- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-13
- Bylos Nr.
- I-3137-811/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01085-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Violeta Petkevičienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja G. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) 2017-03-21 raštą Nr. (7.12)2-630 „Dėl kapinių tvorelės atstatymo Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso teritorijoje esančiose kapinėse“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Kultūros paveldo departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017-01-31 skundą (b. l. 14–15).
Pareiškėja nurodo, kad 2017-01-21 kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, nurodydama, jog 2008 m. atliekant tyrimą Elektrėnų policijos komisariato išvadose, pateiktose pagal pareiškėjos pareiškimą, buvo nustatyta, kad 2007 m. vasarą nuo jos mirusios prosenelės U. K. kapavietės, esančios Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios komplekse (toliau – ir Kompleksas), V. V. iniciatyva buvo nuimta ir demontuota kapavietės tvorelė. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad demontuota tvorelė buvo išvežta A. K. nurodymu. Pareiškėja teigia, kad tvorelė nuo kapavietės buvo nuimta neteisėtai. Ginčo kapavietė įstatymų nustatyta tvarka nebuvo pripažinta neprižiūrima ir be mirusio asmens giminaičių žinios atlikti joje darbus niekas neturėjo teisės. Be to, Kompleksas yra pripažintas regionine kultūros paveldo vertybe ir darbai Komplekso kapinėse 2007 m. vasarą buvo atlikti be kultūros paveldo apsaugos įgaliotos institucijos leidimo. Kadangi išardant ir išgabenant kapavietės tvorelę neteisėtais kitų asmenų veiksmais buvo pažeistas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto apsaugos teisinis režimas bei jos nuosavybės teisės į antkapinius statinius, 2017-01-31 skundu prašė Kultūros paveldo departamento apginti pažeistas nuosavybės teises ir įpareigoti kaltus asmenis atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Rašte išdėstytos išvados yra prieštaringos, nepagrįstos ir naikintinos, kadangi norint statyti, rekonstruoti ar demontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikalingas teritorinio padalinio pritarimas. Rašte nurodytas teiginys, kad kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, dėl ko nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą (toliau – ir Įstatymas), yra visiškai nepagrįstas, kadangi nekilnojamojo turto apsaugos režimas nenumatė ir nenumato išimčių darbams, vykdomiems saugomoje teritorijoje. Tokie darbai privalėjo būti derinami su nekilnojamojo turto paveldo apsaugos institucijomis, o veiksmai, atlikti be tokio sutikimo, yra neteisėti, todėl asmenys, atlikę tokius veiksmus, trauktini teisinėn atsakomybėn.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l .20–21).
Nurodo, kad pareiškėja skunde rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-02-13 nutarimu Nr. 144 „Dėl kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-11-19 nutarimo Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“ 2 p. Nutarimas pripažintas netekusiu galios. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad pareiškėja skunde remiasi negaliojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjos skundo argumentai atmestini ir šioje dalyje skundas laikytinas nepagrįstu. Kultūros vertybių registre Komplekso unikalus numeris yra 31042. Teritorijoje esančios kapinės nėra Kultūros vertybių registre registruotos kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Komplekso vertingųjų savybių kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir pan. nėra išskiriami. Pareiškėjos teiginiai, kad kapavietės tvorelės nuėmimas ir demontavimas, vykdytas nekilnojamojo kultūros paveldo teritorijoje, privalo būti derinamas su už nekilnojamojo paveldo apsauga atsakingomis institucijomis, nepagrįsti jokiomis konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Pažymėjo, kad reikalavimas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje atliekamus darbus derinti su už nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą atsakingoms institucijoms nėra absoliutus. Teisės aktai nustato, kokie konkretūs darbai, vykdomi nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje, ir kokiais konkrečiais atvejais turi būti derinami su už nekilnojamojo paveldo apsaugą atsakingomis institucijomis. Todėl atmestinas ir šis skundo argumentas dėl Rašto nepagrįstumo.
