- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-21
- Bylos Nr.
- 2-2-94/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00923-2012-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Šuminaitė
- Ieškovas
- D. J., D. S.
- Atsakovas
- A. B.
- Trečiasis asmuo
- Širvintų antrojo biuro
- Advokatai
- Česlovas Bakasėnas, Arvydas Milutis
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. J. ir D. S. atsakovei A. B. ieškinį dėl iškeldinimo ir atsakovės A. B. ieškovėms D. J. ir D. S., trečiajam asmeniui Širvintų antrojo biuro notarui Sergejui Kizinui priešieškinį dėl dalies testamento nuginčijimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalyje panaikinimo, turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovės nurodo, kad 2009 m. balandžio 23 d. mirė jų tėvas Č. V.. Tėvas testamentu visą savo turtą paliko joms lygiomis dalimis. Širvintų rajone, (duomenys neskelbtini)jis nuosavybės teise turėjo gyvenamąjį namą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio savininkėmis, kiekviena po ½ dalį, po tėvo mirties tapo jos. 2011 m. spalio 18 d. jos abi iš valstybės nupirko 0,1523 ha dydžio namų valdos žemės sklypą, esantį prie joms priklausančio gyvenamojo namo. Testamentą dėl turto palikimo joms tėvas surašė dar 2002 metais. Paveldėjusios šį namą, jos ketino jį tvarkyti savo nuožiūra. Tačiau savo sumanymų įgyvendinti negali, kadangi joms priklausančiuose namuose iki šiol gyvena tėvo buvusi sugyventinė atsakovė A. B.. Jos ne vieną kartą su atsakove kalbėjo ir ją informavo, kad jos nori namus tvarkyti savo nuožiūra, o vėliau planuoja juos parduoti, prašė jos išsikelti iš šių namų, tačiau jokio aiškaus atsakymo iš jos negavo. Vienu metu atsakovė minėjo, kad ji norėtų iš savivaldybės gauti kokį nors būstą, žadėjo pasirūpinti tuo klausimu, bet laikas bėgo ir vėlesnių susitikimų su atsakove susitarti nepavyko: ji vengdavo su jomis susitikti, užrakindavo duris ir neįleisdavo į vidų. Teko kreiptis net į policijos pareigūnus pagalbos, tačiau su atsakove ir su jų pagalba dialogas nebuvo sėkmingas. 2012 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais atsakovei buvo išsiųsti registruoti laiškai su raginimu išsikelti geruoju. Tačiau atsakovė į raginimus nereagavo, atsakymo iš jos negavo, o pati iki šiol namuose gyvena. Atsakovė niekada nebuvo patalpų, kuriose gyvena savininkė, jokių rašytinių sutarčių dėl patalpų nuomos nebuvo su atsakove sudarę ir sudaryti neketina. Jos yra turto savininkės ir jų teisės yra pažeistos. Atsakovė neturi teisės jų name gyventi ir ji negali įrodyti, kad tokią teisę turi. Lietuvos Respublikos CK 4.93 str. ir 4.95 str. numato savininkų teisių apsaugą ir gynimą. Siekdamos apginti savo pažeistas teisias, jo kreipiasi į teismą ir prašo atsakovę iškeldinti iš joms priklausančio namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini)
Atsiliepimas
Atsakovė teismui atsiliepimo nepateikė, tačiau pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškovių tėvu Č. V. susipažino labai senai, o 1989 metais nusprendė gyventi kartu. Abu santuokos buvo nusprendę nesudaryti. Tais pačiais metais 1989-09-22 už jos santaupas 246 rublius įsigijo medinį gyvenamąjį namą(buvusios ūkio parduotuvės pastatą). Ji neprieštaravo, kad gyvenamasis namas būtų įformintas Č. V. vardu. Nupirktą namą atremontavo, pastatė tvartą, įrengė kiemo rūsį. Kadangi Č. V. piktnaudžiavo alkoholiu ir lėšų neturėjo, visos reikalingos statybai medžiagos buvo perkamos iš jos santaupų. Dalį reikalingų medžiagų skyrė tarybinis ūkis. Pačius darbus atliko savo rankomis. Įsikūrę suremontuotame name, vedė bendrą ūkį: augino galvijus, kiaules, didelį kiekį vištų. Vėliau Č. V. išėjo gyventi pas kitą moterį, o ji toliau gyveno name ir jį prižiūrėjo. Apie Č. V. testamentą ji sužinojo tik apie 2012-08-20 registruotu laišku gavusi raginimą išsikelti iš namų, vėliau gavo dar vieną raginimą, o dar vėliau ir ieškinį išsikelti iš namo. Mano, kad Č. V. testamentu ieškovėms paliko ir jai priklausantį turtą. Nors gyvenamasis namas buvo įformintas atsakovių tėvo Č. V. vardu, tačiau šį namą iš Šešuolėlių tarybinio ūkio jie įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nors tarp jų rašytinės jungtinės veiklos sutarties nėra surašyta, tačiau dalyvavimas savo darbu, įnašais pinigais, taip pat vedimas bendro ūkio rodo, kad ji ir Č. V. siekė bendro ūkinio tikslo. Lietuvos Aukščiausias teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sutarties dalyvių įrašai yra laikomi lygiais, jeigu sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės dalis. Ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini, kaip sutartinė jungtinė veikla, reguliuojama 1964 m. CK 472-474 str. įtvirtintų normų, kurių pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe. Mano, kad byloje yra įrodyta, kad kartu gyvenę ir bendrai tvarkę ūkį ji ir Č. V. bendrai veikė, siekdami vieningo tikslo: įgyti, rekonstruoti, pastatyti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą, tai suponuoja, kad atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, pagrįstus pasitikėjimu ir gera valia, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismui pripažinus, kad dalis Č. V. testamentu palikto turto yra bendroji dalinė jos ir Č. V. nuosavybė, būtina nuginčyti testamento dalį, kiek tai liečia turtą, esantį bendrąja nuosavybe. Teismo prašo nustatyti, kad jos dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje su Č. V. įgytoje nuosavybėje sudaro ½ dalis gyvenamojo namo(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ½ pagalbinio pastato-tvarto(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pagalbinio pastato kiemo rūsio(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini).; nuginčyti testamentą toje dalyje, kiek tai liečia gyvenamojo namo ir kitų statinių palikimą ieškovėms; panaikinti įrašą paveldėjimo pagal testamentą teisė liudijime, kiek tai liečia gyvenamąjį namą ir kitus statinius tvartą ir kiemo rūsį, palikimą ieškovėms; panaikinti įrašą VĮ Registrų centras, kuriuo gyvenamasis namas ir kiti statiniai – tvartas ir kiemo rūsys- įregistruoti kaip ieškovių nuosavybė.
Ieškovės atsiliepime į atsakovė priešieškinį nurodo, kad priešieškinys yra nepagrįstas ir prašo jo netenkinti. Atsakovė neteisingai nurodo, kad už jos santaupas buvo įgytas gyvenamas namas. Gyvenamas namas buvo pirktas jų tėvo – Č. V. ir jis tuos pinigus yra sumokėjęs. Atsakovė neteisingai nurodo, kad statybinės medžiagos namo remontui buvo perkamos už atsakovės santaupų. Č. V. visą laiką dirbo Šešuolėlių tarybiniame ūkyje statybininku, pagal specialybę buvo stalius, pasižymėjo kaip nagingas ir darbštus žmogus, kuris visus namo remonto, statybos darbus atliko vienas ir savarankiškai, už darbą gautus pinigus naudojo statybinių medžiagų įsigijimui. Tuo tarpu atsakovė vedė amoralų gyvenimo būdą, santaupų neturėjo, statybinių medžiagų nepirko, statybos ir remonto darbų neatliko. Dėl nesutarimo su atsakove, jų tėvas išėjo iš namų ir iki mirties gyveno pas kitą moterį. Ieškovės ir atsakovo santykiai buvo priešiški. Atsakovei buvo žinoma ir apie testamentą, jai jis nebuvo netikėtas. Atsakovės teiginiai, kad jos tėvą įkalbėjo parašyti testamentą, yra neteisingi. Atsakovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti savo teiginius. Ieškovių žiniomis, apie Č. V. testamentą buvo žinoma gana seniai, bent jau po jo mirties. Mirus tėvui, ieškovės daug kartų lankėsi tėvui priklausiusiame name ir atsakovę buvo įspėjusios palikti šiuos namus, nes namas priklauso ieškovėms. Todėl atsakovė neteisingai nurodo, kad apie testamentą sužinojusi tik 2012-08-20 registruotu laišku gavusi raginimą išsikelti. Ieškovėms yra žinoma, kad atsakovė dar 2009 metais po Č. V. mirties lankėsi pas notarą, kuris ją informavo, kad visas Č. V. turtas atiteko jo dukterims. Č. V. testamento dalies pripažinti negaliojančiu nėra jokio įstatyminio pagrindo. Be to, ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, gali pareikšti tik kiti įpėdiniai, kurie paveldėtų, jeigu testamentas būtų pripažintas negaliojančiu. Atsakovė nėra įpėdinis pagal įstatymą ar testamentą. Atsakovė yra praleidusi vienerių metų terminą, numatytą CK 5.11 str. Atsakovė po Č. V. mirties gyveno jo namuose, todėl apie jo mirtį žinojo, tačiau niekada neginčijo jo nuosavybės į visą gyvenamąją dalį. Atsakovė meluoja, kad už jos lėšas buvo nupirktas gyvenamas namas. Atsakovės teiginiai apie bendrą mokesčių mokėjimą, bendras lėšas, susitarimą sukurti bendrą nuosavybę bei tvarkyti bendrą ūkį yra nepagristi, nes jų santykiai buvo įtempti, tėvas nuolat skundėsi, kad neturėjo galimybių gyventi kartu su atsakove dėl jos agresyvaus elgesio, palaido gyvenimo būdo, todėl negalėjo kalbos apie bendrą ūkį. Be to, tiek jų tėvas, tiek atsakovė nebuvo nutraukę santuokos su savo buvusiais sutuoktiniais. Prašo atsakovės priešieškinį netenkinti.
Trečias asmuo Širvintų antrojo notarų biuro notaras Sergejus Kizinas atsiliepime į priešieškinį nurodo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančius jos reikalavimus. Priešieškinyje yra sumaišytos dvi sąvokos – jungtinė veikla ir nekilnojamojo turto įgijimas pirkimo-pardavimo būdu. Nekilnojamojo turto įgijimui būtinas notarinis sandorio patvirtinimas nepriklausomai nuo sandorio kainos. Nekilnojamojo turto įgijėjas Č. V. išreiškė tokią valią ir sudarė sutartį, kuri buvo notariškai patvirtinta. Atsakovė išreiškė savo valią – nedalyvauti sandoryje, t.y., sąmoningai atsisakė tapti Č. V. bendrasavininke. Nors atsakovė teigia, kad ji negalėjo įsivaizduoti, kokios tai bus pasekmės, tačiau suprasdama, kad su Č. V. nesieja santuokos ryšiai, turėjo tai numatyti. Dėl nurodytų priežasčių tenkinti atsakovės reikalavimus nėra įstatyminio pagrindo.
Atsakovė į teismo posėdį neatvyko, su savo atstovu, kaip jis paaiškino, ryšių nepalaikė. Dviejuose parengiamuosiuose posėdžiuose teigė, kad ji iš namo nesikels ir nieko neįrodinės.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkinamas, priešieškinis atmetamas.
Ieškovių tėvas Č. V. Širvintų r., Šešuolėlių I kaime 1989 m. rugsėjo 22 d. iš tuo metu buvusio Šešuolėlių tarybinio ūkio už 246 rublius nusipirko gyvenamąjį namą. Kadangi iki tol name buvo įrengta parduotuvė, šį namą Č. V. atremontavo ir pritaikė gyventi, taip pat pastatė kiemo rūsį ir tvartą.
2009 m. balandžio 23 d. Č. V. mirė. Po jo mirties pagal testamentą gyvenamąjį namą su ūkio pastatais paveldėjo ieškovės. Tokiu būdu ieškovės įrodo, kad yra teisėtos gyvenamojo namo su ūkio pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), savininkės.
Atsakovė nepaiso ieškovių raginimo išsikelti už užimamų pastatų. Ji nėra šių pastatų teisėta savininkė ar valdytoja. Taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškoves ir atsakovę sietų nuomos ar panaudos teisiniai santykiai ar kad tarp šalių būtų sudaryta kokia nors sutartis. Atsakovė po Č. V. mirties į ieškoves dėl nuomos ar panaudos sutarčių sudarymo nesikreipė, todėl laikytina, kad ji name gyvena be jokio pagrindo, be ieškovių sutikimo ir pažeidžia jų, kaip savininkių teises ir trukdo turimą turtą valdyti ir disponuoti savo nuožiūra. Pagal CK 4.34 str. 1 dalį ieškovių teisėtas daikto valdymas turi būti ginamas, jų valdymo teisės apribojimas naikinamas ir atsakovė iš gyvenamojo namo iškeldinama.
Atsakovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį į mirusio Č. V. gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais. Nurodo, kad ji, gyvendama su Č. V. ir abu siekdami bendro tikslo sutartinės jungtinės veiklos rezultate įsigijo gyvenamąjį namą bendrąja daline nuosavybe.
Atsakovė santuokos su Č. V. nebuvo sudariusi, todėl jų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Kaip rodo teismų praktika, tokių asmenų turtiniams santykiams į bendrai įgytą turtą taikomos CK ketvirtosios knygos normos. Tačiau Č. V. gyvenamąjį namą įsigijo 1989 metais, kada galiojo 1964 m. CK, todėl spręsdamas, ar buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos tarp atsakovės ir Č. V., teismas vadovaujasi sutarties sudarymo metu galiojusio CK nuostatomis. Jungtinė veikla – tai asmenų susitarimas bendrai veikti bendram įstatymui neprieštaraujančiam tikslui pasiekti. 1964 m. CK 474 str. 1 dalyje buvo nustatyta, kad bendram tikslui pasiekti jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu. Pagal 1964 m. CK 43 str. 2 punktą sandoriai, kurių vertė viršija 100 rublių, tarp piliečių turėjo būti sudaromi rašytine forma. Bylos medžiaga rodo, kad tarp atsakovės ir mirusiojo Č. V. rašytinė jungtinės veiklos sutartis nebuvo sudaryta. Be to, kaip nurodė ieškovės, nei Č. V., nei atsakovės ankstesnės santuokos juridiškai nebuvo nutrūkusios. Todėl atsakovė turi šioje byloje įrodyti ne tik bendro ūkio tvarkymą, bet ir susitarimą siekti bendro turtinio tikslo ir savo prisidėjimą darbu bei lėšomis, siekiant šio tikslo ir veiklos rezultato. Atsakovė bendro ūkio tvarkymą su Č. V. įrodinėjo iš esmės vien tik savo atstovo paaiškinimais, kurie nėra pakankamai informatyvūs. Nepateikė jokių rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, pati teismui nedavė paaiškinimų, reikšmingų šio ginčo išsprendimui.
