Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-557/2012

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. vasario 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Rasos Valentinienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal BK 281 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo V. Ž. civilinis ieškinys, ir nukentėjusiajam V. Ž. priteista iš nuteistojo V. S. 8500 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o iš UAB DK „PZU Lietuva“ 1969,03 Lt turtinės ir 1726,40 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš nuteistojo V. S. taip pat priteista V. Ž. 2000 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Atlikus tyrimą, atsižvelgus į nukentėjusiojo V. Ž. sužalojimų padarymo mechanizmą, jų lokalizaciją bei au­tomobilio „Audi 80“ konfigūraciją, 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) konstatuota, jog: 1. Tikėtina, kad V. Ž. dešinysis šlaunikaulis lūžo V. Ž. smūgiškai sąlyčiavus su automobilio variklio dangčio priekiniu kraštu; 2. Tikėtina, kad nagrinėjamo įvykio metu V. Ž. buvo partrenktas automobilio „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) priekine dalimi, V. Ž. esant įstrižai priekiu ir dešiniuoju šonu į automobilį. Tikėtina, kad V. Ž. dešinysis blauzdikaulis lūžo nuo smūginio sąlyčio su automobilio priekinio buferio apvalkalo priekiniu paviršiumi, o dešinysis šlaunikaulis lūžo nuo smūginio sąlyčio su automobilio variklio dangčio priekiniu kraštu, tikėtina, kad susidūrimo metu V. Ž. nuo partrenkimo vietos ir paties automobilio buvo bloškiamas į priekį automobilio judėjimo prieš įvykį kryptimi, o dešiniojo alkūnkaulio ataugos lūžimas ir mušta žaizda kaktoje atsi­rado V. Ž. atsitrenkiant į kietą pagrindą, tikėtina, po susidūrimo su automobiliu krentant ant važiuojamosios dalies (2 t., b.l. 117-120).

Eismo įvykių ekspertizės metu buvo sudaromos mastelinės schemos ir eismo įvykių tyrimo programa „PC-Crash 8.0“ modeliuojamas automobilio „Audi 80“ judėjimas. Atlikus tyrimą, 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-345(11) pateikta išvada: 1. Jeigu prieš įvykį automobilis „Audi 80“ buvo sustojęs 3 m atstumu neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos horizontalaus kelio ženklinimo linijų, tai pajudėjęs nuo šios vietos išnaudojant visą variklio galią automobilis „Audi 80“ galėjo pasiekti ne didesnį nei apie 30,4 km/h greitį ir vairuotojui dar automobilio įsibėgėjimo momentu reagavus stabdyti, stabdomas sustoti vietoje, kurioje jis aptiktas įvykio vietos apžiūros metu. Esant tokiam automobilio judėjimui 5 m atstumu prieš sustojimo po įvykio vietą automobilis „Audi 80“ jau būtų buvęs stabdomas ir važiavęs apie 25,5 km/h greičiu; 2. Jeigu prieš įvykį automobilis „Audi 80“ buvo sustojęs 4 m atstumu neprivažiavęs pėsčiųjų pe­rėjos horizontalaus kelio ženklinimo linijų, tai pajudėjęs nuo šios vietos išnaudojant visą variklio galią automobilis „Audi 80“ galėjo pasiekti ne didesnį nei apie 30,6 km/h greitį ir vairuotojui dar automobilio įsibėgėjimo momentu reagavus stabdyti, stabdomas sustoti vietoje, kurioje jis aptiktas įvykio vietos apžiūros metu. Esant tokiam automobilio judėjimui 5 m atstumu prieš sustojimo po įvykio vietą automobilis „Audi 80“ jau būtų buvęs stabdomas ir važiavęs apie 25,5 km/h greičiu <...> Dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų duomenų trūkumo negalima spręsti, ar nurodytoje situacijoje automobilio vairuotojas V. S. vairuojamą automobilį stabdė savalaikiai ir ar jo veiksmai turėjo įtakos nagrinėjamo įvykio kilimui (2 t., b.l. 121-127).

