Kauno apylinkės teismo sprendimas

sekretoriaujant Aistei Jungaitytei, Jurgitai Radauskaitei, Ievai Valatkevičiūtei, Ugnei Baliutytei, Mildai Gailiūtei, Živilei Radavičiūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. J. ieškinį atsakovei E. A. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų, nesant bendros jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos, įvertinimo.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis). Šis principas reiškia, kad įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys, o teismas, spręsdamas bylą, vertina tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus. Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 178 straipsnyje. Jame nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad sandorio formai taikomi jo sudarymo metu galioję įstatymai, taigi, atsižvelgiant į tai, kad šalys kartu gyventi pradėjo 1999 metais, kvalifikuojant tarp jų susiklosčiusius teisinius santykius taikytinos 1964 metų CK normos. Šio kodekso 472 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. To paties kodekso 474 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Rašytinės formos nesilaikymas, sandorį darė negaliojančiu. Tačiau 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, laikymasis, jei gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų. Todėl atsakovės atstovės argumentas, jog nebuvo rašytinės sutarties yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismai, spręsdami klausimus, dėl santuokos nesudariusių asmenų bendrai įgyto (sukurto) turto padalijimo, pripažįsta, kad tokioje faktinėje santuokoje gyvenantys asmenys, įgydami ar sukurdami turtą veikia jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra tokia sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui, arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, jog pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu.

Byloje ginčo objektas namas ir žemės sklypas, esantys (duomenys neskelbtini).

Ieškovė ir jos atstovė nurodė, jog Z. M. L. prie bendro turto pagerinimo prisidėjo ne tik darbu bet ir piniginėmis lėšomis. Pardavus Z. M. L. priklausančius žemės sklypus, ji vien tik į namo rekonstrukciją investavo savo asmeninių lėšų apie 50 000 Lt. Visą laiką gyveno kaip šeima. Kartu gyvendami 2014 m. sausio 13 d. iš valstybės išpirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), santaupas kaupė S. D. sąskaitose. Kad Z. M. L. turėjo pinigų namo rekonstrukcijai, nurodė, jog buvo parduoti žemės sklypai 2005 m. kovo 9 d. ir 2007 m. gruodžio 22 d. (1 t., el. b. l. 73–77, 2 t., el. b. l. 3–6). Ieškovė ir jos atstovė paaiškino, kad namo rekonstrukcijos metu Z. M. L. jau buvo 73 metų amžiaus ir pati šių darbų negalėjo atlikti. Darbus atliko Z. M. L. anūkai T. ir M. L., M. ir S. J.. Byloje apklaustas liudytojas T. L. paaiškino, kad pinigus grynais paduodavo už darbus ir medžiagas Z. M. L.. Stogo skarda ir vėjalentės kainavo apie 12 000 Lt, kvitų už medžiagas neturėjo. Gana tiksliai prisiminė, kada buvo pradėti namo pagerinimo darbai. Liudytoja J. V. paaiškino, kad mama Z. M. L. jai pervedė 15 000 Lt. Šiuos pinigus ji panaudojo pirkdama namo įrangai užuolaidas, portjeras, karnizus, buitinę techniką, dekoratyvinius augalus. Už pirkinius atsiskaitydavo bankine kortele. Kadangi liudytoja nėra proceso šalis, jai posėdžio metu buvo pasiūlyta pateikti išrašą iš sąskaitos apie atliktus mokėjimus už pirkinius. Liudytoja sutiko tai padaryti, tačiau iki bylos nagrinėjimo pabaigos paminėto išrašo nepateikė. Liudytoja S. S. matė atliekamą remontą, tačiau kas, už kieno pinigus buvo perkama negalėjo pasakyti. Šios liudytojos nuomone, D. ir L. gyveno kaip šeima, bet konkrečiai apie bendrą ūkio vedimą, piniginių lėšų panaudojimą negalėjo pasakyti. Liudytoja V. R. paaiškino, kad nežino kaip D. ir L. naudojo pinigus, dėl bendro ūkio vedimo nieko negalėjo atsakyti, manė, jog jie gyveno kaip vyras ir žmona, tačiau negalėjo detaliau paaiškinti kaip tai pasireiškė. Liudytojas J. B. nieko apie bendrą ūkio vedimą ar šeimyninius santykius nežinojo, manė, kad D. gyveno su L. kaip su mama.

Apibendrinant ieškovės paminėtų liudytojų parodymus, atkreiptinas dėmesys, jog liudytojai gana tiksliai prisimena metus, kada buvo pradėta rekonstrukcija, darbų pradžią bei Z. M. L. panaudotas lėšas. Liudytojai negalėjo tiksliau apibūdinti apie kasdieninį gyvenimą, nurodyti, kaip buvo naudojamos lėšos kasdieniniame gyvenime, kas ir kada buvo pirkta remontui bei už kieno pinigus. Apie bendrą ūkio vedimą paaiškino, kad gyveno kaip šeima, liudytojas J. B. nurodė, kad gyveno kaip su mama, tačiau paminėti liudytojai konkrečių aplinkybių nežinojo, išsakydami savo samprotavimus. Todėl kylant abejonių dėl šių liudytojų nurodytų aplinkybių, teismas juos vertina kritiškai.

Liudytoja R. S. paaiškino, kad apie Z. M. L. pinigų panaudojimą remontui žino tik iš pasakojimų, apie medžiagų remontui pirkimą bei atsiskaitymą už darbus taip pat žino tik iš pasakojimų, nes ją sieja giminystės ryšis – anūkė. Liudytoja L. S. S. D. kaimynė. Sklypą pirko 2015 metais, po darbo su sutuoktiniu statėsi namą, pastoviai gyvena apie porą metų. Apie vykdomas statybas, bendro ūkio vedimą paaiškinti negalėjo. Liudytojai E. R. ir K. G. S. D. kaimynai. Apie gaunamas pajamas, jų panaudojimą ar apmokėjimą už namo pagerinimą negalėjo paaiškinti. Manė, kad gyvena kaip sutuoktiniai.

Paminėti liudytojai nėra matę kaip buvo naudojamos S. D. ir Z. M. L. lėšos, kaip ir kas mokėjo už medžiagas ar kas atsiskaitydavo už darbus, todėl laikytina, kad paminėti liudytojai nepatvirtino aplinkybių, susijusių su Z. M. L. asmeninių lėšų panaudojimą remontuojant namą.

Teismo ekspertizės aktu (2 t., el. b. l. 23–63) nustatyta atliktų pagerinimo darbų vertė, tačiau ekspertizės aktas neįrodo bendro ūkio vedimo ar lėšų panaudojimo. Ginčas kyla dėl jungtinės veiklos pinigų panaudojimo, o ekspertizės aktas patvirtina tik atliktų pagerinimo darbų vertę. Todėl šiuo aspektu ekspertizės aktu nesivadovaujama.

Byloje yra pateikti su atsakovės atsiliepimu priedai, apie S. D. pinigines lėšas (neskaitmenizuotas dokumentas 2017 m. birželio 19 d. DOK-21931). S. D. 2008 m. gruodžio 1 d. pardavė jam priklausantį žemės sklypą už kurį jam buvo sumokėta 95 000 Lt. Tą pačią dieną jis 80 000 Lt įnešė į terminuotą indėlį iki 2009 m. kovo 1 d. Suėjus terminui 2009 m. kovo 1 d. terminuotam indėliui įneša 71 450 Lt iki 2009 m. balandžio 14 d. Suėjus terminui, jis pasidėjo terminuotai jau 30 000 Lt, vėliau jau 26 216,92 Lt, vėliau 20 000 Lt. O 2015 m. kovo 7 d. pasidėjo iki 2016 m. kovo 7 d. 5 000 Eur (17 250 Lt). Tikėtina, kad pagal pateiktus dokumentus dėl grynųjų pinigų išdavimo, sistemingai nuo 2018 metų, turėdamas lėšų už parduotą žemės sklypą, S. D. galėjo dalį lėšų panaudoti namo pagerinimui.

