- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-29
- Bylos Nr.
- ATP-620-318/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-13060-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Regina Pocienė
- Nukentėjusysis
- D. R.
- Pažeidėjas
- A. L., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi nukentėjusiosios D. R. įstatyminės atstovės J. R., administracinėn atsakomybėn patraukto A. L. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimo, kuriuo A. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. 600 Lt bauda; administracinio teisės pažeidimo byla pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. A. L. atžvilgiu nutraukta, jo veikoje nesant šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d., už tai, kad jis 2013 m. rugsėjo 17 d., apie 8.50 val., vairuodamas automobilį ir važiuodamas atbulas Žvirblių g., Vilniuje, įvažiavo į sankryžą su Genių. g., pasisukęs į dešinę nedavė kelio pėsčiajai, kurios ėjimo kryptį kirto, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 34 p. reikalavimus, kliudė jos stumiamą vaikišką vežimėlį ir sužalojo vežimėlyje sėdėjusią D. R., gim. 2012 m., kuriai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 18 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. A. L. atžvilgiu nutraukė, jo veikoje nesant šio administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patraukas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimą dalyje, kurioje jis buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. 600 Lt bauda ir priimti naują sprendimą: bylą jo atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. nutraukti.
Pažeidėjo manymu, skundžiamas teismo nutarimas grindžiamas aplinkybėmis, kurios kelia abejonių dėl savo objektyvumo ir patikimumo. Byloje nėra tiesioginių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima besąlygiškai konstatuoti jo padaryto pažeidimo faktą. Administracinėn atsakomybėn patrauko A. L. nuomone, teismas įrodymus iškraipė ir vertino tik tuos, kuriais norėjo pagrįsti savo išvadą. Tokia teismo pozicija yra šališka ir prieštarauja teisingumo bei sąžiningumo principams.
Skunde A. L. pažymi, kad įvykio metu jo automobilis stovėjo, todėl jei vaikui ir buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tai dėl to yra kalta neatidi ir nerūpestinga jo motina. Be to J. R. yra išbalansuotas ir emocijų valdyti nemokantis asmuo, kuris vienintelis nurodė, kad A. L. automobilis judėjo atbuline eiga. Todėl apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis jos parodymais.
Taip pat apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, vadovavosi liudytojų A. P. ir G. D. parodymais, tačiau jie tik patvirtino apie vykusį incidentą, bet nenurodė, jog automobilis judėjo atbuline eiga. Be to, pažeidėjo manymu, apylinkės teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo atmesti liudytojų H. P. ir J. B. parodymus. Pažeidėjas pažymi, jog J. B. davė nuoseklius parodymus, kurie sutampa su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga ir su jo parodymais. Apklausiama liudytoja patvirtino, kad nubrozdinimai ant vaiko plaštakų atsirado tik dėl pačios J. R. kaltės ir jos veiksmų. Apylinkės teismo išvada, kad I. B. parodymai yra nepatikimi dėl A. L. šeimos buvusių komercinių santykių - ydinga. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių liudytojos aiškinimą, kad ji su vaiku atvažiavo į polikliniką, esančią Naujojoje Vilnioje ir matė eismo įvykį. Policija į įvykio vietą atvyko apie 10.00 val., todėl suprantama, jog liudytoja pareigūnams aplinkybių tyrimo metu nebuvo žinoma.
Pažeidėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tinkamai nebuvo ištirti D. R. padaryti nubrozdinimai. J. R. vaiko rankytę nufotografavo tik 11.23 val. Be to policijos pareigūnas G. R. teisme patvirtino, kad atvykęs į kvietimą apie 10.00 val., jokių sužalojimų ant vaiko rankų nepastebėjo. Vaikas elgėsi ramiai. Taip pat liudytoja A. P. teismo metu parodė, kad paties momento, kai buvo sužalota vaiko rankytė, ji nematė. Liudytoja įvykio vietoje vaiko neapžiūrėjo, neatkreipė dėmesio, ar vaikas buvo sužalotas. Tokia A. P. pozicija kelia abejones dėl jos parodymų patikimumo, nes A. P. dirba poliklinikoje vaikų skiepų skyriuje, todėl būdama medike turėjo ir galėjo suteikti pagalbą ir apžiūrėti vaiką. Liudytojas G. D. taip pat parodė, kad į vaiką jis nežiūrėjo ir nežino, ar jis buvo sužalotas.
Be to iš tarnybinio pranešimo matyti, kad policija buvo kviečiama dėl J. R. įžeidinėjimo, o ne dėl eismo įvykio. Tam neprieštarauja J. R. pranešimas 112 telefonu, paties pažeidėjo aiškinimas, liudytojų parodymai bei automobilio apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas automobilio durelių sugadinimas. Todėl įvertinus visą administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, darytina išvada, jog jokio eismo įvykio nebuvo.
