- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-02
- Bylos Nr.
- I-807-815/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03723-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 2 000 Eur – už netinkamas kalinimo sąlygas, taip pat bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1 –2).
2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pasak pareiškėjo, nuo 2017 m. liepos 26 d. rakinamas kiemelis (jo plotas – apie 100 m²), kuriame yra sporto inventorius. Pasivaikščioti nuteistieji išvedami 4 valandoms, iš karto 160 asmenų, tad vietos pasivaikščioti nėra; vasarą, kai šiame kiemelyje žaidžiamas tinklinis, vietos iš viso nėra. Kitame sektoriuje kali nuteisti buvę valstybės tarnautojai, jie gali būti lauke nuo 7 val. iki 23 val., jie nėra rakinami, o kiemelis, skirtas maždaug 30 asmenų, yra apie 50 m² ploto. Be to, ten, kur kali buvę pareigūnai, yra ir daugiau inventoriaus (skalbimo mašinų), patalpos suremontuotos. Taigi, šios aplinkybės reiškia, kad dalis nuteistųjų yra diskriminuojami, lyginant su nuteistais buvusiais valstybės tarnautojais, o Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) administracija meluoja, jog visiems nuteistiesiems taikomos vienodos kalinimo sąlygos.
2.2. Lauke taip pat yra rūkomasis, kuriame įrengti 2 taksofono aparatai (skirti naudotis apie 250 nuteistųjų). Eidamas paskambinti artimiesiems, negali su jais normaliai pasikalbėti, nes pokalbio metu girdėti kitų asmenų kalba (visame sektoriuje), taip pat į rūkomąjį išėjusių asmenų riksmai, jų per kolonėles leidžiama muzika, taigi, būna didelis triukšmas, nėra jokio privatumo kalbantis telefonu. Tokiu būdu sumažėja galimybės bendrauti su artimaisiais. Skundžiasi, jog negali rašyti. Nuo 2017 m. liepos 26 d. neįmanoma susikalbėti, todėl blanksta bendravimas, prasideda pykčiai.
2.3. Nuo 23 val. iki 7 val. turi būti nepertraukiamas miegas, bet taip nėra, nes pareigūnai naktį ateina ir tikrina 2–3 kartus, pakelia pareiškėją iš miego, klausdami, ar jis gyvas, arba žibintuvėliu šviečia tiesiai į akis. Taigi, pareiškėjas neišsimiega, būna irzlus, agresyvus.
2.4. Nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 16 d. apreiškėjas buvo vienoje sekcijoje kartu su asmeniu (A. S.), kuris serga ŽIV, buvo kartu naudojamas skutimosi peiliukas, kitos higienos priemonės. Šis asmuo buvo kalinamas kamerų tipo patalpose, o 2017 m. spalio 9 d. buvo paleistas į zoną, tačiau Vilniaus PN administracija, atlikusi minėtam asmeniui kraujo tyrimą ir nustačiusi, kad asmuo serga ŽIV, turėjo jį laikyti izoliuotą, jo ligą laikydama paslaptyje. Pasak pareiškėjo, viskas paaiškėjo minėtą asmenį pervežus į kitą pataisos įstaigą, tada Vilniaus PN administracija liepė visiems pasitikrinti, ar neužsikrėtė ŽIV. Pareiškėjas dėl šių aplinkybių jaučia šoką, depresiją, naktimis negali ramiai miegoti, vis galvoja, ar užsikrėtė, gyvenimas slysta iš po kojų, teko išsirašyti raminamųjų vaistų.
2.5. Pasak pareiškėjo, visos nurodytos kalinimo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 ir 8straipsnius, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnį, dėl nežmoniškų sąlygų Vilniaus PN jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, diskriminaciją, galimybių sumažėjimą, reputacijos pablogėjimą, t. y. patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Be to, nežmoniškos kalinimo sąlygos, žeminančios žmogaus orumą, dvasinių skausmų sukėlimas sukėlė žalą pareiškėjo sveikatai, t. y. pareiškėjui padaryta nepataisoma žala.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 7–11).
