- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-31
- Bylos Nr.
- 2A-1948-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-41958-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- M. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
- Kategorijos
- 2.5.10.2.2Priežastinis ryšys
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 18.000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog 2010 m. vasario 22 d. buvo sulaikytas ir jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2010 m. rugpjūčio 12 d. suėmimas buvo panaikintas, o bausmės atlikimui pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 25 d. nuosprendį ieškovas buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus. 2011 m. kovo 25 d. ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas ir jis buvo perkeltas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. 2012 m. gegužės 18 d. jis vėl buvo perkeltas į Vilniaus pataisos namus. Suėmimo metu nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. gegužės 28 d. ieškovas negalėjo pasimatyti su sugyventine K. J., todėl jo šeima iširo. 2010 m. rugpjūčio 12 d. suėmimas ieškovui buvo panaikintas, todėl ribojimas bendrauti su šeima nebuvo tikslingas ir privalomas. Suėmimo metu ieškovas ne kartą kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl leidimo pasimatyti su sugyventine ir jai skambinti, tačiau Vilniaus apygardos teismo teisėja V. Š. ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas A. B. tokio leidimo nedavė. K. J. kaip liudytojos parodymai baudžiamojoje byloje buvo nereikšmingi. Ieškovui toks draudimas matytis ir bendrauti telefonu su sugyventine sukėlė daug streso, fizinių ir dvasinių kančių, o galiausiai iširo jo ir K. J. šeima. Ieškovas susirgo depresija ir pradėjo lankytis pas psichologą. Ieškovas su K. J. iki šiol palaiko draugiškus santykius ir ieškovui ji kartais materialiai padeda.
Atsakovą Lietuvos Respublikos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas ieškinyje neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų, kurioms esant atsakovui kiltų pareiga atlyginti ieškovo nurodomą neturtinę žalą. Tiek teismas, tiek prokuroras pagrįstai ir teisėtai atsisakė išduoti ieškovui leidimą skambinti ir matytis su K. J., kadangi ji baudžiamojoje byloje buvo liudytoja, todėl ieškovas galėjo ją paveikti. Ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis beveik 20 kartų viršija neturtinės žalos dydį, kuris buvo priteistas ieškovo minimoje byloje T. V. prieš Lietuvą. Ieškovas nuteistas dėl nepilnamečio asmens išžaginimo ir kitų nusikaltimų, todėl darytina prielaida, jog būtent šis faktas buvo pagrindinė su K. J. nutrauktų santykių priežastis. Jokių kitų įrodymų apie partirtą neturinę žalą ieškovas neįrodė, todėl jos padarymo faktas nėra įrodytas. Byloje T. V. prieš Lietuvą kalbama apie ilgalaikių santykių draudimą, o šiuo atveju ieškovas neginčija ilgalaikių santykių su sugyventine galimybės. Ieškovui bendravimas laiškais nebuvo draudžiamas, tačiau ieškovas šia galimybe nesinaudojo. Be to, iš telefonų išklotinės matyti, kad ieškovo pokalbiai su K. J. sulaikymo metu buvo dažni. Šiuo atveju neteisėtų veiksmų ieškovo atžvilgiu nebuvo nustatyta.
Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovas nepateikė jokių neteisėtus procesinius veiksmus atspindinčių procesinių dokumentų nuorašų, nors kaip baudžiamojo proceso dalyvis neabejotinai tokią galimybę turėjo. Civilinėje byloje kol kas nėra jokių objektyvių duomenų apie ieškovo nurodytų procesinių veiksmų motyvus ir aplinkybes. Ieškovas neskundė prokuroro veiksmų ikiteisminio tyrimo metu, nors tam turėjo galimybę.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu civilinę bylą dalyje dėl 327.000,00 Lt neturinės žalos priteisimo iš atsakovės nutraukė, ieškovui atsisakius ieškinio šioje dalyje. Likusioje dalyje (dėl 18.000 Lt neturtinės žalos priteisimo) ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo M. N. valstybės naudai 32,04 Lt (9,28 €) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas nustatė, kad ieškovas savo prašomos neturinės žalos dydį grindžia Europos Žmogaus Teisių Teismo priimtu sprendimu byloje T. V. prieš Lietuvą, kuriame konstatuota, jog Lietuva pažeidė du Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos punktus (Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir Diskriminacijos draudimas), nes pareiškėjui būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo leisti ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine. Pagrindinis aspektas, dėl kurio Teismas šioje byloje konstatavo Konvencijos pažeidimą, yra tai, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, o paraleliai vykstančio baudžiamojo proceso metu paskyrus suėmimą – ne. Teismas rėmėsi 1987 m. Europos kalėjimų taisyklėmis, kuriose nustatyta, kad kalinamiesiems turi būti leidžiama susitikti su šeimos nariais, išskyrus teisingumo vykdymo ir institucijų tvarkos tikslams būtinus ribojimus ir kontrolę. Teismas taip pat nurodė 2006 m. Europos kalėjimų taisykles, kuriose nustatyta, kad kalinamieji (t.y. nenuteisti asmenys) turi turėti teisę bendrauti su šeimos nariais ar kitais asmenimis taip pat, kaip ir nuteistieji. Taip pat teismas nurodė, kad šios teisės gali būti konkrečiu atveju suvaržytos, tačiau tokie suvaržymai turi būti pagrįsti, jais turi būti siekiama teisėto tikslo, jie turėtų būti kiek įmanoma trumpesni. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje ieškovas net nekelia klausimų dėl ilgalaikių pasimatymų galimybės, jis ginčija prokuroro ir teismo draudimą pasimatyti ir paskambinti sugyventinei. Dėl šios priežasties nėra pagrindo vadovautis minėtame Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime pateiktais išaiškinimais.
Teismas nustatė, kad tiek prokuroras, tiek teisėjas atsisakė ieškovui išduoti leidimą skambinti ir pasimatyti su K. J., kadangi ji buvo liudytoja baudžiamojoje byloje ir manyta, kad ieškovas galėjo ją paveikti. Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-83-256/2011 medžiagos matyti, kad ieškovas tinkamai nepasinaudojo galimybę apskųsti šiuos draudimus. Pažymėtina, kad ieškovas, nuteistas dėl nepilnamečio asmens išžaginimo ir kitų nusikaltimų, todėl darytina išvada, jog leidimas bendrauti su liudytoja buvo neduotas siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą, teismo procesą, todėl buvo pagristas ir teisėtas. Be to, ieškovas nenurodė, kad išnaudojo kitas leistinas bendravimo formas su sugyventine. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas su K. J. iki šiol draugiškai bendrauja ir ji jam kartais materialiai padeda, t.y. bendravimas nėra nutrūkęs, todėl padarė išvadą, jog ieškovo minimas suėmimo laikotarpis nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2012 m. gegužės 28 d., kai jis negalėjo pasimatyti su sugyventine K. J., niekaip negalėjo iš esmės įtakoti judviejų santykių iširimo.
Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju ieškovo teiginiai apie jo patirtus neturtinio pobūdžio nepatogumus yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, neturtinė žala kildinama tik iš tam tikrų specifinių procedūrinių taisyklių galimų pažeidimų baudžiamajame procese. Atsižvelgiant į bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas dėl prokuroro ar teismo veiksmų patyrė kokių nors bent žymesnių ar išskirtinių neigiamų dvasinių išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, pažeminimų ar kita, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neįvykdė procesinės pareigos pagal CPK 178 straipsnį įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir neįrodė nei vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, kas sudaro teisinį pagrindą padaryti išvadą, kad žalos atlyginimas negalimas, nes nagrinėjamu atveju žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. N. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir bylą išnagrinėti iš esmės. Nurodo, jog ieškovo procesinės teisės buvo nepagrįstai suvaržytos. Ieškovas teismo posėdžio metu du kartus prašė teisėjos nuimti antrankius, kadangi jie trukdė skaityti bylos medžiagą, naudotis užrašais ir užsirašyti atsakovo atstovų argumentus. Teismas atsisakė tenkinti šį ieškovo prašymą. Teismas taip pat suvaržė ieškovo teisę į gynybą, neleisdamas naudotis konspektais. Ieškovas savo ieškinį grindė analogija su Europos Žmogaus Teisių Teismo byla T. V. prieš Lietuvą ir šioje byloje suformuotu precedentu. Priešingai, nei nustatė nagrinėjamoje byloje teismas, šios bylos yra iš esmės tapačios. Ieškovui pasimatymai iš viso nebuvo leidžiami. Nebuvo leidžiami ir skambučiai telefonu. Todėl ieškovo padėtis buvo žymiai sunkesnė. Teismas nepagrįstai nesivadovavo minėta EŽTT byla. Tokios ieškovo kalinimo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnį, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį. Tokia diskriminacija yra neteisėtas veikimas, kurio pasekmė – išardyta šeima. Teismas visiškai nevertino ieškovo ieškinio diskriminaciniu aspektu, nepagrįstai nesivadovavo iš esmės analogišku EŽTT precedentu. Todėl pripažintina, kad egzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad leidimas bendrauti su sugyventine buvo neišduotas siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą. Prokuroras 2010 m. rugpjūčio 12 d. pripažino, kad kardomoji priemonė suėmimas nėra reikalinga ir ją panaikino. Po to, praėjus penkiems mėnesiams vėl buvo priimtas sprendimas, jokioms faktinėms aplinkybėms nepasikeitus, pakartotinai įkalinti ieškovą tardymo izoliatoriuje ir vėl uždrausti bendrauti su šeima. Kadangi šiuose sprendimuose nėra logikos ir nuoseklumo, darytina išvada, kad tolimesnis draudimas ieškovui bendrauti su šeima buvo nepagrįstas. Byloje yra daugybė ieškovo prašymų bendrauti su šeima, tačiau jie buvo atmetami be jokių suprantamų argumentų. Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neišnaudojo visų procesinių priemonių leidimui pasimatyti su sugyventine gauti, kadangi neskundė draudimų. Tačiau ikiteisminio tyrimo teisėja V.Š. leidimo neišdavė, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo neskundžiamas. Todėl ieškovas išnaudojo visas galimybes baudžiamojoje byloje.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Teisingumo ministerija prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad pagal Konvojavimo taisyklių 195 punktą teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Taigi, teismo posėdžių salėje nuimti antrankius konvojuojamam asmeniui nėra privaloma, diskrecijos teisė suteikta teisėjui. Ieškovui uždėti antrankiai yra tik jo statuso pasekmė, o ne procesinių teisių pažeidimas. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje T. V. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42615/06, matyti, kad T. V. skundėsi dėl to, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jis buvo kalinamas daugiau nei dvejus metus ir šiuo laikotarpiu su žmona negalėjo turėti ilgalaikių pasimatymų. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog jis ginčija tiek draudimą turėti ilgalaikius pasimatymus, tiek draudimą paskambinti savo sugyventinei, tačiau ieškinyje buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovo teises pažeidė prokuroro ir teismo draudimas paskambinti sugyventinei. Todėl nėra pagrindo vadovautis minėtame Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendime pateiktais išaiškinimais. Be to, K. J. buvo liudytoja baudžiamojoje byloje, todėl ieškovas galėjo ją paveikti. Todėl buvo teisinis pagrindas drausti ieškovo ir liudytojos susitikimus. Aplinkybė, jog ieškovo skundai nebuvo tenkinami, dar kartą patvirtina, kad draudimas buvo taikytas pagrįstai.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas šiuo metu yra nuteistas ir atlieka bausmę už padarytus nusikaltimus, todėl pagal Konvojavimo taisykles pagrįstai teismo posėdžio metu buvo laikomas su antrankiais. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kokiu būdu teismas pažeidė Konstitucijos 29 ir 109 straipsnių nuostatas. Vien tai, kad buvo priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, negali būti vertinama kaip Konstitucijoje nurodytų principų pažeidimas. Sutiktina su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovo teiginiai apie jo patirtus neturtinio pobūdžio nepatogumus yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, neturtinė žala kildinama tik iš tam tikrų specifinių procedūrinių taisyklių galimų pažeidimų baudžiamajame procese. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek prokuroras, tiek teismas atsisakė ieškovui duoti leidimą skambinti ir pasimatyti su K. J., kadangi ji buvo liudytoja, todėl ieškovas galėjo ją paveikti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl ieškovui padarytos neturtinės žalos, procesinės prievartos priemonės – kardomojo kalinimo – metu neleidžiant pasimatyti su sugyventine bei jai paskambinti.