Šalies argumentai
Nukentėjusiosios D. R. įstatyminė atstovė J. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimą ir A. L. pripažinti kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d.
Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios įstatyminė atstovė nurodo, kad administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga patvirtina, kad A. L., sukėlęs eismo įvykį, t.y. sužalojęs jos dukrą D. R., tyčia, siekdamas išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos, todėl padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos priimtą nutarimą.
Skunde institucija pažymi, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas A. L. žinojo, kad į įvykio vietą bus kviečiama policija, tačiau vis tiek išvažiavo net nepasiteiravęs apie tai, ar vežimėlyje buvęs vaikas nenukentėjo. Todėl tokie pažeidėjo veiksmai turėtų būti vertinami kaip sąmoningas ketinimas išvengti kontakto su policijos pareigūnais bei patikrinimo dėl blaivumo. Be to A. L. buvo surastas ne eismo įvykio dieną, bet praėjus kelioms dienoms po įvykio. Taigi akivaizdu, jog jis tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos, norėdamas išvengti gresiančios atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nukentėjusiosios įstatyminės atstovės J. R. apeliacinį skundą A. L. prašo nukentėjusiosios skundą atmesti, o jo apeliacinį skundą tenkinti. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. L. pažymi, kad savo apeliaciniame skunde nukentėjusioji nepateikė jokių motyvų dėl apylinkės teismo priimto nutarimo neteisėtumo. Jos skundas nėra argumentuotas, nes jame tik atkartojamos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo nuostatos.
Nukentėjusiosios įstatyminės atstovės J. R., administracinėn atsakomybėn patraukto A. L. bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus apeliaciniai skundai nepagrįsti, todėl atmestini.
Lietuvos Respublikos ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
A. L. apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas jį pripažino kaltu vadovaudamasis prieštaringais įrodymais, nes jis administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. nepadarė, nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. numatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių iki dvejų metų.
Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 34 p. numatyta, kad įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima, tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog A. L. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde A. L. nesutiko su jam inkriminuojamais pažeidimais ir nurodė, kad J. R. einant per kelią, jo automobilis stovėjo, atbuline eiga nejudėjo. Todėl, jei vaikui ir buvo nubrozdinti pirštai, tai atsitiko dėl motinos neatidumo ir nerūpestingumo. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus, nes jie yra paneigti byloje surinktais, teismo ištirtais ir skundžiamame nutarime aptartais įrodymais. A. L. padarytas administracinis teisės pažeidimas įrodytas byloje surinkta medžiaga: administracinio teisės pažeidimo protokole esančiais duomenimis (b. l. 2), tarnybiniais pranešimais (b. l. 7, 8, 9), pranešimu apie eismo įvykį (b. l. 10-11), įvykio vietos schemomis (b. l. 12, 20), fotolentelėmis (b. l. 13-14), eismo įvykio vietos planu (b. l. 15), J. R. pareiškimu (b. l. 16), A. P. ir G. D. paaiškinimais (b. l. 17, 18), medicinos dokumentų išrašu (b. l. 39-40), specialisto paaiškinimu (b. l. 41), fotonuotraukomis (b. l. 76-79), gydytojo įrašais (b. l. 113), nukentėjusiosios J. R. bei liudytojų A. P., D. D., E. L. ir G. R. parodymais.
