- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-16
- Bylos Nr.
- 1A-426-493/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-60095-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurga Vasiliauskienė, Arūnas Paštuolis, Algirdas Giedraitis
- Kaltinamasis
- M. A.
- Nukentėjusysis
- A. Ž.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos
- Kategorijos
- 1.2.14.3.1Plėšimas (BK 180 str. 1 d.)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kaltinamajam M. A. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 91,64 eurų (devyniasdešimt vieno euro 64 ct) dydžio nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo priteisimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. A. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis, atimdamas galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent tuo, kad jis 2017 m. lapkričio 16 d., tarp 00.30 val. ir 02.30 val., automobilių stovėjimo aikštelėje Nr. x, esančioje (duomenys neskelbtini), įtikinęs A. Ž. pasikalbėti automobilyje „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame davė jam gerti atkimštą skardinę alaus su iš anksto įpiltu migdančiu ir svaiginančiu medikamentu klonidinu, po ko A. Ž. apsvaigo ir prarado galimybę priešintis, o taip apnuodijęs klonidinu, nežymiai sutrikdė jam sveikatą, po ko iš užsegtos liemenės kairės pusės kišenės pagrobė piniginę - 60 eurų vertės, su 1200 eurų, A. Ž. išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), žvejo bilietu, tokiu būdu kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis ir padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą – A. Ž. priklausantį turtą, bendros 1260 eurų vertės.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, kad M. A. 2017 m. lapkričio 15 d. apnuodijo nukentėjusįjį A. Ž. klofelinu ar kitokia chemine medžiaga ir kad jis pavogė iš nukentėjusiojo piniginę, kurioje buvo 1200 eurų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kiek pinigų buvo nukentėjusiojo piniginėje. Taip pat, nors nukentėjusysis nurodė, kad labai blogai jautėsi, tačiau apklausti ekspertai ir specialistas negalėjo nurodyti tikslių apnuodijimo aplinkybių. Nesant duomenų apie M. A. kaltę dėl nukentėjusiojo A. Ž. apnuodijimo ir plėšimo, teismas sprendė, kad M. A. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė V. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2019 m. vasario 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: M. A. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti areštu 60 parų. Taip pat, prašo tenkinti A. Ž. pareikštą civilinį ieškinį 1260 eurų sumai nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti ir 1000 eurų neturtinei žalai atlyginti; tenkinti Kauno teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį 91,64 eurų sumai nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.
3.1. Skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra naikintinas todėl, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių ir yra netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. Anot prokurorės, išteisinamąjį nuosprendį priėmęs teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, neanalizavo, nemotyvavo ir nenurodė, kodėl atmeta baudžiamajam procesui svarbių nukentėjusiojo A. Ž., liudytojų R. S., M. S., S. Ž., D. J. parodymus, specialistų J. Š., S. B. ir P. P. paaiškinimus bei kitus M. A. kaltę patvirtinančius duomenis, kodėl juos pateikė netiksliai, o vietomis priešingai nurodė liudytojų parodymus, dėl kokių priežasčių nuosprendį grindė tik M. A. teisinančiais duomenimis, o kaltinančių įrodymų nenurodė, neanalizavo duomenų visumos ir neargumentavo dėl kokių priežasčių juos atmeta ir jais nesiremdamas nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą dėl M. A. kaltės.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad A. Ž. pats skambino M. A. ir prašė nupirkti degtinės. A. Ž. nurodė, kad M. A. pats jam paskambino ir pasiūlė nupirkti degtinės, o jis, pasitaręs su draugais, su M. A. pasiūlymu sutiko ir jam perskambino. Tai patvirtina ir M. A. mobiliojo ryšio telefono išklotinės. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ši aplinkybė yra svarbi tuo, kad pats M. A. ieškojo kontakto su A. Ž. ir planavo nusikaltimą. Nuosprendyje nebuvo nurodyti ir analizuojami A. Ž. parodymai apie tai, kad M. A. jam pasiūlė eiti pasikalbėti neva tai svarbiomis temomis. Nors A. Ž. M. A. ragino kalbėtis garaže, tačiau išteisintasis jį primygtinai kvietė pasikalbėti į savo automobilį. Visgi, automobilyje M. A. kalbėjo tik apie savo remontuojamą automobilį ir tai nebuvo kokia nors slapta tema. Skundo autorės teigimu, visa tai rodo, kad M. A. visokiais būdais norėjo A. Ž. įkalbėti atsisėsti į jo automobilį, kuriame vėliau buvo apnuodytas svaiginančia medžiaga. Teismas taip pat neanalizavo A. Ž. parodymų ir nemotyvavo, kodėl juos atmeta, apie tai, kad sėsdamas į M. A. automobilį rankoje jis turėjo skardinę alaus, kurią gėrė. Šio alaus skardines A. Ž. padalino būdamas garaže, alaus davė ir M. A.. Šiuos A. Ž. parodymus patvirtino visi byloje apklausti liudytojai, nors M. A. ir nurodė, kad jis alaus neėmė. Būnant automobilyje ir A. Ž. išgėrus turėtą alų, M. A. pasiūlė gerti jau atidarytą ir kavos laikiklyje laikomą alaus skardinę, kurią garaže gavo iš A. Ž.. Išgėręs M. A. jam duotą alų, po kurio laiko A. Ž. pasijuto blogai, pasijuto nepagrįstai apsvaigęs, nors prieš sėsdamas į automobilį ir būdamas išgėręs apie 350 g degtinės ir kelis alaus, jautėsi gerai. Išlipęs iš automobilio, A. Ž. nuėjo į garažą, kur klausė, kiek laiko jie dar užtruks remontuoti automobilį. Turėdamas pagrindo nepasitikėti M. A. ir pajutęs, kad stipriai apsvaigo, A. Ž. paprašė M. S., kad šis paimtų iš užsegamos liemenės kišenės jo piniginę su turėta didele pinigų suma. Tuo metu piniginė dar buvo A. Ž. kišenėje. Šias aplinkybes patvirtino ir M. S.. Taip pat, ir R. S., apklaustas teisiamajame posėdyje, paaiškino, jog iškeliant miegantį A. Ž. iš M. A. automobilio jis matė automobilio kavos laikikliuose padėtą skardinę alaus, klausė, ką jie čia gėrė, kad A. Ž. taip apsvaigo. Todėl bylos aplinkybė, kad nukentėjęs ir liudytojas nurodo buvus alaus skardinę automobilyje, negali būti ignoruojama. Svarbu ir tai, kad A. Ž., atsisėdęs į šiltą automobilį, galėjo pasijusti kiek labiau apsvaigęs nuo alkoholio, ką nurodė ir specialistas J. Š., tačiau jam ir toliau darėsi vis blogiau, o tolimesni įvykiai rodo, kad A. Ž. buvo apsvaigintas būtent psichoaktyvia medžiaga. Gerai A. Ž. pažįstantys liudytojai parodė, kad A. Ž. yra ne kartą matę apsvaigusį nuo alkoholio, tačiau nėra matę, kad toks alkoholio kiekis taip stipriai jį apsvaigintų. Šie liudytojai taip pat patvirtino, kad prieš jiems pradedant vartoti alkoholį A. Ž. buvo visiškai blaivus, todėl atmestina galimybė, kad jis buvo išgėręs daugiau nei 350 g degtinės ir kelias skardines alaus. Be to, ir nukentėjusiojo sveikatos būklė kitą ir dar kitą dieną rodo, kad nukentėjusiojo savijauta pavartojus tokį kiekį alkoholio negalėjo lemti sekančių dienų silpnumo, negalėjimo atsikelti ir paeiti. A. Ž. apnuodijimą patvirtino ir specialistai pagal jų nustatytus medicininius požymius.
3.3. Kaip teisingai pažymėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pats M. A. savo kaltę neigė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo duomenų, paneigiančių M. A. duotus parodymus ir jų neatitikimo byloje nustatytoms aplinkybėms. M. A. mobiliojo ryšio telefono skambučių išklotinės patvirtina, kad įvykio dieną, 21 val. 16 min. M. A. paskambino nukentėjusiajam ir pasiūlė nupirkti ir atvežti į garažą degtinės. Vėliau M. A. nukentėjusiajam skambino dar kelis kartus. Tai patvirtina, kad alkoholio pirkimo iniciatorius buvo M. A.. Šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad jau tuomet pas M. A. buvo susiformavusi tyčia apsvaiginti A. Ž.. M. A. naudojamo mobiliojo ryšio telefono išklotinės taip pat paneigia jo parodymus apie tai, kad apie 24 val. jam paskambino A. Ž., prašydamas, kad jį parvežtų į namus, nes laikotarpyje nuo 2017 m. lapkričio 15 d., 21 val. 51 min. iki 2017 m. lapkričio 16 d., 7 val. 17 min. tarp A. Ž. ir M. A. jokių skambučių ar trumpųjų žinučių nebuvo ir A. Ž. neprašė jo parvežti į namus, o savo iniciatyva M. A. vėl atvažiavo į garažą, nes žinojo, kad A. Ž. tą vakarą vartoja alkoholį ir bus lengva tokia padėtimi pasinaudoti savo tikslais. Taip pat, M. A. parodymus, kad A. Ž. jo automobilyje alkoholio nevartojo ir kavos laikikliai buvo tušti, paneigia nukentėjusiojo bei liudytojo R. S. parodymai. Šie duomenys yra svarbūs tuo, kad M. A. nori nuslėpti tą aplinkybę, kad davė M. A. gerti atidarytą skardinę alaus ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad būtent į tą alų jis buvo įpylęs psichoaktyvios medžiagos, siekdamas, kad A. Ž. prarastų nuovoką ir negalėtų priešintis.
