Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-06-23 · Byla Nr. ATP-442-360/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-06-23
Bylos Nr.
ATP-442-360/2014
Teisminio proceso Nr.
4-24-3-01082-2013-0
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Savinijus Katauskas
Pareiškėjas
A. K.
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-442-360/2014(Proceso Nr. 4-24-3-01082-2013-0)Procesinio sprendimo kategorijos: 39.; 45.4.4.; 52.1.; 52.2.; 79.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 23 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas, rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinėn atsakomybėn patrauktam P. P. 2013-11-26 buvo surašytas protokolas Nr. 68N-4072213-13 dėl to, kad jis 2013-11-07, apie 17.46 val., kelio Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas 48,97 kilometre, Šiaulių rajone, vairuodamas automobilį „Volkswagen Passat“, valstybinio numerio ženklas „(duomenys neskelbtini)“, keisdamas važiavimo kryptį, apvažinėdamas kliūtį, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nepraleido paskui važiavusio automobilio ir su juo susidūrė. Įvykio metu buvo apgadinti automobiliai, žmonės nenukentėjo. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106 punktų reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d.

Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2013-11-26 nutarimu P. P. pagal ATPK 127 str. 2 d. buvo skirta administracinė nuobauda – 150 Lt dydžio bauda.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-01-29 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą P. P. pagal ATPK 127 str. 2 d. nutraukė, nenustačius jo veikoje administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Klaipėdos apygardos teismas 2014-03-05 nutartimi panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-01-29 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą grąžino nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-04-30 nutartimi panaikino Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2013-11-26 nutarimą ir grąžino bylą organui (pareigūnui), įgaliotam surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu A. K. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-04-30 nutartį ir priimti naują nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje – Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2013-11-26 nutarimą palikti galioti.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas klaidingai tyrė visus byloje pateiktus įrodymus, klaidingai vertino eismo įvykio dalyvių ir liudytojų parodymus, taip pat klaidingai vertino ir kelių eismo specialistų – policijos pareigūnų parodymus, ignoravo kitus objektyvius bylos rašytinius įrodymus, susiformavusią Lietuvos Respublikos teismų praktiką ir todėl priėmė iš esmės neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, kadangi byloje surinktos medžiagos visiškai pakanka pagrįsto, nešališko ir objektyvaus teismo sprendimo priėmimui.

Toliau apeliantas pažymi, jog teismo galimybės abejoti byloje surinkta medžiaga nėra neribotos ir absoliučios – teismas yra saistomas tokių dokumentų bei duomenų įrodomosios galios ir negali abejoti objektyviais duomenimis, kurie nėra nuginčyti proceso šalių iniciatyva. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas nurodo, kad eismo įvykio metu A. K. viršijo leistiną greitį, ir važiavo daugiau, nei 80 km/h greičiu. Pažymėtina, kad teismas savaip ir klaidingai interpretuoja įrodymus, kadangi pagal byloje esančius tachografo duomenis, eismo įvykio metu vilkiko greitis viršijo 60 km/h, tačiau neviršijo 80 km/h ir galėjo būti nuo 70 iki 80 km/h. Be to, policijos pareigūnų, tyrusių įvykį įsitikinimu, nei vilkiko greitis lenkimo metu, nei svoris ar ilgis negalėjo turėti jokios įtakos eismo įvykio kilimui. Kaip baigiamojoje kalboje akcentavo ir pareiškėjo atstovas, įtakos eismo įvykio kilimui turėti galėjo tik lengvojo automobilio manevras vairu į kairę pusę. Kadangi vilkikas jau buvo įpusėjęs lenkimo manevrą, kai lengvasis automobilis išvažiavo priekyje ir užkirto kelią, vilkiko vairuotojas pagal KET neturėjo pareigos stabdyti vilkiką, net jei lengvojo automobilio vairuotojas ir rodė kairiojo posūkio signalą, kadangi vilkiko vairuotojas turėjo pirmumo teisę užbaigti manevrą, o lengvojo automobilio vairuotojas, prieš manevruodamas, privalėjo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu.