2013 m. lapkričio 12 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 10P-3380152-13, užfiksuotas administracinės teisės pažeidimas, kurį padarė A. L., nurodyta šio pažeidimo esmė bei nustatytos pažeidimo aplinkybės. Nors apeliaciniame skunde A. L. neigė, jog jis važiuodamas atbuline eiga atsitrenkė į J. R. stumiamą vežimėlį, kuriame tuo metu buvo mažametė D. R., tačiau tokį jo aiškinimą paneigia objektyvių, apylinkės teismo ištirtų ir įvertinų, faktinių duomenų visuma. J. R. teismo posėdžio metu parodė, kad ji stumdama vežimėlį, kuriame sėdėjo jos mažametė dukra, nusprendė pereiti gatvę tik tada, kai apsidairė ir įsitikino, jog tai padaryti yra saugu. Jai pradėjus kirsti gatvę, mašina, stovėjusi prie sankryžos, pradėjo važiuoti atbuline eiga. Automobilis prie vežimėlio sustojo, todėl nukentėjusioji įsitikino, kad vairuotojas ją praleidžia ir toliau ėjo į kitą gatvės pusę, tačiau vairuotojas tyčia priartėjo dar arčiau prie jos stumiamo vežimėlio. Mažametė D. R. pirštais laikėsi už vežimėlio kraštų, todėl jos plaštakos buvo prispaustos tarp automobilio ir vežimėlio. Nukentėjusiosios įstatyminė atstovė greitai atitraukė vežimėlį ir priėjo prie vairuotojo durelių. A. L. staigiu judesiu atidarė automobilio dureles, taip jomis kliudydamas nukentėjusiąją. Tada jis išlipo iš automobilio ir pradėjo ją kratyti. J. R. įspėjus vairuotoją, jog ji iškvies policiją, jis sėdo į automobilį ir nuvažiavo (b.l. 70). Analogiškas įvykio aplinkybes D. R. nurodė, tą pačią dieną po įvykio parašiusi pareiškimą policijos komisariate (b. l. 6). Tokiam jos aiškinimui neprieštarauja byloje esantis eismo įvykio vietos planas (b. l. 15), tarnybiniai pranešimai (b. l. 7, 8, 9) ir fotolentelės, kuriose užfiksuota automobilio „Mazda“ judėjimo atbuline eiga kryptis, atsitrenkimo į vežimėlį vieta (b. l. 13-14). Pareigūnai E. L. ir G. R., apklausiami teismo posėdžio metu, patvirtino, jog nukentėjusiosios įstatyminė atstovė, jiems atvykus į eismo įvykio vietą, nuosekliai paaiškino, kad į jos stumiamą vežimėlį atsitrenkė automobilis (b. l. 109, 114). Taigi J. R. parodymai apie tai, kaip A. L. įvažiavo į jos stumiamą vežimėlį tiek policijos pareigūnams užfiksuojant įvykio aplinkybes, tiek administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjant apylinkės teisme, buvo nuoseklūs, logiški ir nesikeitė.
Be to nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms neprieštarauja nuoseklūs eismo įvykio vietoje tuo metu buvusių liudytojų A. P. ir G. D. parodymai. A. P. teismo posėdžio metu parodė, kad automobilis pradėjo judėti tada, kai nukentėjusioji nusprendė pabaigti eiti per kelią. Dėl tokių vairuotojo veiksmų buvo sužalota dešinė, vežimėlyje sėdėjusio vaiko, rankutė. Paties sužalojimo momento liudytoja nematė, todėl pažeidėjo skundo argumentas, kad aplinkybė, jog liudytoja būdama medike, vaiko neapžiūrėjo, todėl jos parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi, nepagrįstas (b. l.71-72). Liudytojas G. D. taip pat parodė, kad matė kaip A. L. važiavo atbuline eiga. Staiga gatvėje buvusi moteris pradėjo šaukti: „Vos neužvažiavai ant vaiko“. Automobilis sustojo tik tada, kai nukentėjusioji pradėjo rėkti. Vairuotojas išlipo ir pradėjo moterį tampyti už striukės (b. l. 73). Taigi nors liudytojai ir nematė paties susidūrimo momento, tačiau tokie jų parodymai neabejotinai patvirtina, kad automobilis „Mazda“ tuo metu, kai nukentėjusioji stumdama vežimėlį ėjo į kitą gatvės pusę, judėjo atbuline eiga ir sustojo tik tada, kai automobiliui kliudžius vežimėlį moteris pradėjo šaukti.
A. L. apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas, neturėdamas jokio pagrindo, nesivadovavo liudytojų H. P. ir J. B. parodymais, taip pat nepagrįstas. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, apylinkės teismas atliko visapusišką byloje esančių įrodymų analizę ir pagrįstai nustatė, kad liudytojo H. P. parodymai nėra informatyvūs. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas H. P., apklausiamas teismo posėdžio metu, aiškino, jog jis tuo metu buvo santechnikos parduotuvėje ir viso eismo įvykio nematė. Tai, kas vyksta gatvėje, jis pradėjo stebėti išgirdęs moters šauksmą. Kai vyras pradėjo moterį tampyti už rankovės, liudytojas daugiau įvykio nestebėjo ir nuėjo (b. l. 73-74). Pažymėtina, jog tokie liudytojo H. P. parodymai neprieštarauja liudytojų A. P. ir G. D. aiškinimui, kad automobiliui „Mazda“ sustojus ir vairuotojui iš jo išlipus, tarp A. L. ir J. R. prasidėjo konfliktas.