Specialistas D. Jucius apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad eismo įvykių tyrimo programa buvo modeliuojamas greičiausias įmanomas automobilio judėjimas tame atstume, kad automobilis sustotų toje vietoje, kur buvo aptiktas po įvykio. Tai buvo pats greičiausias įmanomas įsibėgėjimo pagreitis, atliekant tai su automobilio kopija. Pagal grafikus matyti, kad automobiliui net nebuvo perjungiama antra pavara. Išeina taip, kad automobilis judėjo didžiausiu greičiu pirma pavara ir, vairuotojui dar neprireikus jungti antros pavaros, vairuotojas reagavo į kliūtį ir sustojo toje vietoje, kur buvo aptiktas eismo įvykio metu. Ekspertizės akto 6 lape 2 pastraipoje yra paminėta, kad jeigu pradėjęs važiuoti automobilis būtų įsibėgėjęs išnaudojant ne visą variklio galią (lėčiau), tai pėsčiasis būtų nuėjęs didesnį atstumą nei paskaičiuotas. Patvirtintos optimalaus judėjimo metodikos nėra, tai priklauso nuo kiekvieno vairuotojo vairavimo stiliaus. Pėsčiojo judėjimo greitis buvo priimamas pagal neblaivių pėsčiųjų vidutinį, didžiausią ir mažiausią judėjimo greitį, einant normaliu tempu, kad būtų galima apskaičiuoti, kokį atstumą nuėjo pėsčiasis, jeigu automobilis važiavo didžiausiu greičiu. Atlikus kompleksinę ekspertizę pavyko nustatyti pakankamai detalų pėsčiojo partrenkimo mechanizmą, bet kadangi pateiktoje medžiagoje pateikti duomenys, jog automobilis neapgadintas ir jokių pėdsakų ant jo nėra, negalima pasakyti, kuria automobilio priekinės dalies dalimi pėsčiasis buvo partrenktas, dėl to tas pėsčiojo įveiktas atstumas svyruoja per visą automobilio plotį. Nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti pėsčiojo partrenkimo vietą. Esant tokiai situacijai, pėsčiasis nuėjo ne mažesnį nei 5,5 m atstumą. Esant didžiausiam įsibėgėjimui ir jei automobilis buvo 3 m atstumu sustojęs prieš pėsčiųjų perėją, pėsčiasis galėjo nueiti nuo 4,34 m iki 5,48 m atstumą. Gautųsi, kad vairuotojui pradedant judėti pėsčiasis jau galėjo būti automobilio judėjimo krypties pusėje. Tačiau, jei automobilis buvo sustojęs 4 m atstumu, pėsčiasis galėjo nueiti nuo 4,47 m iki 5,64 m atstumu. Tokiu atveju pėsčiasis galėjo būti tiek vairuotojo važiuojamosios dalies pusėje, tiek priešpriešinėje pusėje. Vienas svarbiausių trūkstamų duomenų, norint nustatyti, ar V. S. stabdė automobilį savalaikiai, yra automobilio ir pėsčiojo tarpusavio išsidėstymo padėtys. Jei automobilis buvo sustojęs ir judėjo įsibėgėjimo rėžimu, pėsčiąjį jis turėjo pamatyti dar įsibėgėdamas, todėl labai svarbu, kur buvo automobilis ir kur pėsčiasis. Yra tiriamos dvi versijos. Pirmoji, kurią nurodo nukentėjusysis, kad ėjo per pėsčiųjų perėją, kita versija, kurią nurodo nuteistasis - kad nukentėjusysis ėjo už pėsčiųjų perėjos. Atliekant abiejų situacijų analizę, reikalingi visi ekspertizės akte 7 lape nurodyti duomenys. Atliekant kompleksinę ekspertizę pats automobilis apžiūrai nebuvo pateiktas, buvo naudojamas standartinės modifikacijos tų pačių gamybos metų automobilis, jo priekinės dalies konfigūracija atitiko sužalojimų išsidėstymą ir tuo pagrindu buvo duota išvada. Nei pėdsakų, nei sugadinimų ant automobilio nėra, kad būtų galima teigti, jog nukentėjusysis buvo užkritęs ant variklio dangčio, dėl to tikėtina, kad jis buvo bloškiamas į priekį. Nėra duomenų, ar pėsčiasis krito į automobilio priekį, ar nukritęs ant važiuojamosios dalies galėjo slysti važiuojamosios dalies paviršiumi. Tik atlikus papildomą tyrimą galima paskaičiuoti, kokiu atstumu jis galėjo būti bloškiamas. Pagal susidūrimo sąlyčio mechanizmą visi duomenys rodo, kad nukentėjusysis buvo bloškiamas automobilio judėjimo kryptimi į priekį, duomenų, kurių pagrindu galėtų tvirtinti, kad jis buvo bloškiamas į priešingą pusę, nėra.

Nukentėjusysis V. Ž. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, jog matė, kaip automobilis atvažiavo nuo viaduko pusės, jam pasirodė, kad automobilis buvo toli. Jis ėjo per pėsčiųjų perėją ir jį stipriai nusviedė, nuo pėsčiųjų perėjos nusviestas buvo gerokai.

Tęsiant įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta atlikti eksperimentą. Eksperimento metu buvo siekiama nustatyti, prieš kiek metrų automobilio vairuotojas V. S., važiuodamas automobiliu „Audi 80“, galėjo pamatyti per gatvę ėjusį nukentėjusįjį tiek nukentėjusiojo nurodytoje vietoje (per pėsčiųjų perėją), tiek nuteistojo nurodytoje vietoje (13 metrų atstumu nuo kelio ženklo 534). Eksperimentas atliktas įvykio vietoje esant tamsiam paros laikui, prie dirbinio apšvietimo, oro temperatūrai 2 laipsniai šilumos, apsiniaukus, šlapiai kelio dangai, eksperimento atlikimui buvo panaudotas automobilis „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eksperimento metu buvo atliekami du bandomieji važiavimai: 1. Automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant artimom žibintų šviesom, buvo važiuojama Tauragės m. Gedimino g. nuo viaduko link parduotuvės „Iki“, kuri yra toje pačioje pusėje, link kur judėjo automobilis, ir stebima, kada galima pastebėti pėsčiųjų perėjoje stovintį žmogų. Pastebėjus pėsčiųjų perėjoje žmogų, automobilis sustabdytas ir išmatuotas atstumas nuo automobilio priekio iki žmogaus, kuris stovi pėsčiųjų perėjoje. Išmatavus atstumą nustatyta, kad pėsčiųjų perėjoje žmogų buvo galima pastebėti prieš 77 metrus. 2. Automobiliu „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojant artimom žibintų šviesom, buvo važiuojama Tauragės m. Gedimino g. nuo viaduko link parduotuvės „Iki“, kuri yra toje pačioje pusėje, link kur judėjo automobilis, ir stebima, kada galima pastebėti stovintį žmogų važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo 534 (automobilio „Audi“ važiavimo kryptimi). Pastebėjus važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“ stovintį žmogų, automobilis sustabdytas ir išmatuotas atstumas nuo automobilio priekio iki žmogus, kuris stovi važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“. Išmatavus atstumą nustatyta, kad važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“ žmogų buvo galima pastebėti prieš 62 metrus (3 t., b.l. 19-22).