Apeliantas taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo samprotavimai apie lengvųjų automobilių neskubėjimą ir vilkiko vairuotojo sprendimą atlikti dvigubą lenkimą šlapiame kelyje esant prieblandai, yra nepagrįsti kelių eismo taisyklių ar kitų teisės aktų nuostatomis, kadangi teisės aktai nenustato draudimo tokiomis eismo bei oro sąlygomis atlikti lenkimą, juolab, kad pagal byloje surinktą medžiagą, vilkikui iš priekio automobilių nebuvo ir lenkti buvo saugu (neapgadinti jokie priešpriešiais važiavę automobiliai, nėra duomenų, kad kitiems eismo dalyviams būtų tekę staiga keisti važiavimo greitį ir kryptį. Todėl galima pagrįstai teigti, kad vilkiko greitis ar svoris įtakos įvykiui turėti negalėjo, kadangi nesant lengvojo automobilio manevro, nebūtų ir paties eismo įvykio. Todėl pagrindas eismo įvykiui kilti buvo tik P. P. lenkimo manevras, parodžius posūkį kairėn ir staiga užtvėrus kelią lenkiančiam sunkvežimiui. Šiuo pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas savo abejones P. P. naudai kildino nesivadovaudamas byloje surinkta medžiaga ir neatkreipdamas tinkamo dėmesio į nesuinteresuotų policijos pareigūnų parodymus.

A. K. skunde atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas abejoja policijos pareigūnų parodymais, veiksmais bei kompetencija, tačiau nenurodo jokių konkrečių pažeidimų, kuriuos galimai atliko eismo įvykį tyrę pareigūnai, tai yra, teismas nenurodo, ar pareigūnai galimai pažeidė kokias nors galiojančias teisės normas ar teisinę galią turinčius aktus, nustatančius eismo įvykių tyrimo tvarką bei reikalavimus. Nenustačius jokių konkrečių pareigūnų veiklos pažeidimų tiriant eismo įvykį, nėra ir jokių objektyvių galimybių teismui abejoti policijos pareigūnų veiksmais bei kompetencija. Tam, kad būtų galima suabejoti nešališkų proceso dalyvių – savo profesinę veiklą vykdančių policijos pareigūnų patirtimi ar kompetencija, būtina nustatyti konkrečius jų veiklos pažeidimus arba turėti įrodymų apie galimą policijos pareigūnų šališkumą. Byloje nenustatyta jokių duomenų apie policijos pareigūnų galimai padarytus veiklos pažeidimus arba nepakankamą kompetenciją, taip pat nėra jokių duomenų apie galimą policijos pareigūnų šališkumą, kas leistų suabejoti jų nutarimo P. P. atžvilgiu teisėtumo pagrindu. Pažymėtina, kad klausimo dėl galimos policijos pareigūnų nekompetencijos ar šališkumo byloje nekėlė nei administracinėn atsakomybėn patrauktas P. P., nei jo atstovas, nei nukentėjusysis A. K., nei liudytojai ar kiti proceso dalyviai. Šios aplinkybės nebuvo įrodinėjamos, todėl teismas nepagrįstai padarė klaidingas išvadas dėl abejonių policijos pareigūnų atlikto darbo tinkamumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla jau antrą kartą buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, o klausimai dėl policijos pareigūnų kompetencijos nebuvo keliami nei pirmojo proceso metu, nei apeliacinės instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant iš naujo pirmos instancijos teisme. Šiuo pagrindu laikytina, kad eismo įvykį tyrę policijos pareigūnai savo darbą atliko profesionaliai, laikydamiesi jų veiklą nustatančių teisės aktų bei nepadarydami jokių eismo įvykio tyrimo tvarkos pažeidimų, kurie būtų išryškėję bylos nagrinėjimo bei pakartotinio nagrinėjimo metu. Svarbu paminėti ir tai, kad byloje surinktos medžiagos visiškai pakanka, kad net ir specialaus išsilavinimo ar patirties neturintis asmuo galėtų suprasti eismo įvykio kilimo priežastį, įvykio pobūdį bei mechanizmą, todėl skirti autotechninę ekspertizę nebuvo jokio poreikio, kadangi byloje surinkti duomenys leido padaryti objektyvias išvadas, o papildomai apsunkinti tyrimą, vadovaujantis operatyvumo ir koncentruotumo kriterijais nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad autotechninę ekspertizę galėjo skirti pirmosios instancijos teismas, du kartus išnagrinėjęs šią bylą, todėl kritiškai vertintinas teismo teiginys dėl ekspertizės skyrimo ir tokios pareigos perkėlimo institucijai, priėmusiai nutarimą byloje P. P. atžvilgiu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, policijos pareigūnai, tyrę minėtą eismo įvykį, davė konkrečius ir nuoseklius parodymus, teisme aiškiai ir be nukrypimų ar abejonių paaiškino, kokiomis aplinkybėmis bei objektyviais duomenimis vadovavosi, nustatydami eismo įvykio mechanizmą bei kaltininką, teisėjos apklausiami aiškiai nurodė, kokios aplinkybės ir faktoriai gali turėti įtakos eismo įvykio kilimui, kaip yra pildoma eismo įvykio schema.

