Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, šiuo metu suimtas kitoje byloje ir laikomas Lukiškių TI-K, iki tol faktiškai gyvenęs (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), teistas:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 1998-04-01 nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 271 straipsnio 2 dalį - 2 metų laisvės atėmimo bausme;Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999-11-10 nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį - 2 metams laisvės atėmimo;Ignalinos rajono apylinkės teismo 2000-10-23 nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį - 3 mėnesiams laisvės atėmimo;Ignalinos rajono apylinkės teismo 2000-12-21 nuosprendžiu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį - 4 mėnesiams laisvės atėmimo;Vilniaus apygardos teismo 2001-03-23 nuosprendžiu pagal BK 272 straipsnio 3 dalį - 5 metams laisvės atėmimo;Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2005-11-24 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - 6 mėnesiams laisvės atėmimo;Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008-09-24 nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį - 5 MGL (188,25 Eur) baudaVilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-11-10 nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 3 dalį, 215 straipsnio 1 dalį - 1 metams 3 mėnesiams laisvės atėmimo;Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-10 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 306¹ straipsnio 1 dalį - 3 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo;Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-06-19 nuosprendžiu pagal BK 242 straipsnį 2 metams - 3 mėnesiams laisvės atėmimo;Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-11 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (9 nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį - 90 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su 2012-06-19 nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė – 2 metai 5 mėnesiai laisvės atėmimo;Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-01-18 nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme,

kaltinamas pagal BK 259 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. buvo kaltinamas ne vėliau kaip iki 2016 m. lapkričio 13 d., 03.00 val., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikęs ir gabenęs Vilniaus gatvėmis 0,008 g psichotropinės medžiagos - metamfetamino, kol Justiniškių gatvėje, Vilniuje, policijos pareigūnai automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu rado ir paėmė jam priklausantį minėtą kiekį psichotropinės medžiagos - metamfetamino. Šiais veiksmais D. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje.

Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis). Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamoje byloje D. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Kaltinamasis viso proceso metu savo kaltės kategoriškai nepripažino ir tikino maišelio su metamfetaminu nematęs, taip pat nepastebėjo ir jokių švirkštų (nei panaudoto, nei naujo). Išreiškė manymą, jog maišelį ir švirkštus galėjo palikti kiti asmenys, kuriuos jis keletą kartų pavežė automobiliu ir kurie yra vartojantys narkotines bei psichotropines medžiagas, be to, automobilis keletą dienų stovėjo prie garažo (kartu buvo palikti ir rakteliai). Teismas tokius kaltinamojo parodymus vertina kritiškai. Įrodinėdamas faktą, jog kaltinamasis žinojo apie maišelį su psichotropine medžiaga, teismas visų pirma neabejotinai remiasi liudytojų P. V. ir M. B. parodymais. Abu liudytojai buvo apklausti teisme, pastarieji parodė, jog tarnybos metu pamatę už vairo policijai gerai žinomą asmenį, linkusį daryti įvairias nusikalstamas veikas, ypač vagystes, nusprendė jį patikrinti, juo labiau, kad, anot P. V., automobilis įtartinai manevravo. Patikrinus dokumentus (paaiškėjo, kad D. K. neturi teisės vairuoti), pasiūlyta pateikti draudžiamus daiktus, į ką D. K. atsakė nieko draudžiamo neturintis. Liudytojas M. B. parodė, jog vairuotojas D. K. atrodė apsvaigęs nuo kažkokių medžiagų, automobilyje buvo matyti švirkštai, dėl ko nuspręsta apžiūrėti automobilį. Apžiūrą atliko M. B., kuris teismo posėdyje nurodė pirmiausia automobilyje radęs „Mercedes“ markės automobilio veidrodėlį, kurį įtarė esant vogtą, juo labiau, kad D. K. skirtingai aiškino jo turėjimo aplinkybes. Toliau apžiūrėdamas transporto priemonę rado švirkštus (jų buvo daiktadėžėje ir porankyje, t. y. tarp priekinės keleivio ir vairuotojo sėdynių, šalia rankinio stabdžio) ir galiausiai polietileninį maišelį, užkištą už plastmasės, einančios kiek žemiau vairo (atkėlė plastmasių susidūrimą ir ištraukė maišelį, kurio kampas matėsi išlindęs) (b. l. 117-124). Liudytojas P. V., stovėjęs netoliese automobilio, teisme parodė, jog sustabdytame automobilyje iš karto matė buvusius švirkštus (tarp sėdynių, šalia pavarų svirties), konkrečios vietos, iš kurios jo kolega M. B. ištraukė polietileninį maišelį, nematė, tačiau kažkur netoli nurodytų švirkštų (b. l. 117-124). Kaip matyti, apklausti liudytojai parodė, jog automobilio salone iš karto vizualiai buvo matomi švirkštai, netoli jų buvimo vietos rastas ir polietileninis maišelis su baltos spalvos miltelių likučiais. Liudytojų nurodytos aplinkybės paneigia kaltinamojo D. K. parodymus neva jis jokių švirkštų nematė, kadangi pastarieji buvo atviroje ir gerai matomojoje vietoje. Tenka pastebėti, jog liudytojų parodymai dėl maišelio radimo vietos, o taip pat kitų aplinkybių teisme duoti nepilnai tapatūs ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams ar tarnybiniame pranešime išdėstytoms aplinkybėms. M. B., tarnybiniame pranešime nurodęs, jog patraukus tarp sėdynių ir pavarų svirties gulėjusius švirkštus, jis pastebėjo polietileninį maišelį (b. l. 2), teisme tvirtino, jog maišelis buvo užkištas už netoli vairo esančių plastmasių susidūrimo, matėsi išlindęs kampas. Tokį neatitikimą liudytojas aiškino, jog tarnybiniame pranešime maišelio buvimo vietos nedetalizavo, realiai plastmasės, už kurių buvo užkištas maišelis, buvo netoli pavarų svirties (apie 20 cm atstumu), taigi, kategoriškai patvirtino būtent teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes dėl maišelio radimo. Dėl teisme nurodytų aplinkybių, jog švirkštai buvo ne tik prie pavarų svirties, o ir daiktadėžėje, pažymėjo, jog kiti švirkštai buvo nauji, dėl ko jų buvimo nenurodė, taip pat, kaip matyti, nepaminėjo aplinkybės dėl vairuotojo apsvaigimo, nors toks faktas buvo akivaizdus. Liudytojas P. V., kurio dalis ikiteisminiame tyrime duotų parodymų surašyti daugiskaitos forma, teisme paaiškino, jog realiai automobilį apžiūrėjo M. B., o jis stovėjo netoli automobilio ir pats aiškiai matė tik automobilio salone gulinčius švirkštus (vieną naudotą, kitą naują), taip pat tai, kaip M. B. kažkur iš po švirkštų (tarp sėdynės ir pavarų svirties) ištraukė polietileninį maišelį. Nepaisant šių neatitikimų, teismas visgi neturi pagrindo netikėti ir nesivadovauti liudytojų P. V. ir M. B. parodymais. Pastarieji teisiamojo posėdžio metu patikslino aplinkybes, iš esmės naujų ar kardinaliai priešingų faktų nenurodyta. Nenustatyta, kad liudytojai buvo suinteresuoti apkalbėti kaltinamąjį. Tas faktas, jog, anot P. V. ir M. B., kaltinamasis buvo gerai žinomas policijai, nereiškia, jog liudytojai turėjo pagrindą apkaltinti D. K., su kuriuo anksčiau nei procesinių veiksmų atliko, nei turėjo bent kokių konfliktų.