Byloje nustatyta, kad 2010 m. vasario 22 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-00262-10 dėl ieškovo, įtariamo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartimi ieškovui buvo skirta kardomoji priemonė suėmimas 2 mėnesiams, kuris buvo pratęstas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 19 d., 2010 m. birželio 11 d. nutartimis. Vilniaus apygardos prokuroro 2010 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu suėmimas buvo panaikintas, nes ieškovui tokia kardomoji priemonė tuo metu buvo paskirta kitoje baudžiamojoje byloje, todėl suėmimo tęsimas buvo pripažintas netikslingu. Ieškovas prašė prokuroro leisti jam paskambinti sugyventinei K. J., tačiau prokuroras 2010 m. gegužės 3 d., 2010 m. liepos 30 d. netenkino ieškovo prašymo, kadangi ikiteisminiame tyrime K. J. buvo apklausta liudytoja, todėl tai gali pakenkti tyrimui.
Kaltinamasis aktas buvo surašytas 2010 m. spalio 14 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi ieškovui vėl buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kadangi ieškovui 2011 m. kovo 25 d. baigiasi laisvės atėmimo bausmės atlikimas, todėl reikėjo spręsti kardomosios priemonės kaltinamajam parinkimą. Ieškovas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu buvo nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011 pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, 150 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 264 straipsnio 2 dalį. Bausmes subendrinus jam buvo paskirta 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Kardomoji priemonė suėmimas palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą.
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi atsisakė tenkinti nuteistojo M. N. prašymą leisti pasimatyti su sugyventine K. J., kadangi Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamoje byloje yra numatoma atlikti įrodymų tyrimą, todėl teismas siekia, kad visos bylos aplinkybės būtų išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 30 d. nutartimi atsisakė tenkinti nuteistojo M. N. prašymą suteikti daugkartinį leidimą skambinti telefonu sugyventinei K. J., kadangi Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamoje byloje yra numatoma atlikti įrodymų tyrimą, todėl siekiama, kad visos bylos aplinkybės būtų išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai. Tais pačiais motyvais buvo atsisakyta tenkinti ieškovo prašymą leisti pasimatyti ir suteikti daugkartinį leidimą skambinti sugyventinei K. J. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartimi. Tačiau 2012 m. vasario 7 d. teisėjas suteikė ieškovui leidimą vieną kartą per savaitę iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos paskambinti telefonu sugyventinei K. J.. Teisėjas 2012 m. vasario 7 d. taip pat netenkino ieškovo prašymo pasimatyti su sugyventine, kadangi pagal BPK 341 straipsnį prašymus dėl pasimatymo turi pateikti patys nuteistojo šeimos nariai. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartimi nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas buvo atmestas.
Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad prokuroras 2010 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu panaikino kardomąją priemonę suėmimą, ne dėl to, kad jo taikymas ieškovui minėtoje baudžiamojoje byloje nebeturėjo jokio pagrindo, tačiau dėl to, kad tokia pati kardomoji priemonė jam buvo paskirta kitoje baudžiamojoje byloje. Tik ieškovui baigus atlikti laisvės atėmimo bausmę, paskirtą kitoje baudžiamojoje byloje, teismui vėl teko spręsti kardomosios priemonės parinkimo klausimą. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartimi pagrįstai ieškovui vėl buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, nes baudžiamoji byla Nr. 1-83-256/2011 (proceso Nr. 10-100262-10) dar nebuvo išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme. Pripažintina, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad 2011 m. kovo 24 d. nutartimi kardomoji priemonė jam buvo pritaikyta nepagrįstai ir nepasikeitus jokioms faktinėms aplinkybėms, yra nepagrįstas.