1. Vilniaus PN niekada nesusidaro tokių situacijų, kai visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, tad vietos yra pakankamai. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatas pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų valstybės tarnautojus, atskiras minėtų nuteistųjų laikymo tikslas įtvirtintas BVK 70 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad buvę valstybes tarnautojai naudojasi geresnėmis gyvenimo sąlygomis.
Vilniaus PN I-jo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, jis yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems. Teisės aktuose nenustatyti jokie plotų reikalavimų normatyvai nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji kasdien turi teisę pasivaikščioti 3 valandas. Vilniaus PN direktorius 2017 m. liepos 26 d. patvirtino nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiką Nr. 81-454, kuriame įtvirtinta kiekvieno gyvenamojo korpuso aukštų pasivaikščiojimų tvarka.
2. Vilniaus PN negali objektyviai įvertinti kiekvieno nuteistojo santykio su išorės garsais, tačiau atsižvelgiant į Vilniaus PN kiekvieną dieną pildomo skambučių registro duomenis darytina išvada, jog nuteistieji naudojasi galimybe skambinti artimiesiems Vilniaus PN kiemeliuose įrengtais taksofono aparatais, o tai reiškia, jog nuteistieji susikalba su savo artimaisiais skambučių metu ir leistinas triukšmo lygis kiemelyje neviršijamas. Pagal BVK 99 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XIV skyrius. Vilniaus PN savo veikloje vadovaujasi šiais teisės aktais, todėl Vilniaus PN nesutinka su pareiškėjo neišsamiai pagrįstais argumentais dėl negalėjimo laiškais bendrauti su artimaisiais.
3. Vilniaus PN apsaugos pareigūnai, atlikdami nuteistųjų patikrą, vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 įsakyme Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (2017 m. liepos 27 d. redakcija), pagal kurios 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę; tai reiškia, kad patikros turi būti vykdomos tiek dieną, tiek naktį. Pagal Instrukcijos 7, 7.1 ir 7.2 punktus nuteistųjų, laikomų laisves atėmimo vietose, priežiūrą sudaro: asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė ji buvimo vietose; asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės. Apsaugos pareigūnai privalo naktį tikrinti nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir įsitikinti, ar visi nuteistieji miega, ar nėra susižalojusių asmenų ir pan. Nuteistųjų žadinimas naktį kelis kartus bei švietimas žibintuvėliu į veidą nėra įprastinė praktika, kurią taiko Vilniaus PN apsaugos pareigūnai. Tokias priemonės leidžiama panaudoti išimtinais atvejais, kai nėra kitų galimybių nustatyti nuteistojo tapatybę. Pažymi, jog Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 9 patvirtintame Vilniaus pataisos namų priežiūros postų plane Nr. 14-712 (toliau – ir Planas), be kita ko, nustatytos prižiūrėtojo kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje nuteistųjų drausmės grupėje tarnybinės pareigos. Pagal Plano 12.13 punktą apsaugos pareigūnai turi dienotvarkėje nustatytomis valandomis dalyvauti nuteistųjų skaičiuotėse ir patikrinimuose, tikrinti nuteistųjų skaičių nakties metu.