Ieškovių iniciatyva teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai S. V. ir Vida A. G.. Minėti liudytojai paliudijo, kad atsakovės ir mirusiojo Č. V. tarpusavio santykiai buvo blogi, pastarajam ne visada buvo leidžiama patekti į savo namus, įtampa didėjo ir pagaliau visiškai nutrūko. Apie 6-7 metus iki Č. V. mirties abu atskirai gyveno. Liudytoja Vida A. G. taip pat paliudijo, kad sugyventiniai iš pradžių gyveno iš ūkio nuomojamame bute, namą iš tarybinio ūkio Č. V. pirko vėliau išsimokėtinai iš savo darbo užmokesčio, tokiu pačiu būdu pirko ir statybines medžiagas remontui, buvo stalius ir remonto darbus atliko pats. Atsakovė dirbo labai trumpai, asmeninio ūkio nelaikė.
Iš šių liudytojų parodymų, taip pat ieškovių paaiškinimų darytina išvada, kad atsakovės ir mirusiojo Č. V. tarpusavio santykiai nebuvo geri, jie vienas kitu nesirūpino, atsakovė net nedalyvavo, palaidojant mirusįjį.
Teismas, vertindamas byloje turimus duomenis bei įrodymus, daro išvadą, kad tarp atsakovės ir mirusiojo Č. V. nebuvo susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, ir kad atsakovė neprisidėjo nei savo lėšomis, nei savo darbu prie gyvenamojo namo įsigijimo. Byloje nėra ir duomenų, iš kurių būtų matyti, kad mirusis Č. V. pats būtų išreiškęs valią su atsakove bendrai įsigyti turtą. Atvirkščiai, iš jo testamento turinio matyti, kad šį turtą laikė savo asmeniniu turtu ir po mirties paliko ieškovėms.
Atsakovė, žinodama, kad nekilnojamasis turtas įregistruotas mirusiojo vardu, to neginčijo dar esant gyvam Č. V., parengiamuosiuose teismo posėdžiuose pareiškė, kad to nedarys, bet vėliau persigalvojo, tačiau įrodymų teismui neteikė, buvo neaktyvi ir į posėdžius nevyko.
Teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą – pripažinti jai ½ dalį nuosavybės į gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Netenkinus šio reikalavimo, negali būti tenkinamas kitas atsakovės reikalavimas – nuginčyti dalyje Č. V. 2002-06-20 sudarytą testamentą, kuriuo jis savo turtą po mirties lygiomis dalimis palieka savo dukroms, nagrinėjamoje byloje ieškovėms, ir panaikinti įrašą 2009-12-14 paveldėjimo teisės liudijime pagal testamentą dalyje, kiek tai liečia ginčo gyvenamąjį namą.
Pagal CPK 93 str., šaliai, kurios naudai yra priimamas sprendimas, yra atlyginamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovių ieškinys yra tenkinamas visiškai. Iš byloje pateiktų duomenų matyti,kad ieškovės sumokėjo 144 Lt žyminį mokestį, už advokato paslaugas turėjo 800 Lt(b.l.60) išlaidų. Šios išlaidos ieškovėms yra priteisiamos iš atsakovės, nors ji ir yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo į valstybės biudžetą.
Kadangi atsakovės reikalavimai yra netenkinami tai pagal CPK 96 str. valstybei atsakovei suteiktos garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neatlyginamos.
Iš atsakovės nepriteisiamos procesinių dokumentų įteikimo pašto išlaidos, nes ji atleista nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo į valstybės biudžetą.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Iškeldinti A. B. iš D. J. ir D. S. asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini).
A. B. priešieškinio reikalavimų netenkinti.
Priteisti atlyginti iš A. B. D. J. ir D. S. jų turėtas bylinėjimosi išlaidas – 144 litus žyminio mokesčio ir 800 litus advokato pagalbos išlaidų, viso 944(devynis šimtus keturiasdešimt keturis)litus.
Teismo sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 30 dienų nuo jo paskelbimo Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per sprendimą priėmusį teismą.