Vertinant paties kaltinamojo D. K. parodymus, pastebėtina, kad pastarasis proceso metu iškėlė naujų versijų dėl psichotropinės medžiagos disponavimo. Iš pradžių tvirtinęs, jog nieko nežino, iš kur atsirado maišelis, vėliau nurodė neva jį galėjo palikti pašaliniai asmenys, be to, aiškino automobilį ir raktelius buvęs palikęs keletui dienų prie garažo, iš ko galima suprasti, kad į automobilį galėjo patekti svetimi asmenys ir ten palikti psichotropinę medžiagą. Teismas tokiais kaltinamojo parodymais netiki. Polietileninio maišelio su baltos spalvos miltelių likučiais radimo vieta paneigia, jog maišelį automobilyje galėjo palikti kas nors kitas (maišelis buvo paslėptas, jo laikymo vieta šalia vairuotojo). Tuo pačiu pažymėtina, jog šalia vairuotojo, tarp jo ir keleivio sėdynės, gulėjo du švirkštai, kas buvo aiškiai matoma ir kas rodo, jog vienu iš jų buvo naudojamasi. Nors kaltinamasis neigė nusikalstamos veikos padarymo dieną vartojęs psichotropines medžiagas ir tikino tą daręs neva prieš savaitę laiko, būdamas klube (beje, ikiteisminio tyrimo metu D. K. apskritai neigė esantis vartojantis narkotines, psichotropines medžiagas), liudytojas M. B. teisme parodė, jog iš karto buvo matyti, jog vairuotojas buvo nuo kažko apsvaigęs. Tai, kad tokie liudytojo parodymai yra teisingi, matyti iš objektyvių byloje esančių įrodymų. Specialisto išvadoje Nr. T-N 3027/2016(01) ir medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti akte Nr. 1276, nurodyta, kad D. K. šlapime rasta amfetamino, metamfetamino. Nustatytas amfetamino ir metamfetamino vartojimo faktas (b. l. 30, 31). Beje, iš medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto matyti, jog D. K. eisena buvo netvirta, pastarasis svyravo Rombergo pozoje, vyzdžiai siauroki, stebimas pirštų tremoras, kas rodo D. K. apsvaigimą, tuo pačiu paneigiant neva jis draudžiamas medžiagas vartojo prieš savaitę laiko. Pagrįstai manytina, jog iki sulaikant kaltinamasis dalį psichotropinės medžiagos kaip tik ir buvo suvartojęs, ką rodo pastarojo apsvaigimas, šalia gulintis panaudotas švirkštas, po ko, pamatęs policijos pareigūnus, maišelį su likusiu metamfetaminu (likučiais) paslėpė, užkišdamas jį už plastmasių. Tokiu būdu atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, laikytina, jog kaltinamasis D. K. neteisėtai laikė automobilyje polietileninį maišelį su 0,008 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 (2007 m. gruodžio 14 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas nedidelis metamfetamino kiekis yra ne daugiau kaip 0,2 g.

BK 259 straipsnyje reglamentuojama baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo, o 2 dalyje – baudžiamojo nusižengimo sudėtis. Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnio 1 dalyje už neteisėtą psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti buvo numatyta administracinė atsakomybė.

Taigi tais atvejais, kai nustatoma, kad asmuo neteisėtai disponavo nedideliu kiekiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, kyla baudžiamojo nusižengimo (BK 259 straipsnio 2 dalis) ir administracinio teisės pažeidimo (ATPK 44 straipsnio 1 dalis) atribojimo klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teismų praktikos nusikalstamų veikų, susijusių su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis ar pirmos kategorijos šių medžiagų pirmtakais (prekursoriais) apžvalgoje (Teismų praktika, Nr. 40, 552-559) nurodyta, kad įstatymų leidėjui ATPK 44 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje nenustačius aiškių atsakomybės atskyrimo kriterijų, kasacinės instancijos teismo praktikoje akcentuota ne pavienių, o vertinamųjų požymių, kurie gali liudyti didesnį, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakankamą, arba priešingai – mažesnį pavojingumą, leidžianti kalbėti tik apie administracinę atsakomybę, visumos nustatymo svarbą. Taigi sprendžiant administracinės ir baudžiamosios atsakomybės takoskyros problemą kasacinės instancijos teismo praktikoje atsižvelgiama į veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų pobūdį, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes. Toks aiškinimas suponuoja, kad pavienis narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekio kriterijus yra nepakankamas administracinei ir baudžiamajai atsakomybei atskirti. Kiekių nustatymo rekomendacijose nenurodžius žemutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, šis kriterijus, sprendžiant apie padarytos veikos pavojingumą, laikytinas tik vienu iš galimų ir taikytinas kartu su kitais veikos pavojingumą leidžiančiais nustatyti kriterijais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-76/2012 nurodyta, kad sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes.

