- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-28
- Bylos Nr.
- 1A-10-152-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00456-08
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Irena Ivanovienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- E. K.
- Nukentėjusysis
- A. B., Z. B., L. B.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2011-01-31 nuosprendžio, kuriuo: E. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
LR BK 75 str. 2 d. 7 p. pagrindu bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos daugiau kaip septynioms paroms.
Nukentėjusiųjų A. B., Z. B. ir L. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies ir iš UADB „Ergo Lietuva“ priteista nukentėjusiajam A. B. 500 Lt, nukentėjusiajai Z. B. – 1 476 Lt, nukentėjusiajam L. B. – 1 476 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Iš nuteistojo E. K. priteista – A. B. 2 000 Lt, nukentėjusiajai Z. B. – 10 000 Lt, nukentėjusiajam L. B. - 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 15 d. apie 21.45 val. Telšių rajone, kelio Telšiai-Varniai-Laukuva 7,170 km, vairuodamas automobilį „BMW 525“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas nuo Varnių pusės link Telšių miesto, nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 53 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija), nurodytus reikalavimus, pagrindiniame kelyje sukdamas į kairę, į šalutinį kelią, nedavė kelio jį lenkusiam automobiliui „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam R. S., ir su juo susidūrė, tuo pažeisdamas KET 199 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija) nurodytus reikalavimus, dėl ko automobilio „Audi A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) keleivis D. B. stipraus galvos sumušimo pasėkoje padarytų kaukolės skliauto ir pamato lūžių, abipusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudusio galvos smegenis, galvos smegenų sumušimo, sukėlusio galvos smegenų pabrinkimą ir galvos smegenų kamieno įstrigimą, viršutinio žandikaulio lūžio pagal Le Fort III tipą bei sužalojimo, sukėlusio sunkų trauminį šoką, smegenų komą, 2008 m. birželio 17 d. 20.32 val. Klaipėdos universitetinėje ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. prašo panaikinti 2011-01-31 Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti, nes mano, kad jo kaltė nėra įrodyta.
Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, iš esmės rėmėsi tik vienu įrodymu – specialisto E. Grigelio pateikta išvada (2009 04 09 Nr. HŠ-220(08)) ir eksperto I. Gransko, specialisto E. Grigelio žodiniais paaiškinimais, neatsižvelgdamas, kad specialistas ir ekspertas vertino tik vienintelį momentą – kelio žymėjimą automobilių susidūrimo vietoje. Teigia, kad nebuvo atsižvelgta į tai, jog kelio žymėjimo aplinkybės buvo nustatomos tik žodiniais VĮ „Telšių regiono keliai" darbuotojų paaiškinimais, nesant jokių rašytinių įrodymų apie kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, žymėjimą. Nurodo, kad teismas neįvertino to, kad 2010-10-20 teismo posėdyje ekspertas I. Granskas minėjo, kad įvykio vietoje yra įkalnė, dėl kurios matomumas yra blogesnis, ir tai galėjo turėti reikšmės eismo įvykio kilimui, tačiau sekančiame teismo posėdyje tam pačiam ekspertui abejonių dėl to paties klausimo nebeliko, nors naujų duomenų apie tai byloje neatsirado.
Be to, apeliantas nurodo, kad teismas neišsiaiškino, ar įvykio vietoje lenkti buvo saugu, nors VĮ „Telšių regiono keliai" atstovas liudytoju apklaustas A. R. paaiškino, jog dėl eismo saugumo 2009 m. liepos mėn. minimame kelio ruože žymėjimas iš punktyrinės linijos pakeistas į ištisinę liniją, kas, apelianto manymu, sustiprina abejones, ar automobilio ,,Audi A6“ vairuotojas R. S. laikėsi visų saugumo priemonių, kad išvengtų eismo įvykio.
