- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-374/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- B. M.
- Atsakovas
- viešosios įstaigos „Kauno medicinos universiteto klinikos“, viešajai įstaigai Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, viešajai įstaigai Tauragės apskrities ligoninė, viešajai įstaigai Kauno medicinos universiteto
- Trečiasis asmuo
- AAS „Gjensidige Baltic“, V. A., J. P., V. B., V. C., A. I., Lietuvos gydytojų sąjungai, uždarajai akcinei bendrovei „BTA draudimas“
- Advokatai
- Marija Ulbienė, Dalia Zaleckienė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Viginto Višinskio,
atsakovų viešųjų įstaigų Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras ir Tauragės apskrities ligoninė atstovei advokatei Daliai Zaleckienei, atsakovo viešosios įstaigos „Kauno medicinos universiteto klinikos“ atstovams H. D., A. M.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-99-253/2010 pagal ieškovo B. M. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras, viešajai įstaigai Tauragės apskrities ligoninė, viešajai įstaigai Kauno medicinos universiteto klinikos, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai, tretiesiems asmenims V. A., J. P., V. B., V. C., A. I., Lietuvos gydytojų sąjungai, uždarajai akcinei bendrovei „BTA draudimas“, AAS „Gjensidige Baltic“ (akcinės draudimo bendrovės „RESO Europa“ teisių ir pareigų perėmėjas) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2006 m. vasario 9 d. 23 val. 20 min. ieškovas kreipėsi į Tauragės apskrities ligoninės priėmimo skyrių, skųsdamasis pasunkėjusiu rijimu, kur jį apžiūrėjo ir skyrė gydymą gydytoja V. A. (diagnozė dysphagia). Tauragės PSPC šeimos gydytoja J. P. 2006 m. vasario 10 d. skubos tvarka apžiūrėjusi ieškovą pasiuntė skubiai gydytojo otorinolaringologo (LOR) konsultacijai (diagnozė ryklės uždegimas, paratonziliarinis abscesas). 2006 m. vasario 10 d. ieškovas skubos tvarka buvo priimtas Tauragės ligoninės LOR specialisto V. B., kuris pagal surinktą anamnezę skyrė gydymą (diagnozė tonzilitas, pharyngitas), vėliau stebėjo ieškovą. 2006 m. vasario 11 d. pacientui atliktas endoskopinis tyrimas, paimtas tepinėlis mikrobiologiniam tyrimui. 2006 m. vasario 15 d. konsultacijos metu ieškovui nurodyta atvykti pakartotinei konsultacijai po dviejų dienų, tačiau jis pas gydytoją V. B. pasirodė tik 2006 m. vasario 22 d.. Konsultacijos metu gydytojas, įtardamas sisteminę ligą (tuberkuliozę), paėmė pasėlį iš gerklės diagnozės patvirtinimui ir paskyrė atlikti rentgenogramą. 2006 m. vasario 23 d. pacientą konsultavo gydytojas ftiziatras, kuris paneigė tuberkuliozės diagnozę. Tą pačią dieną gydytojas V. B. susiskambino su Kauno medicinos universiteto klinikų (toliau – KMUK) gydytoja otorinolaringologe R. P. ir su ja susitaręs dėl konsultacijos (be eilės), išdavė ieškovui siuntimą į trečio lygio ligoninę. KMUK ieškovą konsultavo LOR gydytojas, neurologas, otoneurologas, buvo atlikta kompiuterinė tomografija, kuri nenustatė jokių patologinių pakitimų. KMUK specialistai patvirtino Tauragės apskrities ligoninės specialistų nustatytą diagnozę – Dysphagia functionalis. 2006 m. kovo 6 d. ieškovą konsultavo VUL Santariškių klinikos specialistai, kurie nustatė diagnozę – ryklės arefleksija, disfagija – ir paskyrė planinę neurologo konsultaciją. 2006 m. kovo 16 d., 2006 m. kovo 22 d., 2006 m. kovo 29 d., 2006 m. balandžio 5 d. laukiant planinės neurologo konsultacijos ieškovas buvo apžiūrimas ir gydomas Tauragėje LOR gydytojo V. B.. 2006 m. balandžio 5 d. B. M. buvo apžiūrėtas gydytojos V. C., nustatyta diagnozė Bulbarinis sindromas su dešiniu hemisindromu. 2006 m. balandžio 11 d. B. M. buvo paguldytas gydyti į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Nervų ligų skyrių, kur buvo nustatyta diagnozė: galvos smegenų infarktas. Po šio gydymo B. M. buvo išsiųstas reabilitacijai į sanatoriją Palangoje. Nustatyta, jog B. M. yra išlikę 40 proc. darbingumo, t. y. netektas darbingumas sudaro 60 procentų.
