- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-03
- Bylos Nr.
- I-290-811/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02681-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Violeta Petkevičienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- UAB „Kariotiškių verslas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai
- Advokatai
- Giedrė Narbutė
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mildos Vainienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjo UAB „Kariotiškių verslas“ atstovei advokato padėjėjai Giedrei Narbutei, atsakovių Lietuvos Respublikos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atstovui Laurynui Žižiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Kariotiškių verslas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Kariotiškių verslas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-7), kuriuo prašo: 1) panaikinti Energetikos ministerijos 2013-06-10 Leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-1833 (toliau – ir Leidimas gaminti) dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją 2013-06-10 Leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-1833 nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už pareiškėjui UAB „Kariotiškių verslas“ priklausančios neintegruoto tipo saulės elektrinės pagamintą ir parduotą elektros energijos kilovatvalandę laikotarpiu nuo skundžiamo akto priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 4) priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas; 5) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 str. pakeitimo ir papildymo įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 6 str. nuostata ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d. ir konstituciniams teisinės valstybės principui (b. l. 77-83).
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2012-12-03 gavo Leidimą plėsti energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4589 (toliau – ir Leidimas plėsti), vadovaujantis tuometinės 2012-06-21 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) redakcijos, galiojusios nuo 2012-07-01 iki 2013-02-01 nuostatomis. Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-1833 pareiškėjui buvo išduotas 2013-06-10, t. y. po naujos AIEĮ redakcijos įsigaliojimo (2013-02-01).
Pareiškėjas paaiškino, kad 2012-06-21 AIEĮ buvo įtvirtintas toks teisinis reglamentavimas, pagal kurį fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energiją gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 m. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas 2012-02-06 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) nutarimu Nr. O3-23. Tačiau nuo 2013-02-01 įsigaliojusiu 2013-01-17 AIEĮ 20 str. 6 d. įtvirtintu teisiniu reglamentavimu numatyta, kad VKEKK ne dažniau kaip ketvirtį peržiūri fiksuoto tarifo didžiausius galimus dydžius, kurie yra taikomi tiems gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos, t.y. buvo pakeistas fiksuoto tarifo nustatymo momentas. Todėl asmenims, iki 2012-12-31 pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2012-01-31 negavusiems leidimo gaminti elektros energiją yra taikoma 2013-01-17 AIEĮ 20 str. dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama 12 metų laikotarpiui tarifu, kuris galios Leidimo gaminti elektros energijos išdavimo dieną. Nuo 2013-04-01 iki 2013-06-30 elektros energijoms jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja 2013-02-28 VKEKK nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas 0,69 Lt/kWh.
Pareiškėjas Leidimą plėsti gavo dar 2012-12-03 (galiojant 2012-06-21 AIEĮ redakcijai) ir pagrįstai tikėjosi, kad jam 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 m. galiojęs 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui buvo taikomas 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo gaminti išdavimo metu (2013-06-10). Mano, kad Leidimo gaminti nuostata, kad „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“ ir pareiškėjui nustatant Leidimo gaminti išdavimo dieną galiojantį tarifą įstatymas yra taikomas atgal, pakeičiant 2012-06-21 AIEĮ nustatytą reguliavimą, todėl pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai fiksuotas tarifas yra sumažinamas 0,75 Lt/kWh. Pareiškėjo manymu, 2013-01-17 redakcijos AIEĮ nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013-02-01 ir negalėjo būti taikomos jokiems santykiams, susiklosčiusiems iki 2013-02-01. Tačiau Leidimo gaminti dalyje „leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos“ yra nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ši Leidimo gaminti sąlyga reiškia, kad pareiškėjui taikomi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi vadovaujantis 2013-01-17 AIEĮ redakcijoje nustatyta tvarka, t.y. remiantis Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojančiais tarifais. Tačiau Leidimo plėsti, kurio pagrindu pareiškėjas atliko investicijas į saulės elektrines, išdavimo metu galiojanti AIEĮ redakcija numatė, kad peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumas išduotas po šių tarifų dienos, t.y. elektros energijos supirkimų tarifų nustatymas buvo susietas su Leidimo plėsti išdavimo momentu. Todėl Energetikos ministerija, išduodama Leidimą gaminti, pareiškėjo ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems santykiams pritaikė 2013-01-17 AIEĮ redakcijos nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo ir sąžiningumo principus. Pareiškėjas paaiškino, kad jam buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad išpildžius numatytas sąlygas (pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti) visą 12 metų laikotarpį, jam bus taikomas tas pats tarifas. Be to, pareiškėjas mano, kad Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjui Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Energetikos ministerija, neatsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas turėjo pagrįstus teisėtus lūkesčius, kad pastačius elektrinę ir gavus Leidimą gaminti, visą 12 metų laikotarpį bus taikomas tas pats tarifas ir jis nebus keičiamas, išdavusi Leidimą gaminti, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas Leidimo gaminti išdavimo dieną, elgėsi nesąžiningai. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas mano, kad Leidimo gaminti dalis, kuria nustatyta, jog elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir terminais, yra neteisėta ir turi būti panaikinama kaip prieštaraujanti lex retro non agit, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, ir sąžiningumo principams bei aukštesnės teisinės galios aktams.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų jis patiria žalą negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp Leidimo plėsti ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t.y. 0,75 Lt/kWh už kiekvieną saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Pareiškėjas teigia, kad nuostolius patirs iki teisės pažeidimo pašalinimo. Paaiškino, kad pareiškėjo patiriamų nuostolių dydis priklauso nuo faktiškai pagamintos ir parduotos elektros energijos kiekio ir pažeidimo termino. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjas taip pat prašo priteisti žalą, skaičiuojamą po 0,75 Lt/kWh už kiekvieną pareiškėjos pagamintą ir AB „Lesto“ parduotą elektros energijos kilovatvalandę nuo Leidimo gaminti išdavimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovės Energetikos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimuose (b. l. 26-33; 39-46) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, įvertinęs susiklosčiusią situaciją atsinaujinančios energetikos sektoriuje, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW ir galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. litų. Pakeitimo įstatymu buvo pakeistas AIEĮ ir numatyta, kad saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų elektros tinklų, įrengtoji suminė galia iki 2020 m. turi būti padidinta iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012-12-31. Pasiekus 10 MW saulės šviesos energijos elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė turi padengti ir patvirtinti tolesnės saulės šviesos energijos elektrininių plėtros tvarkos aprašą. Paaiškino, kad buvo būtina imtis priemonių, kurios užtikrintų viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros kainų didėjimo. Be to, nurodė, kad Energetikos įstatyme numatyta, kad energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimas būtų taikomas atsižvelgiant į ekonominio pagrįstumo, mažiausių sąnaudų ir poveikio elektros energijos kainai galutiniams vartotojams kriterijus. Nurodė, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Pažymėjo, kad po AIEĮ įsigaliojimo atsinaujinančios energijos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Energetikos ministerijai buvo pateikiami tūkstančiai prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnės kaip 30 kW galios elektrines. Tuo atveju, jei visi elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytu tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams.
Atsakovas nurodė, kad 2013-01-17 Pakeitimo įstatymo tikslas buvo užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, atsižvelgiant į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą apsaugos užtikrinimo principus. Dėl 2012 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėnesiais atsakovui pateiktų 16 tūkstančių prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus statant ne didesnes kaip 30 kW galios saulės elektrines, susidarė situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013-01-17) apie 50 kartų. Ši situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį VIAP lėšų poreikį viršijant 400 mln. Lt., kuris pagal paminėtus teisės aktus būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų.
Atkreiptinas dėmesys, kad Pakeitimo įstatymo aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo tikslas suteikti galimybę VKEKK greičiau reaguoti sparčiai kintančius įrangos kaštus ir atitinkamai perskaičiuoti fiksuotų tarifų didžiausius galimus dydžius. Atsakovo vertinimu, reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui turtinė žala nepriteistina, kadangi atsakovas nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, vadovavosi galiojančiu teisiniu reguliavimu.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė prašė skundą tenkinti, savo poziciją grįsdamas skunde išdėstytais motyvais.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovių atstovas prašė skundą atmesti, remdamasis atsiliepime pateiktais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjui išduotų leidimų gaminti elektros energiją turinio teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės žalos atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-12-03 pareiškėjui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4589 (b. l. 8). Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-05-24 išdavė pažymą Nr. 12ĮP2-42200, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo saulės elektrinė sumontuota, išbandyta ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį (b. l. 9). Pareiškėjas 2013-05-23 užpildė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b.l. 34-38). Energetikos ministerija 2013-06-10 pareiškėjui išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1833, kuriame nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos: „vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis“ (b. l. 10).
Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo vienas iš subjektų, kuriems taikomos atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonės. Į skatinimo priemonių sąrašą pateko ir fiksuoto tarifo taikymas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas (AIEĮ 3 str. 2 d. 1, 2 p.). Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 7 d. 2012-06-21 redakcija). Būtent galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas Leidimas plėsti. Tuo tarpu nuo 2013-02-01 įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (AIEĮ 20 str. 6 d. 2013-01-17 redakcija). Įstatymų leidėjas ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, jokių išimčių dėl naujo teisinio reguliavimo taikymo neįtvirtino, taigi naujasis fiksuoto tarifo nustatymo momentas (AIEĮ 20 str. 6 d.) buvo taikomas net ir tiems ūkio subjektams, kurie leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus gavo iki 2013-02-01.
Pareiškėjas ginčą iš esmės kelia dėl to, jog naujasis teisinis reguliavimas bei Leidime gaminti įtvirtinta ginčijama nuostata suponuoja mažesnių elektros energijos supirkimo tarifų nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymą. Pasak pareiškėjo, naujuoju reguliavimu buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai, be to, jam buvo padaryta turtinė žala, kuri turi būti atlyginta.
Kaip nuosekliai pažymima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Šių principų paskirtis – laiduoti asmens pasitikėjimą savo valstybe ir teise. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Jie siejasi su visų valstybės institucijų pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimus; Konstitucinio Teismo 2010 m. liepos 2 d. sprendimą). Pagal principą lex retro non agit teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus).
Įstatymų leidėjas, jau priimdamas pirminės redakcijos AIEĮ, 2010-02-18 Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamajame rašte akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.), remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti AIEĮ įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.
Pagal 2012-06-21 AIEĮ redakcijų 20 str. 1, 7, 8 d. elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šis tarifas taikomas 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Fiksuotus tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos.
Įvertinus minėtas teisės normas, darytina išvada, kad pagal AIEĮ redakciją, galiojusią iki 2013-02-01, tik tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos, buvo galima taikyti peržiūrėtus tarifus. Vadinasi, iki 2013-02-01 gamintojai, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šių tarifų pakeitimo dienos, galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad jei per protingą terminą pradės gaminti elektros energiją (įgyvendinę gautą leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir gavę leidimą gaminti elektros energiją), peržiūrėti (nauji) tarifai jiems nebus taikomi, o bus taikomi minėto leidimo plėtoti elektros energijos pajėgumus išdavimo metu galioję tarifai. Toks reguliavimas, be kita ko, leido ir garantavo gamintojams, gavusiems leidimą plėtoti pajėgumus, jį įgyvendinti, atliekant atitinkamas investicijas į elektrinės statybą, nesibaiminant, kad dėl vėlesnių teisinio reguliavimo pakeitimų (pvz., tarifų pakeitimo), jų pradėtos ir jau atliktos investicijos faktiškai neatsipirks ir jie patirs reikšmingų nuostolių. Pirmiau aptartą teisę bei teisėtą lūkestį į jo įgyvendinimą įgijo ir pareiškėjas, kadangi bylos duomenys patvirtina, jog jis minėtas sąlygas išpildė. Ši pareiškėjo teisė sietina su jo nuosavybės teise, nes iš bylos duomenų matyti, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų.
Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).
Teismo vertinimu, byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo aiškinamųjų raštų, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct/kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct/kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct/kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.
Pažymėtina, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).
Nagrinėjamu atveju byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Visa tai lemia, jog AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.
Todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 yra išaiškinusi, jog įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.
Nagrinėjamu atveju skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Nustatytas fiksuotas tarifas pareiškėjui taikomas dvylikos metų laikotarpiu (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi nėra jokių konkrečių duomenų, kurie leistų daryti akivaizdžią išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjo, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes ir prieitą išvadą, teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pažymėtina ir tai, jog naujosios redakcijos AIEĮ 20 str. 6 d. pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą gaminti pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ginčijama Leidimo gaminti dalis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Leidimo gaminti elektros dalį, kuria nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, bei įpareigoti Energetikos ministeriją Leidime gaminti nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžių dalimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam turtinę žalą, kuri pasireiškė kaip pajamos, negautos dėl naujos redakcijos AIEĮ taikymo jo atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nustatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra egzistuojančios kartu, todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo naikinti pareiškėjui išduoto Leidimo gaminti dalies, kurioje įtvirtina sąlyga, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, nes pareiškėjui pagrįstai taikomas mažesnis elektros supirkimo tarifas, nei buvo numatytas iki 2012-02-01 galiojusioje AIEĮ redakcijoje ir toks tarifo sumažinimas, kaip minėta, nepažeidžia proporcingumo principo, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, taigi pareiškėjo prašymas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Pažymėtina, kad netenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui ir patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo UAB „Kariotiškių verslas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.