- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-22
- Bylos Nr.
- 1S-360-531/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Ciesiūnas
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. M. (toliau – ir Pareiškėjas), skundą dėl 2015 m. birželio 25 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutarties, kuria buvo atmestas Pareiškėjo skundas dėl 2015-05-28 aukštesniojo prokuroro nutarimo, kuriuo atsisakyta panaikinti 2015-04-13 prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2014-12-03 Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-9-00431-14 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d.
Ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus G. M. pareiškimą, kad jis 2013-02-21, pagal akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, nusipirko iš M. R. 50 vienetų UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastųjų vardinių akcijų t.y. jam šiuo metu priklauso 50% bendrovės akcijų. M. R. prašomas jis sutiko nuo 2013-02-21 eiti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas, o M. R., norėdamas užsitikrinti, kad G. M. tinkamai valdys bendrovę, neišvaistys bendrovės turto, paprašė jo pasirašyti vekselį. 2013-08-03 paprastuoju neprotestuotinu vekseliu G. M. įsipareigojo sumokėti M. R. iki 2014-04-24 175000 litų. M. R. jam pažadėjo grąžinti minėtą vekselį ir jo nepanaudoti. Vekseliu buvo užtikrintas bendrovės turto išsaugojimas, t.y. vekselis atliko užstato, laidavimo funkcijas. Bendrovės veikla buvo vykdoma normaliai, turtas buvo saugomas, todėl, prieš pasibaigiant vekselio apmokėjimo terminui, M. R. pareiškėjui pateikė pasirašymui naują vekselį, kurio G. M. nepasirašė. G. M. nurodo, kad tuo metu jis nesuprato ir nežinojo vekselio, kaip dokumento reikšmės ir pasekmių, manė, kad šį dokumentą galima panaudoti tik su jo žinia. Po kiek laiko jis gavo pranešimą iš antstolio, kad iš jo norima išieškoti M. R. naudai 175000 litų. G. M. nurodo, kad M. R. jį apgavo t.y. sukčiavo ir apgaule įgijo teisę į 175000 litus. Be to M. R., po to kai realizavo vekselį, pasisavino UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą, užrakino įmonės teritoriją, esančią adresu (duomenys neskelbtini), pakeitė apsaugos kodus, neduoda raktų nuo vartų, bendrovės automobilį MAN M. R. laiko savo nuosavo namo kieme. Todėl M. R. galimai yra išgrobstęs bendrovės turtą, kadangi G. M. į bendrovės patalpas negali patekti. Bendrovė nebevykdo jokios veiklos, todėl didėja nuostoliai.
2015-04-13 Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras K.Greiciūnas priėmė nutarimą, kuriuo nutraukė atliekamą ikiteisminį tyrimą iš esmės motyvuodamas tuo, jog nagrinėjamu atveju yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurie ir turi būti sprendžiami civiline tvarka. Nesutikdamas su šiuo nutarimu Pareiškėjas kreipėsi į aukštesnįjį prokurorą prašydamas panaikinti šį procesinį dokumentą ir toliau tęsti ikiteisminį tyrimą.
2015-05-28 Panevėžio apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė J.Činčikienė priėmė nutarimą, kuriuo atmetė Pareiškėjo skundą ir paliko galioti skundžiamą prokuroro nutarimą. Nesutikdamas ir su šiuo nutarimu Pareiškėjas pateikė skundą Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjai.
Skundžiama nutartimi apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja taip pat atmetė Pareiškėjo skundą ir nurodė, kad prokurorų nutarimai yra pagrįsti ir motyvuoti, kadangi nagrinėjamu atveju išties yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.