Nuteistasis V. S. apeliacinės instancijos teismo posėdyje pripažino, kad eksperimentas buvo atliktas panašiomis į buvusias įvykio metu sąlygas - automobilis buvo tokios pat markės, gatvės apšvietimas buvo įjungtas toks pat, kelio danga taip pat buvo drėgna, skyrėsi tik tai, kad eksperimento metu nebuvo dulksnos, kuri buvo įvykio metu.

Specialistas D. Jucius apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad remiantis eksperimento duomenimis, automobilio vairuotojas turėjo objektyvią galimybę ne pėsčiųjų perėjoje buvusį pėsčiąjį pamatyti 62 metrų atstumu. Eksperimento metu automobilis važiavo ir pamačius pėsčiąjį jis buvo stabdomas. Įvertinant vairuotojo reakcijos laiką, per kiek jis pamatė pėsčiąjį, automobilio sustabdymui reikalingą atstumą, vienareikšmiškai galima tvirtinti, kad atstumas, kuriuo vairuotojas pamatė ne perėjoje esantį žmogų, buvo didesnis negu 62 metrai. Šis atstumas yra ženkliai didesnis nei tas, kuris buvo reikalingas 40 km/h ar 50 km/h greičiu važiuojančio automobilio sustabdymui įvykio vietoje buvusiomis kelio sąlygomis. Techniniu požiūriu, esant šiems duomenims, galima remtis eksperto V. Pačebuto atlikto tyrimo duotos išvados 2 dalimi, kad automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę savalaikiai stabdyti vairuojamą automobilį, jį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiojo judėjimo per kelią vietos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo. Specialisto išvadoje Nr. 11K-394(09) atstumai buvo nustatyti atsižvelgiant į įvykio metu buvusias kelio sąlygas ir automobilio sustabdymui reikalingą atstumą. Įvertinus visa tai buvo nustatyta, jog norint, kad automobilis sustotų vietoje, kurioje jis aptiktas po įvykio, automobilio vairuotojas, važiuodamas 40 km/h greičiu, stabdymui turėjo reaguoti 1,78 m atstumu ar didesniu, o jeigu važiavo 50 km/h greičiu, tai stabdyti vairuojamą automobilį turėjo reaguoti 11,28 m arba didesniu atstumu neprivažiavęs dešinėje kelio pusėje esančio pėsčiųjų kelią žyminčio ženklo, ir tai reiškia, kad automobilio vairuotojas reagavo stabdyti dar neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos. Pagal ekspertizės aktą Nr. 11K-345(11), jei automobilis buvo sustojęs neprivažiavęs pėsčiųjų perėjos horizontalaus kelio ženklinimo, tai iki sustojimo po įvykio automobilio vairuotojas nuvažiavo tiktai apie 24-25 m atstumą. Remiantis eksperimento duomenimis, jeigu įvykis įvyko ne pėsčiųjų perėjoje, tai vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti pėsčiąjį neprivažiuodamas 62 m atstumu. Remiantis nustatytu matomumu ir automobilio įveiktais atstumais akivaizdu, kad automobilio vairuotojas V. S. pagal jo iškeltą sustojimo prieš perėją versiją dar nepradėdamas važiuoti turėjo objektyvią galimybę matyti važiuojamojoje dalyje esantį pėsčiąjį asmenį, nes matomumas buvo ženkliai didesnis negu automobilis nuvažiavo atstumą. Ši aplinkybė visiškai paneigia nuteistojo versiją, neva jis buvo sustojęs priešais pėsčiųjų perėją praleisti kitų perėja ėjusių pėsčiųjų, o nukentėjusysis ėjo per gatvę už pėsčiųjų perėjos - patikimai nustačius, kad sustojimo prieš perėją atveju nuteistajam buvo matoma jo nurodoma nukentėjusiojo ėjimo per gatvę vieta, iš nuteistojo nurodomos versijos sektų, jog jis vairuojamu automobiliu nukentėjusįjį partrenkė tyčia, t. y. sustabdęs automobilį prieš perėją ir matydamas už perėjos įžengiantį į gatvę nukentėjusįjį, pradėjo važiuoti, didino greitį ir stabdė automobilį tik po kontakto su pėsčiuoju, kas yra visiškai neįtikinama.

Taigi, apeliacinio proceso metu specialistų atlikti tyrimai bei atlikto eksperimento metu gauti duomenys visiškai paneigia apelianto argumentą, jog būtent nukentėjusiojo V. Ž. veiksmai sukėlė BK 281 str. 1 d. numatytus padarinius, o jis dėl menko gatvės apšvietimo ir oro sąlygų ne pėsčiųjų perėja einančio asmens iš toliau nepastebėjo, jį pamatė tokiu atstumu, kad savo vairuojamo automobilio iki jo sustabdyti nebeturėjo techninės galimybės. Ekspertizės bei eksperimentas buvo skirti tam, kad būtų pašalinti byloje likę neaiškumai. Ekspertizių atlikimui buvo pateikta visa baudžiamosios bylos bei reikalinga papildoma medžiaga, tyrimus atliko kvalifikuoti ekspertai, abejoti ekspertizės išvadų teisingumu, ekspertų naudotomis metodikomis ir jų kompetencija kolegija neturi pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog eksperimento atlikimui taip pat buvo pateikta visa baudžiamosios bylos medžiaga, eksperimentas atliktas laikantis nustatytų sąlygų: toje vietoje, kur įvyko eismo įvykis, panaudojant analogiškos markės ir modelio autoįvykyje dalyvavusiam automobiliui automobilį, tokiu pat metų bei paros laiku (gruodžio 7 d., apie 17.10 val. – 17.25 val.), esant tamsiam paros laikui, prie dirbinio apšvietimo, apsiniaukus, šlapiai kelio dangai, pėsčiojo vaidmenį atliekančiam eksperimento dalyviui vilkint tamsios spalvos rūbais. Nors, kaip nurodė nuteistasis V. S., eksperimento metu nebuvo dulksnos, kuri buvo įvykio metu, ši aplinkybė nėra lemiama, kad duotų pagrindą abejoti eksperimento metu gautais rezultatais.

Nuteistasis V. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 15-16) nurodė, jog jis važiavo 40 km/h – 50 km/h greičiu, pėsčiasis ėjo per gatvę, o ne pėsčiųjų perėja. Aplinkybės, kad buvo sustojęs prieš pėsčiųjų perėją, apklausiamas pirmą kartą, V. S. nenurodė. Tokias pačias aplinkybes, kad V. S. važiavo apie 40 km/h greičiu ir pravažiavus pėsčiųjų perėją prieš pat automobilį iššoko vyriškis, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas Z. M., apklausiamas pirmą kartą (1 t., b.l. 13-14). Apklausiamas vėliau minėtas liudytojas nurodė, jog V. S. važiavo apie 50 km/h – 60 km/h greičiu, privažiavus perėją ir jau važiuojant per ją staiga pamatė, kad nuo parduotuvės „Super neto“ ateina du vyrai, V. S. stabdė automobilį ir jis pajuto, kad į automobilio kairės pusės šoną atsitrenkė pirmas ėjęs žmogus. Negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad vyriškiai ėjo per perėją ar už jos (1 t., b.l. 30-31, 32-33). Liudytojas A. Ž. bei nukentėjusysis V. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jie ėjo pėsčiųjų perėja, V. S. automobilis prie pėsčiųjų perėjos sustojęs nebuvo, jis važiavo apie 60 km/h greičiu (1 t., b.l. 17-18, 25-26, 28-29). Esant dviem versijom, jog iki nukentėjusiojo partrenkimo V. S. važiavo apie 40 km/h – 50 km/h greičiu, prie pėsčiųjų perėjos sustojęs nebuvo, pėsčiąjį jis partrenkė einantį pėsčiųjų perėjoje, bei esant analogiškai situacijai, tačiau skirtingai pėsčiojo partrenkimo vietai - pėsčiajam einant už pėsčiųjų perėjos, byloje buvo atliktas tyrimas ir pateikta 2009-02-21 specialisto išvada Nr. 11K-31 (1 t., b.l. 86-91), kurioje konstatuota, jog: jei pėsčiojo V. Ž. partrenkimas įvyko nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje, prieš įvykį 40 km/h greičiu judančiam automobiliui „Audi 80“ partrenkimo momentu nuo priešpriešines eismo juostas skiriančios kelio ženklinimo linijos važiuojant didesniu nei apie 2,7 m atstumu (o prieš įvykį važiuojant 50 km/h greičiu – didesniu nei 3,1 m), tai techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu buvo automobilio „Audi 80“ vairuotojo V. S. veiksmai – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nepraleido jo judėjimo krypties važiuojamosios dalies puse nereguliuojama pėsčiųjų perėja ėjusio V. Ž. ir jį partrenkė. Siekiant įvertinti situaciją, jei nukentėjusysis buvo partrenktas ne pėsčiųjų perėjoje, o V. S. iki partrenkimo važiavo apie 40 km/h – 50 km/h greičiu ir prie pėsčiųjų perėjos nesustojo, minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad jeigu pėsčiasis V. Ž. per važiuojamąją dalį ėjo ne pėsčiųjų perėja, keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį automobilio „Audi 80“ judėjimui, tai techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu buvo pėsčiojo V. Ž. veiksmai – esant matomumo zonoje pėsčiųjų perėjai per važiuojamąją dalį ėjo ne perėją, keldamas grėsmę eismo saugumui ir sudarydamas kliūtį automobilio „Audi 80“ judėjimui. Šiuo atveju, jei automobilio „Audi 80“ vairuotojas važiuodamas 40 km/h greičiu turėjo objektyvią galimybę ne pėsčiųjų perėja per važiuojamąją dalį einantį ir kliūtį jo automobilio judėjimui sudarantį pėsčiąjį V. Ž. pastebėti didesniu nei 29,6 m atstumu neprivažiuodamas pėsčiojo ėjimo per važiuojamąją dalį vietos (o važiuodamas 50 km/h greičiu – didesniu nei 40,9 m atstumu), tai vairuotojo V. S. veiksmai – turėdamas objektyvią galimybę iš didesnio nei reikalingas stabdymui atstumo pastebėti kliūtį jo automobilio judėjimui sudariusį V. Ž. savalaikiai nestabdė ir partrenkė pėsčiąjį – techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Apeliacinio proceso metu atlikus eksperimentą, buvo nustatyta, jog važiuojamosios dalies viduryje 13 metrų atstumu nuo kelio ženklo „534“ žmogų buvo galima pastebėti prieš 62 metrus (3 t., b.l. 19-22). Akivaizdu, jog tai dvigubai didesnis atstumas, negu reikia automobilio sustabdymui važiuojant įvykio metu buvusiomis sąlygomis 40 km/h greičiu, ir daugiau nei 20 m didesnis atstumas, jei automobilis būtų važiavęs 50 km/h greičiu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas D. J. taip pat patvirtino, jog remiantis eksperimento duomenimis, automobilio vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pėsčiąjį pamatyti didesniu nei 62 metrų atstumu ir šis atstumas buvo ženkliai didesnis nei tas, kuris buvo reikalingas 40 km/h ar 50 km/h greičiu važiuojančio automobilio sustabdymui įvykio vietoje buvusiomis kelio sąlygomis. Darytina išvada, jog V. S., važiuodamas leistinu mieste (t. y. neviršijančiu 50 km/h) greičiu, turėjo objektyvią galimybę tiek pėsčiųjų perėja, tiek ir ne pėsčiųjų perėja per važiuojamąją dalį einantį ir kliūtį jo automobilio judėjimui sudarantį pėsčiąjį V. Ž. pastebėti laiku, savalaikiai stabdyti vairuojamą automobilį, jį sustabdyti neprivažiuodamas pėsčiojo judėjimo per kelią vietos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo.

Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokole (1 t., b.l. 76-80, 81) užfiksuota, jog V. S. nurodė, kad nukentėjusįjį einantį gatve pamatė 10,5 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio, o jo automobilis po eismo įvykio nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio buvo nutolęs 17,8 m atstumu. Siekiant nustatyti, ar galėjo automobilis „Audi 80“, važiavęs 40 km/h – 50 km/h greičiu, sustoti 17,8 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio, jei stabdyti pradėjo po pėsčiojo, einančio už pėsčiųjų perėjos apie 10,5 m atstumu, patrenkimo, buvo atliktas tyrimas ir pateikta 2009-12-21 specialisto išvada Nr. 11K-394(09) (1 t., b.l. 143-145), kurioje konstatuota: jeigu prieš įvykį automobilis „Audi 80“ važiavo 40 km/h greičiu, tai jo vairuotojas stabdyti reagavo 1,78 m ar didesniu atstumu neprivažiavęs dešiniojo kelio pusėje esantį pėsčiųjų perėją žymintį kelio ženklą „pėsčiųjų perėja“, o jeigu prieš įvykį automobilis „Audi 80“ važiavo 50 km/h greičiu, tai jo vairuotojas stabdyti reagavo apie 11,28 m ar didesniu atstumu neprivažiavęs dešinėje kelio pusėje esantį pėsčiųjų perėją žymintį kelio ženklą „pėsčiųjų perėja“. Tuo paneigta nuteistojo pirminė versija, jog važiuodamas 40 km/h – 50 km/h greičiu pėsčiąjį pamatė už pėsčiųjų perėjos apie 10,5 m atstumu ir pradėjo stabdyti, kadangi atsižvelgiant į įvykio metu buvusias kelio sąlygas, važiuojant 40 km/h – 50 km/h greičiu ir norint sustoti 17,8 m atstumu nuo pėsčiųjų perėjos ženklo stulpelio, stabdyti automobilį reikėjo 1,78 m - 11,28 m ar didesniu atstumu neprivažiavus dešinėje kelio pusėje esančio pėsčiųjų perėją žyminčio kelio ženklo „pėsčiųjų perėja“, o ne už jo. Tai apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino ir specialistas D. J..

Nuteistasis V. S. apklausiamas įtariamuoju praėjus metams po įvykio bei akistatos metu su nukentėjusiuoju (1 t., b.l. 64-66, 67-68) nurodė naujas įvykio aplinkybes - tai, jog jis buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos, o kai įvyko eismo įvykis, jis važiavo maždaug 40 km/h greičiu. Aplinkybę, kad buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos, V. S. nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei savo apeliaciniame skunde, kuriame pažymėjo, jog buvo sustojęs prie netoli parduotuvės „Super neto“ esančios pėsčiųjų perėjos praleisti pėsčiuosius, o kai pradėjo važiuoti iki nukentėjusiojo partrenkimo jo greitis buvo labai mažas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė papildomai, jog jis buvo sustojęs 3 – 4 metrų atstumu nuo pėsčiųjų perėjos. Kaip jau minėta, atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, yra paneigta ir ši nuteistojo versija.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis neįvyktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 „Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalga“). Aukščiau aptartais įrodymais patikimai nustatyta, kad net ir tuo atveju, jei pėsčiasis per gatvę būtų ėjęs ne per pėsčiųjų perėją, kaip teigia nuteistasis, o už jos, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, vis dėlto ne nukentėjusiojo padarytas pažeidimas, o vairuotojo V. S. veiksmai – atsiradus kelyje kliūčiai, kurią nuteistasis galėjo pastebėti ir kilus grėsmei eismo saugumui, savalaikiai nestabdė ir tokiu būdu nesiėmė priemonių išvengti susidūrimo su kilusia kliūtimi, nekeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams– būtų buvę tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Taigi ir šiuo atveju, jeigu nuteistasis V. S. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, o nukentėjusysis V. Ž. ir būtų jas pažeidęs, vienareikšmiai eismo įvykis nebūtų įvykęs, o nuteistojo V. S. padaryti Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimai būtų buvę tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu bei jo pasekmėmis – nukentėjusiojo V. Ž. nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Vienok kolegija laiko, jog apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusysis buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje.

Kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo V. Ž. parodymais, kadangi eismo įvykio metu nukentėjusysis V. Ž. buvo stipriai apsvaigęs, jis ne viską gali prisiminti. Nors įvykio metu nukentėjusysis V. Ž. buvo neblaivus (1 t., b.l. 10), tačiau jam nustatytas ribinis tarp vidutinio ir sunkaus girtumo laipsnis leidžia teigti, kad nukentėjusiojo protavimo ir gebėjimo orientuotis aplinkoje galimybės tokio laipsnio girtumo nebuvo esmingai apribotos. Pažymėtina, kad jis nuo pat pradžių teigė, jog buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, ką patvirtina išrašo kopija iš V. Ž. ligos istorijos (1 t., b.l. 48-49), kurioje gydytojas V. S. D. 2007-12-07 18.00 val. užfiksavo, jog ligonio žodžiais jį automobilis partrenkė einant per perėją. Ir vėliau nukentėjusysis V. Ž. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2007-12-11 (1 t., b.l. 25-26), tiek teisiamojo posėdžio metu davė analogiškus parodymus, kad jis su broliu A. Ž. ėjo būtent per pėsčiųjų perėją. Apeliacinio proceso metu nukentėjusysis savo parodymų nekeitė. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtino iš karto po eismo įvykio apklaustas liudytojas A. Ž. (1 t., b.l. 17-18). Pastarasis tokias pačias aplinkybes nurodė ir apklausiamas 2008-11-13 (1 t., b.l. 28-29) bei apylinkės teismo posėdžio metu. Nukentėjusiojo bei liudytojo A. Ž. parodymai nuo pat įvykio pradžios buvo nuoseklūs ir nekito, todėl netikėti, kad nukentėjusysis V. Ž. buvo partrenktas būtent pėsčiųjų perėjoje, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusysis tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 25-26), tiek teismo posėdžio metu nurodė smulkias įvykio aplinkybes, jog įvykio metu lijo, buvo prietema, jis ėjo apie vieną metrą priekyje nuo brolio, brolis jam ėjo iš dešinės, priekyje jų ėjo dvi moterys, ką patvirtina liudytojo A. Ž. parodymai, todėl abejoti nukentėjusiojo gebėjimu prisiminti įvykio aplinkybes nėra pagrindo.

Tuo tarpu nuteistojo parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir kintantys. Jis savo parodymus bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu keitė, pradžioje nenurodė, jog buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos, teigė važiavęs 40 km/h – 50 km/h greičiu. Vėliau savo parodymus pakeitė, nurodydamas, jog prie pėsčiųjų perėjos buvo visiškai sustojęs praleisti perėja ėjusių pėsčiųjų, o jo greitis iki pėsčiojo partrenkimo buvo labai mažas, važiuoti 40 km/h greičiu negalėjo.

Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad neva liudytojo A. Ž. parodymai nenuoseklūs, nes pirminiuose parodymuose jis nenurodė, kad buvo sužalotas, o tik teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad eismo įvykio metu jam buvo sužalota ranka, taip norėdamas pasunkinti jo padėtį ir norėdamas, kad brolis gautų materialinės naudos, duoda broliui palankius parodymus. Pažymėtina, jog liudytojas A. Ž. apie tai, kad jam automobilio kairės pusės veidrodėliu buvo kliudyta dešinė plaštaka, nurodė dar ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 28-29). Nors apeliantas teigia, jog tokių A. Ž. parodymų niekas nepatvirtina, pastarasis nepateikė med. specialisto išvados, patvirtinančios jo sužalojimų buvimą, pažymėtina, jog šioje byloje V. S. nebuvo kaltinamas liudytojo A. Ž. sužalojimu ir jis už tai nėra nuteistas, todėl galimo liudytojo A. Ž. kliudymo automobiliu faktas išeina už šios bylos įrodinėjimo dalyko ribų. Kadangi A. Ž. į medikus nesikreipė, šis kliudymas galimai buvo labai menkas. Nors liudytojas ir nurodė įvykio metu buvusią aplinkybę, susijusią su juo, tai nuteistojo padėties niekaip nesunkina. Vien ta aplinkybė, kad liudytojas A. Ž. yra nukentėjusiojo V. Ž. brolis, neduoda pagrindo abejoti pastarojo parodymais, kadangi jų parodymai sutampa, nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir nekito, liudytojas iki įvykio V. S. nepažinojo ir apkalbėti jį neturi jokio pagrindo. Be to, nepagrįstas V. S. argumentas, jog dėl brolių Ž. kaltės buvo sukeltas eismo įvykis, kadangi aukščiau aptartų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, jog ne dėl pastarųjų, o būtent dėl V. S. kaltės kilo eismo įvykis.

Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojas Z. M. teismo posėdžio metu davė visiškai kitokius parodymus, nei ikiteisminio tyrimo metu, nurodė aplinkybes, kurios ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinomos, tokiu būdu norėdamas pakenkti jam ir padėti nukentėjusiajam, todėl tokie liudytojo Z. M. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Atkreiptina, jog liudytojas Z. M., priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybę, kad šūktelėjo, jog eina žmogus, bei tai, jog iš paskos ėjęs žmogus dešine ranka atsitrenkė į automobilį, jau buvo nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 30-31), o ne tik teismo posėdžio metu, praėjus trims metams po įvykio. Abejoti liudytojo Z. M. parodymais šioje dalyje nėra pagrindo, kadangi jie sutampa su nukentėjusiojo bei liudytojo A. Ž. parodymais.

