Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Eduardas Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-417/2008

Teisėja Rūta Laurinonienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.19.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2008 m. liepos 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. T. apeliacinį skundą dėl 2007 m. vasario 21 d. Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 2 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Taikant LR BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimo, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynias paras.

Priteista iš V. T. 800 Lt turtinės žalos ir 6000 Lt neturtinės žalos V. Ž., 7600 Lt turtinės žalos ir 8000 Lt neturtinės žalos bei 500 Lt išlaidų už advokato atstovavimą E. M.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. T. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 2 d. už tai, jog 2005 m. kovo 25 d. apie 18 val. 30 min., Šilalės rajone, Kiaukų kaimo teritorijoje, kelyje Skaudvilė–Upyna–Balsiai, 24 kilometre, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo jam priklausantį automobilį „Volkswagen Golf“, valstybiniai registracijos numeriai (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 50, 51, 53, 68, 144, 164 punktų reikalavimus, tai yra nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, sukeldamas pavojų kitiems eismo dalyviams, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nors privalėjo važiuoti dešiniąja kelio puse, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, važiuodamas kairiąja kelio puse, sudarė kliūtį priešinga kryptimi važiavusiam V. Ž. vairuojamam automobiliui „Volvo 460“, valstybiniai registracijos numeriai (duomenys neskelbtini), ir su juo susidūrė, dėl to eismo įvykio metu buvo sužaloti A. M., E. M., V. Ž. – nesunkūs sveikatos sutrikdymai, bei sužalotai R. P. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, ištirtus įrodymus ir jų visumą įvertino tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų. Nors apeliantas kaltu prisipažino iš dalies, jo kaltė visiškai įrodyta surinktų, ištirtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Kolegija neturi pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiųjų V. Ž., R. P., A. M. bei E. M. parodymais. Juos papildo ikiteisminio tyrimo bei teismo metu surinkti duomenys.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teismas net ir prašant apeliantui nevertino įvykio vietos filmuotos medžiagos, nepagrįstas. Baudžiamojo proceso įstatymas teismui suteikia teisę savo nuožiūra atitinkamus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis pripažinti arba nepripažinti įrodymais, tai yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Kaip matyti iš 2007 m. vasario 14 d. teisiamojo posėdžio protokolo, nei apeliantas V. T., nei jo gynėjas tokio prašymo nepateikė posėdžio metu, taip pat jo nebuvo nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka.

Kolegija neturi pagrindo abejoti, jog pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo šališkai, nukentėjusiosios V. Ž. naudai. Nepagrįstas nuteistojo teiginys, kad teisiamojo posėdžio metu nebuvo jam užtikrinta teisė išsamiai ir visapusiškai pasisakyti, todėl apeliantas V. T. dėl savo lėto būdo tariamai negalėjo tinkamai kalbėti ir išreikšti savo nuomonę. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantui tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo tinkamai užtikrinta teisė į gynybą. Byloje nesurinkta duomenų, kad apeliantas turėtų tam tikrų fizinių ar psichinių trūkumų, dėl kurių jam būtų sudėtinga ar visiškai neįmanoma įgyvendinti savo procesines teises.

Kaip matyti iš nukentėjusiųjų brolių M. parodymų, apeliantas V. T. tik išvažiavęs iš savo močiutės kiemo dėl girtumo nesuvokė, jog važiuoja priešpriešine eismo juosta. A. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jis nekart apeliantui sakė, kad šis grįžtų į savo juostą, tačiau šių raginimų V. T. nepaisė ir į savo eismo juostą bandė grįžt tik prieš pat susidūrimą. Tai, kad nuteistasis sėdo už vairo būdamas girtas (1,48 promilės etilo alkoholio, t. 1, b. l. 26) bei sąmoningai važiavo priešpriešine eismo juosta, rodo jo ypatingą įžūlumą ne tik dėl KET reikalavimų ignoravimo, bet ir visišką abejingumą dėl kitų asmenų saugumo.

Nukentėjusioji V. Ž. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu davė nuoseklius parodymus, jog nuteistojo vairuojamas automobilis prieš pat susidūrimą važiavo prieš ją, jos eismo juosta. Šį faktą patvirtina ir nukentėjusieji A. ir E. M., todėl apelianto skundo argumentas, jog dėl autoįvykio kalta nukentėjusioji V. Ž., nes ji išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepagrįstas ir atmestinas.

Baudžiamojo proceso kodekso 21 ir 22 straipsniai įtvirtina įtariamojo ir kaltinamojo procesines teises, kurios be išlygų privalo būti užtikrintos kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn patrauktam asmeniui ir leidžia proceso dalyviui būti proceso subjektu, o ne vien tik objektu, kuris tyrinėjamas ar nagrinėjamas. Viena iš procesinių įtariamojo bei kaltinamojo teisių – teikti įvairius prašymus bet kuriuo klausimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas V. T. bei jo gynėjas nepateikė prašymų iškviesti specialistą Virgilijų Pačebutą, atlikusį autoįvykio tyrimą, kad galėtų asmeniškai užduoti kilusius klausimus dėl autoavarijos mechanizmo, taip pat nebuvo pateiktas prašymas dėl papildomo tyrimo atlikimo. Esant šioms aplinkybėms apeliacinio skundo argumentas, jog buvo pažeista nuteistojo teisė pareikšti pastabas, nepagrįsta.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo apklausti liudytojai V. T., V. T., P. B. ir A. A.