2006 m. birželio 20 d. B. M. kreipėsi į A. G. teismo medicininių tyrimų biurą, iš kur gautoje specialisto išvadoje Nr. P-SI-54-55 nurodyta, kad gydytojai, dirbę pas atsakovus, laiku nesuteikė tinkamos medicinos pagalbos. Dėl padarytos neturtinės žalos B. M. 2006 m. liepos 3 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo komisiją, kuri jo pareiškimo netenkino.
Šalies argumentai
Ieškovas B. M. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti: iš VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro – 10 000 Lt, VšĮ Tauragės apskrities ligoninės – 300 000 Lt, VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikų – 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas bei panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 56-44. Nurodė, kad žala padaryta dėl laiku ir tinkamai nenustatytų diagnozių ir gydymų bei iš to kilusių pasekmių (60 procentų darbingumo praradimo).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 24 d. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovui yra nustatytas neįgalumas, tačiau vien neįgalumo nustatymas dar nesuteikia teisės į žalos atlyginimą. CK 6.246 straipsnis numato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šiuo konkrečiu atveju atsakovų civilinė atsakomybė galėtų atsirasti tik nustačius, kad ieškovo sveikatos pablogėjimą sukėlė atsakovų gydytojų atlikti medicininiu požiūriu netinkami veiksmai (neveikimas). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Tačiau atliktos teismo ekspertizės (ekspertizės aktas Nr. EDG28(172)/09(01) išvados patvirtina, jog negalima teigti, kad B. M. smegenų infarkto diagnozė buvo pavėluota, nes diagnozė buvo nustatyta iškart išryškėjus papildomiems neurologiniams simptomams – dešiniajam hemisindromui – ir papildžius anamnestinius duomenis. Teismo nuomone, atlikdami visus veiksmus ir priimdami klinikinius profesinius sprendimus atsakovų gydytojai buvo maksimaliai rūpestingi ir kvalifikuoti. Šias aplinkybes patvirtino ir Sveikatos apsaugos ministerijos komisijos paskirti specialistai.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas atsakovų neteisėtus veiksmus grindžia vieninteliu rašytiniu įrodymu, t. y. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro išvada, tačiau ją nuneigia atliktos teismo medicinos ekspertizės išvados. Priimdamas sprendimą teismas nesivadovavo ir liudytojo G. M. paaiškinimais, kadangi jis, neturėdamas jokio medicininio išsilavinimo, teismo posėdžio metu išsakė tik savo subjektyvius pastebėjimus, kurie susiformavo pastarajam epizodiškai bendraujant su ieškovu. Teismas atmetė kaip neįrodytus ir ieškovo argumentus, jog gydytoja J. P. jo net neapžiūrėjo, simptomus išgalvojo, o gydytojai V. A., V. B. į medicinos dokumentus įrašė tik dalį jo nurodytų ligos požymių (rijimo sutrikimą), o kitus požymius ignoravo, nes tiek nurodyti gydytojai, dalyvavę teismo posėdyje, tiek liudytojos R. L. ir V. U. tai paneigė. Pats ieškovas taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl trys skirtingo lygio gydytojai, konsultavę jį skirtingu laiku, ignoravo ir nefiksavo medicininiuose dokumentuose dalies jo nusiskundimų. Tokiu būdu Klaipėdos apygardos teismas darė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog visi veiksmai medicininiu požiūriu atitiko visuotinai pripažintus gydymo metodus, jokių gydytojų aplaidumo faktų nenustatyta, todėl ieškovas dėl medicininiu požiūriu atliktų veiksmų neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas B. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos argumentus:
1. Dėl persirgto galvos smegenų infarkto ir išsivysčiusių susirgimo komplikacijų, uždelsus tinkamą gydymą, ieškovas neteko 60 procentų bendrojo darbingumo, todėl negali savęs realizuoti dvasine, psichologine ir kitokia prasme.
2. Teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo G. M., kuris išsamiai teismui išsakė aplinkybes apie ieškovo sveikatos sutrikimo būseną ir pasekmes nuo ligos pradžios, paaiškinimais, o R. M. apskritai nepagrįstai net atsisakė apklausti. Be to, nepagrįstai, kaip įrodymo šaltinis (specialisto išvada:, neanalizuota A. G. išvada.
3. Esant „gerklės problemai“ nesikreipiama skubos tvarka į ligoninės priimamąjį vidurnaktį žinant, kad nėra jokio polinkio į gerklų ligas. Kritiškai vertintina teismo išvada, kad atvykęs į ligoninės priimamąjį ieškovas galėjo neišsakyti visų staiga Prancūzijoje ištikusios ligos simptomų, kadangi nėra ligonio, kuris nesiektų pasveikti. Apelianto įsitikinimu, VšĮ Tauragės apskrities ligoninės ligonių priėmimo skyriaus budinti gydytoja V. A. įrašė tik dalį pasireiškusių infarkto požymių, t. y. tik „rijimo sutrikimą“, tačiau nenurodė ir nevertino kitų ieškovo nurodytų infarkto požymių – bendro kūno būsenos negerumo, kalbos sutrikimo, dešinės pusės staigaus susilpnėjimo, sutrikusios pusiausvyros bei koordinacijos, mėtymo į šalis einant.
4. Faktą, kad gydytoja J. P. ieškovo net neapžiūrėjo, patvirtina tai, kad ambulatorinėje kortelėje buvo duomenys apie sutrikusį širdies ritmą 2003 metų birželio mėnesį, o taip pat apie smegenų kraujotakos nepakankamumą 2004 m. rugpjūčio 3 d., kas svarbu įvykusio sveikatos sutrikimo diagnostikos požiūriu. Ieškovo įsitikinimu, ambulatorinėje kortelėje esantis 2006 m. vasario 10 d. apžiūrėjimo įrašas yra išgalvotas, nes gydytoja J. P. įrašė tik dalį pasireiškusių infarkto požymių, t. y. tik „rijimo sutrikimą“. Be to, gydytoja J. P. neišdavė siuntimo į Kauno ar Vilniaus medicinos įstaigas, nenusiuntė nei į III lygio ligonines, nei pas specialistą – neurologą.
5. Gydytojas V. B. taip pat įrašė tik dalį B. M. pasireiškusio infarkto požymių, t. y. tik „rijimo sutrikimą“, o kitų apelianto nurodytų požymių (bendro kūno būsenos negerumo, kalbos sutrikimo, dešinės kūno pusės staigaus susilpnėjimo, sutrikusios pusiausvyros bei koordinacijos, mėtymo į šalis nenurodė, o taip pat nenustatė tinkamos diagnozės ir tik po daugkartinių prašymų išdavė siuntimą.
6. Ekspertizės akte Nr. EDG 28(1720/09(01) nurodyta, kad galvos smegenų infarktą buvo galima diagnozuoti išryškėjus dešiniajam hemisindromui, kuris buvo nustatytas 2006 m. balandžio 5 d. Tauragės poliklinikoje gydytojos V. C., tačiau tai nebuvo padaryta.