4. Vilniaus PN negali teikti informacijos apie pareiškėjo skunde minimo nuteistojo sveikatos būklę, nes tokie duomenys yra konfidencialūs. Viešai skelbiamoje užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro pateiktoje informacijoje nurodyta, kad ŽIV neužsikrečiama naudojantis tuo pačiu tualetu, baseinu, indais ar neperduodamas per kasdienius kontaktus (pavyzdžiui, rankos paspaudimą sveikinantis ar apsikabinant), todėl net jeigu skunde minimas asmuo galimai buvo užsikrėtęs ŽIV, jis neprivalėjo būti izoliuotas nuo aplinkinių. Pareiškėjas, kaip ir kiekvienas nuteistasis, turėjo ir privalėjo laikytis atitinkamų higienos reikalavimų. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra 2016 m. vasario mėnesio patvirtinimas, kad jis supažindintas su tuberkuliozės, lytiškai plintančių ligų, ŽIV / AIDS, hepatitų B ir C galimais užsikrėtimo būdais ir profilaktikos priemonėmis, narkomanijos prevencija, todėl dėl savo sveikatos pats privalėjo elgtis atsargiai ir nesinaudoti tomis pačiomis higienos priemonėmis su kitais nuteistaisiais. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiu, kad jis neva negali ramiai miegoti dėl nuolatinio galvojimo apie galimo užsikrėtimo ar neužsikrėtimo ŽIV galimybe. Vilniaus PN už sveikatos priežiūrą atsakingi asmenys, gavę nuteistųjų prašymus, nedelsdami padaro nemokamus kraujo tyrimus ir jeigu yra būtina pradedamas asmens gydymas. Ši paslauga galioja ir pareiškėjui.
5. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, esant 3 sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, o nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymuose nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiam ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, buvo tęstinė (administracinė byla Nr. A556-95/2009).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o pagal LVAT praktiką vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais; be to, neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos: neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai / veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški (administracinė byla Nr. Al7-1001/2007). Pažymėtina, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, t .y ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byla Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-7-2/2008, LVAT administracinės bylos Nr. A2-718/2007, Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012).
Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp jo nurodytų tariamų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, taip pat nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos, sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Remiantis atsakovės atstovo pateikiama pareiškėjo sveikatos istorija, 2017 m. spalio 20 d. pareiškėjui nediagnozuota depresija ar kiti psichikos sveikatos sutrikimai. Taigi, nurodytos aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, galimai siekdamas sau tik turtinės naudos, t. y. pasipelnyti iš valstybės. Pareiškėjo skunde nurodytos skundžiamos aplinkybės negalėjo pareiškėjui sukelti intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius negu tie, kuriuos išgyvena nuteistieji, atlikdami bausmę tam skirtose pataisos įstaigose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 2 000 Eur – už netinkamas kalinimo sąlygas, taip pat bylinėjimosi išlaidas.
2. Šioje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo skundas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:
„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“
3. Pirmiausia, pareiškėjas pateikė nusiskundimus pasivaikščiojimo kiemeliais, ypač akcentuodamas, jog laikomi nelaisvėje valstybės tarnautojai turi geresnes sąlygas negu pareiškėjas.
Teismas akcentuoja, jog pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatas pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų valstybės tarnautojus, atskiras minėtų nuteistųjų laikymo tikslas įtvirtintas BVK 70 straipsnio 1 dalyje. Teismas neabejoja BVK nuostatų konstitucingumu, todėl teigti, kad Vilniaus pataisos namų administracija, vykdydama Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus, elgėsi neteisėtai, negalima.
Vilniaus PN I-jo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems (2, 3, 4, 5, 6, 7 nuteistųjų būriai) įrengtas atskiras pasivaikščiojimų kiemas, jis yra erdvus, kieme įrengta krepšinio aikštelė, sporto inventorius nuteistiesiems (žr. fotonuotraukas, b. l. 44-45). Teisės aktuose nenustatyti jokie plotų reikalavimų normatyvai nuteistųjų pasivaikščiojimų kiemams. Pagal BVK 73 straipsnio 5 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji kasdien turi teisę pasivaikščioti 3 valandas. Vilniaus PN direktorius 2017 m. liepos 26 d. patvirtino nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore gyvenamojoje zonoje grafiką Nr. 81-454 (b. l. 46), kuriame įtvirtinta kiekvieno gyvenamojo korpuso aukštų pasivaikščiojimų tvarka. Taigi, pareiškėjo pretenzijos apie pasivaikščiojimų kiemelius nepasitvirtino.