Šalies argumentai
3.4. Apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu M. A. nurodė, kad iš A. Ž. garažo buvo išvykęs į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kai jam neva apie 24 val. paskambino A. Ž.. Tačiau tokius parodymus paneigia paties M. A. mobiliojo ryšio telefono išklotinės, rodančios, kad įvykio vakarą, t. y. laikotarpyje nuo 2017 m. lapkričio 15 d., 22 val. 43 min. iki 2017 m. lapkričio 16 d., 02 val. 04 min., jis nebuvo išvykęs iš A. Ž. garažo teritorijos apylinkių į namus (duomenys neskelbtini) apylinkėse. Tik teisminio nagrinėjimo metu M. A., susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pakeitė savo parodymus teigdamas, kad dirbo pavežėju tose apylinkėse, tokiais savo parodymais pats paneigdamas ikiteisminio tyrimo metu pateiktą gynybos versiją. Šie duomenys rodo, kad M. A. taip pat nori nuslėpti tą aplinkybę, jog visą vakarą buvo A. Ž. garažo apylinkėse, į jį ateidavo ir išeidavo, kaip nurodė nukentėjusysis ir liudytojai, ir į namus nebuvo išvykęs.
Žemesnės instancijos teismas
3.5. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai nurodė, kad specialistas J. Š. A. Ž. apnuodijimą klofelinu nustatė pagal nukentėjusiojo nurodytus požymius. Visgi, specialistas J. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad yra susipažinęs su ambulatorinės sveikatos priežiūros istorijos dokumentais ir jų nustatytais A. Ž. sveikatos požymiais, todėl šie duomenys nėra tik nukentėjusiojo nusiskundimai, o medikų nustatyti objektyvūs duomenys apie nukentėjusiojo sveikatos būklę. Ir tik teisme, išklausęs nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus, specialistas suabejojo, kad tai buvo būtent klofelinas, nes apsvaigimo požymius, specialisto teigimu, A. Ž. pajuto per greitai. Visgi, specialistė S. B. dar kartą patvirtino, kad A. Ž. diagnozuotas apsinuodijimas klonidinu. Taipogi ir gydytojas – toksikologas P. P., apklausiamas teisme, parodė, kad jis neneigia, jog A. Ž. buvo apnuodytas, bet nesant cheminio tyrimo, nėra objektyvių duomenų, kad A. Ž. buvo apnuodytas būtent klofelinu. Prokurorė skunde atkreipia dėmesį, kad nors A. Ž. nurodo, kad automobilyje užtruko apie 10-15 minučių, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad iš automobilio nukentėjusysis dar ėjo į garažą, o taip pat ir buvo neblaivus, todėl tikėtina, kad nukentėjusysis galėjo netiksliai vertinti praėjusį laiko tarpą ir yra pagrindo manyti, kad šis laikotarpis užtruko 30 minučių, todėl klofelinas ar kita psichoaktyvi medžiaga, patekusi į jo organizmą, galėjo spėti suveikti. Svarbu paminėti ir tai, kad kriminalinio apnuodijimo galimybę patvirtino specialistai J. Š., S. B. ir gynybos pakviestas P. P.. Nors specialistas J. Š. negalėjo patvirtinti, kad A. Ž. galėjo būti apnuodytas būtent 2017 m. lapkričio 15 d., tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad visą laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 16 d. nakties iki 2017 m. lapkričio 17 d., kuomet kreipėsi į gydymo įstaigą, nukentėjusysis buvo namuose, labai blogai jautėsi, gėrė tik vandenį, jautė silpnumą ir haliucinacijas. Atmestina galimybė, kad garaže A. Ž. psichoaktyvias medžiagas į gėrimą galėjo įpilti kiti asmenys, nes jei tokia medžiaga būtų įpilta į butelį degtinės, blogai būtų pasijutęs ir liudytojas R. S., kuris kartu gėrė degtinę. Be to, kartu garaže buvę broliai S. yra geri nukentėjusiojo draugai, jie bendrauja daug metų ir nukentėjusysis jais pasitiki. Svarbu ir tai, kad A. Ž. nurodė, jog ne kartą buvo palikęs butelį degtinės ir stikliuką be priežiūros, tuomet prie stalo likdavo M. A., todėl ir garaže M. A. turėjo galimybę į A. Ž. paruoštą stikliuką su degtine įpilti psichoaktyvios medžiagos ir po to įkalbėti A. Ž. eiti į jo automobilį.
3.6. Prokurorės teigimu, A. Ž. ne kartą yra sakęs M. A., kad jam nepatinka jo elgesys, kuomet M. A. vaikšto po jo garažą ir teritoriją, apžiūrinėja daiktus. Į tokias A. Ž. pastabas M. A. reagavo pasakydamas jam, jog jis iš savų nevagia. Taip pat, A. Ž. matė, jog M. A. prekiauja daiktais už pusę rinkos kainos, todėl A. Ž. galvoja, kad M. A. užsiima nelegalia veikla. Be to, prieš dvi savaites iki nukentėjusiojo apnuodijimo, A. Ž. pasigedo automobilio raktų ir magnetolos. Po 2-3 dienų raktus jam atvežė M. A., paaiškindamas, kad juos vežamas namo pametė nukentėjusysis. Šie įvykiai nukentėjusiajam A. Ž. sukėlė pagrįstas abejones dėl M. A. sąžiningumo ir jo pajamų teisėtumo.