Teismo posėdžio metu apklausiama liudytoja J. B. nurodė iš esmės skirtingas įvykio aplinkybes. Ji aiškino, kad matė, kaip moteris vaikišku vežimėliu trenkėsi į užpakalinį stovėjusio automobilio bamperį, pradėjo isteriškai šūkauti, trenkė į vairuotojo priekines automobilio dureles su koja, o tada išlipęs vairuotojas paėmė jai už rankos (b. l. 94). Tokį jos aiškinimą paneigia objektyvių, pirmiau aptartų faktinių duomenų visuma. Tiek liudytojas G. D., tiek liudytoja A. P. nurodė, jog automobilis ne stovėjo vietoje, kaip aiškino J. B. ir pats pažeidėjas, o judėjo atbuline eiga. Be to A. L., apklausiamas teismo posėdžio metu, kategoriškai neigė bet kokį galimą automobilio ir vežimėlio kontaktą, todėl pažeidėjo skundo argumentas, jog jis, būdamas automobilyje ir besiruošdamas skambinti žmonai, galėjo ir nepastebėti, kaip į jo automobilį atsitrenkia moteris su vežimėliu, vertintinas kaip neįtikinantis. Byloje esant duomenų, kad liudytoja J. B. dar prieš eismo įvykį pažinojo visą A. L. šeimą, nes juos kirpdavo, jai nurodžius iš esmės skirtingas ir pažeidėjui palankias, objektyviais faktiniais duomenimis neparemtas įvykio aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai jos parodymus įvertino kaip neobjektyvius ir jais nesivadovavo.
Šalies argumentai
A. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad policija į įvykio vietą buvo kviečiama dėl tarp jų kilusio konflikto, tačiau kaip matyti iš pranešimo apie eismo įvykį, jame užfiksuota, kad J. R. į policiją kreipėsi, nes sidabrinės spalvos automobilis „Honda“ jos vos nepartrenkė. Toks nukentėjusiosios įstatyminės atstovės pranešimas bendruoju pagalbos centro telefonu neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, jog A. L. iš tiesų kliudė vežimėlį, sukeldamas pavojų tiek J. R., tiek mažametės D. R. gyvybei bei sveikatai. Pažymėtina, kad nukentėjusioji bendruoju pagalbos telefonus skambino iš karto po įvykio, būdama labai susijaudinusi, todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apie sužalotą mažametę ji nepranešė, nes buvo šoko būsenoje. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skunde tvirtino, kad J. R. konfliktą pradėjo be jokios priežasties ir priėjusi prie automobilių durelių į jas spyrė, dėl ko automobilis buvo apgadintas, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Iš transporto priemonės techninės būklės patikrinimo ir apžiūros 2013 m. lapkričio 12 d. protokolo matyti, jog apibraižytas galinis automobilio bamperis, įlenktos vairuotojo durelės (b. l. 21), tačiau nėra nustatyta, kada šie apgadinimai buvo padaryti.
Administracinėn atsakomybėn patraukto A. L. apeliacinio skundo argumentas, kad apylinkės teismas tinkamai neištyrė vaiko patirtų sužalojimų ir jų atsiradimo mechanizmo, nepagrįstas. Nors dėl su įvykiu susijusių aplinkybių apklausti liudytojai patvirtino, jog iš karto po automobilio „Mazda“ kontakto su vaikišku vežimėliu, jame esanti mažametė neverkė, tačiau tai nepaneigia fakto, jog mažametei buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Tam taip pat neprieštarauja D. R. įstatyminės atstovės aiškinimas, jog ji apie dukrai padarytus sužalojimus suprato pamačiusi, kad mergaitė negali ištraukti tarp automobilio ir vaikiško vežimėlio įstrigusios plaštakos. Dukra dėl patirto sužalojimo neverkė, nes buvo ištikta šoko. (b. l. 71). Nors į eismo įvykio vietą atvykę pareigūnai G. R. ir E. L., apklausiami teismo posėdžio metu, aiškino, kad vizualiai ant vaiko rankų ir veido sužalojimų nesimatė bei nebuvo jokio reikalo kviesti greitosios pagalbos (b. l. 108-109, 114-115), tačiau akivaizdu, jog tokio pobūdžio sužalojimas ant mažametės plaštakos galėjo išryškėti vėliau. Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilio ir vežimėlio kontaktas nebuvo stiprus: nukentėjusiosios įstatyminė atstovė J. R., pajutusi, jog nepavyks išvengti susidūrimo su transporto priemone, vežimėlį greitai atitraukė, vežimėliui nenustatyti jokie apgadinimai. Taigi akivaizdu, jog tokio pobūdžio automobilio ir vežimėlio kontaktas galėjo nesukelti sunkių padarinių.
Apie mažametei padarytus sužalojimus patvirtina Medicinos dokumentų išrašas, iš kurio matyti, jog D. R. 2013 m. rugsėjo 17 d. po eismo įvykio buvo apžiūrėta Vaikų ligoninėje. Jai buvo diagnozuotas dešinės plaštakos – riešo paviršinis sužalojimas. Dokumente pažymėta, kad nukentėjusiajai sumušimas buvo padarytas automobiliui judant atbuline eiga (b. l. 39-40). Būtent tokį sužalojimo mechanizmą patvirtina byloje esantis specialisto paaiškinimas, kuriame konstatuota, jog nukentėjusiajai padarytas paviršinis odos nubrozdinimas dešinėje plaštakoje paveikus kietu buku daiktu, galimai aptariamo įvykio metu (b. l. 41). Taigi objektyvūs faktiniai bylos duomenys patvirtina, jog automobiliui „Mazda“ kontaktavus su J. R. stumiamu vaikišku vežimėliu, jame sėdėjusiai mažametei D. R. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog A. L., vairuodamas atbuline eiga, miesto teritorijoje, netoliese esant vaikų darželiui bei turgavietei, buvo nepakankamai atidus ir atsargus, nesilaikė Kelių eismo taisyklių, jog judant atbuline eiga privaloma praleisti pėsčiuosius, todėl kliudė J. R. stumiamą vaikišką vežimėlį, dėl ko nežymiai buvo sutrikdyta vežimėlyje sėdėjusios mažametės sveikata.
Šiuo nagrinėjamu atveju byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių A. L. kaltę padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai A. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies administracinį teisės pažeidimą, už kurį jam buvo paskirta administracinė nuobauda (b. l. 3-5). Skirdamas bausmę apylinkės teismas įvertino padaryto pažeidimo pobūdį, A. L. asmenybę, byloje nustatytas aplinkybes, įtakojančias nuobaudos individualizavimą, todėl nustatė baudą, kuri savo dydžiu nėra aiškiai per griežta.
Nukentėjusiosios J. R. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus apeliacinių skundų argumentai, jog A. L. veiksmuose yra pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. sudėtis, nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatyta, jog pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles vairuotojams užtraukia baudą nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų.
Kelių eismo taisyklių 231.4 p. numatyta, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jeigu eismo įvykio metu žuvo ar buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam.
Pažymėtina, jog kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu. Taigi svarbu, ar konkrečioje situacijoje asmuo suvokia, kad jis sukėlė eismo įvykį dėl kurio buvo sužalotas žmogus ir kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai – turėdamas pareigą pasilikti, tačiau sąmoningai ją ignoruodamas.
Apylinkės teismas, įvertinęs bylos faktinius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, jog A. L. neturėjo pagrindo manyti, kad jis savo veiksmais sužalojo D. R. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pažeidėjui kontaktavus su vežimėliu, jame buvusi mergaitė neverkė. Nors jos motina J. R. A. L. šaukė ir priekaištavo, kad jis jų vos nesuvažinėjo, tačiau nieko nesakė dėl mergaitei padarytų sužalojimų. Nagrinėjamoje administracinio teisės pažeidimo byloje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, jog vežimėlis, kuriame sėdėjo mergaitė, buvo apgadintas. Tam neprieštarauja teismo posėdžio metu apklausto pareigūno G. R. parodymai, jog jis ant mergaitės plaštakų sužalojimų nepastebėjo. Kaip seka iš įvykio aplinkybių, pati mergaitės motina, išsigandusi dėl automobilio ir vežimėlio kontakto, konfliktuodama su A. L., iš karto atidžiai neapžiūrėjo savo vaiko ir mergaitei padaryto sužalojimo neakcentavo. Esant tokioms aplinkybėms, pažeidėjas taip pat mergaitės neapžiūrėjo ir sužalojimo nepastebėjo. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pažeidėjas numanė, jog eismo įvykio metu, jam atbuline eiga savo automobiliu kontaktuojant su vaikišku vežimėliu, buvo sužalota mergaitės rankytė. Visa tai pagrindžia apylinkės teismo išvadą, jog byloje nėra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad A. L., pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, turėjo tiesioginę tyčią išvengti atsakomybės už eismo įvykio metu vaikui padarytą sužalojimą. Juolab, kad, kaip ir nustatyta, eismo įvykį matė ir liudytojai. Taigi apylinkės teismas, A. L. veiksmuose nenustatęs Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo subjektyviosios pusės – tyčios, pagrįstai bylą, pagal minėto pažeidimo požymius, A. L. atžvilgiu nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundus nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutarimą, kurio naikinti ar keisti dėl apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nukentėjusiosios D. R. įstatyminės atstovės J. R., A. L. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriaus apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.