7. Kauno medicinos universiteto klinikose gydytoja A. I. taip pat nesugebėjo nustatyti tinkamos diagnozės ir nesuteikė tinkamos kokybės medicinos paslaugų, dėl ko ieškovas neteko didelės dalies darbingumo.
8. Vertinant ekspertizės aktą, svarbu yra tai, kad ekspertai neatsakė į pagrindinį iškeltą klausimą dėl B. M. įvykusio galvos smegenų infarkto momento, kas sudaro ginčo esmę. Dėl minėtos priežasties, ieškovas prašė teismą paskirti papildomą ar pakartotinę (galimai ir kompleksinę) ekspertizę), tačiau šį prašymą teismas nepagrįstai atmetė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centras prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismo ekspertizės akte pažymėta, jog tik atsiradus tokiems požymiams kaip kalbos sutrikimas, dešinės kūno pusės hemisindromas ir tik praėjus tam tikram laikui, dinamikoje įvertinus atliktų kitų tyrimų rezultatus, galima buvo įtarti galvos smegenų infarktą, nors jis instrumentiniais tyrimais nebuvo ir iki šiol nėra patvirtintas. Atitinkamai minėtos aplinkybės (jų visuma) atsirado tuomet, kai B. M. gydėsi Santariškių klinikose. Apeliantas į Tauragės PSPC šeimos gydytoją J. P. kreipėsi tik vieną kartą – 2006 m. vasario 10 d. ir buvo priimtas kaip karščiuojantis ligonis dėl gerklės uždegimo (taip apeliantas nurodė PSPC registratūroje), o gydytoja nukreipė skubiai gydytojo otorinolaringologo konsultacijai (išduotame siuntime nėra nurodyta konkreti gydymo įstaiga, todėl ieškovas galėjo rinktis ir vykti į visas Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigas bei gauti nurodyto specialisto konsultacijas). Tiek J. P., tiek ir kito atsakovo gydytojai V. B., V. A. teisme paaiškino, kad visą informaciją, kurią gavo iš B. M. bei tą, kurią gavo atlikus objektyvią paciento apžiūrą, surašė į medicinos dokumentus. Ekspertai patvirtino, kad vien rijimo sutrikimas nėra objektyvus pagrindas prognozuoti infarktą galvos smegenų kamiene, taip pat konstatavo, kad įrašai B. M. sveikatos istorijoje apie jo sveikatą laikotarpiu nuo 2006 m. vasario 9 d. iki 2006 m. kovo 1 d. atitiko to meto būklę. Be to, priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir žalos yra neįrodytas, net ir 2006 m. balandžio 3 d. atsiradus ryškesniems papildomiems neurologiniams simptomams, Santariškių klinikose teikta planinė, o ne skubi pagalba – visi tyrimai ir apeliantas hospitalizuotas irgi planine tvarka.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad tokie šiuolaikiniai galvos smegenų vaizdiniai tyrimai kaip kompiuterinė tomografija ir magnetinio rezonanso tyrimas yra pagrindiniai ir vieninteliai metodai nustatant net pačius mažiausius išeminius pokyčius. Tuo tarpu atlikus reikiamus tyrimus, duomenų, rodančių apie išeminį insultą galvos smegenyse, nebuvo gauta. Atitinkamai VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose suteiktų paslaugų tinkamumą konstatavo ir Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VšĮ Tauragės apskrities ligoninė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kreipdamasis į Tauragės ligoninės priėmimo skyrių apeliantas skundėsi apsunkintu rijimu, o indikacijų hospitalizavimui nebuvo. Endoskopinio tyrimo metu nustatyta, kad praėjimas į stemplę yra laisvas, o šio tyrimo rezultatai iš karto atmetė ir galvos smegenų infarkto galimybę. Paskirtas gydymas buvo tęsiamas, papildomai paskirta lašalinė infuzija, kuri yra prevencinė priemonė ir tais atvejais, kai gresia ar jau yra įvykęs smegenų infarktas, nors kelis kartus ieškovas pats neatvyko. 