Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjas) Vytauto Norkūno, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo adv. Vytauto Sketerio apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė vadovaujantis BK 64 str. dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Rokiškio rajono apylinkės teismo 2007-08-23 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad jis 2007-09-03 apie 15.00 val. viešoje vietoje - prie (duomenys neskelbtini), Rokiškio r., įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenes rimtį ir tvarką, o būtent: tyčia ranka smogė į veidą V. N., padarydamas poodinę kraujosruvą veide ir veido minkštųjų audinių sumušimą, dėl ko V. N. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras- atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl prašymo pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę

Apylinkės teisme nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje, A. M. savo kaltės nepripažino ir tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, jis gynėjui pateikė prašymą, prašydamas pastarąjį parašyti apeliacinį skundą. Prašyme nuteistasis apsiriboja tik viena fraze „Dėl padaryto nusikaltimo kaltu prisipažįstu“ ir nė vienu žodžiu neužsimena, jog dėl to nuoširdžiai gailėtųsi. Tai, kad nuteistasis gailisi skunde nurodo tik advokatas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti vien tik tai, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bet būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes, teismui būtina įvertinti jo elgesį po įvykio ir vėliau. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju šių požymių nėra. Prašydamas advokato parašyti apeliacinį skundą, A. M. nė vienu žodžiu neužsiminė, kad gailėtųsi, tuo labiau nuoširdžiai. Nors apeliaciniame skunde ir užsiminta, kad jis gailisi, bet žodis „ nuoširdus“ atsiranda tik advokato skundo motyvuose. Kad A. M. nuoširdžiai nesigaili rodo ir tos aplinkybės, jog pirmos instancijos teisiamajame posėdyje A. M. iš viso neigė savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis elgėsi atsainiai, žaismingu bei iššaukiančiu elgesiu su šypsenėle veide neparodė ne tik, kad nuoširdaus, bet ir gailėjimosi aplamai. Šiuo trafaretiniu prisipažinimu siekiama tik vieno tikslo- bausmės sušvelninimo. Todėl atsižvelgiant į šiuos argumentus, visus bylos duomenis, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad A. M. nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo, o tuo pačiu negalima pripažinti ir nuteistojo prašomos aplinkybės atsakomybę lengvinančia.

Dėl prašymo sumažinti paskirtą bausmę

Už nagrinėjamo nusikaltimo padarymą A. M. pagal BK 284 str. 1 d. nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams, šią bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta 1 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausme, jam paskirta galutinė subendrinta 1 m. 9 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Nepilnų 8 mėnesių laikotarpyje jis nuteistas trečią kartą už tų pačių nusikaltimų įvykdymą- viešosios tvarkos pažeidimus, pirmu atveju jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, antruoju- taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir tik skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu tik pusantro mėnesio viršija minimo straipsnio sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį. Kadangi A. M. nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 27 str. 1 d.), o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 str.), turi polinkį daryti tuos pačius nusikaltimus, iš ankstesnių teistumų jokių išvadų nepadarė ir nepersiauklėjo, toliau piktybiškai, sistemingai pažeidinėjo viešąją tvarką, pirmais dviem nuosprendžiais neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės, jam buvo suteiktos galimybės pasitaisyti, bet tai jis ignoravo, todėl apylinkės teismas pagrįstai jį nubaudė laisvės atėmimo bausme, kuri savo dydžiu nėra per didelė. Šią bausmę subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, jam paskirta galutinė subendrinta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri taip pat negali būti laikoma per griežta, nes ji padidėjo tik 6 mėnesiais, nors ankstesniu nuosprendžiu jis buvo nuteistas 1 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausme. Tiek tarpinė, tiek ir galutinė subendrinta bausmė atitinka BK 41 str., 54 str., 61 str., 63 str. numatytus bausmės paskirties principus, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bausmių bendrinimo taisykles ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Tam tikra prasme A. M. charakterizuoja bei rodo jo elgesio įpročius ir tai, jog dabartiniu metu Panevėžio miesto apylinkės bei Vilniaus m. apylinkės 1-me teismuose nagrinėjamos dar dvi jo baudžiamosios bylos.

Dėl visų nurodytų motyvų apylinkės teismo nuosprendis teisėtas, pagrįstas ir keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo. Kitų nuosprendžio naikinimo ar pakeitimo pagrindų irgi nėra.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.