Apelianto nuomone, byloje buvo būtina atlikti parodymų patikrinimą vietoje, nes jo parodymai, liudytojo (automobilio ,,Audi A6“ vairuotojo) R. S. parodymai dėl kairiojo posūkio rodymo, greičio, mašinų išsidėstymo, lenkimo pradžios momento ir kitų svarbių aplinkybių skiriasi, taip pat būtų nustatyta reali kelio matomumo situaciją dėl esančios įkalnės. Nuteistojo nuomone, parodymų patikrinimo vietoje veiksmas galėjo būti atliktas ir su liudytojais A. G. bei A. B., nes šių liudytojų parodymai patvirtino aplinkybę, jog jis rodė kairiojo posūkio signalą ir kelio matomumas nuo Varnių link Telšių pusės įvykio vietoje nebuvo geras, tačiau teismas į šiuo parodymus neatsižvelgė. Teigia, kad teismas iškraipė liudytojo A. G. parodytas aplinkybes, nes liudytojas, kaip ir kita liudytoja A. B., teigė, kad važiuodamas link Varnių, priešais matęs tik automobilį ,,BMW“, o nuosprendyje nurodyta, kad matė lenkiančią mašiną iš priekio.
Be to, skunde teigiama, kad priimant nuosprendį, nebuvo tinkamai įvertinti liudytojo A. N. parodymai, iš kurių darytina išvada, jog automobilio ,,Audi A6“ vairuotojas nuo pat pirmųjų eismo įvykio minučių stengėsi išvengti atsakomybės, nenorėdamas pripažinti, kad jis vairavo šią transporto priemonę.
Taip pat nuteistasis tvirtina, kad byloje liko netirta abipusės kaltės versija, nenustatinėjama R. S. padarytų pažeidimų įtaka eismo įvykio kilimui, nors R. S. transporto priemonę vairavo girtas (2.40 promilių girtumas). Apelianto manymu, R. S. dėl girtumo negalėjo tinkamai įvertinti susidariusios situacijos, nepastebėjo, jog sankryžoje rodomo kairiojo posūkio signalo, smarkiai viršijo greitį, greičio nesulėtino ir neįsitikino, kad lenkimas yra saugus – net nematė priešais atvažiuojančios A. G. transporto priemonės, į kurią taip pat būtų atsitrenkęs.
Apeliantas reiškia nuomonę, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog pirmiausia jis įjungė posūkį, o R. S. atliekamas lenkimas prasidėjo vėliau, dėl ko pastarojo kaltė akivaizdi.
Be to, apeliantas nurodo, kad teismas, priteisdamas iš jo nukentėjusiesiems atitinkamas pinigines sumas neturtinės žalos atlyginimui, nesivadovavo LR CK 6.250 str. 2 d. ir nenagrinėjo, kas sudaro prašomą priteisti žalos dydį žuvusiojo D. B. tėvams Z. B., L. B., kurie teisme net nedavė jokių parodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2011-11-16 nutartimi nuteistojo apeliacinis skundas buvo atmestas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs nuteistojo kasacinį skundą, 2012-05-15 nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2011-11-16 nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 str. 3 d. reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė (BPK 332 str. 3 ir 5 d.).
Be to, kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas vienareikšmę išvadą dėl nuteistojo kaltės, nepilnai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, neįvertino kito įvykyje dalyvavusio vairuotojo R. S. padarytų pažeidimų įtakos padariniams, nuosprendį nepagrįstai grindė specialisto išvada, neatsižvelgdamas į vieningus liudytojų A. G., A. B. ir G. J. parodymus.
Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo E. K. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2011-01-31 nuosprendis dėl E. K. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 281 str. 5 d., yra nepagrįstas, todėl naikintinas, E. K. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės grindė tik specialisto išvada, kuri nėra išsami, pilnai neatskleidžia įvykio aplinkybių, joje suformuluotų teiginių nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas įvykio aplinkybes ir užsimindamas apie kito vairuotojo R. S. elgesio neigiamą įtaką padariniams, visiškai neanalizavo jo padarytų pažeidimų ir nesiaiškino jų reikšmės nusikaltimo padarymui.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymas (LR BPK 305 str.) numato, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus ir in dubio pro reo principas, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas E. K. pripažindamas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 5 d., nustatė, kad jis, vairuodamas automobilį, nesilaikydamas KET reikalavimų, sukdamas į šalutinį kelią, nedavė kelio jį lenkusiam automobiliui, dėl ko įvyko autoįvykis, kurio metu buvo sužalotas ir nuo patirtų sužalojimų mirė D. B.. Darydamas tokią išvadą teismas rėmėsi specialisto E. Grigelio išvada bei eksperto I. Gransko paaiškinimais, visiškai nevertindamas kitų svarbių byloje surinktų įrodymų: liudytojų A. G., A. B. ir G. J. parodymų, duomenų apie kito vairuotojo R. S. elgesį, jo padarytus pažeidimus.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados apie autoįvykį, jo mechanizmą, vairuotojų E. K. bei R. S. elgesį bei jų veiksmų įtaką padariniams yra nepagrįstos.
Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nei specialisto E. Grigelio išvados, nei eksperto I. Gransko paaiškinimai negali būti vertinami kaip neginčijamas E. K. kaltės įrodymas.
2009-04-09 specialisto išvadoje Nr. 11Š-220(08) (1 t., 130 b. l.) teigiama, kad šioje eismo situacijoje grėsmė eismo saugumui kilo tuo momentu, kai automobilio BMW 525 vairuotojas E. K. pradėjo važiuoti kairio posūkio kreive. Tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų apie tai, kokia kairio posūkio trajektorija važiavo automobilio BMW 525 vairuotojas E. K., nei iš kurios vietos kelio ilgio bei pločio atžvilgiu pradėjo vykdyti kairio posūkio manevrą. Kadangi negalima nustatyti, kada iškilo grėsmė eismo saugumui, todėl negalima nustatyti, kokiame atstume iki susidūrimo vietos buvo R. S. vairuojamas automobilis AUDI A6 E. K. pradėjus važiuoti kairio posūkio kreive. Tačiau išvadoje konstatuojama, kad E. K. nevykdė pareigos duoti kelią jį lenkiančiam automobiliui. 2009-12-24 ekspertizės akto Nr. 11-2220 (09) išvadoje teigiama, kad R. S. veiksmai buvo pagrindine sąlyga šiam eismo įvykiui kilti, kadangi jis nepaisė ištisinės linijos ir atliko lenkimo manevrą neleistinoje vietoje (1 t., 155 b. l.). Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo, kad ekspertui buvo pateikta vėlesnė informacija apie kelio žymėjimą (autoįvykio vietoje kelio žymėjimas po įvykio buvo pakeistas - punktyrinę skiriamąją juostą pakeičiant siaura ištisine) (3 t., 23 b. l.). Tuomet ekspertas I. Granskas teismui paaiškino, kad pagal pateiktą medžiagą nebuvo galimybės nustatyti, kada buvo pradėtas sukimo ir lenkimo manevrai (3 t. 24 b. l.) Specialistas E. Grigelis teisme tik patvirtino, kad susidūrimas buvo neišvengiamas net ir tuo atveju, jei R. S. būtų važiavęs leistinu greičiu (3 t., 24 b. l.). Analogiški paaiškinimai buvo pateikti bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu (3 t., 84 b. l., 3 t., 185 b. l.). Ir nors ekspertas teigė, kad pirmasis į priešingą juostą išvažiavo lenkiantysis automobilis (tai sprendžia pagal galimą jo padėtį susidūrimo metu), tačiau negali vienareikšmiškai šios išvados patvirtinti, pažymėdamas, kad jeigu priekyje važiuojančios transporto priemonės vairuotojas yra persirikiavęs į kairę ir rodo posūkio signalą, tada lenkti draudžiama (3 t., 187 b. l.).
Taigi, nei ekspertas, nei specialistas negali vienareikšmiškai atsakyti, kada buvo pradėtas lenkimo manevras ir kuris pirmas (sukantysis ar lenkiantysis) pradėjo savo manevrą. Kolegijos nuomone, būtent šios aplinkybės nustatymas yra lemiamas sprendžiant klausimą dėl autoįvykio dalyvių kaltės.
Kelių eismo taisyklių (KET) 199 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija) numatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kur važiavimo kryptimi yra ne daugiau kaip viena eismo juosta, – ir transporto priemonėms, lenkiančioms pagrindiniame kelyje.
KET 132 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija) numatyta, kad signalą rodantis vairuotojas neįgyja važiavimo pirmumo teisės.
KET 180.2 punkte (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija) numatyta, kad prieš pradėdamas lenkti vairuotojas privalo įsitikinti, ar nei vienas iš priekyje važiuojančių transporto priemonių vairuotojų nerodo kairiojo posūkio signalo.