Lidytoja V. T. parodė, kad įvykio dieną jos sūnus namo grįžo neblaivus, tačiau netrukus vėl išvažiavo su draugais. Jam išvažiavus po 2–3 minučių išgirdo smūgio garsą. Išbėgusi iš kiemo pamatė, jog įvyko avarija ir sėdusi į savo automobilį atvažiavo į įvykio vietą. Įvykio vietoje pamatė, kad sūnaus vairuotas automobilis yra griovyje, o sūnus, sėdėjęs vairuotojo pusėje, yra prispaustas automobilyje.

Parodžius vaizdo lentelėje užfiksuotus vaizdus (t. 1, b. l. 9–12), liudytoja V. T. patvirtino, kad automobilių išsidėstymas po įvykio buvo toks, kaip užfiksuota nuotraukose. Taip pat liudytoja parodė, kad, jos manymu, iš kito automobilio išlipusios moterys buvo neblaivios.

Liudytojas V. T. parodė, kad autoįvykio nematė. Iškart po įvykio nuvyko pas sūnų į ligoninę. Kitą dieną paprašė A. A. nufotografuoti įvykio vietoje likusius automobilio stabdymo pėdsakus, taip pat atliko įvairius matavimus. Nurodė, kad įvykio vietoje buvo dešiniojo rato stabdymo žymė bei išbėgusio tepalo žymės. Todėl mano, kad neįtikėtina, kad jo sūnus išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą.

Liudytojas P. B. parodė, kad 2005-03-25 kartu su žmona važiavo pro tą vietą, kur buvo įvykusi avarija. Matė automobilių išsidėstymą. Automobiliai stovėjo taip, kaip nurodyta fotolentelėje užfiksuotose nuotraukose (t. 1, b. l. 9 ).

Liudytojas A. A. parodė, kad paprašytas V. T. kitą dieną po avarijos nuvyko į įvykio vietą jos fotografuoti. Taip pat fotografavo ir V. T. vairuotą automobilį, stovintį kieme.

Vertinant minėtų liudytojų duotus parodymus, kolegija daro išvadą, kad liudytojų V. T. ir V. T. duoti parodymai iš esmės prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, eismo įvykyje tiesiogiai dalyvavusių nukentėjusiųjų A. M., E. Marčiukovo bei V. Ž. parodymams, taip pat kitiems byloje esantiems objektyviems duomenims.

Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus pateiktoje specialisto išvadoje konstatuota, jog techniniu požiūriu pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo automobilio „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo V. T. veiksmai, t. y. važiuodamas kairiąja kelio puse sudarė kliūtį priešinga kryptimi važiavusiam automobiliui „Volvo 460“ (t. 1, b. l. 82). Tai, kad V. T. važiavo kairiąja kelio puse ir nespėjus sugrįžti į dešinę savo judėjimo krypties važiuojamosios dalies pusę susidūrė su V. Ž. vairuojamu automobiliu, nurodė ir nukentėjusieji A. M., E. M. ir V. Ž. Abejoti specialisto išvados pagrįstumu, taip pat minėtų nukentėjusiųjų parodymų tikrumu kolegija neturi pagrindo.

Liudytojų V. T. bei V. T. parodymai vertintini kaip siekis palengvinti savo sūnaus teisinę padėtį.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nuteistojo V. T. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia teismo padarytų išvadų. Nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, todėl teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį V. T. kaltu pagal LR BK 281 str. 2 d.ir priėmė teisingą apkaltinamąjį nuosprendį.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas pateiktų civilinių ieškinių tenkinimo klausimą tinkamai įvertino aplinkybes, jog nukentėjusiosios V. Ž. reikalavimas atlyginti 4000 Lt turtinę žalą nėra pagrįstas rašytiniais įrodymais, todėl buvo sumažintas ir priteista 800 Lt turtinei žalai atlyginti. Tenkinant visiškai reikalavimą dėl neturtinės žalos atlygino V. Ž., apylinkės teismas tinkamai įvertino aplinkybes, jog avarijos metu nukentėjusiajai buvo sužalotas veidas, liko randai, pablogėjo regėjimas, mėnesį laiko buvo nedarbinga ir visa tai nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, nepatogumus, taip pat teismas atsižvelgė ir į V. T. turtinę padėtį, todėl priteista 6000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti neprieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams. Priteisdamas E. M. turtinei žalai atlyginti 7600 Lt, 8000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 500 Lt už advokato atstovavimą tinkamai įvertino pateiktus įrodymus turtinei žalai pagrįsti, taip atsižvelgdamas į tai, jog autoįvykio metu nukentėjusiajam E. M. buvo sužalotas veidas, liko randas, buvo išmušti keturi priekiniai dantys, dėl to jis patyrė didelius fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus pagrįstai visiškai tenkino reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kadangi LR BPK 160 str. 2 d. numato teismo teisę pripažinus asmenį kaltu iš jo priteisti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, pagrįstai priteisė E. M. naudai 500 Lt už advokato atstovavimą ir ši suma nėra aiškiai per didelė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. T. apeliacinį skundą atmesti.