2006 m. vasario 23 d. pacientą konsultavo gydytojas fitziatras, kuris paneigė tuberkuliozės diagnozę. Tą pačią dieną gydytojas V. B. susiskambino su Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja otorinolaringologe R. P. ir su ja susitaręs dėl konsultacijos (be eilės), išdavė apeliantui siuntimą, rekomenduodamas kreiptis į Kauno medicinos universiteto klinikas. Ekspertai patvirtino, kad gydytojas V. B. nuo 2006 m. vasario 10 d. iki 2006 m. vasario 23 d. negalėjo diagnozuoti B. M. galvos smegenų infarkto, nes vyravo gerklės uždegimo reiškiniai. Tuo tarpu nuo 2006 m. balandžio 3 d. apeliantas jau buvo konsultuotas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų gydytojos neurologės I. M., o atlikus ekstrakranijinių kraujagyslių spalvinę monografiją, transkranijinę doplerografiją, galvos smegenų magnetinį rezonansą, židininių pakitimų galvos smegenyse nebuvo matyti, nors gydytoja jau 2006 m. balandžio 3 d. diagnozavo B. M. bulbarinį sindromą ir d. hemisindromą. Taigi ir Santariškių klinikose gydytojams nekilo įtarimų dėl galimo galvos smegenų infarkto ir su juo susijusio gydymo skyrimo. Atitinkamai bulbarinis sindromas ir hemisindromas gali išsivystyti dėl įvairių nervų sistemų ligų. Be to, apeliantas nepateikė visiškai jokių įrodymų, kurie leistų teigti, kad apelianto nurodytu laikotarpiu diagnozavus galvos smegenų infarktą, būtų pavykę išvengti neįgalumo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Kartu nurodo, kad ministerija nėra tinkamas atsakovas šioje byloje, kadangi ikiteisminė institucija negali būti atsakovu byloje dėl žalos sveikatai atlyginimo kaip neturinti suinteresuotumo pačia bylos baigtimi. Be to, Pacientų sveikatai žalos nustatymo komisija nėra LR Sveikatos apsaugos ministerijos padalinys, todėl ministerija negali daryti įtakos komisijos sprendimams ir negali būti atsakinga už jos priimtus sprendimus. Kita vertus, pažymėjo, kad komisija, priimdama 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 56-44 netenkinti B. M. pretenzijos dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojo otorinolaringologo G. G. ir gydytojos neurologės I. V. pateiktas išvadas dėl pacientui B. M. teiktų sveikatos priežiūros paslaugų VšĮ Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centre, VšĮ Tauragės apskrities ligoninėje ir VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikose.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo V. C. mano, kad jos veiksmai teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas buvo tinkami ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo V. A. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas skundėsi tik sutrikusiu rijimu ir ktų simptomų nenurodė, o guldyti B. M. į ligoninę 2006 m. vasario 9 d. nebuvo jokių indikacijų. Tuo tarpu susipažinti su ambulatorinės kortelės įrašais negalėjo, nes ji buvo pas šeimos gydytoją kitoje gydymo įstaigoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos ypatumą sudaro tai, kad sprendžiant šalių ginčą turėjo būti išaiškinti klausimai, reikalaujantys specialių medicinos žinių. Šiam tikslui bylos nagrinėjimo metu buvo paskirta deontologinė teismo medicininė ekspertizė. Būtent tiek šios ekspertizės, tiek ir kitų byloje surinktų įrodymų, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, visuma leido teismui padaryti teisingą išvadą dėl ieškinio nepagrįstumo bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu ieškovas nurodo, kad byloje atlikta ekspertizė nėra išsami, nes ekspertai negalėjo nustatyti, kada B. M. įvyko galvos smegenų infarktas. Tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ieškovą gydžiusių gydytojų atsakomybės dėl atsiradusios žalos, svarbu yra ne vien nustatyti ieškovo susirgimo momentą, bet ir tai, ar jį gydantys gydytojai atliko visus reikalingus veiksmus tiksliai diagnozei nustatyti. Gydytojui, kaip specialias žinias turinčiam profesionalui, taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai, tačiau kartu protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia suabsoliutinti gydytojo profesinės atsakomybės, o joje galiojantis principas ,,iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma“, reikalauja įvertinti, kokias efektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis suteikė gydytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Be to, svarbu yra atsižvelgti ir į tai, kokią informaciją apie savo ligą suteikė gydytojams pats pacientas.