Iš nurodytų KET normų matyti, kad nagrinėjamu atveju kaltei konstatuoti svarbiausia yra nustatyti, kuris iš autoįvykio dalyvių pirmasis pradėjo savo manevrą. Kadangi eksperto bei specialisto išvadose bei paaiškinimuose vienareikšmiško atsakymo šiuo klausimu nėra, todėl būtina išsamiai ištirti kitą byloje surinktą medžiagą.
Iš paties nuteistojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose metu, matyti, kad jis, privažiavęs posūkį į Č. sodybą, sulėtino greitį iki 30 km/h, nes ruošėsi posūkiui, jis parodė kairįjį posūkį ir pažiūrėjęs į veidrodėlį matė, kad iš galo tolumoje (už 400 m.) atvažiuoja kitas automobilis. Privažiavęs dar arčiau minėto posūkio, E. K. matė iš priekio atvažiuojančią mašiną, ir, įsitikinęs, kad sukti į kairę yra saugu, darė posūkį ir pajuto smūgį į automobilio kairės pusės šoną (1 t., 105, 106 b. l., 2 t., 39 b. l.). Analogiškus parodymus nuteistasis davė bylos nagrinėjimo teisme metu ( 2 t., 191 b. l., 3 t., 181 b. l.).
Šiuos parodymus patvirtina kartu su E. K. važiavusi liudytoja S. A.. Ji paaiškino, kad privažiavus posūkį, E. K. pristabdė automobilį, parodė posūkį į kairę ir tik pradėjus sukti į kairę, pajuto stiprų smūgį ( 1 t., 83 b. l.). Šiuos parodymus ji patvirtino bylos nagrinėjimo teisme metu (2 t., 195 b. l., 3 t., 184 b. l.).
Liudytojas A. G. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jam važiuojant nuo Telšių link Varnių ir privažiavus keliuką į Č. sodybą, likus maždaug 30 metrų iki įvažiavimo, jis pamatė, kad priešais nedideliu greičiu atvažiuoja tamsios spalvos automobilis, kuris rodė posūkį į kairę. Staiga jis pamatė, kad šį automobilį dideliu greičiu pradėjo lenkti kitas automobilis ir jie susidūrė (1 t., 86 b. l.). Apklaustas bylos nagrinėjimo teisme metu jis davė analogiškus parodymus ir patikslino, kad, lenkiantį automobilį pamatė tik prieš pat susidūrimą, o atvažiuojančio jo nematė. Liudytojo nuomone, jei nebūtų įvykęs šių dviejų automobilių susidūrimas, tai neišvengiamai lenkiantis automobilis būtų atsirenkęs į jo (liudytojo A. G.) automobilį (2 t., 193 b. l., 4 t., 8 b. l.), nes nebuvo pakankamai vietos užbaigti lenkimo manevrą. Be to, liudytojo nuomone, toje vietoje dėl įkalnės (susidūrimas įvyko kalnelio keteroje) yra nesaugu lenkti. 2013-06-20 įvykusio parodymų patikrinimo vietoje metu, liudytojas dar kartą patvirtino aplinkybes apie automobilių buvimo vietas (4 t., 26-28 b. l.).
Liudytoja A. B. parodė, kad, važiuodama su A. G., matė iš priekio atvažiuojantį automobilį, kuris rodė posūkį į kairę ir akimirksniu pamatė, kaip į jį trenkėsi kitas automobilis (1 t., 89 b. l.). Apklausta bylos nagrinėjimo teisme metu, liudytoja patikslino, kad po susidūrimo pasklidusios šukės suskaldė jų automobilio stiklą (2 t., 197 b. l., 4 t., 10 b. l.).
Liudytojas G. J. parodė, kad važiuodamas už VW Passat automobilio (vairuotojas A. G.) matė, kaip E. K. su BMW besisukant į kairę, į jo automobilį trenkėsi dideliu greičiu atvažiuojantis automobilis AUDI (1 t., 92 b. l.). Šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (4 t. 31 b. l.).
Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visi minėti liudytojai, apklausti įvairiose bylos tyrimo ir nagrinėjimo stadijose, savo parodymus patvirtinę teismo eksperimento metu, visuomet davė vienodus išsamius ir nuoseklius parodymus. Liudytojai A. G., A. B. bei G. J. buvo nešališki įvykio stebėtojai, jokiais ryšiais nesusiję nei su vienu iš autoįvykio dalyvių, todėl jais netikėti nėra jokio pagrindo.
Kadangi liudytojai parodė, kad prieš susidūrimą nei vienas jų nematė atvažiuojant lenkiančiojo R. S. vairuojamo automobilio, tačiau nuo pirmų apklausų vienareikšmiškai teigia matę tik E. K., vairuojamą BMW automobilį, kuris rodė posūkio į kairę signalą ir suko į kairėje esantį keliuką, seka išvada, kad R. S. lenkimo manevras galėjo būti pradėtas staiga, gal būt vėliau nei E. K. sukimo manevras ir ne tokiu atstumu, kokį nurodo ekspertas ir specialistas. Taigi, nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad būtent R. S. vairuojamas automobilis pirmesnis pradėjo savo lenkimo manevrą, o E. K. turėjo pareigą duoti jam kelią. Taigi, vadovaujantis in dubio pro reo principu, nėra pagrindo konstatuoti E. K. kaltės dėl padarytų KET pažeidimų ir dėl autoįvykio metu atsiradusių padarinių.
Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo automobilio AUDI A6 vairuotojo R. S. veiksmų, jo padarytų pažeidimų bei jų įtakos padariniams.
Kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: tais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, laikoma, kad kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis Kelių eismo taisyklių, o kitam eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų (kasacinė nutartis Nr. 2K-151/2011).
Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad R. S., vairuodamas AUDI A6 padarė keletą reikšmingų pažeidimų: važiavo 115 km/h greičiu, t.y. žymiai viršydamas leistiną 90 km/h greitį (specialisto išvada 1 t. 126-131 b. l.); automobilį vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,4 promilių girtumas).
Be to, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu atliekant eksperimentą ir liudytojų parodymų patikrinimą vietoje, buvo nustatytos pakankamai tikslios aplinkybės apie tai, kur įvykio metu stovėjo liudytojų A. G. ir G. J. vairuojami automobiliai. Iš minėtų liudytojų parodymų patikrinimo vietoje, atlikto eksperimento protokolų matyti, kad liudytojo A. G. automobilis įvykio metu stovėjo maždaug 40 metrų atstumu nuo susidūrimo vietos (4 t., 36 b. l.). Atsižvelgiant į eksperto bei specialisto išvadose nurodytą atstumą (70 metrų) reikalingą saugiai manevruoti lenkiančiajam automobiliui, kolegija daro išvadą, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog R. S. laikėsi KET reikalavimo įsitikinti, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešiais atvažiuojančioms transporto priemonėms (KET 180.3 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 275 redakcija).
Be to, iš kelio Telšiai-Varniai-Laukuva išilginių nuolydžių schemos matyti, kad susidūrimas įvyko pačioje įkalnės keteroje (4 t., 23 b. l.), todėl lenkiančiajam automobiliui negalėjo būti pilnai matoma kitoje nuokalnės pusėje susidariusi eismo situacija. Taigi, toje vietoje pradėti lenkimo manevrą, kur jį galimai pradėjo R. S., yra itin rizikinga. Šią išvadą patvirtina ne tik liudytojų parodymai (liudytojas A. G.), bet ir faktas, kad eismo saugumo sumetimais po įvykio buvo pakeistas kelio ruožo žymėjimas – punktyrinė skiriamoji juosta buvo pakeista siaura ištisine.
Remiantis šiais argumentais kolegija daro išvadą, kad R. S. padaryti pažeidimai galėjo būti susiję priežastiniu ryšiu su padariniais, nes, jis lenkimo manevrą pradėjo pažeisdamas KET reikalavimus.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir nuteistojo E. K. apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad E. K. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 5 dalyje, todėl E. K. išteisintinas.
Esant neįrodytai E. K. kaltei dėl D. B. mirties, nukentėjusiųjų A. B., Z. B. ir L. B. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestini (LR BPK 115 str. 3 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Telšių rajono apylinkės teismo 2011-01-31 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: E. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 5 dalį išteisinti, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiųjų A. B., Z. B. ir L. B. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti.