigianti kirsti dviračių taką, t. y. būdama antrojoje eismo juostoje, dviratininkas ją matė už 100-150 metrų, todėl teigti, kad ši ėjo į dviračių taką neįsitikinusi, kad yra saugu – nėra pamatuoto pagrindo. Pabrėžiama, jog A. M. žinojo, kad važiuoja šlapia kelio danga, žinojo, kad jo vairuojamas sportinis dviratis yra greitesnis dviratis, plonomis padangomis ir greitai praranda kontrolę, važiavo 25-31 km/h greičiu. Todėl nelogiška išvada, kad jeigu nėra, kaip formaliai suprantama pėsčiųjų perėjos, pėsčiasis neturi galimybės saugiai pereiti važiuojamąją kelio dalį, nes bet kada gali važiuoti vairuotojas pepasirinkęs ne tik saugaus greičio, bet ir viršijantis leistiną greitį.

3.6. Nesutinkant su apeliantei inkriminuotu KET 44 punkto pažeidimu, apeliaciniame skunde nurodoma, jog ji (S. C.) dviračių taką pradėjo kirsti dviratininko važiavimo krypties atžvilgiu iš kairės pusės į dešinę pusę, praėjo vieną eismo (dviračių tako) juostą ir jau buvo įžengusi į kitą eismo (dviračių tako) juostą, kuomet įvyko įvykis. Susidūrimas su dviratininku įvyko dviratininko važiuojamosios kelio dalies dešiniame šone, šiai bebaigiant kirsti važiuojamąją kelio ir keliant koją ant šaligatvio. Todėl, pasak apeliantės, ji niekaip negalėjo būti kaltinama pažeidusi KET 44 punktą. Aplinkybę, jog apeliantė buvo bebaigianti kirsti dviračių taką patvirtina tiek nukentėjusiuoju pripažintas dviratininkas A. M., tiek liudytoja G. U., kuri rašytiniame paaiškinime parašė, kad akimirką atrodė, kad moteriai pavyks sėkmingai kirsti dviračių taką.

3.7. Pasisakydama dėl ANK 428 straipsnio 3 dalies taikymo, apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ar S. C. pažeisti KET punktai buvo priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Pažymi, kad sprendžiant, kurio asmens veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą, nėra svarbu, kas pirmas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Esminę reikšmę turi tai, kieno padarytas pažeidimas nulėmė eismo įvyki, kurio metu atsirado įstatyme numatytos pasekmės. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas ją kalta pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, neįvertino teisės požiūriu abiejų eismo dalyvių (S. C. ir dviratininko A. M.) elgesio ir nevertino, kurio eismo dalyvio nepriimtinas elgesys buvo besąlyginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Todėl apylinkės teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

3.8. Akcentuojama, jog aplinkybė, kad dviratininkas, važiavo dviračių taku, nesuteikia jam privilegijos nesilaikyti KET reikalavimų, nesirūpinti savo, nei kitų eismo dalyvių saugumu, tai neatleidžia transporto priemonės vairuotojo nuo pareigos imtis maksimalių saugumo priemonių, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu, ypač su pėsčiuoju, kuriam transporto priemonė neabejotinai kelia didesnį pavojų. Pasak apeliantės, šioje byloje būtina sąlyga ir dėsninga eismo įvykio ir kilusių padarinių priežastis yra dviračio vairuotojo eilė padarytų KET pažeidimų, nes dviratininkas A. M. akivaizdžiai nesilaikė KET 127 punkte imperatyviai nurodytų reikalavimų, nes apeliantė A. M. buvo matoma dar neįžengusi į dviračių taką, jis važiavo šlapia kelio danga, sportiniu dviračiu, plonomis padangomis, dėl ko yra greitai prarandama kontrolė, važiavo 25-31 km/h greičiu, todėl pamatęs S. C. ketinančią žengti į dviračių taką numatė, kad ši bus jo kliūtis dviračių take, tačiau dviračio nestabdė, o tik atleido pedalus, kad greitis nedidėtų. Teismas nesiekė nustatyti, kodėl A. M. nestabdė dviračio iš karto, kai pamatė, kad apeliantė nereaguoja į jo šūksnius.