Ieškovas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06) padarytomis išvadomis. Tačiau minėtame sprendime buvo nurodyta, jog nagrinėjamu atveju, nebuvo jokių su nusikalstamais šeimos ryšiais susijusių saugumo pagrindų. Pareiškėjo žmona nebuvo nei liudytoja, nei kita kaltinamoji baudžiamosiose bylose, kurios buvo iškeltos jos vyrui, kas panaikina riziką, kad bus susimokyta ar kitaip trukdoma įrodymų rinkimo procesui. Taip pat Teismas nurodė neturintis jokios informacijos apie tai, kad pareiškėjo žmona buvo susijusi su nusikalstamomis veikomis. Taigi, Teismas nebuvo įtikintas, kad egzistavo kokia nors konkreti priežastis, dėl kurios pareiškėjui turėjo būti neleista turėti ilgalaikių pasimatymų su žmona.
Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad ieškovo sugyventinė turėjo liudytojos statusą baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011. Šioje byloje esantys duomenys patvirtina, kad liudytoja K. J. buvo apklausta 2011 m. kovo 30 d. teisiamojo posėdžio metu. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011 buvo nurodyta, jog liudytoja K. J. parodė, kad gyvena su kaltinamuoju, žino, jog jis vartoja narkotines medžiagas ir susitikinėja su merginomis, mano, kad jis negalėjo išprievartauti kaltinamosios. Taigi, minėtame nuosprendyje buvo iš dalies remiamasi tam tikromis liudytojos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nors liudytojos K. J. parodymai ir nebuvo itin reikšmingi baudžiamajai bylai, tačiau 2011 m. kovo 30 d. teisiamojo posėdžio metu ji taip pat parodė, jog pažįsta nukentėjusiąją iš matymo, buvo su ja susitikusi po nagrinėjamo įvykio. Atsižvelgiant į tai, kad liudytoja palaikė kaltinamojo gynybos versiją, o nukentėjusioji byloje buvo nepilnametė, pripažintina, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teisme metu buvo pagrįstai ribojama ieškovo galimybė pasimatyti ar pasikalbėti telefonu su K. J., kadangi jis galėjo daryti įtaką tiek liudytojai, tiek per liudytoją mėginti paveikti nukentėjusiąją. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės, tai yra ieškovo sugyventinės statusas baudžiamojoje byloje, iš esmės skyrėsi nuo Europos Žmogaus Teisių Teisme nagrinėtoje byloje V. prieš Lietuvą nustatytų aplinkybių. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nesirėmė pastarąja byla.
Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 195 punkte nustatyta, kad teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Taigi, teismo posėdžių salėje nuimti antrankius konvojuojamajam asmeniui nėra privaloma, ši teisė spręsti ar nuimti antrankius suimtajam yra suteikta teisėjui. Nagrinėjamoje byloje visos faktinės aplinkybės, reikšmingos bylai, buvo užfiksuotos baudžiamojoje byloje Nr. 1-83-256/2011, ieškinio faktinis pagrindas nebuvo susijęs su aplinkybėmis, kurioms pagrįsti būtų buvę reikalingi skaičiavimai ar kiti duomenys, kuriuos gali būti sunku prisiminti. Ieškovas apeliaciniame skunde nepagrindė savo teiginių, kaip naudojimasis užrašais bei galimybė konspektuoti atsakovo atstovų argumentus, galėjo įtakoti jo teiktus teismui paaiškinimus. Todėl pripažintina, kad antrankių nenuėmimas nėra ieškovo procesinių teisių pažeidimas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.