- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-300-177/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Violeta Ražinskaitė, Laima Garnelienė
- Nuteistasis
- I. S.
- Kaltinamasis
- E. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Garnelienės, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. S. ir jos gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktuose, ir nubausta laisvės atėmimu 8 metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu E. S. (E. S.) pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau dėl jo apeliacinių skundų nepaduota.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. P. instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. I. S. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad naktį laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 19 d. 23.00 val. iki 2015 m. spalio 20 d. 2.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš anksto prieš gimdymą nusprendusi, jog pagimdytu kūdikiu nesirūpins ir juo atsikratys, pajutusi, kad tuoj gimdys, nuėjo (duomenys neskelbtini), prie Žeimenos upės, kur pagimdė neišnešiotą gyvą moteriškos lyties naujagimį, po to paėmė naujagimį, nunešė prie upės ir panardino į vandenį, dėl to naujagimis mirė nuo prigėrimo vandenyje, ir taip tyčia nužudė mažametį bejėgiškos būklės šeimos narį – savo naujagimę dukrą.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
2. Nuteistoji I. S. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuosprendį pakeisti: nustatyti, kad teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę.
2.1. Nustatydamas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tuo pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso teisės normas, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, sąlygojusias neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
2.2. Nuteistoji parodė, kad nusikaltimo padarymo dieną iš savo mobiliojo ryšio telefono ji siuntė SMS žinutes kūdikio tėvui E. S. ir kvietė susitikti, o jis į šias žinutes atsakė, atėjo į sutartą susitikimo vietą, po to lydėjo ją iki namų bei, prasidėjus sąrėmiams, dalyvavo gimdyme prie Žeimenos upės. Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. S. neigė, tačiau pripažino, jog tą dieną apeliantė tikrai jam siuntė SMS žinutes. Jis neigė atsiliepęs į jos kvietimą susitikti, t. y. neigė lydėjęs ją iki namų ir dalyvavęs vaiko gimdyme bei nužudęs savo naujagimį. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių išsiaiškinti minėtas aplinkybes, t. y. nebuvo paimti nei apeliantės, nei E. S. mobiliojo ryšio telefonai ir ištirti jų kontaktai, siųstų SMS žinučių laikas bei turinys. Taip pat nebuvo išreikalauta informacija iš mobiliojo ryšio tiekėjų, siekiant nustatyti apeliantės bei E. S. galimus judėjimo maršrutus aktualiu laikotarpiu.
2.3. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo visapusiškai surinkti tyrimui reikšmingi duomenys, patvirtinantys apeliantės teisme duotus parodymus, neduoda pagrindo daryti išvadą, jog jos nurodytos įvykio aplinkybės yra neteisingos, kadangi teismas turi vadovautis visais byloje esančiais duomenimis, vertindamas juos kaip visumą, o ne selektyviai atrinktus atskirus įrodymus, nepagrįstai atmetant neįvertinus kitų įrodymų.
2.4. Po įvykio apeliantei automobiliu vykstant su policijos pareigūnais į Vilnių, feisbuko paskyroje ji rado įkeltą informaciją dėl rasto naujagimio lavono prie Žeimenos upės, kur buvo nurodytos kūdikio lavono radimo aplinkybės. 2015 m. lapkričio 6 d. duodama parodymus policijos pareigūnams, apeliantė nurodė viena pagimdžiusi prie Žeimenos upės kūdikį ir, jį paskandinusi, ten pat ant kranto paliko, tačiau šie parodymai nebuvo objektyvūs, kadangi ji nenurodė, kad realiai įvykio metu dalyvavo kūdikio tėvas E. S., kuris po gimdymo paėmė iš jos gimusį kūdikį ir nieko nesakęs nunešė link upės, o po kurio laiko grįžo be kūdikio. Kokiu būdu nužudytas kūdikis, apeliantė nežinojo, tik spėjo, jog gimdyme dalyvavęs E. S. kūdikį nuskandino, nes su verkiančiu kūdikiu nuėjo link upės, kur kūdikio verksmas nutilo, po to E. S. grįžo be kūdikio. Pasinaudodama feisbuko paskyroje rasta informacija apie kūdikio lavono radimo aplinkybes, duodama parodymus policijos pareigūnams, apeliantė nurodė sugalvotą kūdikio nužudymo versiją, o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė orientacinę vietą, kur neva ji paliko kūdikio lavoną.