3.9. Apeliantės vertindama proceso dalyvių parodymus, mano, jog dviratininkas A. M. taip pat, pažeidė KET 128 punkto reikalavimą, nes iš bylos duomenų kivaizdu, kad dviratininkas, pastebėjęs apeliantę, nebandė lėtinti greičio ar visiškai sustabdyti, jos apvažiuoti, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Tokią išvadą apeliantė daro atsižvelgdama į tai, kad jokių stabdymo/slydimo žymių nėra, o, kad dviratininkas nebandė apeliantės apvažiuoti, įrodo S. C. patirti sužalojimai - dešinė alkūnė ir dešinis klubas, kas rodo, kad dviratininkas trenkėsi tiesiai į S. C..

3.10. Apeliantės manymu, šioje situacijoje dviratininkas pažeidė ir KET 4 bei 9 punktų reikalavimus. Dviratininkas A. M. važiavo ne miške, ar mažame miestelyje įrengtu dviračių taku, o didžiausio Lietuvos miesto – Vilniaus miesto centre esančiu dviračių taku, iš kurio abiejų pusių buvo pėsčiųjų takai, kur yra intensyvus pėsčiųjų judėjimas - vaikšto pagyvenusių žmonių, mamos, stumiančios vežimėlius, vaikai su riedučiais ir riedlentėm, vaikiškais paspirtukais ir kurie mažiau nei suaugusieji sugeba įvertinti atstumus iki artėjančių transporto priemonių. Todėl dviratininkas, važiuodamas dviračiu taku, nors ir turėdamas pirmumo teisę, pėsčiųjų atžvilgiu, turėjo būti itin dėmesingas, sutelkti ypatingą dėmesį bei žinoti, kad bet kada gali pasipainioti pėsčiasis – vaikas ar suaugęs žmogus, o gal net specialių poreikių žmogus – turintis klausos problemų, silpnaregis ir pan. Jis negalėjo nesitikėti, kad nebus į kelią išeinančių/išbėgančių pėsčiųjų.

3.11. Teismas ignoravo, kad dviratininkas A. M. pažeidė KET 81, 56 punktus, nes jis, norėdamas įspėti apeliantę, nenaudojo įspėjamųjų garso signalų, o tik šūkavo, kas pasak apeliantės rodo, jog jis važiavo keliu netvarkingu dviračiu, t.y. dviratis neturėjo garso signalo, o tai patvirtina ne tik byloje esančio dviračio nuotraukos, bet ir dviratininko veiksmai – jis šaukė.

3.12. Teismas visiškai nevertino apeliantės nuoseklų paaiškinimą, kad jokių dviratininko šūksnių ji negirdėjo, nesuprata iš kur šis, taip pat nesiekė dėl šių aplinkybių pašalinti buvusių prieštaravimų tarp dviratininko A. M. ir liudytojos G. U. parodymų. Teismas nevertino ir nukentėjusiojo A. M. ir liudytojos G. U. parodymų dėl apeliantės judėjimo tempo.

3.13. Apibendrindama skundo argumentus apeliantė mano, jog šioje situacijoje yra kaltas neatsargus dviratininko elgesys. S. C. manymu, jeigu dviratininkas A. M. esant šlapiai kelio dangai, sportiniu, greitesniu ir greitai prarandančiu kontrolę dviračiu, intensyviu judėjimu pasižyminčiame take nebūtų važiavęs 25-31 km/h greičiu, o pamatęs apeliantę ir supratęs, kad ši ketina kirsti dviračių taką, o į jo šūktelėjimą nereaguoja, būtų stabdęs dviratį ar bandęs S. C. apvažiuoti, nes kita dviračių važiuojamosios juostos dalis buvo laisva, būtų turėjęs galimybę saugiai sustabdyti dviratį ar apvažiuoti ir išvengti eismo įvykio. Jeigu dviratininkas būtų važiavęs tokiu greičiu, kuris nebūtų kėlęs pavojaus kitiems eismo dalyviams, jų saugumui, ir būdamas pakankamai atidus bei atsargus, jis nebūtų sukėlęs situacijos, dėl kurios prarado techninę galimybę laiku sustabdyti dviratį ir išvengti susidūrimo su pėsčiąją S. C..

4. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad S. C. kategoriškai nesutinka su institucijos ir pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog ji padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 428 straipsnio 3 dalyje. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniu skundu, S. C. tvirtina, jog ji kirto dviračių taką nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, t.y. toje vietoje, kur ant šaligatvio nudažyta plati geltona juosta ir nuleistas šaligatvio kraštas, todėl mano, jog artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, būtent dviratininkas privalėjo sulėtinti greitį visais atvejais nepriklausomai nuo to, ar jis matė pėsčiųjų perėjoje žmogų, ar nematė, akcentuodama, jog ji (S. C.) jau buvo perėjusi dviračio taką ir viena koja stovėjo ant šaligatvio, kai į ją atsitrenkė dviratininkas. Apeliantės S. C. nuomone, būtent dviratininkas turėjo galimybę išvengti susidūrimo, susidūrimas įvyko ne dėl jos kaltės, ji KET reikalavimų nepažeidė.

7. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs byloje esančius įrodymus, susipažinęs su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliacinio skundo motyvais bei pateikta bylos medžiaga, daro išvadą, kad skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta visapusišku byloje surinktų įrodymų įvertinimu. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas įstatymas.

8. Pripažįstant administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai įvertinto byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, apklausęs ne tik pačią administracinėn atsakomybėn patrauktą S. C., tačiau ir liudytoją A. M. (dviratitinką) bei tiesioginę įvykio liudininkę G. U. bei įvertinęs teismui pateiktas nuotraukas ir kitus duomenis, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra įrodyta, jog S. C. veiksmuose yra visi nusižengimo, numatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje sudėties požymiai.

9. Vertinant S. C. parodymų ir jos keltos versijos pagrįstumą, patikimumą bei atitikimą faktinėms nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos aplinkybėms, pažymėtina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėties požymius, vadovautis vien tik administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, teisinio pagrindo nėra. Neabejotina, jog siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusižengimo aplinkybių, juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos ANK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna ne tik skirtingose proceso stadijose administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymai, bet ir kitų byloje apklaustų asmenų parodymai bei rašytinė administracinio nusižengimo bylos medžiaga, patvirtinanti/paneigianti tam tikras S. C. inkriminuojamo administracinio nusižengimo faktines aplinkybes.

10. Iš Institucijos priimto nutarimo bei pirmosios instancijos teismo aptartų ANK 428 straipsnio 3 dalies nuostatų bei KET reikalavimų, numatytų KET 42 ir 44 punktuose (kurių apeliacinės instancijos teismas nebekartoja) matyti, kad apeliantei S. C. nuobauda yra skirta už tai, kad ji, kaip pėsčioji, į kitą važiuojamosios dalies – dviračių tako – pusę ėjo neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, kad nebus trukdoma dviračių taku važiuojančiam dviratininkui A. M., su juo susidūrė, dėl ko buvo apgadintas dviratis. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų, eismo įvykio fiksavimo protokolo, nuotraukų, matyti, jog ginčo vietoje yra atskirai pažymėtas dviračių takas ir atskirai pažymėtas pėsčiųjų takas, pėstiesiems skirta zona yra abipus dviračių tako. Taip pat iš pateiktų nuotraukų bei eismo įvykio fiksavimo protokolo matyti, jog šiame dviračių take nėra pėsčiųjų perėjos, to neneigia ir apeliantė, nurodydama, jog iš informavimo priemonių (pvz. http://www.vilniustransport.lt/lt/news/view/?id=l 150) jai žinoma, kad P. Vileišio dviračių tako, nuo Šilo tilto iki Antakalnio g. 120, ilgis - 1,5 km., visame, 1,5 km. dviračių tako ilgyje nėra pėsčiųjų perėjos. Taigi akivaizdu, jog įvykis įvyko dviračių take, pėsčioji S. C. norėdama pereiti dviračių taką judėjo išimtinai dviračių tako važiuojamąją dalimi, nepaisydama KET 42 ir 44 punktų reikalavimų, kad pėstiesiems į važiuojamąją dalį, šiuo atveju – į dviračių taką, įeiti leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms.