Šalies argumentai
Skundu aukštesniajam teismui Pareiškėjas prašo panaikinti prokurorų nutarimus ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį bei atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad jis niekada nėra skolinęsis pinigų iš M. R., todėl pasirašytu vekseliu jis tik siekia be jokio teisinio pagrindo gauti iš jo pinigines lėšas. Pabrėžia, jog vekselis buvo pasirašytas visiškai kitokiu tikslu, t.y. tam kad jis, kaip įmonės direktorius neiššvaistytų įmonės turto, kas akivaizdžiai patvirtina, jog M. R. įgijo turtinę teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą apgaulės būdu. Pareiškėjas nurodo ir tai, jog tarp jo ir M. R. įrašytuose pokalbiuose nėra matyti jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog piniginės lėšos išties buvo paskolintos, kaip tvirtina M. R.. Be to, aplinkybės, kad tokia didelė pinigų suma, t.y. 175 000 Lt, buvo jam paskolinti, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, įskaitant ir banko sąskaitų duomenis. Pateiktame skunde kartu tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti visi reikšmingi ikiteisminio tyrimo veiksmai – nebuvo patikrinta ar visas bendrovės turtas yra išlikęs, nesiaiškinta, kad M. R. yra pasisavinęs dalį bendrovės turto, kas akivaizdžiai patvirtina ir BK 183 str., 184 str. bei 294 str. numatytų nusikalstamų veikų požymius.
Atsiliepimai į skundą negauti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
BPK 1 str. 1 d. numatyta, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Taigi, baudžiamasis procesas turi aiškią, tiksliai apibrėžtą paskirtį, į kurią nepatenka civilinių ar asmeninių santykių sprendimas bei aiškinimasis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu įtarti buvus nusikalstamą veiką bei konkretų asmenį, jog jis šią veiką padarė, nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais pagal BPK 212 str. 1 p. ir 2 p., dėl duomenų pakankamumo kaltinamajam aktui surašyti (BPK 218 str.), yra išimtinė prokuroro kompetencija. Prokuroras privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir dėl jų priimti motyvuotus sprendimus, kurie gali būti skundžiami BPK 63 str. numatyta tvarka. Prokurorui nėra privaloma nukentėjusiojo pozicija aptartais klausimais, jei prokuroro įsitikinimas, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo duomenų visuma, yra kitoks. Tačiau prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis. Be to, tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atkreipiamas dėmesys, jog baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Apeliaciniame skunde Pareiškėjas kelia klausimą dėl jo kaltinamo asmens veiksmų teisėtumo baudžiamosios teisės požiūriu, Pareiškėjui pasirašant vekselį. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 str. 1 d. nustatyta, kad vekselis yra vertybinis popierius, kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba įsako tai padaryti kitam. Kasacinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007, aiškindamas vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinę prigimtį ir savybes, yra nurodęs, kad įstatymo nustatytas reikalavimas, jog vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str.1 dalis, 3 str. 2 p., 77 str. 2 p.) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t.y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t.y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tačiau vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi, vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai kai asmens, t.y., vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.
Iš byloje esančių duomenų matyti, jog G. M. 2013-08-03 parašė ir savo parašu patvirtino „Neprotestuotiną paprastą vekselį“, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2014-04-24 sumokėti vekselio turėtojui M. R. 175000 Lt sumą. M. R., nesulaukęs atsiskaitymo iš Pareiškėjo, kreipėsi į antstolius dėl piniginių lėšų išieškojimo. Akivaizdu, kad būtent tuo laiku Pareiškėjas kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tvirtindamas, jog jokių piniginių lėšų iš M. R. nesiskolino ir jų negavo, o vekselis buvo pasirašytas visiškai kitokiu tikslu, t.y. kaip garantas, jog jis, būdamas įmonės direktoriumi, nepadarytų žalos įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Todėl, Pareiškėjo vertinimu, M. R., reikalaudamas vekselyje nurodytos pinigų sumos elgiasi neteisėtai, kadangi vekselis buvo pasirašytas panaudojant apgaulę.
Atliekant ikiteisminį tyrimą buvo atlikta eilė ikiteisminio tyrimo veiksmų – apklausti liudytojai, surinkta informacija apie įmonės veiklą bei M. R. pajamas, išklausytas paties Pareiškėjo pateiktas garso įrašas, kuriame jis kalbasi su M. R., atlikti kiti tyrimo veiksmai. Tačiau net ir atlikus visus šiuos veiksmus nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis pasirašydamas aptariamą vekselį, veikė kito ar kitų asmenų neteisėtų (nusikalstamų) veiksmų įtakojamas. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta informacija patvirtina M. R. finansines galimybes, kas leidžia pagrįstai manyti, kad 175000 Lt dydžio suma ar atitinkamais įsipareigojimais minimi asmenys galėjo disponuoti. Negana to, byloje esantis garso įrašas, kuriame Pareiškėjas kalbasi su M. R., rodo, jog pats Pareiškėjas praktiškai patvirtina, kad yra pasiskolinęs piniginių lėšų. Tačiau šiame garso įraše jokių duomenų, patvirtinančių Pareiškėjo argumentus bei rodančių, jog M. R. galimai sukčiavo pateikdamas G. M. pasirašyti aptariamą vekselį, nėra. Taigi šiuo metu praktiškai išnaudojus visas galimybes, nebuvo nustatyta jokių reikšmingų duomenų, leidžiančių įtarti, jog BK 182 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika buvo padaryta.