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 43 str. nurodoma, jog valstybė yra atsakinga už istorinio paveldo apsaugą. Šiuo atveju, yra pažeisti ne tik pareiškėjos, bet ir valstybės interesai. Paaiškino, kad ginčo tvorelė buvo bronzinė ir nukaldinta kalvių.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad jokie teisės aktai, pagal byloje esančias aplinkybes, nebuvo pažeisti. Ginčijamu raštu pareiškėja pakartotinai buvo informuota, kad jos teisės nebuvo pažeistos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėja 2007-12-17 su pareiškimu kreipėsi į Trakų rajono apylinkės prokuratūrą, nurodydama, jog iš kapinių, esančių Kazokiškių k., Elektrėnų sav., nuo jos prosenelės U. K. kapo dingo tvorelė. Patikrinimo metu nustatyta, kad 2007 m. Kazokiškių kapinėse buvo pradėta rekonstrukcija, todėl buvo nuimtos senos bevardžių kapų tvorelės. Pareiškėja 2007-10-20 atvykusi į kapines ant prosenelės kapo nerado buvusios tvorelės. Kapinėse ji sužinojo, kad tvarkant kapines tvorelė buvo nukelta ir išvežta. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad tvorelė nuo pareiškėjos prosenelės kapo buvo nuimta tikslu sutvarkyti Kazokiškių kapines, jokio tikslo pas Kazokiškių kleboną A. Kelmelį, seniūnę V. V. ar kitus asmenis pagrobti tvorelę nebuvo, todėl ikiteisminis tyrimas pagal pareiškėjos pareiškimą nutrauktas (b. l. 4–5).
Pareiškėja 2017-01-31 skundu kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, prašydama apginti jos pažeistas teises ir įpareigoti kaltus asmenis atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, t. y. atstatyti U. K. kapavietės tvorelę (b. l. 16). Kultūros paveldo departamentas ginčijamu raštu išnagrinėjo pareiškėjos 2017-03-21 skundą ir pakartotinai informavo, kad minimai kultūros vertybei yra nustatytos šios vertingosios savybės – skirtingų tūrių (bažnyčios ir varpinės) asimetrinė erdvinė kompozicija, antkapiai, paminklai, lygus reljefas. Kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ar kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, todėl Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius savo kompetencijos ribose neturi pagrindo taikyti Įstatymo nuostatų ir reikalauti, kad būtų atstatyta kapo tvorelė (b. l. 6).
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Kultūros paveldo departamento 2017-03-21 rašto Nr. (7.12)2-630 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar yra teisinis pagrindas įpareigoti Kultūros paveldo departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017-01-31 skundą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo teisių pažeidimą iš esmės kildina dėl to, kad Kompleksas ir jo teritorija – kapinės – pripažinti regionine kultūros paveldo vertybe, todėl buvusiai tvorelei ant mirusios pareiškėjos prosenelės kapavietės nuimti buvo reikalingas atsakingos institucijos leidimas.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Įstatymo 1 str. 2 d. 2 ir 3 p. nustato, kad šis Įstatymas nustato nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio Lietuvos Respublikos teritorijoje, apskaitos, saugojimo ir tvarkybos, šio ir kitų teisės aktų nustatytų paveldosaugos reikalavimų laikymosi priežiūros, kultūros paveldo objektų būklės stebėjimo teisinius pagrindus; saugo nematerialųjį kultūros paveldą, nustatydamas su juo susijusių vietų ir kitokių nekilnojamųjų daiktų apsaugą.
Pagal Įstatymo 2 str. 20 d., nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. To paties straipsnio 21 dalyje apibrėžta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. Įstatymo 2 str. 14 d. nurodyta, kad kultūros paveldo objektai –pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu (Įstatymo 2 str. 40 d.).
Remiantis Įstatymo 8 ir 9 str., nekilnojamosios kultūros vertybės registruojamos vertinimo tarybai nusprendus, kad vertybei reikalinga apsauga. Tokios vertybės registruojamos kaip didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turintys pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksus įeinantys kultūros paveldo objektai ar vietovės. Vertinimo tarybų sprendimai skelbiami Departamento ir vertinimo tarybas sudariusių savivaldybių interneto svetainėse, o informacija apie įregistravimą – Kultūros vertybių registre teisės aktų nustatyta tvarka. Į Kultūros vertybių registrą ir pagal jo duomenis sudarytą nekilnojamosios kultūros vertybės pasą (registro duomenų išraše) įrašomi šie kiekvienos registruojamos vertybės duomenys: 1) nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas; 2) vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos.