11. Apeliantės skundo argumentai, manant, jog ji dviračių taką kirto per nežymėtą pėsčiųjų perėją, nes įvykio metu priėjo pėsčiųjų take esančią nuolaidžią plokštumą, kur pėsčiųjų tako paviršius susilygina su dviračių tako paviršiumi, ir yra geltonos spalvos juostos su reljefiniu kelio dangos paviršiumi (kuomet šis žymėjimas skirtas silpnaregiams) nepaneigia teismo išvadų, jog S. C. dviračių taką kirto neįsitikinusi, kad tai daryti saugu ir, kad nebus trukdoma dviračiui, ko pasekoje pėsčioji ir dviratininkas susidūrė. Tokią teismo išvadą patvirtina teisme apklausto liudytojo A. M. parodymai, kuris nurodė, kad: važiavo dviračių taku, pastebėjo šalia dviračių tako moteris, kurių viena pradėjo žengti į dviračių taką; mėgino atkreipti jos dėmesį garsiu šūksniu, tačiau moteris pasimetė, stabtelėjo ir nespėjo kirsti dviračių tako; jam stabdant dviratis pradėjo čiuožti ant šlapios kelio dangos, dviračio priekis atsitrenkė į moterį, abu nuvirto. Tokius liudytojo A. M. parodymus patvirtino ir įvykio vietoje buvusios, bylos baigtimi nesuinteresuotos, liudytojos G. U. parodymai, kuri patvirtino, jog dviračių take nėra jokios perėjos, susidūrimo vietoje yra kelio dangos pažemėjimas ir žymėjimai silpnaregiams. Ši liudytoja patvirtino, kad dviračių taku link centro važiavo dviratininkas, ji išgirdo garsų šūksnį, atsisuko ir sustojo. Dviratininkas pradėjo šaukti, nes moteris pradėjo eiti į dviračių taką, moteris ėjo, stabtelėjo ties dviratininkų juosta ir pradėjo bėgti, įvyko susidūrimas, nukrito dviratininkas ir ta moteris. Pažymėjo, jog susidūrimas įvyko jai prieš akis, iš dešinės pusės, per porą metrų nuo jos, po išgirsto šūksnio iki dviratininko buvo 5-6 metrai, dviratininkas šaukė garsiai, pratįsai, todėl liudytojos nuomone, susidūrimo galima būtų išvengti, jei moteris būtų priėmusi kitą sprendimą, nebūtų bėgusi į priekį. Akcentavo, jog dviratininkas negalėjo sukti, nes būtų atsitrenkęs į bordiūrą, kitu atveju išvažiavęs į priešpriešinę juostą. Taigi, aptarti duomenys nekelia jokių abejonių pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu bei padarytomis išvadomis dėl S. C. kaltės pagal ANK 428 straipsnio 3 dalį, kurioms pritaria ir skundą nagrinėjantis teismas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai ir tvirtinimas, jog ji tinkamai pradėjo dviračių tako kirtimą yra nepagrįsti.

