Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus pataisos namų atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 79 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso toliau – ir CK) 6.250 str. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 str.). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 str. nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.

Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 str. prasme.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Vilniaus PN pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015-07-15 iki 2015-08-28 ir nuo 2015-09-04 iki 2015-10-09.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. punktas). Kaip nurodė atsakovės atstovas, Vilniaus PN nėra kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl Vilniaus PN privalu laikytis 3,1 kv. m. ploto reikalavimo vienam asmeniui pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o ne 3,6 kv. m., kaip teigia pareiškėjas.

Kaip nurodė Vilniaus PN, pareiškėjas atvykęs į PN, laikotarpiu nuo 2015-07-15 iki 2015-08-28 ir nuo 2015-09-04 iki 2015-10-09 buvo patalpintas į karantino gyvenamąją patalpą Nr. 109, kurios plotas 19,78 kv. m. ir kurioje viso yra 6 miegamos vietos. Nors Vilniaus PN nepateikė duomenų, kiek asmenų su pareiškėju ginčo laikotarpiu buvo patalpinti į šią kamerą, tačiau, net ir esant užimtoms visoms lovoms, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje sudaro 3,3 kv. m., o tai reiškia, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui būnant patalpintam šioje kameroje, jo teisė į įstatymais nustatytą plotą nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl to, kad Vilniaus PN, jo atžvilgiu, neužtikrino ploto kameroje reikalavimo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad vienos valandos pasivaikščiojimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 11 punkte taip pat nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta, tik nurodė, kad tokia galimybė būdavo suteikta ne visada. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, žinodamas apie savo teisės pasivaikčioti ribojimą, būtų kreipęsis į administraciją. Tokių duomenų byloje nepateikus, vien tik abstraktūs argumentai dėl įstatymų nesilaikymo, Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo neįrodo.

Pareiškėjo teigimu, jis išskirtinai nuo kitų nuteistųjų nepagrįstai ilgai buvo laikomas karantino kameroje. Kaip nurodė atsakovės atstovas, atvykus į Vilniaus PN asmuo pirmiausia patalpinamas į karantino kamerą ir joje būna iki kol atliekamas jo sveikatos patikrinimas. Kaip tvirtina byloje pateikta 2015-09-18 Tarnybinio tyrimo išvada (b. l. 12), pareiškėjas atvykęs į PN atsisakė duoti kraują dėl ŽIV, o atsižvelgiant į tai, kad nuo paskutinio tikrinimo (2014-07-21) pareiškėjas dažnai važinėjo etapais, kurių metu galėjo kontaktuoti su sergančiais asmenimis, Vilniaus PN administracija, siekdama užtikrinti kitų nuteistųjų saugumą sveikatai ir gyvybei, neturėjo galimybės pareiškėjo perkelti į atitinkamą nuteistųjų būrį. Dėl šios priežasties karantino kameroje pareiškėjui teko išbūti ilgesnį laiką nei kiti nuteistieji. Pareiškėjui atsisakius pasitikrinti dėl ŽIV buvo priimta išvada dėl jo perkėlimo į Alytaus PN kur yra atskira ŽIV infekuotų nuteistųjų zona. Iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjo ilgesnis, nei kitų nuteistųjų laikymas karantino kameroje buvo susijęs būtent su jo paties veiksmais (neveikimu), pareiškėjui pačiam atsisakius pasitikrinti dėl ŽIV. Vilniaus PN yra atsakingi už jų administruojamose patalpose esančių nuteistųjų saugumą ir sveikatą, todėl PN pagrįstai pareiškėją karantino kameroje laikė galimai ilgiau, nei kutus nuteistuosius. Galiausiai kol buvo nuspręsta pareiškėją perkelti į kitus pataisos namus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo dėl to, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai nebuvo perkeltas į atitinkamas gyvenamas patalpas, nenustatyta. Pareiškėjo, kaip jis teigia, nepagrįstai ilgas laikymas karantino kameroje išskirtinai susijęs tik su pačio atsisakymu vykdyti saugos sveikatai reikalavimus.

Iki kol pareiškėjas nebuvo patalpintas į tam tikrą nuteistųjų būrį, jam atitinkamai buvo apribotos galimybės naudotis biblioteka, sporto sale ir pan.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei Vilniaus PN atsiliepimo argumentus, papildomą medžiagą, nenustatyta, kad pareiškėjui būnant patalpintam karantino kameroje, kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar, kad išskirtinai pareiškėjo atžvilgiu būtų nesilaikoma teisės aktų nuostatų. Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų,

sąlygų, pareiškėjo skundas dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 132 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo G. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.