Apeliantas savo susirgimą sieja su 2006 m. vasario mėn., jau būnant Prancūzijoje, patirtu sveikatos negalavimu, tačiau pastebėtina, kad po to ieškovas grįžo į Lietuvą, pats vairuodamas krovininį automobilį, o 2006 m. vasario 9 d. ir vasario 10 d. kreipdamasis tiek į Tauragės pirminės sveikatos priežiūros centrą, tiek ir į Tauragės apskrities ligoninės konsultacinę polikliniką, skundėsi vien rijimo sutrikimu, ką patvirtino ir paciento apžiūra, kurios metu gydytojai nustatė ryklės gleivinės paraudimą bei tai, kad ieškovo tonzilės buvo apneštos pūlingų apnašų. Gydant ieškovą Tauragės rajono ir apskrities medicinos įstaigose buvo atlikti įvairūs su ieškovo nusiskundimais susiję tyrimai, be to, Tauragės apskrities ligoninės konsultacinės poliklinikos ieškovo sveikatos istorijoje pažymėta, kad ligonis nesilaikė nurodymų, laiku neatvyko į pakartotinai paskirtą konsultaciją (ši aplinkybė byloje neginčijama).
Tiesa, ieškovas teigia, kad gydytoja J. P. jo net neapžiūrėjo, simptomus išgalvojo, o gydytojai V. A., V. B. į medicininius dokumentus įrašė tik dalį jo nurodytų ligos požymių, tačiau tokie teiginiai jokiais objektyviais įrodymais neparemti, prieštarauja ieškovo sveikatos istorijoje esantiems įrašams bei liudytojų R. L. ir V. U. parodymams. Svarbu yra tai, kad analogiškus nusiskundimus užfiksavo ne tik ieškovo paminėti, bet ir kiti tuo metu ieškovą apžiūrėję gydytojai, o tuo metu konstatuota diagnozė: tonzilitas, kandidozė, pharyngitas (apeliantas, įvardindamas šias diagnozes kaip gretutines, jų tikslumo neginčija (5 t., 8 b. l.).
Vertinant ieškovui suteikto gydymo kokybę atsižvelgtina į tai, kad B. M. buvo gydomas ir konsultuojamas dviejose universitetinių ligoninių klinikose, t. y. jam buvo skiriamos aukščiausio lygio sveikatos priežiūros paslaugos, kurių metu apeliantui buvo atlikti įvairūs aukšto lygio instrumentiniai tyrimai, tame tarpe galvos smegenų spiralinės kompiuterinės tomografijos tyrimas, ekstrakranijinių kraujagyslių spalvinė monografija, transkanijinė deplerografija, galvos smegenų magnetinis rezonansas. Tačiau visi šie tyrimai ieškovo galvos smegenyse patologinių pokyčių nenustatė. Pastebėtina, kad apeliantas neteigia, kad šie tyrimai buvo nepakankami nustatyti galvos smegenų infarktą bei nenurodo, kokie dar tyrimai turėjo būti atlikti. Svarbu yra tai, kad apeliaciniame skunde iš esmės neaptariama instrumentinių tyrimų rezultatų įtaka nustatant apeliantui diagnozę. Tuo tarpu nagrinėjamuoju atveju tyrimų rezultatai turi nemažą reikšmę sprendžiant dėl ieškovą gydžiusių tiek anksčiau paminėtų gydytojų I. P., V. B., V. A., tiek ir V. C. bei A. I. atsakomybės. Kalbant apie pastarosios veiksmus pažymėtina, kad būtent tik 2006 m. vasario 24 d. KMUK, kaip