3.7. Nesutikdama su apylinkės teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kiek pinigų buvo nukentėjusiojo A. Ž. piniginėje, prokurorė nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama nuostata, kad nuo nusikaltimo padarymo nukentėjęs asmuo pateikia duomenis koks turtas yra prarastas nusikaltimu ir kokia jo vertė. Šiuo atveju buvo pagrobta piniginė su konkrečia pinigų suma. Šioje byloje nukentėjusysis pateikė rašytiniu duomenis apie parduotas prekes. Šių duomenų yra daugiau nei pakankama nukentėjusiojo A. Ž. parodymams apie turėtus grynuosius pinigus pagrindimui.
3.8. Galiausiai apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo A. Ž. civilinio ieškinio pirmosios instancijos teismas neišsprendė, neanalizavo jo turinio, nevertino pagrįstumo, nenurodė ir neaptarė šio civilinio ieškinio nei nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nei rezoliucinėje, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Tiek Kauno teritorinės ligonių kasos, tiek nukentėjusiojo pateikti civiliniai ieškiniai yra motyvuoti ir pagrįsti, todėl turi būti pilnai tenkinami.
4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė nurodė, jog palaiko apeliacinį skundą, prašė jį tenkinti ir M. A. pripažinti kaltu, padarius BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Išteisintasis M. A. ir jo gynėjas advokatas A. V. prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Nukentėjusysis A. Ž. prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.
5. Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp byloje surinktų įrodymų, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis).
6. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prie bylos medžiagos buvo prijungtas ir ištirtas prokurorės pateiktas bendrovės „B.“ raštas, kuriame nurodyta, kad, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d., 12 val. 00 min. iki 2017 m. lapkričio 16 d., 03 val. 00 min., M. A. kelionių nevykdė, pirmą kartą pavežėjo M. A. kelionė buvo įvykdyta 2017 m. gruodžio 23 d., 00 val. 57 min. Jis registravosi telefono numeriu +(duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 195). Taip pat, iš UAB „B. S. L.“ rašto matyti, kad įmonė pateikė vairuotojų, vardu K., duomenis, kurie nuo 2017 m. lapkričio 15 d., 21 val. 00 min. iki 2017 m. lapkričio 16 d., 02 val. 00 min. vykdė pavežėjimo paslaugas. Rašte taip pat nurodyta, kad, bet kuris kitas asmuo, turėdamas prisijungimus prie vairuotojo paskyros, galėjo vykdyti keliones jo vardu ir naudotis platforma iš kito telefono prietaiso ir numerio (4 t., b. l. 34-35).
7. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prie bylos medžiagos buvo prijungtos ir ištirtos prokurorės pateiktos liudytojų K. R. ir K. M. apklausos, kuriuose liudytojai nurodė, kad yra dirbę pavežėjais bendrovėje „B.“, tačiau M. A. nepažįsta (4 t., b. l. 37-38, 40).
8. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prie bylos medžiagos buvo prijungtas ir ištirtas išteisintojo M. A. gynėjo advokato A. V. pateikta nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma, iš kurios matyti, kad M. A. nuo 2017 m. birželio 16 d. vykdo individualią veiklą pavadinimu „Kitas, niekur kitur nepriskirtas, keleivinis sausumos transportas“ (4 t., b. l. 8).
Žemesnės instancijos teismas
9. Išteisintasis M. A. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Pažymėjo, kad nurodytu laiku dirbo su įmone „B.“. Tuo metu dirbo nelegaliai, jam buvo bandomasis laikotarpis, prie programėlės buvo prisijungęs kito žmogaus – K., vardu. Minėtas asmuo negali patvirtinti, kad M. A. dirbo jo vardu, kadangi tai yra nelegalu. Individualios veiklos pažymėjimą išsiėmė iki pradėdamas dirbti, tai liepė padaryti pats K.. Naudodamasis minėto K. programėle dirbo apie mėnesį laiko, važinėjo automobiliu Toyota, kuris priklausė K. Prisimena, kad įvykio vakare jam paskambino nukentėjusysis, kad parvežti jį namo. Taip pat jie bendravo, kuomet A. Ž. prašė nupirkti butelį. Atvežęs butelį, M. A. kurį laiką pabuvo garaže, po to išvažiavo. Galimai tuo metu garaže susitarė, kad jis parveš nukentėjusįjį namo. Pažymėjo, kad jam sunku prisiminti aplinkybes, nes serga diabetu. Nupirktą degtinę garaže gėrė trise, tačiau trečias asmuo išgėrė tik vieną kitą taurelę. Už maistą ir degtinę jie sumokėjo per pusę. M. A. sugrįžus į garažą, A. Ž. gėrė degtinę ir alų. Automobilyje A. Ž. alaus negėrė. Anksčiau A. Ž. taip pat yra vežęs namo, atveždavo alkoholio, vežė jį į barą. Nematė, kad A. Ž. turėjo pinigų. Atvažiavus paimti A. Ž., jis buvo labai apsvaigęs, anksčiau jo tokio nebuvo matęs. A. Ž. pavaišino jį alumi, tačiau mano, kad alaus skardinę paliko garaže. Automobilio laikiklyje galimai buvo kavos puodelis ir limonado butelis. Automobilyje A. Ž. tik sėdėjo, tai truko apie 10 minučių. Visgi, A. Ž. kartu nevažiavo, kadangi vienas iš brolių negėrė ir pasakė, kad parveš jį namo. A. Ž. išnešė iš mašinos. Kitą dieną iš A. Ž. garažo pasiėmė mašiną, nes jos ilgai nesutvarkė. Yra siūlęs A. Ž. televizorių, benzininį pjūklą, tačiau nelegaliu pirkimu - pardavimu neužsiiminėja, tie daiktai priklausė jam. Buvo atvejis, kuomet A. Ž. pas jį mašinoje buvo pamatęs raktelius, kuriuos jam vėliau atidavė.