2.5. Teismo išvada, kad, apeliantei pakeitus įtarimo kvalifikavimą iš BK 131 straipsnio į BK 129 straipsnio 2 dalį, ji apkalbėjo E. S., nurodydama jį kaip nusikalstamos veikos bendrininką, siekdama palengvinti savo teisinę padėtį, neatitinka byloje esančių duomenų, kadangi įtarimas buvo perkvalifikuotas dar 2016 m. sausio 19 d. (iš tiesų 2017 m. sausio 19 d. – t. 1, b. l. 165) ir tuo pat metu apeliantė apklausta pagal naują veikos kvalifikavimą, tačiau duodama parodymus ji ir toliau laikėsi anksčiau, t. y. 2015 m. lapkričio 6 d., duotų parodymų, jog nusikalstamą veiką padarė viena. Tik atliekant ambulatorinę ekspertizę ji ekspertui nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu buvo ne viena, o su kūdikio tėvu, tačiau vėliau dar ir Utenos ekspertiniame skyriuje ji laikėsi ankstesnių parodymų, jog nusikalstamą veiką padarė viena. Tai neduoda pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė siekė apkalbėti E. S. ir tokiu būdu palengvinti savo teisinę padėtį. Be to, apeliantė yra įgijusi tik pagrindinį išsilavinimą ir tikrai neturi specialių teisinių žinių, jog galėtų analizuoti bei vertinti aktualią situaciją iš teisinės pusė, o būtent, kokie parodymai galėtų palengvinti jos teisinę padėtį konkrečiu atveju.
2.6. Esanti situacija, kai visa atsakomybės našta dėl padaryto nusikaltimo gula tik ant apeliantės, o tikrasis nusikaltimo kaltininkas – vaiko tėvas lieka nenubaustas, apeliantei pasidarė per sunki, nes per visą tyrimo laikotarpį ji neturėjo jokio palaikymo iš savo artimųjų, visi draugai nuo jos nusigręžė ir pasmerkė kaip savo kūdikio žudikę. Dėl to ji ryžosi papasakoti tiesą ir taip palengvinti savo dvasines kančias bei sulaukti teisingumo.
2.7. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė pastojo, vos sulaukusi 18 metų, tuo metu ji dar mokėsi bendrojo lavinimo mokykloje, gyveno tėvų išlaikoma ir buvo visiškai priklausoma nuo savo šeimos narių. Konkrečiu atveju privalu nustatyti, ar apeliantė, įvertinant jos žinias, kvalifikaciją, patirtį, sveikatos būklę ir konkrečią situaciją (aplinkybes), būtų galėjusi atlikti tuos veiksmus, kurių iš jos reikalaujama. Bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog apeliantei nėštumo metu buvo daromas šeimos narių psichologinis spaudimas, o būtent, motina grasino fiziniu susidorojimu, t. y. nužudyti, jei pasirodys, kad ji pastojo ir bus vaikas. Dėl to apeliantė bijojo prisipažinti apie nėštumą ir nuo visų tai slėpė, tačiau ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog ji tyčia slėpė nėštumą, iš anksto buvo sumaniusi neauginti vaiko ir nuosekliai siekė juo atsikratyti.
2.8. Teismo išvada, kad apeliantė veikė kryptingai – tiesiogine tyčia, grindžiama vien teismo samprotavimais, vertinant tik dalį byloje esančių duomenų, atmetant kitus reikšmingus duomenis, kurie neduoda pagrindo tokiai išvadai. Be to, teismas nurodė, jog darydamas išvadas vadovavosi tik ta duomenų apimtimi, kuri patvirtina teismo nustatytas faktines aplinkybes. Nustatydamas nusikaltimo subjektyviąją pusę, teismas pirmiausia privalėjo remtis objektyviaisiais veikos duomenimis, kurie neduoda pagrindo vienareikšmiškai išvadai dėl naujagimio nužudymo būdo – paskandinimo. Be to, teismas nepakankamai įvertino aplinką ir jos daromą poveikį apeliantei nėštumo metu, o tai savaime turi reikšmės, darant išvadas dėl nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės formavimo. Pripažintina, kad apeliantės neveikimas, t. y. nesikreipimas į gydymo įstaigą, nėštumo slėpimas nuo aplinkinių, negali būti vienareikšmiškai vertinamas kaip kryptingas veikimas, siekiant neteisėtų tikslų – kūdikio nužudymo.
