Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-06-11 · Administracinė byla Nr. A-248-1259-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-06-11
Bylos Nr.
A-248-1259-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Sigita Rudėnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Birutė Janavičiūtė (pran.)
Pareiškėjas
Irinos Jokšienės
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Trečiasis asmuo
Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 8.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A2 - 1259/2007Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. birželio 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant atsakovo atstovui Šarūnui Jazukevičiui,

atnaujinus procesą viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Irinos Jokšienės firmos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Irinos Jokšienės firmos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dalyvaujant trečiajam suinteresuotajam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. sprendimą Nr.S-155-(7-117/2004), kuriuo buvo patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr.69-177 nurodymai pareiškėjui sumokėti į biudžetą 40060 Lt pridėtinės vertės mokestį (PVM), 12201 Lt PVM delspinigius, 2980 Lt PVM baudą, 77 Lt pajamų mokestį, 13 Lt šio mokesčio delspinigius bei patvirtintą 100 Lt sumažintą atskaitymų į Kelių fondą sumą, 363 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir 83 Lt šių įmokų delspinigius bei 2017 Lt mažintiną pajamų mokesčio sumą.

Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius bei Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai apskaičiavo papildomas mokesčių sumas. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo įregistruotas 1998 m. birželio 22 d. ir nuo šios dienos pradėjo ūkinę – komercinę veiklą. Metų (paskutinių 12 mėnesių) terminas suėjo 1999 m. birželio 22 d., o pareiškėjo pajamos per metus (per paskutinius 12 mėnesių) sudarė 97756,28 Lt ir neviršijo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje nurodytos 100000 Lt ribos. Mokesčių administratorius PVM skaičiuoja nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. birželio 30 d. PVM skaičiavimo laiką pratęsdamas 8 dienomis. Tačiau ir 1999 m. birželio 30 d. pagal kasos aparato skaitiklio parodymus pajamos buvo 99871,22 Lt, t. y. 100000 Lt suma nebuvo viršyta. Pareiškėjas nurodė, kad jis nerealizavo prekių, nesuteikė paslaugų ir negavo pajamų, kurios nebūtų užfiksuotos kasos aparate ar kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose. Tara nėra pajamos. Keisdamas tarą pareiškėjas pajamų negavo, o tik grąžino ją pagal susitarimą tiekėjams. Tiekėjams tara nebuvo parduodama. Tiekėjai PVM sąskaitose - faktūrose vieniems gėrimams išskirdavo tarą ir nurodydavo ją atskirai, o dėl kitų gėrimų tai nebūdavo daroma, bet tiekėjams pareiškėjas privalėdavo grąžinti visų patiektų gėrimų tarą nepriklausomai nuo to, ar PVM sąskaitoje - faktūroje tara išskirta. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su 100 Lt sumažintais atskaitymais į Kelių fondą. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčio administratorius neteisingai sumažino pajamas. Pareiškėjo pajamos gaunamos vykdant mažmeninę prekybą ir registruojamos kasos aparatu. 1999 metais pajamos buvo 93606 Lt, o ne 86824 Lt, 2000 metais - 91188 Lt, o ne 78092 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad taip pat nesutinka dėl 2017 Lt mažintinos pajamų mokesčio sumos. 1998 - 2001 metais jis sumokėjo 2945 Lt pajamų mokestį. Panaikinus neteisėtai priskaičiuotas PVM sumas mažinti 2017 Lt pajamų mokesčio sumą nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. perdavė tiekėjams apyvartinės stiklo taros 1251,40 Lt daugiau, iš jų 1998 m. liepos - 1999 m. birželio mėnesiais - 674,90 Lt daugiau, negu jos įsigijo su prekėmis. Pareiškėjas alų parduoda su butelio verte. Pirkdami stiklo taroje įpakuotas prekes gyventojai neįsipareigoja pardavėjui grąžinti stiklo taros (butelių), todėl nėra pagrindo gyventojams parduotus butelius laikyti grąžinama tara. Teismas nurodė, kad tiekėjams perduotos taros (butelių) dalis, viršijanti grąžintos taros vertę, pagrįstai įvertinta kaip taros (butelių) pardavimas ir šios parduotos taros 674,90 Lt vertė pagrįstai priskirta pajamoms. Pareiškėjas 100000 Lt pajamų ribą viršijo 1999 m. birželio mėnesį, todėl pagrįstai 1999 m. birželio mėnesį nuo sumos, viršijusios 100000 Lt (552 Lt) apskaičiuotas 84 Lt PVM, o vėlesniais mėnesiais PVM apskaičiuotas nuo kiekvieną mėnesį gautų įplaukų už realizuotas prekes. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo 40060 Lt PVM, 12201 Lt PVM delspinigius, 2980 Lt PVM baudą.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 straipsnį, jeigu asmenų pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes per metus (per paskutinius 12 mėnesių) viršija 100000 Lt, tokie asmenys pradedant tuo mėnesiu, kurį pajamos viršijo nustatytą ribą, turi skaičiuoti ir mokėti PVM. Pareiškėjui metų terminas suėjo 1999 m. birželio 22 d. dvidešimt ketvirtą valandą, o 1998 - 1999 metų elektroninio kasos aparato žurnalo nepanaikinamos atminties skaitiklio parodymai tą dieną buvo 0000097756,28. Tačiau mokesčių administratorius pareiškėjui PVM skaičiavo nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 1999 m. birželio 30 d. PVM skaičiavimo laiką pratęsdamas 8 dienomis. Teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Pareiškėjas nurodė, kad 1999 m. birželio 30 d. jo pajamos buvo 99871,22 Lt. Jo pajamos buvo padidintos įskaičiuojant į jas tarą, kuri buvo grąžinta tiekėjams. Pareiškėjas nurodė, kad jis nerealizavo jokių prekių, paslaugų ir negavo pajamų, kurios nebūtų užfiksuotos kasos aparate ar kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose. Mokesčių administratorius skaičiuodamas gautą ir grąžintiną tarą sąmoningai padarė aritmetinių klaidų, sumažino gaunamos taros kiekį, o grąžintinos taros kiekį įvardijo pajamomis. Pareiškėjas keisdamas tarą už keitimą negauna jokių pajamų, o tik grąžina tarą pagal susitarimą tiekėjui. Mokesčių administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad tara buvo parduota, o ne grąžinta. Mokesčių administratorius atliko priešpriešinius įmonių, kurios pareiškėjui tiekdavo alkoholinius gėrimus, patikrinimus. Buvo patvirtinta, kad pareiškėjas tarą tik keisdavo ir niekada neparduodavo. Pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo akte nenurodyta, kokiu Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo straipsniu vadovaudamasis mokesčių administratorius priskaičiavo PVM, koks buvo taikomas PVM skaičiavimo tarifas, kaip buvo skaičiuojamas PVM.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotasis asmuo prašė apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo nurodė, kad patikrinimo akte nurodyti teisės aktai, kuriais remiantis buvo apskaičiuotas papildomai mokėtinas PVM. 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje buvo numatyta, kad asmenys, neįsiregistravę PVM mokėtojais, pradedant tuo mėnesiu, kurį jų pajamos (įplaukos) viršijo 100000 Lt, nuo viršijančios sumos, o vėlesniais mėnesiais nuo kiekvieną mėnesį gautų pajamų (įplaukų) už realizuotas prekes PVM turi apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą iki kito mėnesio 25 dienos, o 14 straipsnyje nurodytas PVM 15,25 procentų tarifas skaičiuojant nuo prekių vertės kartu su PVM. Šių nuostatų esmės nepakeitė ir naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, galiojantis nuo 2002 m. liepos 1 d.. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau to nepadaręs, privalo už tiekiamas prekes, kurios pagal šio įstatymo nuostatas yra apmokestinamos PVM, skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis bei Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalis neprieštaravo Konstitucijai.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad šio mokestinio ginčo esmę sudaro mokesčio administratoriaus nurodymų sumokėti PVM už laikotarpį nuo 1998 m. birželio 22 d. iki 2002 m. birželio 30 d. pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas. Pagal tuo metu galiojusio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalį pareiga apskaičiuoti ir mokėti PVM buvo siejama su sąlyga, kad pajamos per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršytų 100000 Lt. Žodis ,,metai“ reiškė paskutinius einamuosius 12 mėnesių, o ne kalendorinius metus ar metus, kurie skaičiuojami nuo įmonės įsisteigimo. Patvirtinus mokesčio administratoriaus nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjo pajamos (įplaukos) už realizuotas prekes 1998 m. liepos – 1999 m. birželio mėnesiais (per paskutinius einamuosius 12 mėnesių) viršijo 100000 Lt, būtų pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui atsirado prievolė apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Teismas nurodė, kad pagal kasos aparato žurnalo duomenis 1998 m. liepos - 1999 m. birželio mėnesiais pareiškėjas už realizuotas prekes gavo mažiau nei 100000 Lt pajamų. Tačiau vietos mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjas iš įvairių tiekėjų (gamintojų) pirko prekes kartu su stiklo tara (buteliais), kuri nebuvo perduodama pareiškėjo nuosavybėn, o buvo grąžinama gamintojams. Mokesčių administratorius taip pat nustatė, kad grąžintos tiekėjams stiklo taros vertė minėtu laikotarpiu buvo didesnė už stiklo taros vertę, kurią pareiškėjas gavo iš tiekėjų pirkdamas prekes. Mokesčių administratorius skirtumą priskyrė pareiškėjo realizacinėms pajamoms ir konstatavo, kad pareiškėjas 1998 m. liepos - 1999 m. birželio mėnesiais už realizuotas prekes gavo daugiau nei 100000 Lt pajamų, todėl turėjo prievolę apskaičiuoti ir sumokėti PVM. Teismas nurodė, kad mokestinį ginčą ikiteismine tvarka nagrinėjusios institucijos ir pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas 1998 m. liepos - 1999 m. birželio mėnesiais už realizuotas prekes gavo daugiau nei 100000 Lt pajamų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu prekes pirkdavo iš UAB ,,Šiaulių tara“, L.Mišeikienės prekybos įmonės ,,Apynys“. Nors pareiškėjas neišsaugojo rašytinių sutarčių, sudarytų su minėtomis įmonėmis, galiojusių 1998 m. liepos - 1999 m. birželio mėnesiais, šių įmonių išrašytos PVM sąskaitos - faktūros (važtaraščiai), L.Mišeikienės prekybos įmonės pirkėjų apskaitos duomenys ir kita bylos medžiaga liudija, kad tik tie buteliai, kurie sąskaitose - faktūrose buvo išskirti kaip tara, nagrinėjamuoju atveju gali būti pripažįstami kaip apyvartinė tara, o jos grąžinimas nelaikytinas prekių realizavimu. Nuo šių butelių, skirtingai nei nuo kitų prekių, nurodytų PVM sąskaitose - faktūrose (važtaraščiuose), PVM nebuvo skaičiuojamas. Nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui kaip apyvartinė tara buvo perduoti kiti buteliai, neišskirti kaip tara. Šie buteliai kaip prekė (t.y. kartu su gėrimu) buvo parduodami pareiškėjui nuosavybėn, už juos PVM buvo mokamas. Teismas nurodė, kad Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnis reikalavo apskaitos dokumentuose fiksuoti visas atliktas ūkines operacijas, taigi ir taros judėjimas tarp įmonių turėjo būti fiksuojamas apskaitos dokumentuose, todėl nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad grąžintina tiekėjui tara neprivalėjo būti išskirta PVM sąskaitoje - faktūroje ar kitame naudotame apskaitos dokumente. Pareiškėjas teigė, kad tarp tiekėjų bei jo vyko ir taros keitimas, tačiau tai taros grąžinimu negalėjo būti laikoma. Teismas nurodė, kad sprendžiamam ginčui aplinkybė, jog pareiškėjui UAB ,,Avačia“ 1998 m. birželio 30 d. perdavimo - priėmimo akto Nr.1 pagrindu perdavė 4576 vnt. taros (butelių), nėra reikšminga, nes apyvartine gali būti pripažįstama tik ta tara, kuri buvo išskirta tiekėjų apskaitos dokumentuose. Be to, pareiškėjas gautos iš UAB ,,Avačia“ taros (butelių) neįtraukė į buhalterinę apskaitą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius teisingai įvertino ir tą aplinkybę, jog pareiškėjas iš UAB ,,Mintama“ negavo apyvartinės taros. 1998 m. rugpjūčio 24 d. PVM sąskaitoje - faktūroje LAD Nr.0474441 buteliai kaip tara neišskirti, jie parduoti pareiškėjo nuosavybėn kaip prekė (kartu su vynu), už kurią apskaičiuotas PVM. Teismas nurodė, kad grąžintos tiekėjams UAB ,,Šiaulių tara“, L.Mišeikienės prekybos įmonei ,,Apynys“ ir UAB ,,Mintaka“ stiklo taros vertė minėtu laikotarpiu buvo didesnė už apyvartinės stiklo taros vertę, kurią firma gavo iš tiekėjų pirkdama prekes, t. y. tiekėjams dalis butelių (taros) buvo perduota kaip prekės jų nuosavybėn. Šių prekių verte sumažėjo pareiškėjo įsipareigojimas tiekėjams. Pagal galiojusį Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 3 straipsnį prie realizavimo pajamų buvo priskiriama iš įmonės išsiųsta produkcija. Atsižvelgiant į tai susidaręs skirtumas pagrįstai pripažintas pareiškėjo pajamomis. Teismas taip pat nurodė, kad jam nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų normų konstitucingumo.

V.

Pareiškėjas padavė prašymą dėl proceso šioje administracinėje byloje atnaujinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad procesas atnaujintinas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2, 11 punktus. Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalį, pagal kurią pareiškėjui šioje byloje nagrinėtu atveju neteisėtai buvo priskaičiuoti delspinigiai.

Prašymą dėl proceso šioje byloje atnaujinimo taip pat padavė A. J..

Šalies argumentai

A. J. nurodė, kad procesas turėtų būti atnaujintas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7, 12 punktus. A. J. nurodė, kad mokestinis patikrinimas buvo atliekamas dėl pareiškėjo, o A. J. nedalyvavo patikrinimo procese. Jis taip pat nebuvo įtrauktas ir nagrinėjant bylą, tačiau byloje buvo pasisakyta dėl jo teisių bei pareigų. A. J. nurodė, kad pagal 1964 m. Civilinio kodekso, galiojusio mokestinio patikrinimo metu, 22-1 straipsnį individuali (personalinė) įmonė neturėjo juridinio asmens teisių. Taigi, Irinos Jokšienės firma yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, t. y. fizinių asmenų nuosavybė. Kadangi firma lygiomis dalimis priklauso sutuoktiniams ir gautos pajamos taip pat lygiomis dalimis priklauso sutuoktiniams, todėl pripažinimas, jog visos gautos pajamos yra Irinos Jokšienės firmos pajamos, reiškia paneigimą, kad firma lygiomis dalimis priklauso sutuoktiniams. Dėl to nepagrįstai buvo konstatuota, jog pajamos per paskutiniuosius 12 mėnesių viršijo 100000 Lt. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas būtent taip išaiškino ir taikė Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 6 straipsnį administracinėse bylose Nr.A(7)-158/2002, Nr.A(4)-939/2004. Taigi, šiuo atveju buvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

VI.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi A. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Tačiau teismas atnaujino procesą administracinės bylos dalyje dėl delspinigių dydžio nustatymo ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas nurodė, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. A. J. prašyme kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodomos aplinkybės, jog sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų bei jog nukrypta nuo administracinių teismų praktikos, jam turėjo tapti žinomos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2004 m. gruodžio 29 d. nutartį. A. J. nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme dalyvavo kaip pareiškėjo atstovas. A. J. prašymą dėl proceso atnaujinimo išsiuntė tik 2006 m. lapkričio 27 d. ir praleido terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Kadangi A. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą, todėl procesas pagal šį prašymą neatnaujintinas. Teismas nurodė, kad pareiškėjas termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu nepraleido. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo grindžiamas prašymas, paskelbtas 2006 m. rugsėjo 26 d., o prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas išsiuntė 2006 m. spalio 21 d.. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šioje byloje kėlė Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies konstitucingumo klausimą, tačiau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekilo abejonių dėl Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalies konstitucingumo. Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje (2001 m. birželio 26 d. redakcija) buvo nustatyta: ,,Delspinigių dydį už ne laiku sumokėtą mokestį ir delspinigių mokėjimo bei skaičiavimo tvarką nustato finansų ministras, atsižvelgdamas į vidutinį praėjusio kalendorinio ketvirčio aukciono būdu išleistų litais Lietuvos Respublikos valstybės iždo vekselių metinės palūkanų normos svertinį rodiklį. Delspinigių dydis nustatomas palūkanų normą padidinus iki 10 punktų.” Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą, prieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu atnaujintinas procesas šios bylos dalyje dėl delspinigių dydžio nustatymo siekiant įvertinti, ar teisingai apskaičiuotas delspinigių dydis ir ar nėra pagrindo sumažinti delspinigių sumos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(11)-421/2007; 2007 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(17)-415/2007). Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas prieš tai paminėtomis aplinkybėmis grindžia prašymą atnaujinti procesą ir pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, tačiau pagal šios normos prasmę minėtos aplinkybės negali būti pagrindas atnaujinti procesą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VII.

Pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo dalis dėl delspinigių tenkintina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutartimi procesas buvo atnaujintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu tik šios administracinės bylos dalyje dėl delspinigių dydžio nustatymo. Todėl kolegija atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimo išvadas nagrinės tik delspinigių pareiškėjui nustatymo teisėtumo klausimą.

Byloje ginčijamais mokesčių administratorių ir Mokestinių ginčų komisijos sprendimais delspinigių dydis buvo apskaičiuotas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalimi. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalies nuostatas pripažino iš dalies prieštaraujančiomis Konstitucijai. Kadangi šiuo atveju apskaičiuojant delspinigių dydį buvo vadovautasi prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis, todėl pripažintina, jog delspinigių dydis buvo nustatytas neteisėtai. Tai sudaro pagrindą panaikinti byloje ginčijamų mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimų dalis dėl delspinigių pareiškėjui nustatymo.

Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimu pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai ne įstatymo normas, numatančias mokesčių mokėtojo, laiku nesumokėjusio mokesčius, pareigą mokėti delspinigius, bet normas, susijusias su delspinigių dydžio apskaičiavimu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio (2001 m. birželio 26 d. redakcija) 3 dalis Konstitucijai prieštaravo ta apimtimi, kuria buvo įtvirtinti finansų ministro įgaliojimai vien savo nuožiūra, bet neviršijant nustatytos 10 punktų ribos, spręsti, kiek punktų padidinti šioje dalyje nurodytą palūkanų normą. Todėl darytina išvada, kad mokesčių administratorius šiuo atveju turėjo teisę pareiškėjui apskaičiuoti delspinigius, tačiau tai darydamas jis neteisėtai nustatė delspinigių dydį. Esant tokioms aplinkybėms delspinigių nustatymo klausimas turėtų būti perduotas mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo siekiant, kad delspinigiai būtų perskaičiuoti laikantis teisės aktų reikalavimų. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo perduoti mokesčių administratoriui iš naujo spręsti delspinigių nustatymo klausimą, nes byloje yra pateikti duomenys, iš kurių matyti, kad Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2007 m. kovo 28 d. sprendimu Nr.(3.11)-PA7.2-2 delspinigius pareiškėjui jau perskaičiavo ir šis Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas nustatyta tvarka nėra panaikintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Irinos Jokšienės firmos prašymo dėl proceso atnaujinimo dalį dėl delspinigių tenkinti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį, kuria buvo atmesta pareiškėjo Irinos Jokšienės firmos apeliacinio skundo dalis dėl delspinigių, panaikinti ir šio apeliacinio skundo dalį dėl delspinigių tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 9 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmesta pareiškėjo Irinos Jokšienės firmos skundo dalis dėl delspinigių, panaikinti ir šio skundo dalį dėl delspinigių tenkinti.

Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr.S-155-(7-117/2004), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2003 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr.69-177 ir Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2003 m. sausio 24 d. sprendimo Nr.A6-5-R16-334 nurodymus pareiškėjui Irinos Jokšienės firmai dėl 12201 Lt pridėtinės vertės mokesčio delspinigių, 13 pajamų mokesčio delspinigių ir 83 Lt privalomojo sveikatos draudimo delspinigių sumokėjimo panaikinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasBirutė JanavičiūtėSigita Rudėnaitė