Ieškovė ir jos atstovė kaip bendro turto sukūrimą nurodė, kad kartu gyvendami 2014 m. sausio 13 d. iš valstybės išpirko žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Byloje pateikta 2014 m. sausio 13 d. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis (neskaitmenizuotas dokumentas 2017 m. birželio 19 d. DOK-21931). Iš šios sutarties matyti, kad užbaigtas išpirkimas žemės sklypo, kuris pradėtas 1992 m. rugsėjo 28 d. Laikytina, kad ieškovė šios aplinkybės neįrodė, jog šiuo sandoriu buvo siekiama kurti bendrą turtą.

Iš pateikto išrašo iš Z. M. L. banko sąskaitos matyti, kad turėjo indėlį, už kurį gaudavo palūkanas, atsiskaitinėdavo ne grynais pinigais, pinigus pervesdavo įvairiomis sumomis savo artimiems žmonėms, tačiau, jog artimiesiems pervestos lėšos buvo panaudotos remontui, nepatvirtina šios aplinkybės (1 t., el. b. l. 129–140).

Ieškovė paaiškino, kad Z. M. L. ketino sudaryti bažnytinę santuoką su S. D., tačiau būdami garbaus amžiaus jautė nepatogumą, nedrįso kreiptis pas kunigą. S. D. ir Z. M. L. kartu apsigyveno apie 1999 metus. Byloje pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. pažyma Nr. KA_PZ1-5603 apie Z. M. L. išmokėtas išmokas (1 t., el. b. l. 41–51). Šioje pažymoje nurodyta, jog nuo (duomenys neskelbtini) Z. M. L. pradėta mokėti našlių arba našlaičių pensija. Našlių ir našlaičių pensijos skiriamos mirusiojo (arba nustatyta tvarka pripažinto mirusiu ar nežinia kur esančiu) asmens, drausto pensijų socialiniu draudimu, sutuoktiniui. Našliui susituokus, našlių pensijos mokėjimas nutraukiamas. Todėl darytina išvada, kad buvo galutinai apsispręsta nesudaryti santuokos, o pasinaudoti galimybe gauti našlės pensiją.

Ieškovė ir jos atstovė paaiškino, kad S. D. po klubo operacijos sunkiai judėjo, todėl daržais, auginamais paukščiais, sodybos aplinka rūpinosi viena Z. M. L.. Darytina išvada, kad S. D. bendru darbu neprisidėjo, jie nebuvo susitarę dėl bendros jungtinės veiklos. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, konstatuotina, kad nors S. D. ir Z. M. L. ilgą laiką gyveno kartu, tačiau ūkio bendrai netvarkė, bendro turto nesukūrė. Ieškovei neįrodžius, jog S. D. ir Z. M. L. bendrai veikė siekdami vienodo tikslo: sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės turtą, teismui nėra pagrindo pripažinti buvus žodinį asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, todėl ieškovės ieškinys atmestinas kaip neįrodytas (1964 m. CK 472, 474 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškinį atmetus ieškovės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Atsakovė pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimus (2 t., el. b. l. 91–92) yra 50 proc. atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų ir proceso išlaidų.

Byloje yra pateikta 2017 m. lapkričio 7 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dėl 160,26 Eur (1 t., el. b. l. 112). Ieškinį atmetus 160,26 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos priteistinos iš ieškovės valstybei.

Atsakovė ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius yra sumokėję po 95,00 Eur bylinėjimosi išlaidas už eksperto atvykimą į posėdį. Ieškinį atmetus, 95,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už eksperto atvykimą priteistinos iš ieškovės atsakovei ir 95,00 Eur bylinėjimosi išlaidos už eksperto atvykimą priteistinos iš ieškovės valstybei.

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei sudaro 8,82 Eur, todėl ieškinį atmetus, jos priteistinos iš ieškovės (CPK 92, 96 straipsniai, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 160,26 Eur (vieno šimto šešiasdešimties eurų 26 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5630.

Priteisti iš ieškovės B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei E. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 95,00 Eur (devyniasdešimt penkių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas už eksperto atvykimą į posėdį.

Priteisti iš ieškovės B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 95,00 Eur (devyniasdešimt penkių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas už eksperto atvykimą į posėdį. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Priteisti iš ieškovės B. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 8,82 Eur (aštuonių eurų 82 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.