2.9. Apeliantė teigė negalvojusi apie tai, kas bus vaikui gimus, nes manė, jog viskas bus gerai. Ji nurodė slėpusi nuo visų savo nėštumą todėl, kad patyrė savo šeimos narių psichologinį smurtą. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, jog apeliantė iš anksto buvo sumaniusi nužudyti gimsiantį kūdikį. Byloje nesurinkta duomenų, paneigiančių apeliantės nurodytas aplinkybes, kad po gimdymo ji buvo bejėgiškos būsenos, vos galėjo paeiti, palaikoma E. S., smarkiai sukosi galva, dėl to vėliau namuose kurį laiką negalėjo atsikelti iš lovos. Tai taip pat neduoda pagrindo išvadai, jog apeliantė viena padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. Šiuo konkrečiu atveju jos veiksmai turėtų būti kvalifikuoti kaip atlikti netiesiogine tyčia.
2.10. Apeliantės atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad ji pripažino savo kaltę ta apimtimi, jog asmeniškai kūdikio nežudė, gailisi. Atsižvelgiant į apeliantės padarytos nusikalstamos veikos kaltės formą – netiesioginę tyčią, jos vaidmenį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes, manytina, kad bausmės tikslai būtų pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skyrus švelnesnę bausmę, nei sankcijoje numatyta minimali bausmė.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėja prašė nuteistosios bei jos gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir išteisintasis prašė apeliacinį skundą atmesti.
4. Nuteistosios I. S. ir jos gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
5. Teisėjų kolegijos nuomone, I. S. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikaltimą įrodyta skundžiamame teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką, paskyrė tinkamą bausmę.
Dėl įrodymų vertinimo
6. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tuo pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias baudžiamojo proceso teisės normas, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, sąlygojusias neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.
6.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos nuosprendžio teisėtumui.
6.2. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, ir tai yra jo išimtinė teisė bei pareiga.
6.3. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, ją palyginus su iš kitų šaltinių gauta informacija. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikaltimo sudėties, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.
6.4. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija šioje baudžiamojoje byloje nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo požymių. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Dėl to nėra pagrindo teigti, kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo, kad teismas vadovavosi selektyviai atrinktais atskirais įrodymais ir nepagrįstai atmetė neįvertinęs kitų įrodymų.
6.5. Nuteistosios I. S. kaltę padarius jai inkriminuotą nusikaltimą teismas pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais – liudytojų S. S., F. S., L. R., S. K., D. U., M. P., kaltinamojo (skundžiamu nuosprendžiu išteisinto) E. S., iš dalies pačios I. S. parodymais, apžiūros protokolo, specialisto išvadų, ekspertizės aktų duomenimis bei kitais įrodymais. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme tirti visi įrodymai, kuriais pagrįstas skundžiamas nuosprendis.
6.6. Jeigu apeliantai ir teismas skirtingai įvertino įrodymus, dėl to nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo sprendimą, jei teismas motyvavo, kuo remdamasis jį priėmė. Tokie teismo motyvai skundžiamame nuosprendyje išdėstyti. Dėl to atmetami apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo.
Dėl I. S. kaltės
7. Apeliantai ginčija nuteistosios kaltę nužudžius tik ką pagimdytą kūdikį teigdami, kad gimdymo procese dalyvavęs išteisintasis E. S. paėmė kūdikį ir jį nusinešė, o grįžo jau be kūdikio I. S. nepasakęs, ką padarė.
7.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokią nuteistosios versiją konstatavęs, kad nuteistosios parodymai prieštaringi, taigi nepatikimi, ir vadovavosi ne ikiteisminio tyrimo antroje pusėje bei teisme duotais, bet pirminiais jos parodymais, kuriuos ji ne kartą pakartojo ir kurie atitinka įrodymų visetą.