4. Pareiškėjas teigia, kad jis negali normaliai bendrauti su artimaisiais, nes taksofonai yra kiemeliuose, kuriuose yra daug žmonių, ten nuolat triukšmaujama. Be to, pareiškėjas negali rašyti artimiesiems.
Teismas nesutinka su tokia pozicija. Pirma, pareiškėjas gali naudotis rašymo teisėmis. Antai, pagal BVK 99 straipsnio 1 dalį nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XIV skyrius. Antra, pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad neįmanoma susikalbėti, naudojantis taksofonais, o Vilniaus PN taksofonai yra (žr. fotonuotraukas, b. l. 44-45), todėl jais naudotis įmanoma.
5. Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad Vilniaus PN naktimis vykdomos patikros, kurias atlieka Vilniaus PN administracija.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 įsakyme Nr. V-362 patvirtinta Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija (2017 m. liepos 27 d. redakcija), pagal kurios 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę; tai reiškia, kad patikros turi būti vykdomos tiek dieną, tiek naktį. Pagal Instrukcijos 7, 7.1 ir 7.2 punktus nuteistųjų, laikomų laisves atėmimo vietose, priežiūrą sudaro: asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinė elgesio kontrolė ji buvimo vietose; asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės. Apsaugos pareigūnai privalo naktį tikrinti nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir įsitikinti, ar visi nuteistieji miega, ar nėra susižalojusių asmenų ir pan. Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 9 patvirtintame Vilniaus pataisos namų priežiūros postų plane Nr. 14-712 (b. l. 20-43), be kita ko, nustatytos prižiūrėtojo kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuje nuteistųjų drausmės grupėje tarnybinės pareigos. Pagal Plano 12.13 punktą apsaugos pareigūnai turi dienotvarkėje nustatytomis valandomis dalyvauti nuteistųjų skaičiuotėse ir patikrinimuose, tikrinti nuteistųjų skaičių nakties metu. Taigi, ir šis pareiškėjo nusiskundimas negali būti laikomas pagrįstu.
6. Pareiškėjas skundėsi, kad buvo laikomas su ŽIV nešiojančiu asmeniu, kad su juo naudojosi tomis pačiomis higienos priemonėmis.
Teismas pabrėžia ir tai, jog remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos Nr. 05-A/2013/469 kopija (b. l. 12–19): pareiškėjas 2016 m. pasirašytinai buvo supažindintas su tuberkuliozės, lytiškai plintančių ligų ŽIV / AIDS, hepatitų B ir C užsikrėtimo būdais ir profilaktikos priemonėmis, narkomanijos prevencija (b. l. 17), be kita ko, kad reikia asmeniškai naudotis higienos priemonėmis.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jis neva negali ramiai miegoti dėl nuolatinio galvojimo apie galimo užsikrėtimo ar neužsikrėtimo ŽIV galimybe. Vilniaus PN už sveikatos priežiūrą atsakingi asmenys, gavę nuteistųjų prašymus, nedelsdami padaro nemokamus kraujo tyrimus ir jeigu yra būtina pradedamas asmens gydymas: ši paslauga galioja ir pareiškėjui. Teismas pabrėžia, kad galimai pareiškėjo neramią būseną sukėlė ir ankstesnis nesveikas gyvenimo būdas. Antai, 2017 m. spalio 20 pareiškėją konsultavo gydytojas psichiatras, nes pareiškėjas skundėsi vidine įtampa, blogu miegu, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 16 m. piktnaudžiauja alkoholiu, 2009 m. turėjo alkoholinį delyrą, diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas (kodas F10.2) (b. l. 19).
7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje nenustatyta Vilniaus PN administracijos neteisėtų veiksmų, todėl, nesant vienos iš būtinųjų civilinės viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo K. N. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
8. Atitinkamai, netenkinus pareiškėjo skundo, negali būti tenkinamas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.