Taigi, sistemiškai įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, matyti, kad kultūros paveldo objektas, atitinkantis įstatyminius kriterijus, gali būti pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, o siekiant jį apsaugoti – kultūros paveldo objektas registruojamas į Kultūros vertybių registrą. Pažymėtina, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė pareiga (Konstitucijos 42 st. 2 d.), kurios įgyvendinimas adekvačiomis priemonėmis yra teisinės valstybės principų turinio dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama konstitucinė privačios nuosavybės teisės apsaugos svarba. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013-11-12 sprendime Pyrantienė prieš Lietuvą (Nr. 45092/07) priminė, kad bet koks valstybės institucijos trukdymas asmeniui naudotis nuosavybės teise turi būti teisėtas, skirtas apsaugoti viešąjį interesą bei siekti teisėto tikslo tokiomis priemonėmis, kurios yra proporcingos šiam tikslui pasiekti (EŽTT 2006-05-30 sprendimas byloje Dogrusoz ir Aslan prieš Turkiją, 27 punktas; EŽTT 2009-09-15 sprendimas byloje Moskal prieš Lenkiją, 49-50 punktas). Nuosavybės teisių ribojimas yra išimtis iš bendro nuosavybės neliečiamumo principo, o išimtys turi būti aiškinamos siaurai (lot. exceptiones non sunt extendae).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso unikalus kodas Kultūros vertybių registre yra 31042. Duomenys apie kultūros vertybių objektus yra vieši ir pateikiami Kultūros vertybių registro interneto puslapyje (žr. http://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search). Teismui patikrinus Komplekso unikalų kodą Kultūros vertybių registre, nustatyta, kad Kompleksą sudaro Komplekso Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčia, varpinė ir tvora su vartais. Minimai kultūros vertybei yra nustatytos šios vertingosios savybės – skirtingų tūrių (bažnyčios ir varpinės) asimetrinė erdvinė kompozicija, antkapiniai paminklai, lygus reljefas. Šiuo atveju pareiškėja nepagrįstai nurodo, kad ginčo tvorelė patenka į teisinį režimą, kuriam turi būti taikoma kultūros vertybei reikalinga apsauga, kadangi Kultūros vertybių registre kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ar kiti įrenginiai kaip vertingosios savybės nėra išskiriamos. Be to, Komplekso teritorijoje esančios kapinės nėra registruotos kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog Kultūros paveldo departamentas tiek atsiliepime į skundą, tiek ginčijamame sprendime pagrįstai nurodė, jog kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė. Kadangi ginčo tvorelei nėra taikomas Įstatyme nustatytas režimas, ginčijamame rašte taip pat pagrįstai nurodoma, kad Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrius savo kompetencijos ribose neturi pagrindo taikyti Įstatymo nuostatų ir reikalauti, kad būtų atstatyta tvorelė.
Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-02-13 nutarimo Nr. 144 „Dėl kapinių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 28 p., norint statyti, rekonstruoti ar remontuoti kapo paminklus, antkapius ir kitus kapavietės statinius į Kultūros vertybių registrą įrašytose kapinėse, reikia Kultūros paveldo departamento teritorinio padalinio pritarimo. Nors atsakovas atsiliepime pagrįstai nurodo, kad nuo 2008-11-30 įsigaliojo naujas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008-11-19 nutarimas Nr. 1207 „Dėl Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų patvirtinimo“, kuris 2 punktu pripažino netekusiu galios Nutarimą, iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad būtent Nutarimo galiojimo laikotarpiu nuo pareiškėjos mirusios prosenelės kapavietės buvo nuimta tvorelė. Vadinasi, pareiškėja skunde pagrįstai rėmėsi Nutarimo 28 p. nuostatomis. Šiuo atveju nustačius, kad Komplekso teritorijoje esančios kapinės nėra registruotos Kultūros vertybių registre, kapaviečių tvorelės, aptvėrimai ir kiti įrenginiai nėra išskirti kaip vertingoji savybė, nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos teiginiu, jog buvo reikalingas atsakingos institucijos leidimas išardyti ir išvežti ginčo tvorelę. Sutiktina su atsakovo argumentu, jog reikalavimas nekilnojamojo kultūros paveldo objekto teritorijoje atliekamus darbus derinti su už nekilnojamojo paveldo apsaugą atsakingomis institucijomis nėra absoliutus, todėl pareiškėjos su tuo susiję argumentai atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kultūros paveldo departamentas savo kompetencijos ribose tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos 2017-01-31 skundą, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą 2017-03-21 raštą Nr. (7.12)2-630 „Dėl kapinių tvorelės atstatymo Kazokiškių Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos bažnyčios statinių komplekso teritorijoje esančiose kapinėse“, kurį naikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais teisinio pagrindo nėra. Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Kultūros paveldo departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2017-01-31 skundą yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinio reikalavimo, todėl atsisakius tenkinti pagrindinį skundo reikalavimą – panaikinti Kultūros paveldo departamento 2017-03-21 raštą, kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos G. M. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.