10. Nukentėjusysis A. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad su M. A. susipažino, kuomet jis siūlydavo nusipirkti įvairių daiktų. Iš jo yra pirkęs padangas, įrankius. Mano, kad tie daiktai gauti neteisėtu būdu, nes buvo parduodami už ženkliai mažesnę kainą ir be dokumentų. M. A. jį tik du kartu vežė namo. M. A. nepasitikėjo, kadangi iš automobilio dingo magnetola, o M. A. turėjo to automobilio raktelius. Todėl ir buvo tokia kalba, kad jeigu A. Ž. sugalvotų važiuoti su M. A., tai reikia piniginę palikti S. Būnant garaže M. A. jį pasikvietė į automobilį rimtai pasikalbėti, tačiau jie kalbėjo apie M. A. automobilio taisymą, nukentėjusysis pažadėjo, kad rytoj sutvarkys automobilį. M. A. automobilį pasiėmė kitą dieną. Mano, kad jis taip pasielgė dėl to, jog A. Ž. pagąsdino, kad jeigu negrąžins jam pinigų, jis kreipsis į policiją. Niekada gyvenime nevartojo narkotinių medžiagų, tačiau tą vakarą buvo labai apsvaigęs. Prisimena, kad kai jį tempė iš automobilio jis buvo šiek tiek prabudęs, ištarė žmonai žodį „piniginė“. Į gydymo įstaigą iškart nesikreipė, nes galvojo, kad jam pagirios. Būnant garaže M. A. tai išeidavo, tai ateidavo, jis visada taip elgėsi, todėl jo elgesio nesureikšmino. Tarėsi su juo, ar galėtų atvažiuoti paimti, tačiau konkretaus prašymo atvažiuoti nebuvo, tik užsiminė, kad jeigu kartais M. S. išgertų, gal bus galimybė, kad M. A. parvežtų. Dingus magnetolai, niekur nesikreipė, bet buvo įsitikinęs dėl magnetolos dingimo, nes rakteliai buvo pas M. A.. Tai buvo pirmas kartas kai M. A. jam vežė maisto produktus, o alkoholį galėjo būti vežęs ir anksčiau, tačiau ne jam, o darbininkams. Kamerų dėl magnetolos vagystės neperžiūrėjo.
11. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės V. V. apeliacinis skundas atmetamas.
12. Prokurorės apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu, to pasekoje išteisinant M. A. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.
Motyvuojamoji dalis
Dėl kaltinimo keitimo apeliacinės instancijos teisme
13. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prokurorė 2019 m. rugpjūčio 13 d. teismo posėdyje pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, prašydama pakeisti M. A. kaltinimą ir jį išdėstyti taip:
13.1. M. A. kaltinamas tuo, kad, kitaip atimdamas galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2017 m. lapkričio 16 d., laikotarpyje nuo 00 val. 30 min. iki 2 val. 30 min., automobilių stovėjimo aikštelėje Nr. x esančio garažo, adresu: (duomenys neskelbtini), teritorijoje, Kaune, A. Ž. į jo vartojamą alkoholinį gėrimą slapta įpylė ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos svaiginančios medžiagos ir ja nukentėjusįjį apnuodijęs, nežymiai sutrikdė jo sveikatą, dėl ko A. Ž. apsvaigo ir prarado galimybę priešintis, po ko automobilyje Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš užsegtos liemenės kairės pusės kišenės pagrobė piniginę – 60 eurų vertės, su 1200 eurų, A. Ž. išduota asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimu Nr. (duomenys neskelbtini), žvejo bilietu, tokiu būdu kitaip atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešintis ir padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą, pagrobė svetimą – A. Ž. priklausantį turtą, bendros 1260 eurų vertės. Šiais savo veiksmais M. A. kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
14. Prokurorės prašymas pakeisti kaltinimą iš esmės yra susijęs su faktiniu aplinkybių keitimu, t. y. pagal specialistų parodymus medikamentas klonidinas pakeistas bendriniu pavadinimu „svaiginančios medžiagos“, taip pat, pašalinta aplinkybė, jog medžiagos buvo įpiltos į skardinę alaus, nurodant, kad minėtos medžiagos buvo įpiltos į A. Ž. vartojamą alkoholinį gėrimą. Taip pat, papildomai nurodyta, kad M. A. A. Ž. priklausantį turtą pagrobė būdamas automobilyje. Toks kaltinimo patikslinimas nedaro įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, iš esmės jos nekeičia. Pažymėtina, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-36/2010; 2014 m. sausio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014; 2018 m. vasario 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-1073/2018). Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas praneša išteisintajam (kaltinamajam, nuteistajam) ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, išteisintasis M. A. ir jo gynėjas buvo supažindinti su prokurorės pateiktu kaltinimo pakeitimu bei buvo paskelbta pertrauka iki 2019 m. rugsėjo 17 d. gynimuisi nuo jo pasiruošti (3 t., b. l. 197–199).