7.2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog I. S. savo parodymus pakeitė tik 2017 m. sausio 26 d., o iki tol nuosekliai parodė, kad viena pagimdė kūdikį už 200 m nuo namų prie Žeimenos ir jį verkiantį nunešė prie upės; laikydama už kojų, galvą panardino į vandenį; ištraukus iš vandens, kūdikis nebeverkė, ir nuteistoji suprato jį paskandinusi; tada naujagimio kūnelį nunešė keletą metrų ir numetė prie medžio bei krūmų.
7.3. Tokius parodymus ji pakartojo net tris kartus, parodymų patikrinimo vietoje metu parodė visą įvykio eigą. Viena pagimdžiusi kūdikį ir jį paskandinusi I. S. pasakė, bendraudama net su keliais ekspertais, atliekant stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (t. 2, b. l. 58–63). Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija neturi pagrindo jais netikėti.
7.4. Tiesa, atliekant ambulatorinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę (t. 2, b. l. 30–32), skirtingiems ekspertams nuteistoji nurodė skirtingas aplinkybes: pradžioje ji teigė gimdžiusi viena, o vėliau – buvusi ne viena. Šios ekspertizės metu ekspertai tiriamosios elgseną įvertino kaip gynybišką.
7.5. Tai teisėjų kolegijai leidžia teigti, kad atsirasti nuteistosios versijai nusikaltime dalyvavus buvusį draugą ir kūdikio biologinį tėvą E. S. turėjo įtakos noras pagrindinę atsakomybės naštą perkelti kitam asmeniui. Be to, bylos duomenys rodo, jog nuteistoji turėjo motyvą kūdikio tėvą apkalbėti: apklausoje, kurioje ji pirmą kartą pakeitė parodymus (t. 1, b. l. 170–171), ji aiškiai išsakė jautusi nuoskaudą, nes E. S. supažindino su savo drauge L. R., o jis pasirinko draugę, bet ne ją. Dėl to nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad I. S. nesiekė apkalbėti E. S.
7.6. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ikiteisminio tyrimo metu I. S. turėjo ir trečią versiją – Vilniaus rajono centrinės poliklinikos psichiatrui ji teigė negyvą mergaitę pagimdžiusi namuose ir ją išmetusi (t. 2, b. l. 31).
7.7. Liudytoja L. R. teisme išdėstė dar vieną pačios I. S. jai papasakotą ,,savo istoriją“: kai prasidėjo gimdymas, ją motina sudaužė, ji prarado sąmonę, o prabudus vaiko nebuvo.
7.8. Kadangi pastarųjų dviejų versijų pati nuteistoji daugiau nepalaikė, teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.
7.9. Pagrįsdama savo versiją nusikaltime dalyvavus E. S., apeliantė nurodė nusikaltimo dieną SMS žinutėmis jį kvietusi susitikti, ir jis atsakė, atėjo į sutartą vietą, po to lydėjo ją iki namų, o, prasidėjus sąrėmiams, dalyvavo gimdyme prie Žeimenos upės. Apeliantės nuomone, ikiteisminio tyrimo metu netyrus jų mobiliojo ryšio telefonų, SMS žinučių siuntimo laiko bei turinio, nebuvo imtasi priemonių išaiškinti šias aplinkybes.
7.9.1. Teisėjų kolegija sutinka, kad mobiliojo ryšio telefonai nebuvo tirti, tačiau atkreipia dėmesį, jog pakvietimas susitikti dar neįrodo tokį susitikimą įvykus, juo labiau kad E. S. pripažino gavęs jos žinutę, tačiau nuosekliai neigė su ja susitikęs.
7.9.2. Kita vertus, toks nuteistosios elgesys vertinamas kaip nelogiškas. Ji pati pripažino apie savo nėštumą nei E. S., nei niekam kitam nesakiusi, visą nėštumo laikotarpį su juo nebendravusi, tačiau staiga nutarė jį pakviesti susitikti, susitiko, o pagimdžiusi kūdikį ėmė bijoti jo grasinimų, todėl nieko apie jį bylą tyrusiems pareigūnams nesakė.
7.10. Nelogiška ir kita nuteistosios nurodyta aplinkybė. Pagal jos parodymus, gimus kūdikiui, jį paėmė E. S. ir nunešė prie upelio, o prie jos grįžo be vaiko.