užfiksuota šios įstaigos medicininėje dokumentacijoje, bet ne anksčiau (kaip teigiama tiek ieškinyje, tiek ir apeliaciniame skunde) ieškovas nurodė, jog jam apie penkias dienas ,,aptirpusi“ dešinė ranka ir koja. Reaguojant į šį nusiskundimą ieškovas buvo nukreiptas pas gydytoją neurologę A. I., tačiau B. M. apžiūrėjus bei atlikus galvos smegenų kompiuterinę tomografiją, jokių patologinių pokyčių nerasta. Apeliaciniame skunde dėl šios aplinkybės nepasisakoma, o apsiribojama, kaip ir kitų gydytojų atžvilgiu, bendru nurodymu, kad gydymas buvo vykdomas nekvalifikuotai, tačiau tokie argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Atitinkamai, pavyzdžiui, aptaręs gydytojos V. C. veiksmus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pastaroji, gydydama ieškovą, įvertino abejų universitetinių ligoninių atliktų konsultacijų ir tyrimų rezultatus ir nesant smegenų infarkto klinikos (požymių), neturėjo pagrindo šio susirgimo diagnozuoti ieškovui. Kartu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad radiologiniai tyrimai yra pagrindiniai objektyvūs diagnostiniai metodai, nustatant smegenų audinio pažeidimus, o tokie pažeidimai ieškovui nebuvo užfiksuoti net ir po gydytojos V. C. konsultacijos. Tuo tarpu apeliantas, teigdamas, kad pastaroji gydytoja nepagrįstai nenustatė galvos smegenų infarkto, patikimų argumentų, paneigiančių paminėtos teismo išvados pagrįstumą, nenurodo. Tiesa, apeliantas cituoja dalį ekspertizės akto atsakymo į klausimą Nr. 5, kuriame nurodyta, kad galvos smegenų infarktą galima buvo diagnozuoti išryškėjus dešiniajam hemisindromui, kuris pirmą kartą buvo nustatytas 2006 m. balandžio 5 d. gydytojos V. C.. Tačiau taip darydamas apeliantas nutyli, kad tame pačiame atsakyme į klausimą Nr. 5 nurodyta, jog diagnostiką apsunkino vyraujanti gerklės uždegimo simptomatika bei galvos smegenų kompiuterinės tomografijos tyrimo rezultatai ( 3 t., 174 b. l.). Be to, ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad teigti, jog B. M. smegenų infarkto diagnozė buvo pavėluota, negalima, nes diagnozė buvo nustatyta iškart išryškėjus papildomiems neurologiniams simptomams bei taip pat konstatuota, kad ieškovui buvo taikytas adekvatus gydymas pagal tuo metu jam nustatytas diagnozes, o konsultuojant B. M. KMUK, objektyvių neurologinių simptomų, būdingų galvos smegenų infarktui, nepastebėta. Tai, kad ieškovui teiktos medicininės paslaugos buvo savalaikės ir kokybiškos, taip pat konstatuota Sveikatos apsaugos ministerijos pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2007 m. gruodžio 13 d. sprendime bei VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojos neurologės I. V. ir gydytojo otorinolaringologo G. G. išvadose (1 t. , 52-57 b. l.).