Apeliantas pagrįstai nesutinka su liudytojo Z. M. nurodyta aplinkybe, kad nukentėjusysis V. Ž. „perskrido per jo vairuojamą automobilį“, kadangi 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) konstatuota, jog tikėtina, kad susidūrimo metu V. Ž. nuo partrenkimo vietos ir paties automobilio buvo bloškiamas į priekį automobilio judėjimo prieš įvykį kryptimi (2 t., b.l. 117-120). Specialistas D. J. taip pat nurodė, jog pagal susidūrimo sąlyčio mechanizmą visi duomenys rodo, kad nukentėjusysis buvo bloškiamas automobilio judėjimo kryptimi į priekį, duomenų, kurių pagrindu galėtų tvirtinti, kad jis buvo bloškiamas į priešingą pusę, nėra. Tačiau pažymėtina, jog nukentėjusiojo partrenkimo mechanizmas (ar jis buvo bloškiamas į priekį, ar į šoną, ar per automobilio viršų) bet kuriuo atveju neturi esminės įtakos vertinant nuteistojo veiksmus ir V. S. teisinės padėties ši liudytojo Z. M. nurodyta aplinkybė nesunkina. Liudytojas galimai netiksliai apibūdino partrenkimo mechanizmą, kadangi jam ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 30) atrodė, jog nukentėjusysis „nuskrido“ per kapotą.

Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino liudytojo V. D. teisminio nagrinėjimo metu nurodytos aplinkybės, kad po eismo įvykio nukentėjusysis buvo prieš pėsčiųjų perėją (važiuojant nuo miesto link viaduko), ir jis greitosios med. pagalbos automobilį buvo pastatęs prieš pėsčiųjų perėją ir, prieš paimant nukentėjusį asmenį nuo gatvės, iki pėsčiųjų perėjos tikrai nebuvo privažiavęs. Vienok ši liudytojo V. D. nurodyta aplinkybė neįrodo, kad pėsčiasis buvo partrenktas ne pėsčiųjų perėjoje. Nukentėjusysis, kaip konstatuota 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) (2 t., b.l. 117-120), buvo bloškiamas į priekį automobilio judėjimo prieš įvykį kryptimi, todėl akivaizdu, jog po įvykio nukentėjusysis jau buvo ne ant pėsčiųjų perėjos, o prieš ją (važiuojant nuo miesto link viaduko). Liudytojas A. Ž. apklausiamas iš karto po įvykio taip pat nurodė, jog jo brolis V. Ž. nuo smūgio apie 10 m „nulėkė“ į priekį (1 t. b.l. 17-18), tai jis patvirtino ir teismo posėdžio metu.

V. S. skunde nurodė, jog atvykę į eismo įvykio vietą policijos pareigūnai galėjo tuo metu surasti ir apklausti įvykio vietoje buvusius asmenis, nes judėjimas buvo didelis ir žmonių eismo įvykio vietoje buvo daug. Tačiau liudytojo apklausos protokolas, kuriame užfiksuoti liudytojo policijos pareigūno R. M. parodymai (1 t., 74-75) patvirtina, jog policijos pareigūnui R. M. nuvykus į įvykio vietą, tik vienas vyriškis prie jo priėjo ir pasakė, kad ėjo kartu per pėsčiųjų perėją, daugiau niekas nepasakė, kad matė įvykį.

Nepagrįstas V. S. skundo argumentas, jog po eismo įvykio jo automobilis nebuvo apžiūrėtas ir nebuvo nustatyta, kad jis nesugadintas. Byloje esantis protokolas apie transporto priemonės apžiūrą ir techninės būklės patikrinimą (1 t., b.l. 5-6) patvirtina, jog automobilis „Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apžiūrėtas 2007 m. gruodžio 7 d. 17.20 val. – 17.40 val., t.y. iš karto po eismo įvykio, išorinių sugadinimų požymių nenustatyta. Tačiau aplinkybė, kad automobilis nebuvo apgadintas, neduoda pagrindo sutikti su apeliantu, jog nukentėjusysis susižalojo po smūgio griūdamas ant kietos asfalto dangos, kadangi 2009-07-24 ekspertizės akte Nr. 11K-137(09) (1 t., b.l. 123-124) bei 2011-09-13 ekspertizės akte Nr. 11K-216(11) (2 t., b.l. 117-120) konstatuota, jog tikėtina, kad V. Ž. dešinysis šlaunikaulis lūžo V. Ž. smūgiškai sąlyčiavus su automobilio variklio dangčio priekiniu kraštu, dešinysis blauzdikaulis lūžo nuo smūginio sąlyčio su automobilio priekinio buferio apvalkalo priekiniu paviršiumi, o dešinysis šlaunikaulis lūžo nuo smūginio sąlyčio su automobilio variklio dangčio priekiniu kraštu, t. y. esant tokio pobūdžio kontaktui, automobilio sužalojimai nebūtinai turėjo atsirasti.

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jo parodymus dėl automobilio sustabdymo prieš pėsčiųjų perėją vertino kritiškai ir rėmėsi specialisto išvada, kurioje nurodytas stabdymo kelias 29,6 m važiuojant 40 km/h greičiu. Kadangi jis sustojo už 17,8 m, vadinasi, akivaizdu, kad jo vairuojamo automobilio greitis niekaip negalėjo būti 40 km/h. Kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, specialisto išvada rėmėsi pagrįstai. Atkreiptina, jog automobilio greitį iki pėsčiojo partrenkimo savo pirminiuose parodymuose buvo nurodęs pats nuteistasis. Apylinkės teismas, remdamasis specialisto išvada, padarė pagrįstą išvadą, kad automobilį V. S. pradėjo stabdyti apie 5 m iki pėsčiųjų perėjos, kadangi specialisto paskaičiuotas stabdymo kelias (40 km/h greičiu važiuojančio automobilio „Audi 80“ sustabdymui buvo reikalingas 23 m ar didesnis atstumas (1 t., b.l. 143-145) visiškai sutampa su liudytojo Z. M. parodymais, kad jis prieš perėją sušuko: ,,žmogus” ir vairuotojas stabdė, o automobilis sustojo už 17,80 m už kelio ženklo „534“.