Dėl M. A. išteisinimo
15. Šioje byloje M. A. buvo inkriminuota nusikalstama veika, atitinkanti BK 180 straipsnio 1 dalies dispoziciją, t. y. asmuo buvo kaltinamas tuo, kad, kitaip atimdamas galimybę priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. A. dėl nusikalstamos veikos padarymo išteisintas, konstatuojant, kad byloje nesurinkta pakankamai neginčytinų įrodymų, jog jis (M. A.) padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką. Prokurorė skunde su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydamas, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių M. A. kaltę, o skundžiamame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, apeliantės teigimu, neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas sutikti su paminėtais prokurorės apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo.
16. Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, t. y. faktą, kad asmens poelgiui būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, nes, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai.
16.1. Be to, BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme nurodytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir ta, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, ir nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio. Visų įrodymų, t. y. pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių, visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę.
17. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl M. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įtvirtintų BK 180 straipsnio 1 dalyje, požymių bei jos pagrįstumo bylos medžiaga. Teismas, susiejęs byloje nustatytas faktines aplinkybes su nurodytos nusikalstamos veikos sudėtimis, pagrįstai konstatavo, kad M. A. pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, o prokurorė nei apeliaciniame skunde, nei apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą taip pat nenurodė naujų M. A. kaltumo dėl plėšimo įrodymų.
18. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai dėl M. A. pareikšto kaltinimo apsvaiginus nukentėjusįjį ir taip atimant nukentėjusiajam galimybę priešintis bei pagrobiant svetimą 1260 eurų vertės A. Ž. priklausantį turtą, grindžiami šiomis aplinkybėmis – M. A. iniciavo susitikimą nukentėjusiojo garaže, kur A. Ž. buvo apsvaigintas svaiginančia – psichoaktyvia medžiaga ir tokiu būdu iš jo buvo atimta galimybė priešintis; M. A. siekė nusivesti A. Ž. toliau nuo draugų iš garažo, kur galėtų pagrobti piniginę su pinigais; tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas R. S. patvirtino, kad M. A. automobilyje buvo atidaryta alaus skardinė; išteisintojo parodymai apie įvykio aplinkybes nėra nuoseklūs, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl negali būti laikomi patikimais; nukentėjusysis A. Ž. turėjo pagrindo nepasitikėti išteisintuoju, kadangi jis galimai pavogė jo magnetolą bei užsiėmė vogtų daiktų prekyba. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais prokuroro skundo argumentais.
19. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad būtent M. A. naudodamas klonidiną ar, kaip nurodyta prašyme pakeisti kaltinimą, naudodamas svaiginančią medžiagą apsvaigino nukentėjusįjį, taip atimdamas galimybę priešintis, ir vėliau pagrobė nukentėjusiajam priklausantį turtą. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti specialistai S. B., J. Š. ir P. P., nors ir patvirtindami nusikalstamo apnuodijimo galimybę, pažymėjo, kad nustatyti konkrečios narkotinės ar psichotropinės medžiagos pavartojimą galima tik atlikus specialų kraujo tyrimą. Visgi, duomenų apie atliktą toksikologinį tyrimą byloje nėra. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo A. Ž. apsvaiginimo, taip jam atimant galimybę priešintis, svarbu paminėti ir tai, kad teismo posėdyje apklausti specialistai J. Š. ir P. P. nurodė, kad paprastai klofelino poveikis tęsiasi apie 8-13 valandų, tuo tarpu nukentėjusysis A. Ž. į gydymo įstaigą kreipėsi tik 2017 m. lapkričio 17 d., 14 val. (1 t., b. l. 34), t. y. praėjus 37 valandoms nuo nurodomo apsvaiginimo momento. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byloje apklausti specialistai negalėjo patvirtinti, kad nukentėjusysis buvo apsvaigintas būtent 2017 m. lapkričio 16 d. naktį. J. Š. taip pat atkreipė dėmesį, kad iš 15 d. į 16 d. buvusį apsinuodijimą galima vertinti kaip neteisingą alkoholio vartojimą ir patekimą iš šaltos patalpos į šiltą. Minėtas specialistas taip pat nurodė, kad ilgesnį klofelino poveikį gali nulemti didelis jo pavartotas kiekis, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas A. Ž. nurodė, kad iš M. A. automobilyje buvusios skardinės išgėrė tik kelis gurkšnius alaus (1 t., b. l. 45-48). Svarbu ir tai, kad byloje apklausti specialistai P. P. ir J. Š. nurodė, kad A. Ž. būklę galėjo sukelti ir kitos narkotinės medžiagos ar medikamentai, todėl nesant toksikologinių tyrimų negalima daryti kategoriškos išvados, kas būtent sukėlė A. Ž. apsvaigimą. Tuo labiau, kad A. Ž. nurodė, kad kitą dieną jis jautėsi labai blogai, jam vaidenosi haliucinacijos, nors nei vienas iš specialistų haliucinacijų, kaip šalutinio klofelino poveikio, neįvardino.