Nors teismas nagrinėjamoje byloje ir konstatavo, jog D. K. neteisėtai disponavo (laikė automobilyje) psichotropinę medžiagą, tačiau šiuo atveju negalima nevertinti to, jog kaltinamojo disponuotos psichotropinės medžiagos kiekis buvo daug kartų mažesnis už anksčiau nurodytose Rekomendacijoje įtvirtintą nedidelį kiekį (iš esmės maišelyje buvo tik psichotropinės medžiagos likučiai, kurie visi sunaudoti atliekant specialisto tyrimą). Nėra duomenų, jog kaltinamasis psichotropine medžiaga būtų disponavęs išimtinai ilgą laiko tarpą, pastarasis metamfetaminą laikė savo reikmėms, jo platinti nesiruošė, pats yra vartojantis nurodyto pobūdžio draudžiamas medžiagas, galima pagrįstai manyti, kad privažiavus pareigūnams dalį metamfetamino kaltinamasis jau buvo suvartojęs pats. Jokių objektyvių aplinkybių, kurios rodytų didesnį kaltinamojo veiksmų pavojingumą ir leistų vertinti juos kaip baudžiamąjį nusižengimą, byloje nenustatyta. Kaltinamojo teistumas, įskaitant ir už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, laikytinas tik charakterizuojančia aplinkybe, kuri iš esmės nėra teisiškai reikšminga vertinant padarytos veikos pavojingumą, kadangi pavojingumas sietinas su pačios veikos požymių kiekybine ir kokybine išraiška konkrečioje situacijoje, o ne kaltininko asmenybe bei pakartotinumu, kurie vertintini individualizuojant bausmės (ar administracinės nuobaudos) dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-76/2012). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad D. K. veika turėtų būti vertinama kaip ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas, o ne kaip BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baudžiamasis nusižengimas. Toks aptartos faktinės bei teisinės situacijos aiškinimas, be kita ko, atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus. Tuo pačiu pažymėtina, jog nors nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Administracinių nusižengimų kodekse nebenumatyta administracinė atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimą nedideliais kiekiais, šiuo atveju taikytinas veiksmų atlikimo metu galiojęs įstatymas. Taip pat byloje surinkti įrodymai leidžia pagrįstai manyti, jog D. K. automobilį vairavo, būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų. Tokia aplinkybė neturi esminės reikšmės teismo padarytoms išvadoms dėl pastarojo veiksmų vertinimo administracinės atsakomybės ribose, tačiau toks faktas sudaro pagrindą spręsti administracinės atsakomybės klausimą dėl transporto priemonės vairavimo, esant apsvaigus nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų (veikos padarymo metu tokią atsakomybę numatė ATPK 126 straipsnio 5 dalis).

Kaltinamajam D. K. kardomoji priemonė nepaskirta.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti: po tyrimo likęs tuščias plastikinis maišelis, supakuotas į voką ir pagal kvitą serija BBB Nr. 6PK001093 saugomas Vilniaus aps. VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje (b. l. 16, 17), sunaikintinas.

Veidrodėlio, įdėto į voką ir pagal kvitą serija BBB Nr. 6PK001143 saugomo Vilniaus aps. VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje (b. l. 19, 20), klausimą perduoti spręsti prokurorei.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalimi 1 punktu, 304 – 308 straipsniais,

nusprendžia:

D. K. (D. K.) išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

D. K. (D. K.) pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 44 straipsnio 1 dalį, 126 straipsnio 5 dalį dėl to, kad jis ne vėliau kaip iki 2016 m. lapkričio 13 d., 03.00 val., neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė automobilyje „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 0,008 g psichotropinės medžiagos - metamfetamino, kol Justiniškių gatvėje, Vilniuje, policijos pareigūnai minėto automobilio apžiūros metu rado ir paėmė jam priklausantį nurodytą minėtą kiekį psichotropinės medžiagos - metamfetamino, be to, D. K. 2016 m. lapkričio 13 d., 03.00 val., Justiniškių gatvėje, būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, vairavo automobilį „BMW 520“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti: po tyrimo likusį tuščią plastikinį maišelį, supakuotą į voką ir pagal kvitą serija BBB Nr. 6PK001093 saugomą Vilniaus aps. VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje (b. l. 16, 17), įsiteisėjus nuosprendžiui, sunaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, veidrodėlio, įdėto į voką ir pagal kvitą serija BBB Nr. 6PK001143 saugomo Vilniaus aps. VPK Centrinėje daiktinių įrodymų saugykloje (b. l. 19, 20), klausimą perduoti spręsti prokurorei.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.