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį taip pat nurodo, jog jis negalėjo išvengti nukentėjusiojo partrenkimo, kadangi įvykio metu buvo blogos oro sąlygos, tamsu, intensyvus eismas, blogas matomumas, drėgna. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia apelianto pozicija. Pažymėtina, kad vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, turi įvertinti ir atsižvelgti į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai yra blogas matomumas. Apie pėsčiųjų buvimą ar nebuvimą pėsčiųjų perėjoje vairuotojas sprendžia atidžiai stebėdamas kelią. V. S., pats matydamas ir suprasdamas, jog oro ir kelio sąlygos prastos, artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos privalėjo būti itin atidus ir dėmesingas. Tačiau nuteistojo neatidumas ir neapdairumas lėmė, jog jis neįvertino savo važiavimo greičio, nepastebėjo pėsčiojo įžengimo momento į kelio važiuojamąją dalį, nors pagal eksperimento rezultatus turėjo tam visas galimybes, o kai pastebėjo, nebespėjo sustabdyti automobilio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog partrenkęs žmogų pėsčiųjų perėjoje ar jos zonoje vairuotojas negali teisintis, kad buvo nepalankios oro sąlygos, nepakankamas matomumas ar jam matomumą užstojo kita eismo juosta važiavusi ar sustojusi mašina ir panašiai (pvz., kasacinė nutartis 2K-416/2010). Tokios praktikos laikomasi iki šiol.

Aptartų įrodymų pagrindu kolegija sprendžia, kad byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių V. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d. Būtent vairuotojo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo pagrindine eismo įvykio kilimo priežastimi, ką patvirtina byloje esančios specialistų išvados, ekspertizių aktai, atliktas eksperimentas, specialistų paaiškinimai, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai. Nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, kad dėl įvykio kaltas nukentėjusysis ir kad išvengti jo kliudymo buvo neįmanoma, teisiškai nepagrįsti ir prieštarauja byloje esantiems duomenims. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nukentėjusysis V. Ž. nuteistojo vairuojamo automobilio buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje. Byloje surinkti įrodymai paneigia nuteistojo aiškinimą tiek dėl vairuojamo automobilio sustabdymo prieš perėją, tiek ir dėl nukentėjusiojo ėjimo per gatvę ne perėja, o už jos ribų. Nustatyta, jog vairuotojas, būdamas atidus, turėjo galimybę įžengiantį į pėsčiųjų perėją pėsčiąjį pamatyti iš anksto ir atitinkamai reaguoti. Nors pėstieji, kirsdami nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, privalo įvertinti atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti per pėsčiųjų perėją tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems.

Nustačius, kad pėstysis kirto kelio važiuojamąją dalį leistinoje vietoje – pėsčiųjų perėjoje, o automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę savalaikiai stabdydamas sustabdyti vairuojamą automobilį neprivažiuodamas pėsčiojo ėjimo per kelią vietos ir išvengti pėsčiojo partrenkimo, vairuotojo V. S. kalti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu. Bylos įrodymais neginčijamai nustatyta, kad jei apeliantas būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių 75, 172 punktų (Kelių eismo taisyklės, galiojusios nuo 2003-04-01 iki 2008-09-01, Žin., 2003, Nr. 7-263) reikalavimų, saugaus eismo taisyklių, visų būtinų atsargumo priemonių, artėdamas prieš pėsčiųjų perėją sulėtinęs greitį, laiku pamatęs į pėsčiųjų perėją įžengusį nukentėjusįjį ir savalaikiai stabdęs automobilį, autoįvykis nebūtų kilęs ir susidūrimo su nukentėjusiuoju būtų buvę išvengta, tačiau kilę padariniai buvo dėsningas apelianto veiksmų rezultatas. Aptarti įrodymai besąlygiškai patvirtina, jog V. S., jeigu jis būtų elgęsis tiek dėmesingai ir atsargiai, kiek to reikalauja Kelių eismo taisyklės, įvykio metu buvusiomis kelio ir eismo sąlygomis galėjo ir turėjo sustoti ties pėsčiųjų perėja ir praleisti tuo metu perėja judėjusį pėsčiąjį. V. S. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškusi nusikalstamu nerūpestingumu – kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo (t. y. kad pėsčiųjų perėja, prie kurios jis artėja pasirinktu greičiu, juda žmogus ir dėl to reikia mažinti greitį ar stabdyti), nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai (jis nespės laiku sustabdyti automobilio ir kliudys žmogų, kuriam sužalos sveikatą), nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir išvengti kilusių padarinių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus ar laikyti, kad vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir išanalizavęs bylos aplinkybes, atlikęs įrodymų, kuriais buvo grindžiamas V. S. kaltinimas, tyrimą konstatavo, kad V. S. padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų rezultatas buvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – kito žmogaus nesunkiu sveikatos sutrikdymu, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. S. veika atitinka BK 281 str. 1 d. Tuo būdu nuteistojo V. S. kaltė dėl kelių transporto eismo saugumo pažeidimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. Ž. atstovas adv. M. Kepenis pateikė pinigų priėmimo kvitą (2 t., b.l. 104), patvirtinantį nukentėjusiojo V. Ž. turėtas 500 Lt išlaidas advokato, kuris dalyvavo apeliacinio proceso metu kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti ir prašė jas priteisti nukentėjusiojo naudai iš nuteistojo. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Nukentėjusiojo atstovas rengė atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose, todėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistojo V. S. nukentėjusiojo V. Ž. naudai priteisia 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. S. nukentėjusiojo V. Ž. naudai priteisti 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.