12. Apeliantės akcentuojami argumentai sietini su jos (S. C.) amžiumi (galėjo ar negalėjo girdėti dviratininko įspėjamąjį šūksnį (-ius)), manymas, jog dviratininkas važiavo techniškai netvarkingu dviračiu ir kiti skundo argumentai tvirtinant, jog būtent dviratininkas nesiėmė jokių veiksmų, kad išvengtų susidūrimo, kuomet KET įpareigoja būtent pėstiesiems į dviračių taką, įeiti tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms, apeliantės padaryto administracinio nusižengimo nešalina ir savaime nereiškia, kad S. C. administracinėn atsakomybėn patraukta nepagrįstai, nes kaip matyti iš bylos duomenų, tik pati S. C. teigė, jog dviračių taką ji kirto leistinoje vietoje – nežymėtoje pėsčiųjų perėjoje, ir dviratininkas galėjo susidūrimo išvengti, kuomet jos parodymai paneigti aptartų liudytojų parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais. Apeliantės subjektyvus vertinimas su nagrinėjama situacija neturi teisinės reikšmės jos veiksmų kvalifikavimui ir nėra pagrindas pripažinti, kad S. C. nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 428 straipsnio 3 dalyje, ir jos atžvilgiu nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Apeliantės argumentus tvirtinant, jog tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė išsamiai neišanalizavę visų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus, kadangi jie prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, proceso dalyvių paiškinimams, vaizdo (nuotraukų) medžiagai bei KET reikalavimams.

13. Apeliantės manymas, jog byloje būtina skirti ekspertizę, kuri padėtų išsiaiškinti kurio eismo dalyvio veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu nėra nauji. Apygardos teismo vertinimu, šioje byloje pakanka duomenų, konstatuoti, jog susidariusi situacija, kuomet būtent pėsčioji į kitą važiuojamosios dalies – dviračių tako – pusę ėjo neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, kad nebus trukdoma dviračių taku važiuojančiam dviratininkui, po ko dviratininkas dėl slidžios kelio dangos negalėjo sustabdyti dviračio, aplenkti S. C. ar jos apvažiuoti atsitrenkė į moterį ir persivertė, trenkdamasis galva į bordiūrą, išimtinai sąlygota būtent S. C. veiksmų. Pažymėtina, kad ekspertizė byloje skiriame tuomet, kai teismui kyla pagrįstų abejonių ar byloje yra prieštaravimų, kurių teismas be specialiųjų žinių turinčių asmenų pagalbos negali pašalinti. Šiuo atveju tokių aplinkybių nėra, todėl apylinkės teismas ir nenustatė pagrindo skirti ekspertizę.

14. Apeliantės manymas, jog teismas nepagrįstai atmetė jos paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, o vadovavosi prieštaringais liudytojų parodymais, atmestini kaip nepagrįsti. Pasisakytina, kad teisingą teismo procesinio sprendimo priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, logiškos, atitinka byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat eismo įvykyje dalyvavusių liudytojų parodymus. Byloje surinktų kitų įrodymų – administracinio nusižengimo protokolo, Eismo įvykio fiksavimo protokolo, fotonuotraukų irsugretinus šiuos duomenis su liudytojų parodymais, pakanka pagrįsti S. C. kaltei padarius ANK 428 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

15. Apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl paskirtos nuobaudos dydžio, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių ANK pažeidimų, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad institucijos įgaliotoji pareigūnė, atsižvelgdama į S. C. atsakomybę lengvinančią aplinkybę - nusižengimą padarė 65 metų sulaukęs asmuo, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, paskirdama minimalią baudą S. C., nepažeidė baudos dydžio parinkimo nuostatų, numatytų ANK 34 straipsnio 2 dalyje.

16. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, išvados paremtos tiesiogiai ištirtų įrodymų analize ir vertinimu, todėl naikinti apylinkės teismo nutartį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinio nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

S. C. apeliacinio skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 31 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Gintaras Dzedulionis