7.10.1. Ši versija prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms: kūdikis rastas ne prie upės, bet lapuose tarp medžių. Būtent tokioje vietoje pati palikusi kūdikį ne vieną kartą parodė I. S. pirmų apklausų metu. Taigi jeigu naujagimį būtų paėmęs E. S. ir nuskandinęs upėje, jis turėjo grįžti su juo ir palikti po medžiu, tačiau nuteistoji teigė priešingai, jis grįžo be kūdikio.
7.11. Teisėjų kolegija atmeta kaip neįtikinamą apeliacinio skundo argumentą, kad pirminę versiją pati nužudžiusi pagimdytą kūdikį I. S. sugalvojo, kai policijos pareigūnai ją vežė apklausti į Vilnių. Pakeliui feisbuko paskyroje ji rado įkeltą informaciją apie rastą naujagimio lavoną prie Žeimenos upės ir pagal ją davė parodymus, nurodė sugalvotą kūdikio nužudymo versiją, o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė orientacinę vietą, kur neva paliko kūdikio lavoną.
7.11.1. Psichologinis tyrimas atskleidė I. S. trumpalaikės atminties siaurą apimtį, silpną ir nepastovią dėmesio koncentraciją, žemą intelekto lygį. Be to, ekspertė nustatė, kad frustruojančiose situacijose vyrauja intrapunityvinės reakcijos, galimi nekonstruktyvūs poelgiai (t. 2, b. l. 61–62).
7.11.2. Visa tai rodo per trumpą kelionės laiką apeliantę negalėjus produktyviai pasinaudoti internete esančia informacija apie padarytą nusikaltimą ir ją pritaikyti sau. Kita vertus, kūdikio nužudymą galima įvardinti kaip nekonstruktyvų poelgį, apie kurį I. S. davė pirminius teisingus parodymus, tačiau vėliau pati arba kieno nors patarta pasirinko kitą gynybos taktiką, pagrindinę atsakomybės naštą perkeldama kūdikio biologiniam tėvui. Teisėjų kolegija nesieja pakeistos gynybos taktikos su apeliantės tik pagrindiniu išsilavinimu ar specialių teisinių žinių neturėjimu, nes teisinę pagalbą jai teikė profesionalūs teisininkai.
7.12. Skundo argumentas, kad nuteistoji ryžosi papasakoti tiesą, siekdama palengvinti savo dvasines kančias ir sulaukti teisingumo, atmetamas kaip deklaratyvus, nes jo nepatvirtina bylos medžiaga.
7.13. Teisėjų kolegija pripažįsta esant teisingą skundo motyvą, jog tyrimo metu nuteistosios nepalaikė artimieji, tačiau tai nepaneigia teismo padarytos išvados, kad ji iš anksto buvo sumaniusi neauginti vaiko ir siekė juo atsikratyti. Ji nuo visų slėpė nėštumą, kategoriškai tai neigdama, nesilankė pas gydytoją. To negalima paaiškinti apeliantės argumentu, jog paaiškėjus nėštumui motina grasino ją nužudyti, juo labiau kad ji pati teigė negalvojusi, kas bus vaikui gimus, nes manė, jog viskas bus gerai. Būtų galima įsivaizduoti, kad supykusi motina jos su kūdikiu nenorėtų priimti į namus, tačiau teiginiams apie motinos grasinimą ją nužudyti byloje nėra jokio pagrindimo. Nėštumą nuteistoji slėpė nuo motinos, net pagimdžiusi kūdikį. Tai neabejotinai leidžia teigti buvus I. S. išankstinį nusiteikimą kūdikio neauginti ir juo atsikratyti. Tik tuo galima paaiškinti jos poelgį, tariamai bijant, jog motina įvykdys savo grasinimą.
7.14. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepakankamai įvertino aplinkos daromą poveikį nuteistajai nėštumo metu, ir abejojama, ar jos žinios, patirtis, konkrečios aplinkybės leido jai atlikti tuos veiksmus, kurių iš jos reikalaujama.
7.14.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal pačios nuteistosios pirminius parodymus ji visą informaciją apie gimdymą susirado internete. Tai reiškia, kad I. S., gyvenanti XXI amžiuje, yra pakankamai raštinga, moka naudotis šiuolaikinėmis technologijomis ir norėdama galėjo rasti civilizuotą išeitį pati neauginti kūdikio, tačiau pasirinko nusikalstamą kelią.
7.15. Apeliaciniame skunde abejojama naujagimio nužudymo būdu – paskandinimu, kadangi specialisto išvada nėra kategoriška. Toks skundo argumentas atmetamas.
7.15.1. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog dėl pažengusio lavono puvimo proceso specialistas negalėjo kategoriškai teigti kūdikio mirties priežastį buvus paskendimą (t. 1, b. l. 41–45), tačiau, jo plautyje radus didelį diatomėjų kiekį, nėra pagrindo abejoti specialisto išvados duomenimis, kad iki mirusiosios kūno aptikimo įvykio vietoje jis buvo vandenyje, nes tai sutampa su pačios I. S. pirminiais parodymais, jog ji dar gyvo kūdikio galvą panardino į vandenį.
7.16. Dėl skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja pirmosios instancijos teismą padarius teisingą išvadą, kad nuteistoji veikė tiesiogine tyčia.
7.16.1. Nuteistosios teiginio, jog po gimdymo ji buvo bejėgiškos būsenos ir negalėjo nužudyti kūdikio, o, darant šį nusikaltimą, dalyvavo biologinis vaiko tėvas E. S., todėl jos veiksmai vertintini kaip padaryti netiesiogine tyčia, nepatvirtina skundžiamame nuosprendyje aptarti, todėl šioje nutartyje išsamiai nekartojami objektyvūs bylos duomenys. Teismas ne tik teisingai nustatė nusikalstamos veikos subjektyviąją pusę – tiesioginę tyčią, bet ir ją tinkamai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3 punktus kaip mažamečio bejėgiškos būklės savo šeimos nario nužudymą.
Dėl bausmės
8. Apeliaciniame skunde ginčijamas bausmės dydis, prašoma pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nuteistoji pripažino savo kaltę ta apimtimi, jog ji asmeniškai kūdikio nežudė, gailisi, ir taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.
8.1. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Bausmė visais atvejais yra individuali prievartos priemonė, skiriama konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką. Ji turi atitikti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje.
8.2. Vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų, kylančių iš konstitucinio teisingumo principo ir įtvirtintų Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Tai yra BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta viena iš bausmės paskirčių, BK 54 straipsnyje numatytas reikalavimas. Baudžiamojo kodekso paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Kitaip tariant, bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
8.3. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
8.4. Nuteistoji I. S., veikdama tiesiogine tyčia, padarė baigtą labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), už kurį įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Teismas įvertino nuteistosios asmenybę, jog ji yra jauno amžiaus, anksčiau neteista, nebausta administracinėmis nuobaudomis. Kita vertus, teismas nurodė, kad ji niekur nedirba, neturi pragyvenimo šaltinio.
8.5. Teismas pagrįstai nepripažino apeliantės atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jog ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
8.5.1. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Bylos duomenys įrodo, kad I. S. keletą kartų davė teisingus parodymus tik ikiteisminio tyrimo pradžioje, o vėliau pakeitė parodymus ir ėmė tvirtinti, jog, jai pagimdžius kūdikį, jį nusinešė E. S. ir grįžo be kūdikio. Tokie pakeisti parodymai reiškia, kad nuteistoji neigia savo kaltę nužudžiusi dukrą, taigi nėra pagrindo kalbėti nei apie prisipažinimą, nei apie nuoširdų gailėjimąsi.
8.6. Teismas nepripažino kaltinime nurodytos I. S. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jog veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
8.7. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas apeliantei paskyrė minimalią bausmę, kuri negali būti laikoma neteisinga ir per griežta.
8.8. Nėra pagrindo teigti, kad teismas galėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei sankcijoje numatyta minimali bausmė.
8.8.1. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymui būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo aplinkybes, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymo leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. Šioje byloje nėra duomenų apie I. S. padaryto nusikaltimo žymiai mažesnį pavojingumą, negu numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje, kadangi mažamečio bejėgiškos būklės savo kūdikio nužudymas, nesant privilegijuotos nusikaltimo sudėties, savaime nusikaltimą daro labai pavojingą.
8.9. I. S. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisinga.
9. Dėl išdėstytų argumentų apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios I. S. ir jos gynėjo apeliacinį skundą atmesti.