20. Kritiškai vertinti nukentėjusiojo A. Ž. parodymus dėl ypatingai sunkios jo sveikatos būklės 2017 m. lapkričio 16 d. leidžia ir byloje surinkti rašytiniai duomenys. Iš byloje esančių nukentėjusiojo A. Ž. telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad 2017 m. lapkričio 16 d. buvo fiksuoti 23 telefoniniai pokalbiai, kurių maksimali trukmė siekia net dešimt minučių, naršymas internete (2 t., b. l. 19-55). Nors nukentėjusysis nurodo, kad, jį parvežus namo, prisimena, tik tai, kad kai jį tempė iš automobilio jis buvo šiek tiek prabudęs ir ištarė žmonai žodį „piniginė“, tačiau iš minėtos telefoninių pokalbių išklotinės matyti, kad 2017 m. lapkričio 16 d., 03 val. 35 min., 04 val. 26 min., 05 val. 14 min., 06 val. 10 min., 06 val. 40 min. fiksuojami A. Ž. priklausančio abonento prisijungimai prie interneto. Be to, pirminės apklausos metu nukentėjusysis nurodė, kad grįžęs namo ir neradęs piniginės su draugais iškart grįžo atgal į garažą, apžiūrėjo teritoriją tačiau nieko nerado (1 t., b. l. 24-26). Tokie nukentėjusiojo parodymai yra paneigti liudytojų S. parodymais, kadangi minėti asmenys patvirtino, jog, parvežę A. Ž. namo, jie dviese sugrįžo į garažo teritoriją.
21. Priešingai nei nurodyta skunde, byloje nėra jokių duomenų ir apie tai, kad būtent M. A. pagrobė nukentėjusiojo piniginę. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo A. Ž. piniginė rasta nebuvo. Iš nukentėjusiojo bei liudytojų parodymų akivaizdu, kad A. Ž., vartodamas alkoholinius gėrimus, buvo apsvaigęs, tačiau byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog A. Ž. piniginės neteko dėl neteisėtų veiksmų, tuo labiau, kad šiuos veiksmus įvykdė išteisintasis M. A.. Nors, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka, kad byloje esantys duomenys pagrindžia, kad nukentėjusysis A. Ž. galėjo turėti kaltinime nurodytą sumą pinigų, tačiau kitų duomenų, patvirtinančių neteisėtą šių pinigų pagrobimą byloje nėra. Visgi, atkreiptinas dėmesys, kad pats nukentėjusysis A. Ž. patvirtino, kad jautėsi stipriai apsvaigęs, o taip pat ir nepasitikėdamas M. A., paprašė jo asmeniniais daiktais pasirūpinti M. S.. Tokiu būdu, neatmestina gynybos nurodyta aplinkybė, kad A. Ž. piniginę su pinigais galėjo tiesiog pamesti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek R. S., tiek M. S., o taip pat ir D. J. matė, kaip kliento paduotus pinigus nukentėjusysis įsidėjo į savo piniginę. Nors nukentėjusysis nurodo, kad su broliais S. jį sieja ilgalaikiai ir draugiški santykiai, tačiau šių duomenų visumoje negalima teigti, kad būtent M. A., pamatęs, kad A. Ž. su savimi turi didelę sumą pinigų, sugalvojo juos pagrobti. Nei liudytojai, nei pats nukentėjusysis nepatvirtino, kad piniginę pagrobę būtent išteisintasis, todėl tai laikytina tik objektyviais duomenimis nepagrįsta prokurorės prielaida.
22. Priešingai nei teigiama prokurorės skunde, negalima teigti, kad išteisintasis M. A. iniciavo alkoholinių gėrimų pirkimą, taip iš anksto planuodamas nusikalstamą veiką. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, M. A. dažnai atvykdavo pas jį į garažą, vaikščiodavo teritorijoje, apžiūrinėdavo daiktus, taip pat, yra vežęs maistą jo darbuotojams. Nors 2017 m. lapkričio 15 d., 21 val. 16 min. M. A. pirmasis paskambino A. Ž., tačiau M. A. tą pačią dieną jau buvo apsilankęs nukentėjusiojo garaže, su juo bendravęs, tuo labiau, kad A. Ž. patvirtino, kad galimai šio pokalbio metu jis užsiminė, jog, jei M. S. vartotų alkoholį, tuomet prašys M. A. juos parvežti namo. Taigi, M. A. buvo žinoma, kad nukentėjusysis planuoja vartoti alkoholinius gėrimus, todėl net ir nustačius, kad M. A. paskambino ir pasiūlė atvežti maisto ir gėrimų, ši aplinkybė negali būti vertinama kaip iniciavimas vartoti alkoholį ir taip paveikti A. Ž., jog vėliau būtų galima pagrobti jo turimus pinigus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad A. Ž. parodymų taip pat negalima vertinti kaip nuoseklių ir neprieštaringų – nors A. Ž. teigia, kad degtinę gėrė ir M. A., tačiau nei M. S., nei R. S. šios aplinkybės nepatvirtino. Taip pat, A. Ž. keitė parodymus, nurodydamas alaus automobilyje gėrimo aplinkybes – pirminės apklausos metu parodė, kad alaus, kuris buvo išteisintojo automobilyje, pasiūlė pats M. A., visgi papildomos apklausos metu šiuos savo parodymus paneigė, nurodydamas, kad pamatęs, jog kavos puodelių laikiklyje yra pradaryta alaus skardinė, jis paklausė, ar gali jį išgerti (1 t., b. l. 27-28).
23. Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad nors A. Ž. nurodė, kad M. A. nepasitikėjo ir įtarė, jog jis galimai pavogė jam priklausančią automagnetolą, tačiau vaizdo kamerų įrašų, siekdamas nustatyti automagnetolos vagystės aplinkybes, A. Ž. neperžiūrėjo. Vaizdo įrašai nebuvo pateikti ir nagrinėjant M. A. pateiktus kaltinimus. Iš byloje esančio apžiūros protokolo (1 t., b. l. 9-10) matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu pareigūnai nustatė, kad įvykio vieta stebima vaizdo stebėjimo kameromis. Pirmosios instancijos teismas A. Ž. nurodė, kad vaizdo stebėjimo kameros įvykio metu buvo remontuojamos, nors pirminės apklausos metu A. Ž. patvirtino, kad aikštelėje sumontuotos vaizdo kameros ir apie jų remontą nukentėjusysis neužsiminė. Tokiu būdu, nesant jokių objektyvių įrodymų, kad išteisintasis iš tiesų užsiima neteisėta veika, taip pat ir anksčiau iš nukentėjusiojo pavogė jam priklausantį turtą, A. Ž. parodymai apie tai, kad išteisintasis M. A. atrodė nepatikimas, vertinami kaip subjektyvi asmens charakteristika.
24. Kaip pagrįstai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, iš tiesų pirmosios apklausos metu duoti M. A. parodymai, dėl kai kurių esminių dalykų, skiriasi nuo parodymų, užfiksuotų vėlesnėse apklausose. Tačiau byloje nėra įrodymų, kurie iš esmės paneigtų M. A. nurodytą įvykių versiją. Išteisintasis M. A. buvo apklaustas 6 kartus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad išteisintasis keitė nurodomas aplinkybes, susijusias su A. Ž. prašymu jį parvežti iš garažo, M. A. buvimo vieta, tačiau šios aplinkybė nėra kaltinamojo kaltės įrodymas, o kaltė baudžiamojoje teisėje turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos pagrindžiant ją baudžiamajame procese įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis. Nagrinėjamuoju atveju M. A. parodymų keitimas dėl aplinkybių, susijusių su jo buvimo vieta įvykio metu (iš pradžių išteisintasis teigė, kad buvo namuose, kuomet jam paskambino A. Ž., vėliau nurodė, kad įvykio metu apylinkėse vykdė pavežėjo paslaugas, tačiau negali nurodyti asmens, kurio programėle naudodamasis jis veikė) savaime nesuponuoja išvados, kad jis atimdamas nukentėjusiajam galimybę priešinti, pagrobė svetimą turtą, t. y. įvykdė plėšimą, kadangi byloje nesurinkta tai pagrindžiančių įrodymų. Prokurorės nurodyti liudytojų R. S., M. S., S. Ž., D. J. parodymai, taip pat, nukentėjusiojo A. Ž. parodymai tik patvirtina, kad įvykio metu garaže buvo ir M. A., kad A. Ž. iš tiesų atrodė labai apsvaigęs, buvo užmigęs M. A. automobilyje, tačiau jokių tiesioginių įrodymų, kad būtent M. A. į alkoholinį gėrimą įpylė svaiginančios medžiagos, kuria nukentėjusįjį apnuodijo, dėl ko nukentėjusysis prarado galimybę priešintis ir taip pagrobė A. Ž. priklausantį turtą, bendros 1260 eurų vertės, nėra.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei nagrinėjamoje byloje būtų priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jis būtų grindžiamas tik spėjimais ir prielaidomis, o ne įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais M. A. kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kaip minėta pirmiau, iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Apeliacinės instancijos teismas išnaudojo visas galimybes pašalinti šias abejones, todėl daroma išvada, kad M. A. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai išteisinta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. .
Dėl civilinio ieškinio
26. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. Ž. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 1260 eurų turtinės ir 1000 eurų neturtinės žalos, kilusios dėl M. A. neteisėtų veiksmų, atlyginimo (2 t., b. l. 194-195). Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, dėl šio civilinio ieškinio nepasisakė.
27. BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Teismas, nustatęs, kad M. A. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, privalėjo taikyti BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir privalėjo nukentėjusiojo A. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės V. V. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti:
Nukentėjusiojo A. Ž. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Šis Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.