Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Raimonda Andrulienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui V. K. (V. K.) dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, motyvai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. Byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti apelianto ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl nutarties teisėtumo

10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą grindžiama teisminės gynybos prioritetu ir universalumu, pažeistos teisės gali būti ginamos teisme nepriklausomai nuo to, ar ši Konstitucijoje garantuota asmens teisė paminėta įstatyme arba lydimajame teisės akte ar ne (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 1999 m. birželio 23 d. nutarimas); asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (Konstitucinio Teismo 2000 m gegužės 8 d. nutarimas); teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, gali būti nustatyta ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka, tačiau negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė ginti savo teises ar laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d. nutarimas).

11. Šios nuostatos nuosekliai plėtojamos vėlesnėje Konstitucinio Teismo doktrinoje. Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas (kaip ir bet kuri kita asmens teisė) turi būti įgyvendinamas laikantis tam tikros tvarkos. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos nustatytos įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet ne šios teisės įgyvendinimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002; 2011 m. gruodžio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-404/2011).

12. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garcia Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

13. Civilinio proceso kodekso (CPK) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009; 2011 m. balandžio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

14. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu. Vien tai, kad įstatymuose nenustatyta, neįvardyta (expressis verbis) teisė reikšti konkretų ieškinį, negali būti vertinama kaip CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės ribojimas. Aiškinant ir taikant atskiras visuomeninių santykių sritis reglamentuojančius įstatymus, negali būti paneigta konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą. Tačiau pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Civilinis procesas grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad kiekviename procese yra dvi šalys – ieškovas (asmuo, kuris pareiškia reikalavimą savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomiems interesams apginti) ir atsakovas (asmuo, kuriam yra pareiškiamas reikalavimas).

15. Šalys civiliniame procese dažniausiai yra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės (atvejai, kai šalys civiliniame procese nėra atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, dalyvės yra tada, kai, pavyzdžiui, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ieškinys pagal CPK 49 straipsnį pareikštas siekiant apginti viešąjį interesą ir pan.). Procesinių teisių turėjimas yra nulemtas materialiųjų teisių turėjimo. Tik esant ieškovui ir atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilęs ginčas, subjektams, teismas gali priimti sprendimą, kuris turėtų tiesioginę įtaką šalių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti kilusį šalių ginčą. Dėl to visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo civiliniame procese klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės, siekė įgyvendinti Konstitucijos jam garantuojama teisę į teisminę gynybą, tačiau ši teisė jam tapo nerealizuotina dėl nuo jo valios objektyviai priklausančių priežasčių.

16. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą praktiką).

17. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai, vadovaudamasis byloje esančiais duomenimis nustatė, kad O. K. dar 1992 metais kreipiantis dėl Lietuvos Respublikos paso išdavimo į migracijos skyrių buvo užfiksuoti duomenys, jog jos sutuoktinis V. K. miręs, taip pat oficialūs Gyventojų registro tarnybos duomenys, jog O. K. buvo našlė, nėra paneigti, taigi ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu po atsakovo mirties, todėl ieškinys nurodytam atsakovui negali būti priimtas. Iš to kas pateikta matyti, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamą nutartį priėmė įvertinęs visus byloje esančius (ieškovo pateiktus) įrodymus.

18. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jau besikreipiant į teismą apeliantui buvo žinoma apie tai, kad atsakovas V. K. yra miręs. Dėl nurodytos priežasties konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog mirusiajam asmeniui ieškinys negali būti reiškiamas, nes mirusysis asmuo neturi teisnumo. Vadovaujantis CPK 41 straipsnio 1 dalimi civiliniame procese šalimis – ieškovu arba atsakovu – gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Fizinio asmens, kaip civilinės teisės subjekto, būdingu požymiu, yra laikomas jo teisnumas ir veiksnumas. Teisnumas – tai asmens galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, veiksnumas – tai fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Atsižvelgiant į tai, kad fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda jo gimimo metu ir išnyksta jam mirus, atsakovui neturint civilinio teisnumo, jis negali būti civilinės bylos šalimi.

19. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios atskirojo skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 2 d. nutartį.