Be kita ko, iš nutarties konteksto akivaizdu, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas formuoja ydingą precedentą teismų praktikoje – atsižvelgiant į teismo motyvus, nutartis suponuoja teisinę klišę, jog atlikti automobilio lenkimo manevrą tamsiu paros metu bei esant šlapiai kelio dangai, yra neteisėta. Taip pat suponuojama prielaida teigti, kad net ir pradėjęs lenkimo manevrą bei jį atliekantis vairuotojas privalo visuomet duoti kelią posūkį parodžiusiai bei važiavimo kryptį pradėjusiai keisti transporto priemonei. Tokios išvados prieštarauja įstatymui, todėl yra neteisėtos. Be kita ko, tokia nutartis teismų praktikai yra ydinga ir tuo, kad leidžiama teismui laisvai savo nuožiūra abejoti kelių eismo specialistų – policijos pareigūnų darbo rezultatais, nesant jokių, net tikėtinų to įrodymų ar prielaidų tokiems teiginiams atsirasti.

Iš nuotraukų matyti konkretūs abiejų automobilių pažeidimai bei eismo įvykio mechanizmas. Matyti, kad vilkikas atsitrenkė į lengvojo automobilio kairę galinę dalį. Kadangi dėl smūgio visa automobilio galinė dalis pasikreipė stipriai į dešinę (automobilio galinė dalis liko išlinkusi dešinėn). Todėl akivaizdu, kad mechaninis gniuždymas buvo atliktas iš kairės į dešinę. Kadangi yra nustatyta, jog vilkikui buvo apgadinta priekinio bamperio vidurinė dalis, akivaizdu, jog smūgis teko ne tiesiai judančio lengvojo automobilio galinei daliai, kadangi tokiu atveju galinė automobilio dalis būtų „sustumta“ link priekinės. Šiuo pagrindu akivaizdu, kad lengvasis automobilis kelyje vilkiko atžvilgiu smūgio metu judėjo skersai, priekiu labiau į kairįjį kelkraštį. Atsižvelgiant į tai, kad vilkikas eismo įvykio metu buvo pilnai išvažiavęs į priešingą eismo juostą ir po įvykio liko stovėti priešpriešinėje eismo juostoje, akivaizdu, kad susidūrimas įvyko būtent priešpriešinėje eismo juostoje, lengvajam automobiliui išvažiavus į priešpriešinę eismo juostą. Šias aplinkybes taip pat patvirtina A. K. parodymai paaiškinime bei bylos nagrinėjimo metu ir taip pat policijos pareigūnų parodymai bei surinkti duomenys byloje.

Pareiškėjas ne vieną kartą proceso metu atkreipė teismo dėmesį į nenuoseklius P. P. ir jo sutuoktinės parodymus – sutuoktiniai skirtingai aiškino aplinkybes dėl kelyje neva staiga pasirodžiusios kliūties (dviratininko ar pėsčiojo), todėl šioje dalyje jų parodymai vertintini kritiškai, juolab, kad teismui buvo pateikti įrodymai, iš kurių matyti, jog eismo įvykio vietoje šalia automobilių plento yra įrengtas ganėtinai platus ir kokybiškas dviratininkų takas, apklausiami iš pareiškėjo pusės P. P. ir jo sutuoktinė nurodė, kad dviratininkas (pėstysis) buvo apsirengęs tamsiai, nenurodė jokių kitų pėsčiojo ar dviratininko požymių, toks asmuo tyrimo metu visiškai nenustatytas. Svarbu pažymėti, kad vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kritiškai vertintina aplinkybė dėl galimos kliūties kelyje lengvajam automobiliui „VW Passat“ iš dešinės, kadangi šalia buvo pėstiesiems ir dviratininkams saugus bei patogus dviračių takas, tariamai kelyje buvęs asmuo nedėvėjo šviesą atspindinčios liemenės, todėl yra abejotina, kad tamsiu paros metu lyjant lietui asmuo būtų rizikavęs sveikata ir gyvybe, važiuodamas ar eidamas kelkraščiu, kai čia pat yra gerokai saugesnis kelias. Be to, P. P. iš pradžių procese griežtai teigė, kad tikrai nebuvo išvažiavęs į priešingą eismo juostą, vėliau nurodė, kad automobilio kairės pusės ratai galėjo būti užvažiavę ant skiriamosios juostos, dar vėliau aiškino, kad dėl menamos kliūties „pasidavė kairėn“. Taip pat P. P. nurodė, kad lenkimą vilkikas atliko kirsdamas ištisinę skiriamąją juostą (byloje pateikti įrodymai, kad lenkimo vietoje kelyje yra punktyrinė skiriamoji juosta). Nelogiški P. P. teiginiai, kad vilkikas lenkė kirsdamas ištisinę kelių ženklinimo juostą, o jo vairuojamas „VW Passat“ nebuvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą apskritai (šiuo argumentu vadovavosi ginčijamoje nutartyje Klaipėdos rajono apylinkės teismas). Pažymėtina, kad tokiu P. P. ir pirmos instancijos teismo nurodomu atveju eismo įvykis apskritai negalėjo įvykti (lenkimą atliekantis vilkikas negalėjo turėti kontakto su savo eismo juostoje judančia transporto priemone, o nustatyta, kad vilkikas smūgio metu ir po jo buvo priešpriešinėje eismo juostoje). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad P. P. ir jo sutuoktinė pabrėžtinai nurodo, kad P. P. manevro metu parodė posūkio signalą kairėn, tokia aplinkybė tik patvirtina, kad P. P. galėjo nepastebėti lenkimo manevrą atliekančio vilkiko ir taip pat pradėti lenkimo manevrą, neįsitikinęs jo saugumu. Būtent tokį eismo įvykio modelį įrodo transporto priemonių išsidėstymas po eismo įvykio ir automobilių apgadinimai.

Galiausiai apeliantas pažymi, kad duodami parodymus teisme policijos pareigūnai aiškiai ir logiškai paaiškino eismo įvykio mechanizmą bei aplinkybes, nulėmusias matomus transporto priemonių apgadinimus, neabejodami ir konkrečiai atsakė į visus teisėjos klausimus bei neabejodami nurodė, dėl kokių aplinkybių nustatė P. P. kaltę. Parodė, kad vilkiko greitis, svoris ir ilgis negalėjo turėti įtakos transporto priemonių susidūrimui, proceso dalyviams paaiškino, kaip yra braižomos eismo įvykio schemos. Pažymėtina, kad teismų praktikoje teismai vadovaujasi nešališkų policijos pareigūnų parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, o tokie parodymai turi viršenybę prieš suinteresuotų asmenų parodymus. Taip yra todėl, kad policijos pareigūnai, tirdami eismo įvykius, atlieka savo profesinę pareigą ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi, nebent būtų nustatyta priešingai. Iš byloje surinktos medžiagos darytina išvada, kad P. P. savo kaltę dėl eismo įvykio sukėlimo neigia, siekdamas išvengti nuobaudos už sukeltą eismo įvykį bei patirti nuobaudos kilimo pasekmes (galimai siekiama gauti draudimo išmoką dėl apgadinto automobilio), P. P. žmona yra suinteresuota liudytoja savo vyro naudai, tačiau sutuoktinių paaiškinimai yra prieštaringi, nepakankamai išsamūs ir argumentuoti, o jų parodymus paneigia byloje surinkta medžiaga, eismo įvykio vietos ir transporto priemonių apgadinimai, jų pobūdis, eismo įvykio schema, išsamūs ir nuoseklūs policijos pareigūnų parodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo, nes jie atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir neprieštarauja tarnybiniuose pranešimuose nurodytai informacijai. Byloje vaizdo medžiaga nustatyta, kokie tiksliai buvo automobilių apgadinimai po eismo įvykio, jų forma ir pobūdis, o pagal transporto priemonių išsidėstymą po įvykio policijos pareigūnai nurodė tokių apgadinimų susidarymo mechanizmą, kuriam įtakos turėti galėjo tik lengvojo automobilio manevravimas kelyje. Nei teismas, nei bylos dalyviai nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių policijos pareigūnai turėtų pagrindą byloje sakyti netiesą ar kitokiu būdu siektų pakenkti P. P., vykdydami savo tarnybines pareigas. Pastebėtina, kad P. P. turėjo galimybę neteisėtus ar nepagrįstus policijos pareigūnų veiksmus apskųsti atitinkamoms institucijoms, tačiau tokių skundų nepateikė, kas dar kartą parodo, kad jo parodymai vertintini kritiškai, kaip asmens, siekiančio išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą, o pirmosios instancijos teismo abejonės policijos institucijos priimtu nutarimu yra nepagrįstos bei klaidingai ir tariamai kildinamos iš objektyvių duomenų byloje, nesant tam teisinio pagrindo. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis bei visuotiniu teisės principu ex injuria ius non oritur, klaidingomis abejonėmis bei išvadomis pagrįsta teismo nutartis negali būti teisėta.

Atsiliepimas

Administracinėn atsakomybėn patraukto P. P. atstovas advokatas G. L. pateikė atsiliepimą į A. K. apeliacinį skundą ir prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-04-30 nutartį palinkti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininkas pateikė atsiliepimą į A. K. apeliacinį skundą ir nurodo, kad tenkinti ar atmesti A. K. apeliacinio skundo reikalavimus palieka spręsti Klaipėdos apygardos teismui savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi panaikino Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2013-11-26 nutarimą, kuriuo administracinėn atsakomybėn patrauktam P. P. pagal ATPK 127 str. 2 d. buvo skirta administracinė nuobauda – 150 Lt dydžio bauda, bei grąžino bylą Institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus (toliau – Institucija).

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs visus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-04-30 nutartimi pagrįstai ir teisėtai panaikino Institucijos 2013-11-26 nutarimą ir grąžino bylą Institucijai, įgaliotai surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus.

Pažymėtina, kad Klaipėdos apygardos teismas išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-01-29 nutarimo 2014-03-05 nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas grindžiamas išskirtinai tik administracinėn atsakomybėn patraukto P. P. ir jo sutuoktinės nurodytomis aplinkybėmis. Be to, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nesistengė byloje nustatyti objektyvius duomenis, kaip apklausti į įvykio vietą atvykusius pareigūnus, svarstyti būtinybę šioje byloje skirti eismo įvykio autotechninę ekspertizę, kurios išvados leistų objektyviai nustatyti, kurio įvykyje dalyvavusio asmens veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais (b. l. 62-64).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo Klaipėdos rajono apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai įvardijo aplinkybes, kurios neleidžia neabejotinai teigti, kad P. P. būtų pažeidęs KET 106 p. reikalavimus. Apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo P. P. gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų jo kaltės įrodymų. Pripažintina, jog byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog P. P. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., sudėtis.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Institucija netyrė versijos, kad gal būtent A. K. (apeliantas) pažeidė KET 132 punkto reikalavimus, nes galimai neatsižvelgė į važiavimo greitį, galimai nesilaikė tokio atstumo, jog neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma ir kitas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

Akcentuotina, jog administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė), žinomas pažeidimą padaręs asmuo, galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus. Pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, privalo surinkti įrodymus, kuriuos ištyrusi ir įvertinusi nagrinėjanti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija galėtų konstatuoti administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą bei nustatyti su juo susijusias aplinkybes. Teismų praktikoje yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 260 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti būtini administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio elementai, t. y. jame būtina nurodyti administracinio teisės pažeidimo padarymo esmę. Pažeidimo esmė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 260 straipsnio 1 dalies prasme – tai administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų požymių visuma. Dėl to būtent nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę asmens kaltės nustatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-2-2012).

Be to, pažymėtina, kad susiklosčiusioje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas turi dvejopą reikšmę: yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, faktinės aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Viena esminių administracinio teisės pažeidimo protokolo funkcijų yra ta, kad juo apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos – byla nagrinėjama tik dėl to pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-2-2012).

Paminėtina ir tai, kad pabloginti administracinėn atsakomybėn traukiamo (patraukto) asmens, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apygardos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra institucijos, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, skundas arba nukentėjusiojo skundas (ATPK 302¹¹ str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas tik P. P., apeliantui A. K. jokie administraciniai teisės pažeidimai inkriminuoti nebuvo. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl administracinio teisės pažeidimo požymių galimo buvimo apelianto veiksmuose nepasisako.

Teisiškai taip pat labai svarbu yra tai, kad Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro viršininkas pateiktame atsiliepime į A. K. apeliacinį skundą nurodo, jog išnagrinėjus A. K. apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuras Klaipėdos apygardos teismui palieka spręsti, ar tenkinti apelianto A. K. reikalavimus, t. y. panaikinti apylinkės teismo 2014-04-30 nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2013-11-26 nutarimą.

Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, jog Institucijos, surašiusios administracinio teisės pažeidimo protokolą P. P., viršininkas neprieštarauja apylinkės teismo argumentams, jog Institucija netyrė versijos, kad gal būtent A. K. pažeidė KET 132 punkto reikalavimus.

Remdamasis šiais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti teismo nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-04-30 nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Savinijus Katauskas