Čia papildomai pažymėtina, kad visi nustatyti duomenys, priešingai nei tvirtina Pareiškėjas, rodo civilinę tarp Pareiškėjo ir M. R. susiklosčiusių santykių prigimtį ir leidžia neabejotinai vertinti, kad tokie ginčai pirmiausia turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Matyti, jog iki šiol vis dar vyksta civilinis procesas, kuriame Pareiškėjas prašo pripažinti negaliojančiais ir niekiniais M. R. prašymą išduoti vykdomąjį įrašą bei notarės vykdomąjį įrašą, kas tik patvirtina paties sandorio (vekselio) prigimties teisėtumą. Panevėžio miesto apylinkės teismas sprendimu yra atmetęs Pareiškėjo pateiktą ieškinį, nors šis sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka. Be to, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog pats Pareiškėjas nėra išnaudojęs visų civilinio proceso suteikiamų galimybių sprendžiant klausimus tiek dėl vekselio pasirašymo (nebuvo bandoma nuginčyti pasirašyto vekselio), tiek dėl patekimo į įmonės teritoriją bei disponavimo jos turtu. Papildomai pažymėtina ir tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teisme pagal M. R. ieškinio pareiškimą jau yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-94-400/2015, kurioje yra prašoma panaikinti sandorius, kuriais G. M. perleido turėtą nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims (Actio Pauliana pagrindu). Taigi akivaizdu, jog dėl įmonės turto šiuo metu vyksta teisminiai procesai, yra paskirta įmonės turto vertinimo ekspertizė, yra nagrinėjami klausimai ir dėl paties Pareiškėjo veiksmų, susijusius su disponavimu įmonės turtu, teisėtumo.
Todėl tokie pareiškėjo reikalavimai, teisėjo požiūriu, laikytini tik samprotavimais, kuriuos galima būtų ištirti, jeigu tai būtų buvę. Iš paties pareiškėjo keliamų klausimų ir teiginių matyti, kad jokie jo nurodyto asmens veiksmai neatlikti. Todėl pareiškėjo veiksmai yra vertintini, kaip bandymas, pasinaudojant baudžiamojo proceso priemonėmis, paveikti asmenį (-is) arba išvengti tam tikrų prievolių. Tai, kad pareiškėjas yra tikras dėl neabejotinos, jo manymu, įtariamojo (-ųjų) asmens (-ų) kaltės, nėra pagrindas naikinti priimtus procesinius sprendimus, abejojant jų teisėtumu.
Pažymėtina, kad G. M. keliami klausimai yra civilinės teisės ir civilinio proceso teisės reguliavimo dalykas, o nustatytos faktinės aplinkybės leidžia vertinti tarp pareiškėjo ir minimo jo pareiškime asmens susiklosčiusius santykius, kurie nėra ikiteisminio tyrimo dalyku.
Todėl teisėjas, spręsdamas G. M. skundo pagrįstumo klausimą, iš esmės sutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo funkcijas vykdančios teisėjos nutartimi atsisakyti tenkinti skundą, ir jame išdėstytais motyvais. Pareiškėjo nurodyti ikiteisminio tyrimo trūkumai laikytini nepakankamais ikiteisminiam tyrimui tęsti, o jo prašymai, kurie juos turėtų pašalinti – negalinčiais padėti surasti daugiau duomenų apie pareiškėjo nurodytas nusikalstamas veikas.
Esant tokioms aplinkybėms, naikinti skundžiamą ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
nutarė:
UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus G. M. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.