Akcentuodamas teismo medicininės ekspertizės akto, kaip byloje esančio įrodymo, nepakankamumą, apeliantas jo ydingumą grindžia tuo, kad ekspertai neatsakė, kada konkrečiai B. M. įvyko galvos smegenų infarktas. Tačiau pažymėtina, kad ekspertizės akte išsamiai paaaiškinta, kodėl negalima atsakyti į šį klausimą (3 t., 170 b. l.). Atsižvelgiant į minėtą paaiškinimą bei į tai, kad, kaip nustatyta byloje, ieškovo liga pradžioje pasireiškė rijimo sutrikimais, ką pats B. M. akcentavo kreipdamasis į Tauragės rajono ir apskrities medicinos įstaigas, taip pat ieškovui atliktų instrumentinių tyrimų (kurių metu iš esmės galvos smegenų patologija nustatyta nebuvo) kiekį ir kokybę, o taip pat į tai, kad galutinė diagnozė ieškovui buvo nustatyta konsiliumo metu tik 2006 m. balandžio 13 d., laikyti byloje atliktos teismo medicininės ekspertizės aktą nepatikimu bei nepakankamu įrodymu nėra pagrindo (CPK 185 str.). Tokiu būdu teisėjų kolegija nenustatė pagrindų skirti byloje papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 219 str.). Pastebėtina, kad tikslios datos, kada ieškovui įvyko smegenų infarktas, nenurodoma ir jo į bylą pateiktoje A. G. teismo medicininių tyrimų biuro išvadoje (1, t., 23 b. l.). Be to, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamuoju atveju aukščiau aptartų įrodymų bei byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad ieškovui suteiktos medicininės paslaugos buvo nesavalaikės ir nekvalifikuotos (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 str. (įstatymo Nr. I-1562 redakcija nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2010 m. vasario 28 d.).
Savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu ieškovas taip pat grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ieškovo pateikta 2006 m. liepos 26 d. A. G. teismo medicininių tyrimų biuro išvada. Tačiau vertinant šio dokumento įrodomąją reikšmę pažymėtina, kad rašytiniai įrodymai yra skirstomi į oficialius ir privačius (CPK 197 str.1, 2 d.). Minėtą išvadą parengė asmenys, neįrašyti į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą, todėl toks dokumentas gali būti vertintinas tik kaip privatus rašytinis įrodymas. Pažymėtina, kad privačių nuomonių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, medicinos bei gydymo taikymo klausimais gali būti daug ir įvairių. Minėtoje išvadoje yra pareikštos asmeninės specialistų nuomonės, kurios nėra saistomos jokia atsakomybe, jokia priesaika, jokia rizika, gali priklausyti nuo prašiusio atlikti tyrimus asmens lūkesčių, pateikiamų dokumentų apimties bei kitų aplinkybių. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, minėta išvada nepaneigia pateikto į bylą ekspertizės akto išvadų (CPK 185 str.). Pastebėtina ir tai, kad minėtoje išvadoje, kurią ją pasirašę specialistai patys pavadino preliminaria, teigiama, jog B. M. galvos smegenų infarktas išsivystė 2006 m. vasario 6 - 8 dienomis (t. y. tuo metu, kai jis pats vairuodamas krovininį automobilį, važiavo iš Prancūzijos į Lietuvą) ir pasireiškė tiek sutrikusiu rijimu, tiek ir nusilpusia dešine kūno puse bei sutrikusia pusiausvyra ir koordinacija. Tačiau išvadoje nepaaiškinama, kaip, esant tokiems simptomams, ieškovas galėjo pravažiuoti tokį ilgą kelią. Be to, kaip jau buvo nustatyta byloje, ieškovas apie 5 dienas nutirpusia ranka ir koja pasiskundė tik 2006 m. vasario 24 d. konsultuojant jį KMUK, o jam dėl to atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija patologinių smegenų pakitimų neužfiksavo. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto nurodoma pažyma.
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojo G. M. parodymais bei neapklausė liudytojo R. M.. Tačiau apeliantas prašymo apklausti R. M. apeliacinės instancijos teisme nepateikė, o taip pat nepaneigė pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais remiantis teismas nesivadovavo G. M. parodymais.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo atsakovui VšĮ Tauragės apskrities ligoninė priteistina 1089 Lt išlaidoms advokatės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti (93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1089 Lt (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis litus) atsakovui viešajai įstaigai Tauragės apskrities ligoninė (į. k. 190468188) advokatės pagalbos išlaidoms atlyginti.